Literatūra ir menas

Lietuvos rašytojų sąjungos savaitraštis „Literatūra ir menas“

2012-06-01 nr. 3382

| Spausdinti | Archyvas | Redakcija |


VIRŠELIAI 
• PERAS KIRKEBY
• OKT
• „Druskomanija 2012“
• JURATĖ KLUONĖ4

KULTŪROS ŽEMĖLAPIS 
• PARODOS
• VAKARAI
• REKLAMA

VIENAS EILĖRAŠTIS 
• SIGITAS PARULSKIS.
Paslaptis
21

REDAKCIJOS SKILTIS 
• ASTRIDA PETRAITYTĖ.
Pabūsiu germanofile…
9
• TRUMPA KRONIKA1

AKTUALIJOS 
• Vainikuotas šiemetinis „Poezijos pavasario“ laureatas – poetas Eugenijus Ališanka1
• VALENTINAS SVENTICKAS.
Laudatio
6
• Tarptautinis poezijos festivalis
POEZIJOS PAVASARIS 2012
• ANTANAS BALKĖ.
Viešosios Druskininkų erdvės: kurorto įvaizdis ir jo formavimo ypatumai
4

KNYGOS 
• JOLANTA DAUBARAITĖ.
Leonardas Gutauskas „Šunų dainos“: praeities katalogas
• SILVESTRAS GAIŽIŪNAS.
Latvija Arvydo Juozaičio akimis: realybė ar fikcija?
88
• Bibliografijos ir knygotyros centras

DAILĖ 
• ARŪNAS UOGINTAS.
7-oji Berlyno bienalė: kruvini konfliktai ir šampano purslai
5

TEATRAS 
• DONALDAS STRIKULIS.
Olga Dubeneckienė-Kalpokienė. Kaunietiškoji bohema
1

TV: ŽIŪRIM, KĄ TURIM 
• RIMVYDAS STRIELKŪNAS.
„Euro neuro“
3

MUZIKA 
• Pokalbis su RYČIU MAŽULIU.
„Druskomanija“ superminimalisto akimis
1

PAVELDAS 
• VYDAS DOLINSKAS.
Lietuvai skaudi garsiausio Ukrainos muziejininko Boriso Voznickio netektis
1
• Pastatykime Vydūnui paminklą Klaipėdoje3

POEZIJA 
• MINDAUGAS KIRKA3

PROZA 
• RAMUNĖ KARLONIENĖ.
Čiobreliai
7

VERTIMAI 
• GEARÓID MAC LOCHLAINN2

25 PUSLAPIS 
• RAMUNĖ BRUNDZAITĖ.
Pusketvirtos Italijos
3

AKTYVIOS JUNGTYS 
• AGNĖ KAZLAUSKAITĖ.
Diena, kai būsim viskuo patenkinti
3
 AUGUSTAS SIREIKIS.
Betoninė siela
1

VAIZDAS PRO „VARTUS“ 
• AISTĖ KISARAUSKAITĖ.
Skaudžioji vienos šeimos istorija
2

IN MEMORIAM 
• BARBORA VILEIŠYTĖ
1918 02 01 – 2012 05 08

LITERATŪRA KITAIP 
• AURIKA ir ALGIRDAS SELENIAI.
Portalas

SKELBIMAI 
• Tarptautinė poezijos šventė
„... ir saulas diementas žėruos...“

DE PROFUNDIS
„Mano pareiga, pavyzdžiui, buvo kasdien valyti ir prižiūrėti
bėgius per kilometrą į dešinę ir kairę nuo stoties.
Tačiau aš nesilaikiau instrukcijos ir dažnai
nueidavau daug toliau...“ Franz Kafka
 
• ARTŪRAS VALIONIS.
Maironio metams paminėti
12

Skaitytojų gusi musi 
• Šimtas vienuoliktoji savaitė161

AKTYVIOS JUNGTYS

Betoninė siela

AUGUSTAS SIREIKIS

[skaityti komentarus]

iliustracija


Vasarai dar nespėjus įsibėgėti ir tik pirmam karščiui lepinant, norėtųsi gerbiamą poetą M. Martinaitį išsivesti pasivaikščioti centrinėmis miesto gatvėmis. Kur suknelės ir skrybėlės keičia kelnes, kas antros akys slepiasi už tamsių akinių ir šimtai nerūpestingų gražuolių nusėda kavinių terasas. Kur dienomis upeliais teka šalti gėrimai, vakarais vynas, o naktimis iš vienos vietos į kitą bėgioja gyvybingi siluetai ir tik paryčiais kuris sugrįžta namo.

Kažin, ar tokią biolaikrodžio interpretaciją toleruotų tradicinis, net kiek literatūriškai stereotipinis Lietuvos kaimietis. Kažin, ar tai turėjo omenyje gerbiamas poetas, kartą pasakęs, jog jam juokingi atrodo lietuviai, bandantys tapti miestiečiais. Esą kaimas, agrarinė kultūra ir ryšys su gamta glūdi mūsų prigimtyje ir tai, ką perša urbanizacija, globalizmas, kosmopolitizmas bei kiti publicistų bei eseistų kritikuojami procesai, tik verčia lietuvį eiti prieš jo prigimtį.

Tad kaipgi šis miestiečio vaidmuo mums tapo toks artimas? Ar tai natūralus reiškinys, neišvengiamai mus pasitinkantis XXI a.? Galbūt tai reikėtų suvokti kaip perspėjimą dėl artėjančio tautinio identiteto žlugimo? Abejonių nekyla, jog šis perėjimas nuo ankstyvo ryto prie vakaro, nuo juodos žemės prie betoninių blokų, nuo šeimos prie bendraamžių draugijos nėra visiškai natūralus, nes šiandien, kai šalyje gyvena susimaišę tiek senosios, tiek naujosios kartos atstovai, galima pajusti stiprią priešpriešą. Kyla klausimas, ar tradicinės etninės kultūros šalininkai turi teisę apeliuoti į naujojo gyventojo sąžinę. Ne dėl vertybių ir kultūros išdavystės, bet dėl šių kaitos ir transformacijos.

Visų pirma, vertėtų pripažinti, jog troškimas patirti kažką nauja ir nematyta gimė anksčiau nei nepriklausoma Lietuva. Dar sovietinės valdžios metais jauni žmonės troško užsienietiškos muzikos, mados, buvo išsiilgę vakarietiškos laisvės. L. Katkus savo naujojoje esė knygoje „Sklepas“ nostalgiškai prisimena gimnazistišką maištą, pankus bei roką, teikusius dvasinį peną tuometiniam jaunimui. „Tarybų Lietuvos pankų skandalas buvo nukreiptas prieš valstybės sistemą“, – rašo jis. Pažintys su „The Stranglers“, „Tears for Fears“ bei „The Cure“ reiškė išsivadavimą. Žinoma, tuomet maištauta ne prieš lietuviškumą, o prieš tarybinę sistemą, tačiau ar negalėjo pastarųjų pasikeitimas būti toks žaibiškas, kad priešgyniavimas sistemai nespėtų prarasti savo žavesio? Turiu omeny, jog nepriklausomybės atgavimas bei Sausio įvykiai yra pateikiami kaip galutinis tautos valios aktas, tačiau mokiniui, istorijos vadovėlyje matančiam karikatūrą, jog „Landsbergio kūjams“ sulaužius komunizmo sieną, „Brazausko kūjai“ parveda mus atgal, idealistinis priešinimasis vis dar yra prasmingas. Mūsų kartai rodomas filmas „Vaikai iš Amerikos viešbučio“, nostalgiškai šalia braukiama vyresnės kartos ašara, – ir mes patikime šiuo mitu. Tačiau meilei ir atsidavimui savo šaliai vietos nebelieka.

Žinoma, čia šiek tiek perdedu, kadangi šiandien tokios teorijos tėra spėliojimai. Tačiau vakarietiškos kultūros artimumas jaunimui yra nenuginčijamas. Nelyginant rojus būtų E. Hemingway’aus „Fiesta“ arba E. Vila-Mataso „Paryžius niekada nesibaigia“, kur pinigams liejantis per kraštus jauno žmogaus gyvenimas tampa nuolatine bohemiška socializacija ir kūrybinio įkvėpimo paieškomis, kurios, tarp kitko, suprantamos taip abstrakčiai, jog, didžiosios jaunimo dalies laimei, kone kiekvienas tampa menininku. Gyventi su įdomiais draugais ir būti pasaulio centre, ragauti vis naujus gėrimus ir dalyvauti interaktyviose kūrybinėse dirbtuvėse, tokiose reliatyviose, jog neaišku, kada jos prasideda, o kada baigiasi, – štai naujieji tikslai.

Situacija primena W. Alleno filmo „Vidurnaktis Paryžiuje“ scenarijų. Tiesiog šiandienis vaikinas arba mergina jaučia nostalgiją ne tiek praeičiai, kiek vakarietiškam miestui. Jie turi troškimą gyventi ne tame laikotarpyje, apie kurį tėra skaitę, o vietoje, kurią tėra matę filmuose, apie kurią tėra skaitę ar kalbėję su draugais, menkai tenujausdami, kas tai yra.

iliustracija
Ričardo Šileikos nuotrauka

Ilgainiui suvokimas, be abejo, stiprėja. Ir nors didžiojoje dalyje Lietuvos miestų kavinių fenomenas dar nėra toks stiprus, o naktinis gyvenimas apsiriboja pitbulliu blizgučiais aplipdytame klube, tačiau šiokių tokių prošvaisčių jau matyti. Juk ir Vilnius, kupinas kultūros, vyninių bei barų su skirtingais žmonėmis, vienaip ar kitaip juda trokštamo katarsio link. Čia gausu įvairiausių formų teatrinių fenomenų bei eksperimentų, integruojami vizualieji ir kiti menai bei muzika, siekiama įkvėpti kiekvieną geidžiantįjį, nors ir nepritampantį.

Retas kuris atsigręžia atgal ir susimąsto, ko atsisakoma. Retą kurį griaužia sąžinė, jog mažas miestas Panemunėje nė užuost neužuodžia kultūros. Tad tik kartkartėm imamasi tokių sizifiškų darbų kaip kultūros plėtra kaime. Tačiau neįmanoma nesižavėti, pavyzdžiui, Šiaulių estrados teatro trupe, virtusia „Naisių vasaros“ teatru, kurie stato spektaklius pagal S. Šaltenį bei kitus lietuvių dramaturgus, važinėja po nedidelius Lietuvos miestus ir rengia nemokamus pasirodymus. Laikais, kai žmogų labiau vargina prasmės ir saviraiškos nei agrariniai ar santykio su gamta klausimai, šis jaunų aktorių gestas kaip tik yra yrimasis prieš srovę. Lyginant su istorine praeitimi, jie tampa tais, kurie kultūrą plečia keistais ir retai taikomais metodais.

Svarbu suvokti, jog ne tik jų darbas yra sunkus, bet ir rezultatai verti dėmesio. Juk tai senosios kultūros gyvybingumo palaikymas vien iš idėjos.

Tuo tarpu bandydamas prisiminti, kas jauną žmogų galėtų traukti tolyn nuo miesto, lieki tuščiomis rankomis. Galima paminėti festivalius, kurie išplėšia mus iš betono gniaužtų, bet iš tiesų jie tik brandina miesčioniškos kultūros vaisius. Santykiui su gamta ten vietos nėra. Galbūt taip po truputį tranki muzika, užsienietiškas vynas, ryškūs spalvoti drabužiai ir postmodernistinė poezija užvaldys visą šalį. Nelyginant ekspansyvus grobuonis.

Vis dėlto ar tai yra vertybių praradimas, ar vienų vertybių pakeitimas kitomis? Lietuviškas kaimas kadaise turėjo tokią problemą kaip alkoholizmas, o šiandieniai miestietiškieji atitikmenys būtų narkotikai, kultūrinis abejingumas, sumaterialėjimas. Nors ir priešindamasis tradicijoms, modernaus meno katilas stipriau nei bet kas kitas kovoja su perdėm karjeristiška visuomene. Su jaunimo virtimu biurokratų armija, su gyventojais, tetikinčiais skaičiais ir kainomis. Su tuo pavojumi, kuris šiandien yra didžiausias ir kurio etninė kultūra nekenčia lygiai taip pat.

Deja, šis meno fenomenas taip pat turi silpną vietą – tai priklausomybė nuo socializacijos. Pati priklausomybė nuo bend­ravimo iš prigimties nėra nei skausminga, nei kenksminga, tačiau turi velniškai nemalonias prasiblaivymo, detoksikacijos akimirkas. Sunkiausiai tai išgyvena tie, kurie socializaciją pradėjo vartoti po truputį ir į verdantį „Fiestos“ gyvenimą įsiliejo tik žingsnis po žingsnio. Tokiems žmonėms vienatvės akimirkos tampa tuščios ir beprasmės, sunku būti patiems su savimi ir jie, nelyginant trokšdami dozės, komunikuoja, kartais net nesirinkdami pašnekovų.

Ties čia ir miršta vienišo, svajingai susimąsčiusio, laukus bei pievas stebinčio Maironio mitas, tačiau tai nereiškia, jog visiems laikams. Tai nereiškia, jog miršta kiekviename žmoguje, tai nereiškia, jog miršta lietuviškas tautinis identitetas. Tiesiog šiandien jis patiria stiprių pokyčių. Tai reikia pripažinti ir suvokti, jog pastangos tapti miestiečiu yra pateisinamos, o pati kultūra didmiesčiuose turi savitą vertę. Ten iš tiesų gimsta menas ir ten iš tikrųjų yra prasmės. Juk vakarietiškos įtakos baidymasis it velnio tebūtų siauro mąstymo ir sustabarėjimo ženklas.

Ar ateityje atsisuksime į kaimą taip, kaip atgal šauna ištempta laidynės guma? Turbūt per sunku atsakyti. Mūsų tauta turi savybę susiburti ir tapti ypač patriotiška pavojaus akimirkomis, todėl atėjus grėsmei etninė kultūra bus apginta. Iki tol gal taip ir banguosime tarp arklo ir prancūziško sūrio.


 

Skaitytojų vertinimai


92443. zylė2012-06-04 21:58
Devintukas... tegul jau bus su pliusu...

Parašykite savo nuomonę

Įrašykite skaičių: Trys šimtai dešimt
Vardas arba parašas:
El. pašto adresas:
Straipsnio vertinimas:

Kultūros kalendorius
nuo 2012 m. Birželio

PATKPŠS

 1 2 3
4 5 6 7 8 9 10
11 12 13 14 15 16 17
18 19 20 21 22 23 24
25 26 27 28 29 30  

 1
2 3 4 5 6 7 8
9 10 11 12 13 14 15
16 17 18 19 20 21 22
23 24 25 26 27 28 29
30 31  

 1 2 3 4 5
6 7 8 9 10 11 12
13 14 15 16 17 18 19
20 21 22 23 24 25 26
27 28 29 30 31  

Nuorodos:
Kultūros vartai, Literatūra ir menas, Nemunas, Poezijos Didžioji Kunigaikštystė, Kulturpolis.lt


Rodoma versija 1 iš 3 
11:35:51 Jun 15, 2012   
Jun 2011 Jun 2013
Sąrašas   Archyvas   Pagalba