Literatūra ir menas

Lietuvos rašytojų sąjungos savaitraštis „Literatūra ir menas“

2012-05-25 nr. 3381

| Spausdinti | Archyvas | Redakcija |


VIRŠELIAI 
• Šokio spektaklis „Feel Link“56
• Pasaulinėje paro­doje EXPO 2012
• DOMICELĖ TARABILDIENĖ
• ŠARŪNAS AKELAITIS

KULTŪROS ŽEMĖLAPIS 
• PARODOS
• VAKARAI
• REKLAMA

VIENAS EILĖRAŠTIS 
• EUGENIJUS ALIŠANKA.
Turite teisę tylėti.
Visa, ko nepasakysite,
gali būti panaudota prieš jus
23

REDAKCIJOS SKILTIS 
• JŪRATĖ VISOCKAITĖ.
Vilniaus sodai
13
• TRUMPA KRONIKA

AKTUALIJOS 
• ASTRIDA PETRAITYTĖ.
„Iš klaidingo seka bet kas“
14
• Lenkų dialogo ir bendradarbiavimo su Lietuva forumas6

POKALBIAI 
 Pokalbis su JONU MIKELINSKU.
Kūdikio akys ir filosofo galva...
25

KNYGOS 
• NERINGA MIKALAUSKIENĖ.
Poezijos pavasario almanacho balsai
6
• PRANAS VISVYDAS.
Besivejant praėjusį laiką
1
• AIGUSTĖ TAVORAITĖ.
Baden Badeno terapija
2
• Bibliografijos ir knygotyros centras

DAILĖ 
• ARŪNAS UOGINTAS.
In+Va
1
• KĘSTUTIS ŠAPOKA.
Paroda vaikams?

ŠOKIS 
• DAINA HABDANKAITĖ.
Save mąstantis judesys „Naujajame Baltijos šokyje ’12“

TV: ŽIŪRIM, KĄ TURIM 
• Yra tokia šalis20

MUZIKA 
• ŽIBUOKLĖ MARTINAITYTĖ.
Niujorkas. Kompozitorės dienoraščiai (4)
1

PAVELDAS 
• REGINA MAKAUSKIENĖ.
Palangos gintaro muziejaus unikumai –
EXPO 2012 Pietų Korėjoje
2

POEZIJOS PAVASARIS 2012 
• RENGINIŲ PROGRAMA

POEZIJA 
• DIANA PAKLONSKAITĖ17

VERTIMAI 
• SUJATA BHATT2

PROZA 
• KOTRYNA ZYLĖ .
Mudu du į Milioniškes
13

25 PUSLAPIS 
• SIGRIDA RUPŠYTĖ.
Fikcijos lauke – autobiografijos
3

AKTYVIOS JUNGTYS 
• ALEXANDRA SUNDQVIST.
Malmė sprogsta nuo komiksų
2
• EMILIJA VISOCKAITĖ.
Nuogas vištos kūnas, sėdintis ant butelio
2

VAIZDAS PRO „VARTUS“ 
• AISTĖ KISARAUSKAITĖ.
Šarūno Akelaičio svaigulys
2

DE PROFUNDIS
„Šalin menus, tegyvuoja vaisiai ir daržovės!“
Ridas Viskauskas
 
• ROLANDAS KAUŠAS.
Politinė apžvalga­
56
• MARIS BĖRZINIS.
Gūtenmorgenas ir modeliai

Skaitytojų oši moši 
• Šimtas dešimtoji savaitė369

POKALBIAI

Kūdikio akys ir filosofo galva...

Pokalbis su JONU MIKELINSKU

[skaityti komentarus]

iliustracija
Jonas Mikelinskas 6 klasėje (skyriuje)
3 eilėje antras iš dešinės (1936 arba 1937 m.)

Nuotrauka iš asmeninio J. Mikelinsko archyvo


        Rašytojas Nacionalinės premijos (ir kitų literatūros premijų) laureatas JONAS MIKELINSKAS šį pavasarį atšventė savo 90-metį. Daugelio romanų ir novelių rinkinių autorius pastaraisiais metais, regis, labiau reiškiasi kaip aštrios publicistinės plunksnos meistras. Tad, rašytojui maloniai sutikus atsakyti į „Literatūros ir meno“ klausimus, labiau šia – visuomenine-istorine linkme ir kreipėme pokalbį...


Sveikiname Jus su gražia sukaktimi, kurią pažymite kupinas kūrybinių jėgų. Gal mėginkime peržvelgti Jūsų ilgą, turiningą gyvenimą nuo jaunų dienų...

Ačiū už sveikinimą, nors man sukaktis nėra tokia jau maloni, kaip galbūt kai kam atrodo. Ir ne vien dėl to, kad primena finišą, kuris niekam ir niekada neatneša pergalės, o tik skaudų pralaimėjimą, bet ypač todėl, kad toje senatvėje amžinai pritrūksta laiko užbaigti tai, ką jau pradėjai, ir pradėti tai, ką pats sau pažadėjai. Kūrybinių jėgų kol kas lyg ir užtektų, bet ir jas laiko stoka suriečia į ožio ragą.

O mano ilgam turiningam gyvenimui labiausiai tiktų, regis, italų rašytojo Aleksandro Mandzonio šūktelėjimas: „Kas yra žmogaus gyvenimas, jei ne ilga eilė perlų, suvertų ant ilgo, pilko melancholiško siūlo“.

Bene būdingiausias to mano gyvenimo bruožas – netikrumas, kuris prasidėjo pirmomis studijų Vilniaus universitete dienomis (įstojau 1947-aisiais), skubant su dar mažai pažįstamu draugu, tokiu pačiu fuksu, kaip ir aš, Lvovo gatve. Staiga prie mudviejų sustojo amerikietiškas „viliukas“, kažkas trinktelėjo, aiktelėjo ar stuktelėjo, ir aš... pasijutau gatvėje vienas. Kai atsipeikėjau, ilgai neabejojau, kieno ranka čia suveikė... Kokios galėjo būti mano studijos, kai draugui dingus ir nebeatsiradus, kiekviena mano diena universitete galėjo būti paskutinė. Tam buvo rimta priežastis – juk stodamas nuslėpiau, kad beveik vienerius metus praleidau Vokietijoje su kastuvu ir šautuvu rankoje... Sėdėdamas auditorijoje daugiau galvojau ne apie mokslą, o apie mišką, kur ne vienas mano draugas kūrė sau ateitį ir Tėvynei laisvę su ginklu rankose. Apsispręsti studijų naudai padėjo ne anglų filosofo Bertrando Russello nuostata Better red than dead, bet gero bičiulio, garsaus Lietuvos partizano Broniaus Krivicko nuomonė: šiuo metu, kai nėra vilties laimėti, jei gali išlikti gyvas niekam nekenkdamas, išlik – Tėvynei reikia ne lavonų, bet gyvų žmonių.

Savo mokslus pradėjote dar „prie Smetonos“...

Manau, sėkmingai užbaigti studijas universitete padėjo ir gražūs prisiminimai iš ankstesnių mokslo dienų. Ypač iš Saločių, kur mokiausi penktame ir šeštame skyriuose, kur pagarsėjau kaip geriausias mokinys, puikus dailininkas ir sportininkas, net išmokęs miestelio šikindriskius pasigaminti kojūkus ir jais stypčioti per balas ir purvynus. Tačiau 1937 m., įstojęs į Pasvalio gimnaziją, nuo pat pirmųjų dienų pagarsėjau ne kuo kitu, bet kaip „tėtė“. Mat buvau peraugęs, „persenęs“, o tokiam mokytis tarp normalių vaikų teko leidimo laukti iš paties Kauno. O kol laukiau, daugiau klaidžiojau po miestą ir jo apylinkes, negu sėdėjau klasėje. „Tėtės“ vardą gavau ir dėl to, kad iš visų baltų vasariškai uniformuotų gimnazistų išsiskyriau juoda namie austa milelio apranga. Kai to leidimo mokytis pagaliau sulaukiau, buvau jau gerokai moksle nuo kitų atsilikęs. Besivydamas ne kuo tepagarsėsi. Nepagarsėjau ir kaip ateitininkas, juo tapęs tais pačiais mokslo metais, nors ši Bažnyčios proteguojama organizacija buvo uždrausta ir persekiojama. Tuo ypač pasižymėjo skautai. Aš Pasvalio gimnazijoje pagarsėjau kaip dailininkas ir kaip pirmasis iš gimnazistų išvykęs į Darbo tarnybą Vokietijoje (Reichsarbeitdienst).

Iš mokymosi gimnazijoje dienų ypač gerai prisimenu Kariuomenės ir visuomenės susiartinimo šventę, kai visa mūsų klasė pirkdavo Lietuvos kariuomenei šautuvą, ir 1938 m. Lenkijos ultimatumą Lietuvai dėl diplomatinių santykių užmezgimo, kai daugelis suaugesnių gimnazistų vieni kitų klausinėjo, kur čia galima užsiregistruoti, kad būtų pasiųsti į frontą kovai su lenkais.

O kaip Jūsų atmintyje užsifiksavę 1940-ųjų įvykiai – ar būta „darbo liaudies“ džiūgavimo, mūsų intelektualams ir menininkams parvežus „Stalino saulę“?

1940 metų sovietų okupacija man ir daugeliui kitų buvo antrasis nusivylimas Smetonos valdžia, kuri nepakėlė tautos į kovą su okupantu. Juo labiau, kad turėjom gerai apginkluotą kariuomenę ir išgarsintą jos vadą Stasį Raštikį. Todėl ir parvežta iš Maskvos Stalino „Saulė“ nenudegino taip, kaip turėjo nudeginti. O kalbant apie mūsų intelektualus, kurie parvežė Stalino saulę, būtina žinoti, kad ją vežė ne tik Petras Cvirka, Liudas Gira, Kostas Korsakas, Antanas Venclova, Salomėja Nėris… bet ir tokios pasaulio garsenybės kaip Theodoras Dreiseris, Maksimas Gorkis, Romainas Rollandas, Ernestas Hemingway’us, Bernardas Shaw, Heinrichas ir Thomas Mannai, Paulis Eluard’as ir daugelis kitų.

Be to, neprošal žinoti, kad tarpukario Lietuvoje kone kiekviename kioske galėjai nusipirkti sovietines „Izvestijas“, kad teisybę apie Sovietų Sąjungą lietuvis sužinodavo tik iš katalikiškos spaudos (oficialioji spauda Sovietų Sąjungai buvo gana palanki), kad „Lietuvos ūkininkas“ ir „Lietuvos žinios“ rašė, kaip laimingai gyvena Rusijos kolchoznikai. Nors smetoninė valdžia Lietuvą orientavo į Prancūziją ir Angliją, bet Sovietų Sąjungos įtaka čia buvo nemaža. Be to, ji buvo savotiškas, tegul ir iliuzinis garantas nuo pagrindinio Lietuvos priešo – „ponų Lenkijos“ – ir nuo nacionalsocialistinės Vokietijos. Visa tai okupantams buvo į naudą.

Kai sovietų tankai sugarmėjo į Pasvalį, aš buvau toli kaime, savo akimis to nemačiau. Bet visi plačiai kalbėjo, kad ne vienas sutiko okupantą su gėlėmis, uravimais bei valiavimais. Mano namiškiai, ypač tėvas, kuris visą savo jaunystę ir sveikatą atidavė tarnaudamas svetimiems, kad galėtų įsigyti nuosavos žemės gabalą, okupaciją išgyveno labai skaudžiai ir be laiko mirė. Aš pats, mano broliai ir dar maža sesuo daugiau viskuo domėjomės, kažko laukėme, negu gedėjome. Juo labiau, kad visokių naujienų ir neįprastų dalykų netrūko. Daug ką stebino ir net erzino buvusių draugų žydų aktyvumas. Kai kurie iš jų dėl menko nieko nesivaržydavo tave pavadinti „smetonininku“ ar „fašistu“. Nedavė ramybės ir „agitka“ stoti į komjaunimą. Bet norinčių tapti komjaunuoliais mūsų klasėje ilgą laiką neatsirado nė vieno. Iš naujų mokytojų vienas populiariausių buvo advokatas Kiršonas, kuris turėjo nedaug pamokų, dėstė visuomeninius mokslus, bet pasakydavo daug tiesos apie naująją santvarką.

Kaip Jūs, rašytojas ir, matyt, ne menkesnis skaitytojas, vertinate tokius mūsų talentus kaip Salomėja Nėris ar Kostas Kubilinskas? Ar kūryba sau, o asmeninis bei visuomeninis kūrėjų gyvenimas – sau?..

Salomėją Nėrį visada stengiausi daugiau pateisinti negu kaltinti. Juk viską ji darė ne dėl karjeros, o meilės ir teisybės ieškodama. Be to, reikia manyti, jai darė įtaką ir minėtų pasaulio intelektualų liaupsės, skirtos Sovietų Sąjungai. Tasai polinkis ją pateisinti dar labiau sustiprėjo, išklausius ne vieną jos eilėraštį, [radijo] „Vidurnakčio poezijoje“ skaitomą aktorės Rūtos Staliliūnaitės. Tačiau, kai bandžiau Salomėją Nėrį pateisinti 2001 metų rudenį Čikagoje susitikime su Amerikos lietuviais, suprastas nebuvau.

iliustracija
1982 m. Jonas Mikelinskas (dešinėje) su Vytautu Kubiliumi
Nuotrauka iš asmeninio J. Mikelinsko archyvo

Daug sunkiau pateisinti Kostą Kubilinską, kuris gelbėdamas savo gyvybę bei talentą, žudė niekuo jam nenusikaltusį žmogų –­ ir dar kovotoją už Lietuvos laisvę ir nepriklausomybę; jis vadovavosi ne tėvynės meile, o savisaugos instinktu..

Taigi Jums teko ir Vokietijoje pabuvoti...

Teko, bet tik ne visus metus. Tai buvo darbo ir karinio apmokymo tarnyba. Iš pradžių apsistojome Rytprūsiuose, o paskui Riugeno saloje – netoli Danijos. Daugiausiai dirbome prie kopų sutvirtinimo, aerodromo praplėtimo bei sutvarkymo, o rudenį padėjome ūkininkams sudoroti derlių. Išvykau į Vokietiją, norėdamas užsitikrinti teisę baigti gimnaziją ir įstoti į aukštąją mokyklą, 1942 m. balandžio 4 dieną, o grįžau į Lietuvą 1943 metų vasario mėnesį. Tais pačiais metais vėl įstojau į Pasvalio gimnaziją ir ją baigiau 1944 m. pavasarį.

Dabar, praėjus tiek metų, galiu nenusikalsdamas jokiai tiesai sakyti, kad tai buvo ne Darbo, o tikra Vyriškumo mokykla. Ir ne tik dėl to, kad išmokom darbuotis su kastuvu ir šautuvu, bet ir todėl, kad užsigrūdinom kūnu ir dvasia per karines pratybas, manevrus, sportą, žygius pilna apranga po 20 ir net 40 km. Mes, lietuviai, ten nepatyrėme nei diskriminacijos, nei rasizmo, nei neteisybių. Už snaiperišką šaudymą šaudykloje net buvau gavęs dešimt dienų atostogų.

Todėl iki šiol niekaip netelpa galvoje mintis, kaip ir kodėl ši kultūringa nacija galėjo taip nežmoniškai elgtis su žydais.

Ar sovietiniais metais jautėte būtinybę prisitaikyti, veidmainiauti, eiti į kompromisus su sąžine?

Tos būtinybės prisitaikyti, veidmainiauti, eiti į kompromisus su sąžine negalėjau nejausti. Juk nesakysi „velniop Staliną“, kai visi jo garbei ploja ir net atsistoja. Demonstruoti savo tikruosius jausmus būtų buvusi savižudybė. Kitas reikalas – žinoti tų kompromisų su sąžine ribą. Kai peržengsi tą ribą, kai tik nuo tavęs priklauso tavo artimo tremtis arba mirtis, būsi ne kas kitas, o tik bailys ir niekšas. Kompromisų su sąžine mano gyvenime buvo, bet ne norint pakenkti kitam arba siekiant tokiu būdu visam laikui prisijaukinti sąžinę. O konkrečiai galiu pasigirti bent tuo, kad niekada neparašiau Dievas mažąja raide.

Vis dėlto kaip rašytojas, regis, nebuvote labai skriaudžiamas – ir knygos (romanai, novelės) leidžiamos, ir apdovanojimų sulaukėte...

Nebuvau skriaudžiamas tol, kol sovietinė valdžia tikėjo, kad galės mane prisijaukinti. Kai to nepavyko padaryti, pirmas rimtesnis smūgis buvo smogtas 1978 metais, vos išėjus romanui „Už horizonto – laisvė“. Tada Rašytojų eilinio plenumo metu poetas, romanistas ir neaiškių darbų specialistas Sirijos Gira pareiškė, kad Jonas Mikelinskas parašė fašistinį romaną. O kai išėjo apysaka „Trys dienos ir trys naktys“ („Pergalės“ žurnale), kur aš pirmas lietuvių beletristikoje herojaus lūpomis iškėliau būtinybę „Audiatur et altera pars“, netekau darbo Rašytojų sąjungoje. Mano reikalai vėl pakrypo į geresnę pusę tik po vienos lietuvių literatūros dekados Maskvoje, kai garsus rusų rašytojas Nikolajus Tichonovas išgyrė mano apysaką „Anonimas“, išverstą Belos Zaleskajos ir publikuotą žurnale „Družba narodov“. O valstybinę premiją už romaną „Kur lygūs laukai“ gavau tik Sovietų Sąjungoje atėjus į valdžią Gorbačiovui ir prasidėjus „pere­stroikai“.

Ypač man buvo malonu, kad sulaukė pripažinimo ir mano publicistika, kuri kėlė opius, daugeliu atžvilgiu net ir poleminius klausimus.

Kaip apibendrintumėte savo grožinę kūrybą –­ kurios temos labiausiai „skaudėjo“, kokios knygos išliko brangiausios?..

Brangiausios man knygos yra tos, kurias sunkiausia buvo išleisti: „Juodųjų eglių šalis“, „Už horizonto – laisvė“, „Kur lygūs laukai“ ir kažkur dingusi „Mes dar sugrįžom vakare, arba Kapas be paminklo“.

Iki šiol mane persekioja ir skaudina mintis, kad nesuspėjau ir tikriausiai jau niekad nesuspėsiu parašyti to rūsčios ir tragiškos tikrovės padiktuoto romano, kurio kažkur matytas ar susapnuotas vaizdas neišeina nei iš akių, nei atminties – miestelio N aikštėje sustoja didžiulis amerikoniškas sunkvežimis, ir iš jo vienas po kito it varlės pavasarį iššoka būrys kareivių su automatais ant krūtinių, su amerikoniškais „tankais“ (batais) ant kojų, sustoja prie suguldytų prie šventoriaus sudarkytų pusnuogių partizanų ir ima užkandžiauti iš amerikoniškų skardinių su svinnaja tušonka, linksmai persimesdami negudriais juokeliais. Argi tai ne tos liūdnos tikrovės simbolis?

Apie tai pagalvojus ir kai ką prisiminus, pasidaro nesmagu, kad tiek metų atidaviau apmąstymui to holokausto, kuris, anot rabino Arnoldo Jacobo Wolfo, „pardavinėjamas“.

Regis, Nepriklausomybės metas Jums taip pat neleidžia nurimti, ragina atsiliepti, kritikuoti, polemizuoti...

Negaliu stovėti po medžiu, kai matau, kad reikalinga tavo pagalba žodžiu ar veiksmu. Turiu parašęs ir išleidęs penkias publicistikos, eseistikos knygas: „Kelionė į Delfus“ (1994), „Ave, Libertas“ (2001), „Žmogus ir jo legenda“ (2002), „Kodėl yra taip, kaip yra“ (2004) ir penktoji –­ „Niurnbergo šešėlyje“. Mano publicistika ir eseistika apdovanota Nacionaline, Vaižganto ir Kultūros ministerijos premijomis.

Publicistikoje aš itin daug dėmesio skiriu polemikai su istorikais ir politologais, kurie rašydami apie mūsų dabartines bėdas ir negeroves, jų niekada nesieja su Niurnbergo procesu, kurio metu nepasmerkus sovietinio komunizmo, nebuvo pakirstos šaknys ir buvusiai sovietinei nomenklatūrai. Tokiu būdu sudarytos jai sąlygos prisitaikyti ir tapti finansine oligarchija ir vėl vaidinti svarbų, kartais lemiamą vaidmenį valstybės gyvenime.

Prieš daugelį metų esu parašęs: „Tikras rašytojas yra kūdikio akys ir filosofo galva…“ Dabar, kai tos mano akys gerokai aptingo (skaitau tik per lupą), jas gerokai užgožia filosofo galva, kuri, mano laimei ar nelaimei, vis atkakliau gviešiasi kai kuriuos faktus ir reiškinius sugrūsti į tam tikrą schemą ar sistemą, pavyzdžiui, Niurnbergo sindromą. Gaila, mūsų spauda dažniausiai pripažįsta tik tai, kas visuomeniniame-politiniame gyvenime yra jau oficialiai aprobuota.

Ar domitės literatūriniu ir bendrai kultūriniu Lietuvos gyvenimu? Ar domina jaunesnieji kūrėjai, naujos tendencijos literatūroje ir kituose menuose?

Pagal galimybes ir aplinkybes domiuosi, nors neretai tenka nusivilti mūsų literatūrinio ir kultūrinio gyvenimo vienpusiškumu – jame vis labiau išryškėja pataikavimas masiniam skoniui. Be to, norėtųsi, kad ir valdžia literatūrai ir kultūrai skirtų didesnį dėmesį.


Vilnius, 2012 05 16-17


 

Skaitytojų vertinimai


91820. .2012-05-28 09:49
Pagarba jo amziui

91826. BD2012-05-28 10:54
Pagarba ir amziui, ir minciai... sveiikiname su garbingu jubiliejumi!

91832. Ežeras2012-05-28 11:35
Va va, "filosofo galva" ne tiesos ieškojo, ne etiniu požiūriu vertino, o "stengėsi pateisinti". :(.
Štai taip ir išplaunamos ribos tarp tų "...kas Tėvynę išdavė, / o kas ją gynė".

91834. Ežeras2012-05-28 11:39
Beje, respect amerikonams,- jiems tokių drumzlių neįsiūlysi.

91882. ežerui2012-05-28 17:29
tie amerikonai teisė netaisingai

91883. išskirčiau dvi svabias mintis2012-05-28 17:42
"1940 metų sovietų okupacija man ir daugeliui kitų buvo antrasis nusivylimas Smetonos valdžia, kuri nepakėlė tautos į kovą su okupantu. Juo labiau, kad turėjom gerai apginkluotą kariuomenę ir išgarsintą jos vadą Stasį Raštikį. Todėl ir parvežta iš Maskvos Stalino „Saulė“ nenudegino taip, kaip turėjo nudeginti. O kalbant apie mūsų intelektualus, kurie parvežė Stalino saulę, būtina žinoti, kad ją vežė ne tik Petras Cvirka, Liudas Gira, Kostas Korsakas, Antanas Venclova, Salomėja Nėris… bet ir tokios pasaulio garsenybės kaip Theodoras Dreiseris, Maksimas Gorkis, Romainas Rollandas, Ernestas Hemingway’us, Bernardas Shaw, Heinrichas ir Thomas Mannai, Paulis Eluard’as ir daugelis kitų."
kas pasakytų, kad esame lygiai toje pačioje situacijoje, greičiausiai nesuklystų. Per media skiepijamas nepasitenkinimas esama vyriausybe, iš Lenkijos pusės grėsmė, o vienintelė "tarptautinė" ideologija tuomet - marksizmas, o dabar "liberalusis" globalizmas. Tik kokius dabar "išvaduotojus" mūsų valatkiniai inteligentai sutiks su gėlėmis?

91884. ...2012-05-28 17:49
"Be to, neprošal žinoti, kad tarpukario Lietuvoje kone kiekviename kioske galėjai nusipirkti sovietines „Izvestijas“, kad teisybę apie Sovietų Sąjungą lietuvis sužinodavo tik iš katalikiškos spaudos (oficialioji spauda Sovietų Sąjungai buvo gana palanki), kad „Lietuvos ūkininkas“ ir „Lietuvos žinios“ rašė, kaip laimingai gyvena Rusijos kolchoznikai. Nors smetoninė valdžia Lietuvą orientavo į Prancūziją ir Angliją, bet Sovietų Sąjungos įtaka čia buvo nemaža. Be to, ji buvo savotiškas, tegul ir iliuzinis garantas nuo pagrindinio Lietuvos priešo – „ponų Lenkijos“ – ir nuo nacionalsocialistinės Vokietijos. Visa tai okupantams buvo į naudą.".... ką gi, manipuliacijos lietuviškais protais kartosis tol, kol mūsų protai priklausys nuo žiniasklaidos. Garliavos situacija aiškiai parodė kaip nuomonės skyla priklausomai nuo to, kurį laikraštį žmonės skaito.

91927. Saulius :-) 2012-05-28 23:07
Prasmingas pokalbis.

91937. Ežeras2012-05-29 07:22
Nepainiokit, mielieji, politinių-socialinių pažiūrų("pasaulio garsenybės kaip Theodoras Dreiseris, Maksimas Gorkis, Romainas Rollandas, Ernestas Hemingway’us, Bernardas Shaw, Heinrichas ir Thomas Mannai, Paulis Eluard’as ir daugelis kitų") su Tėvynės išdavyste ir sąmoningu aktyviu kolaboravimu su okupantu ("Petras Cvirka, Liudas Gira, Kostas Korsakas, Antanas Venclova, Salomėja Nėris"). Juk tų įvykių esmė yra ta, kad buvo sunaikinta valstybė, o ne tai, kad pakeista socialinė valstybės forma.

91980. kremblys2012-05-29 14:30
Norėjau pasižiūrėti ar buvo kokia kalbintojo įtaka pokalbiui, atrenkant teiginius ar apdorojant sakinius. Kaip iš Mikelinsko, tai kažko lyg trūktų? Ar tik aš vienas kalbintojo pavardės prie teksto nematau?

91985. O, 2012-05-29 15:52
gerai Ezeras pasake.

91988. Šmėkla2012-05-29 16:16
Šviesus protas, gera skaityti. Bet ką Lietuvoje būtų pakeitęs komunizmo pasmerkimo faktas, jei tarybinis šešėlinis nomenklatūrinis pragmatizmas, (a-)politinis cinizmas persmelkė daugelio galvas vėlyvuoju sovietmečiu, ir sėkmingai susikergė su friedmanišku neoliberalizmu po 1990?

91995. Orwell`o šmėkla2012-05-29 17:00
Man neokomunizmas – tai visos neigiamos dabartinės globalizacijos pusės. Anksčiau, pamenate, sovietinėje Lietuvoje baisiausias liaudies priešas buvo buržuazinis nacionalistas. Kiek tokių buvo išvežta iš Lietuvos, mes žinome. Paskaitykite Lietuvos spaudą šiandien. Baubas ir vėl tas pats, ir vėl gąsdinama lietuviškaisiais nacionalistais. Kaip baisiausias dalykas buvo aprašoma „nacionalistiškai nusiteikusių“ jaunuolių demonstracija. Įsivaizduokite, ėjo ir skandavo „Lietuva – lietuviams!“ Ir kas čia baisaus? Kas šiandien didžiausias baubas Europoje? Nacionalistas. Pamenu, pernai skaičiau, kaip kažkoks dabartinis Lietuvos politikas pasakė, kad patriotizmas tai „kvailumo išraiška“ ir „niekšų priedanga“. Dabar patriotišką jaunimą Lietuvoje jau vadina „naciais“. Panašiai ir Amerikoje. Jeigu tik kas nors kam nors nepatinka tai iškart ir užklijuoja „nacio“, „rasisto“ arba „antisemito“ etiketę. Sovietų Sąjungoje komunistai kitaminčius būdavo vadindavo „liaudies priešais“, o dabartiniai neoliberalai vadina mus „naciais“. Lietuvoje žodį „buržuazinis“ numetė, o nacionalistas liko – ir jis tebėra „liaudies priešas“. Komunistinė politika norėjo sugriauti tautiškumą, tačiau nesugebėjo sugriauti jo taip, kaip kad bandoma padaryti šiandien. Dabartinė globalizacija griauna Prancūziją, Angliją, Olandiją ir kitas Vakarų Europos šalis. Masiškai propaguojamos atskiras tautas naikinančios idėjos – kraustymasis, migracija, susiniveliavimas. Aš gyvenau „tautų katile“ Londone, Niujorke, žinau, ką tai reiškia. Todėl apie tai kalbu ir kalbėsiu. Man neegzistuoja jokios „šventos karvės“, jokie „tabu“, nes mano pažiūras suformavo EMIGRACIJA ir esu iš tų proletarų, kurie neberturi ką prarasti. Mes jau gyvenome Sovietų sąjungoje, kai reikėjo laikyti liežuvį už dantų, ir jeigu viskas kartojasi, tai iš to reikia daryti kažkokias išvadas.

92021. Ežeras2012-05-29 21:11
"kai reikėjo laikyti liežuvį už dantų, ir jeigu viskas kartojasi, tai iš to reikia daryti kažkokias išvadas." Taigi faktiškai nelaikote to liežuvio už dantų :). Darykite optimistiškesnes išvadas:).

92139. vėl naujas Eglė Marcinkevičiūtės straipsnis delfyje. Ištraukėlė:2012-05-31 13:33
Kaip inteligentai savo rankom smaugia savo valstybęL:
1) įtakingiausia inteligentijos dalis po Kovo 11-osios rėmė tas politines struktūras, kurios buvo susijusios su lietuvių bendruomenės ir valstybingumo naikinimu, be to, iki šiol nuo jų neatsiribojo; (2) nepalaikė ir nepalaiko sluoksnių, kovojusių už bendruomenės teises ir dėl to nukentėjusių, – taip atsirado atotrūkis tarp intelektualinio ir moralinio tautos elito;
(3) ideologiškai pagrindė ir įteisino reliatyvistinį požiūrį į sovietų represinį režimą, smerkdami ir žemindami tuos, kurie jam priešinosi, nors toks nusistatymas ardo nacionalinį tapatumą, o bendruomenę stumia į moralinę amneziją;
(4) toliau plėtoja iš sovietinės istoriografijos perimtą negatyvų partizaninio karo vertinimą, nepaisydami, kad tai yra ne tik pavojinga pačiai valstybei, bet ir verčia abejoti lietuvių teise į valstybingumą;
(5) niekina ir menkina lietuvių atgimimui nusipelniusias istorines figūras arba abejingai tyli, kai tą daro kiti, todėl bendruomenės nariams ima atrodyti, kad veikti tautos labui yra neracionalu; (6) laikosi nuostatos, esą abejingumas esminiais nacionalinio tapatumo ir istorijos interpretavimo klausimais yra tinkamiausia viešųjų intelektualų laikysena, nors būtent abejingumas naikina bet kokį socialumą;
(7) teisingumo nelaiko pagrindiniu elgesio ir sprendimų kriterijumi;
(8) rėmėsi ir remiasi ideologijomis, kurios kelia grėsmę valstybei, ypač pradinėje jos kūrimosi stadijoje;
(9) sabotuoja (arba leidžia sabotuoti) teisėtas lietuvių bendruomenės pastangas kurti valstybę, paremtą europietiška nacijos samprata ir valstybingumo simbolika, laikydami tai nacionalizmu, radikalizmu, ksenofobija;
(10) diegia paviršutinišką supratimą, kaip turėtų būti įamžintas nacizmo aukų – žydų – atminimas, ir tuo spekuliuoja.
Nacionalinės etikos principų nesilaikymas rodo, kad lietuvių inteligentija nėra pilietinės nepriklausomybės kūrėja, nebuvo ji ir politinės nepriklausomybės atrama. Labai nedaug inteligentų šiuo atžvilgiu elgėsi ir elgiasi kitaip.

92140. ...2012-05-31 13:35
XX–XXI a. sandūroje lietuvių bendruomenė patyrė nemažai tiek pakilimų, tiek nuopuolių. Viena vertus, paprasti žmonės, siekdami kilnaus tikslo, nugalėjo baimę ir tapo tikrais „dvasios aristokratais“, atvedusiais savo bendruomenę į tokias aukštumas, apie kurias iki tol tik svajota. Antra vertus, įvyko ir diametraliai priešingas lūžis – nemaža dalis intelektualų, „pamiršę“ savo kaip nacionalinės etikos sergėtojų vaidmenį, nusirito iki „dvasios proletarų“ lygio.

92160. Kosminė šmėkla2012-05-31 19:34
na, mano galva, "patriotiško jaunimo" demonstracijos arčiau nacizmo, nei nacionalizmo. Bet nesivelsiu į senus ginčus, net nebeklausiu, kokie yra "nacionainės etikos" ypatumai.

92195. muse 2012-06-01 13:13
nacionalizmo bijo tik dar didesnis nacionalizmas, jei ką... o kosmopolitai tegul sau vietos ir pasieško kosmose

92259. E.M.2012-06-02 12:35
Kad nemaža dalis inteligentijos mąsto ir jaučia panašiai kaip komunistų partijos nomenklatūra, nereikia ilgai įrodinėti. Pakankamai iškalbingas jau tas faktas, kad grožinės literatūros kūrinį, pirmąkart (sic!) atkreipusį pasaulio dėmesį, koks tragiškas likimas ištiko lietuvius, parašė emigrantų palikuonė Rūta Šepetys, o Lietuvoje gyvenančių ir kuriančių „profesionalių“ rašytojų vaizduotės ši tema per dvidešimt dvejus laisvės metus, regis, taip ir nepajėgė išjudinti, neįkvėpė kokiam nors stambesniam kūriniui.

92260. E.M.2012-06-02 12:37
Vienintelis romanas buvo Mariaus Ivaškevičiaus „Žali“ – jame visai neatskleista partizaninio karo reikšmė lietuvių tautai, bet užtat „meniškai“ įteisinamas sovietinės nomenklatūros požiūris į rezistenciją, perimtas ir nemažos dalies inteligentų. Entuziastingai įvertintas vietinių jaunesnės kartos teatralų ir literatų, šis romanas nesudomino platesnės auditorijos nei savo bravūra, nei tyčiojimusi iš tų, kurie drįso priešintis okupantams.

92261. E.M.2012-06-02 12:39
Kartais, kai paskaitau lietuvių inteligentų apmąstymus esminiais bendruomenės būties klausimais, būna sunku atsikratyti įspūdžio, kad Stalinas bent iš dalies vis dėlto įgyvendino „tautų susiliejimo“ (slijanija nacij) projektą, pagal kurį jos turėjo pamiršti savąjį tapatumą ir palaipsniui virsti vientisa eurazine sovietine liaudimi. Akivaizdu, kad įvyko gilus lietuvių tapatumo skilimas – sovietų perauklėti „lituanoslaviški“ lietuviai ėmė vertybėmis laikyti tai, kas „lituanobaltiškiems“ lietuviams, išlaikiusiems europietiško pobūdžio nacionalinį tapatumą, be išlygų yra antivertybės. Kitaip tariant, vieniems okupacija buvo tragedija, o kitiems, atrodo, „liaudies“ gimtadienis.

92262. E.M.2012-06-02 12:45
Profesinis ir pilietinis indėlis – tai du skirtingi dalykai. Geras pavyzdys būtų Martinas Heideggeris, padaręs neginčijamą įtaką ne tik vokiečių, bet ir pasaulio kultūrai. Šio filosofo veikalai studijuojami ir šiandien, tačiau puikiai žinoma ir jo tarnystė nacionalsocialistams. Tai faktas, kurio niekas nesistengia kaip nors gudriai nuslėpti. Aišku, tokių ryškių asmenybių nepilietiškas elgesys daro didžiulę žalą, nes visuomenė pasikliauja jų nuomone. Heideggeris, flirtuodamas su nacizmu, be abejo, padėjo jam įsigalėti – savo autoritetu atvėrė duris nacių ideologijai skverbtis į viduriniosios biurgerių klasės širdis ir plačių inteligentijos sluoksnių protus.

92263. hmm...2012-06-02 12:49
Heidegeris neleido sudeginti visų knygų, vadinasi, jis - disidentas.

92265. E.M.2012-06-02 12:51
Būtent todėl svarbu, kad ir Lietuvos piliečiai pagaliau išmoktų atsargiau, labiau diferencijuotai vertinti savo inteligentiją, kaip tą jau daro vakariečiai, gavę ne vieną skaudžią pamoką (čia tiktų priminti ir „intelektualinę šimtmečio nuodėmę“ – komunizmą. Tony Judt’as knygoje „Permąstant XX amžių“ tiesiai klausia: „Kaip galėjo atsitikti, kad tiek daug šviesių žmonių įtikėjo pasakojimais, turėjusiais tokias siaubingas pasekmes?“...................... Vertėtų atkreipti dėmesį ir į šiuo metu jau lyg įrodytą faktą, kad, tapęs Freiburgo universiteto rektoriumi, Heideggeris, nors ėmėsi administracinių reformų, atitinkančių nacionalsocialistų direktyvas, vis dėlto užkirto kelią kai kuriems knygų deginimams. Bet dėl šio kilnaus poelgio vokiečių inteligentai nevadina Heideggerio nei disidentu, nei juo labiau antinacinio pasipriešinimo dalyviu. O ką daro lietuvių gudragalviai, vertindami analogiškas situacijas, puikiai žinome…

92305. lietuva tamsybėje2012-06-02 21:32
Kai išgiradu apie ypatingą šveicarų toleranciją, natūraliai kilo mintis - iš kur toks politkorektiškumas valstybėje, kuri nepriklauso Europos Sąjungai. Internete atradau, kad šveicarai jau senai yra pasirašę sutartį su Europos Taryba (The Council of Europa), daug anksčiau, nei Lietuva. Vienintelė geografinės Europos šalis, nepasirašiusi sutarties yra Baltarusija. Net Turkija su Rusija pasirašiusios. Siūlau pirmiausia pažvelgti į šį žemėlapiuką. .coe.int/aboutCoe/index.asp?page=47pays1europe&l=en Tai šalys, pasirašiusios sutartis su Europos Taryba (Council of Europa). Praktiškai visa Eurazija iki Vladivostoko. (Štai kodėl socdemas V.Andriukaitis prabilo apie ES iki Vladivostoko.) Taigi, Council of Europe, nors nepriklauso Europos Sąjungai, bet, prisidengusi "žmogaus teisėmis` diktuoja įstatymus ir "polytinę" ideologiją, ES šalims kaip ir kitoms Europos ekonominei bendrijai nepriklausomoms šalims - Šveicarijai, Norvegijai, Rusijai, Turkijai Ukrainai, Kaukazui... Vienintelė nuo šio diktato nepriklausoma šalis yra Baltartusija. Jai daromas ekonominis spaudimas, prisidengiant "žmogaus teisėmis", bet to spaudimo pasekmė - Viešieji išpardavimai Rusijai, nes Lukošenkai TVF nekolina pinigų, nors į TVF BAltarusija daugiausiai investavusi. Taigi, politiškai-ideologiškai jau turime Euraziją. Tad man labai keistai skamba tos kalbos apie "Rusijos atitolinimą" , "nepriklausomą energetiką" ir t.t. Rodos, kad vyksta tik šiokia tokia konkurencinė kova dėl to, kas dominuos šioje Eurazijoje - ar Putinas ar už "Council of Europa" think-tank`o pečių stovintis Europos ir Rusijos žydų kongresas. Mūsų politikai ir žurnalistai nesusigaudo, kad Europoje yra dvi Europos Tarybos ir kad STRASBURO ŽMOGAUS TEISIŲ TEISMAS nepriklauso Europos Sąjungai. Atrodo, tarsi kažkam tyčia norisi, kad žmonės painiotų šias dvi tarybas - European Council ir Council of Europa. Štai šiame COUCIL OF EUROPA puslapyje randau įspėjimą nepainioti šios tarybos ir jos padalinių su EUROPEAN COUNCIL. Tikrasis Europos Sąjungos teismas yra Liuksenburge, o Jungtinių tautų Hagoje: .coe.int/aboutCoe/index.asp?page=nepasconfondre&l=en O atsivertus kitos Europos Tarybos (European Council) puslapį, ten taip pat aptiktume įspėjimą: "Tik nepainiokite mūsų su Europos Taryba (Coucil of Europa)! Mes su jais neturime nieko bendro. " . Kyla klausimas - kokia velniavo kuria šia painiavą, kuria naudojasi šiandien kai kurie politikai, BEI tokie advokatai kaip Černiauskas? Na, jis pasiuntė Stankūnaitės skundą, matomai taip suformulavęs, kad NEVA buvo pažeista Stankūnaitės "nekaltumo preziumcija", viešai ją apkaltinus kol byla neištirta, nors byla sąmoningai vilkinama. Dar be abejo nukentės kai kurie politikai, na tokie kaip Stoma, už kišimąsi ir t.t., iš mokesčių mokėtojų kišenės bus sumokėta Sankūnaitei, o publikai žinia bus pateikta taip, tarsi Europos Sąjungos teismas išteisino Stankūnaitę,nors pati byla ten nė nebuvo nagrinėjama, nes tai ne Strasburo kompetencija. Nori nenori, peršasi mintis, kad toks sąmoningas pavadinimų ir atributikos panašumas yra kažkokios conspiracy dalis. Kažkas vyksta už mūsų nugarų, nepasakant tiesos... ir toliau rinkėjams žaidžiant demokratiją. . Amerika jungiama į NAFTA sąjungą, mes į Euraziją, Afrika turės savo sąjungą, ir t.t. vienžo einam į Pasaulinę valstybę su viena bendra "įstatymo diktatūra", o tą įstatymą kuria tie, kurie stovi užkulisiuose. Vieną tokį "tarptautinės teisės" chazariškos išvaizdos specialistą išklausiau čia: youtube.com/watch?v=o5zaImTF92g&feature=related

Parašykite savo nuomonę

Įrašykite skaičių: Trys šimtai dešimt
Vardas arba parašas:
El. pašto adresas:
Straipsnio vertinimas:

Kultūros kalendorius
nuo 2012 m. Birželio

PATKPŠS

 1 2 3
4 5 6 7 8 9 10
11 12 13 14 15 16 17
18 19 20 21 22 23 24
25 26 27 28 29 30  

 1
2 3 4 5 6 7 8
9 10 11 12 13 14 15
16 17 18 19 20 21 22
23 24 25 26 27 28 29
30 31  

 1 2 3 4 5
6 7 8 9 10 11 12
13 14 15 16 17 18 19
20 21 22 23 24 25 26
27 28 29 30 31  

Nuorodos:
Kultūros vartai, Literatūra ir menas, Nemunas, Poezijos Didžioji Kunigaikštystė, Kulturpolis.lt


Rodoma versija 1 iš 3 
11:36:34 Jun 15, 2012   
Jun 2011 Jun 2013
Sąrašas   Archyvas   Pagalba