Literatūra ir menas

Lietuvos rašytojų sąjungos savaitraštis „Literatūra ir menas“

2012-06-01 nr. 3382

| Spausdinti | Archyvas | Redakcija |


VIRŠELIAI 
• PERAS KIRKEBY
• OKT
• „Druskomanija 2012“
• JURATĖ KLUONĖ4

KULTŪROS ŽEMĖLAPIS 
• PARODOS
• VAKARAI
• REKLAMA

VIENAS EILĖRAŠTIS 
• SIGITAS PARULSKIS.
Paslaptis
21

REDAKCIJOS SKILTIS 
• ASTRIDA PETRAITYTĖ.
Pabūsiu germanofile…
9
• TRUMPA KRONIKA1

AKTUALIJOS 
• Vainikuotas šiemetinis „Poezijos pavasario“ laureatas – poetas Eugenijus Ališanka1
• VALENTINAS SVENTICKAS.
Laudatio
6
• Tarptautinis poezijos festivalis
POEZIJOS PAVASARIS 2012
• ANTANAS BALKĖ.
Viešosios Druskininkų erdvės: kurorto įvaizdis ir jo formavimo ypatumai
4

KNYGOS 
• JOLANTA DAUBARAITĖ.
Leonardas Gutauskas „Šunų dainos“: praeities katalogas
• SILVESTRAS GAIŽIŪNAS.
Latvija Arvydo Juozaičio akimis: realybė ar fikcija?
88
• Bibliografijos ir knygotyros centras

DAILĖ 
• ARŪNAS UOGINTAS.
7-oji Berlyno bienalė: kruvini konfliktai ir šampano purslai
5

TEATRAS 
• DONALDAS STRIKULIS.
Olga Dubeneckienė-Kalpokienė. Kaunietiškoji bohema
1

TV: ŽIŪRIM, KĄ TURIM 
• RIMVYDAS STRIELKŪNAS.
„Euro neuro“
3

MUZIKA 
• Pokalbis su RYČIU MAŽULIU.
„Druskomanija“ superminimalisto akimis
1

PAVELDAS 
• VYDAS DOLINSKAS.
Lietuvai skaudi garsiausio Ukrainos muziejininko Boriso Voznickio netektis
1
• Pastatykime Vydūnui paminklą Klaipėdoje3

POEZIJA 
• MINDAUGAS KIRKA3

PROZA 
• RAMUNĖ KARLONIENĖ.
Čiobreliai
7

VERTIMAI 
• GEARÓID MAC LOCHLAINN2

25 PUSLAPIS 
 RAMUNĖ BRUNDZAITĖ.
Pusketvirtos Italijos
3

AKTYVIOS JUNGTYS 
• AGNĖ KAZLAUSKAITĖ.
Diena, kai būsim viskuo patenkinti
3
• AUGUSTAS SIREIKIS.
Betoninė siela
1

VAIZDAS PRO „VARTUS“ 
• AISTĖ KISARAUSKAITĖ.
Skaudžioji vienos šeimos istorija
2

IN MEMORIAM 
• BARBORA VILEIŠYTĖ
1918 02 01 – 2012 05 08

LITERATŪRA KITAIP 
• AURIKA ir ALGIRDAS SELENIAI.
Portalas

SKELBIMAI 
• Tarptautinė poezijos šventė
„... ir saulas diementas žėruos...“

DE PROFUNDIS
„Mano pareiga, pavyzdžiui, buvo kasdien valyti ir prižiūrėti
bėgius per kilometrą į dešinę ir kairę nuo stoties.
Tačiau aš nesilaikiau instrukcijos ir dažnai
nueidavau daug toliau...“ Franz Kafka
 
• ARTŪRAS VALIONIS.
Maironio metams paminėti
12

Skaitytojų gusi musi 
• Šimtas vienuoliktoji savaitė161

25 PUSLAPIS

Pusketvirtos Italijos

RAMUNĖ BRUNDZAITĖ

[skaityti komentarus]

iliustracija


Nėra vienos Italijos, yra daug italijų. Ši šalis gali tapti daugialype metafora, kai sykį, turėdamas galimybę grįžti į vietą, kur išgyvenai gražiausius gyvenimo mėnesius, mylimajam ištarsi: „Aš nebenoriu atgal, nes tu mano Italija.“ „Šalys – kaip žmonės“, – pradeda savo knygą Paulius Jurkevičius. O aš pridurčiau: „Knygos kaip šalys.“


Paulius Jurkevičius. „Italija: pojūčiai, stereotipai, priešpriešos“.

„Pliusas ar minusas – tai jūsų asmeninis reikalas. Svarbu kas kita: Italija, – liaupsinama ar koneveikiama, – tai ta šalis, kuri įsigraužia“, – rašoma knygoje „Italija: pojūčiai, stereotipai, priešpriešos“. Pliuso ir minuso jausmus man sukėlė ir ši dviguba knyga, ant kurios vieno viršelio puikuojasi Florencijos Santa Maria del Fiore katedra, ant kito – elegantiškas batelis. Storąją knygos pusę parašė „Lietuvos ryto“ korespondentas Italijoje Paulius Jurkevičius, kaip rašytojas debiutavęs knyga gastronomijos temomis „Staltiesės ritmu“. Plonesniąją – mados temomis įvairiems leidiniams rašanti jo žmona Jurga Jurkevičienė.

Į knygos pristatymą Italų kultūros institute susirinko išskirtinė ir paprastai šio instituto renginiuose nesilankanti publika. Vieno dienraščio antraštė pranešė: „Italija sudomino garsius žmones ir privertė A. Užkalnį pavydėti.“ Ir pridėjo nuotraukų, kuriose su knyga rankose pozuoja besišypsantys žurnalo „Žmonės“ personažai. Italija juk ekskliuzyvinis trendas. „Na na, – jau galvoju, – gero nelauk.“

Žodžiu, iš toli knyga pasirodė kaip ta Italija iš blizgių atvirukų – nugludinta, nušlifuotais fasadais, komercinė, iššluota turistų patrypčiojimui. Spagečiais apkarstyta, chianti pašlakstyta, stereotipais nusėta. Bet pradėjus skaityti P. Jurkevičiaus knygą pati pasijutau (o siaube!) kaip A. Užkalnis – ėmiau pavydėti. Panašią knygą, ko gero, norėtų parašyti kiekvienas, daugiau susidūręs su italų kultūra.

Net užsikaičiau kavavirę moka, išsiviriau puodelį espresso ir pasigaminau caprese salotų. Tiesa, panašūs nuolatiniai italizmai ir enciklopediškų žinių srautas nemokančius italų kalbos ir nelabai ką žinančius apie šią šalį skaitytojus gali suerzinti ar užgriūti kaip kokia Alpių lavina. Kita vertus, tuomet galima mėgautis knyga pamažėle – kaip slow-food (šis „lėto maisto“ judėjimas atsirado Italijoje). O knyga – irgi penas. Jos gale netgi yra italų–lietuvių kalbų aiškinamasis žodynėlis, kuriame primenami ir dar kartą paaiškinami tekste pavartoti italizmai.

P. Jurkevičiaus knygoje galima įžvelgti fenomenologinį mąstymą – Italija aprašoma pasitelkiant juslinį patyrimą, permąstomos savaiminės suprantamybės laiko ir erdvės kategorijos. „Italija mums yra artima, bet toli. Toli, nors ir artima.“ Kūnas nesupriešinamas su siela, o daiktai tampa būdu pažinti. Žavi turtinga, rafinuota, metaforiška kalba. Lietuviui, pragyvenusiam Italijoje beveik dvidešimt metų ir tikriausiai esančiam kažkur tarp lietuviškos ir itališkos tapatybės, pavyksta aprašyti šalį taip, kaip kažin ar kas nors jau yra aprašęs. Beskaitydama prisiminiau kitą labai įsiminusią knygą – Giedrės Jankevičiūtės „Pasivaikščiojimai po Romą su Giovanna“, taip pat susiejančią lietuvių ir italų kultūras („Aidai“, 2005). Tačiau pastarojoje apie Romą pasakoja ne lietuvė, bet italė, ambasadoriaus Kazio Lozoraičio žmona.


Jurga Jurkevičienė. „Italija: mados ekspresas“.
– Vilnius: „Tyto alba“, 2012.

Nors, sako, pirmenybė teikiama moterims, bet aš antrąją, moteriškąją, knygos dalį „Italija: mados ekspresas“ skaičiau praleidus vyriškąją į priekį. Nevengianti apsipirkti „Humanoje“ ir nemėgstanti Manto Petruškevičiaus (knygos pristatyme ėmusio iš J. Jurkevičienės ekskliuzyvinį interviu), labai bijojau skaitydama pajusti „mielos ponios, nagi pasistenkite truputėlį, juk taip nesunku būti elegantiškoms“ spigaus balso intonacijas. Vis dėlto įkvėpiau, susikaupiau ir atsiverčiau. Pradžioje, tiesą sakant, maloniai nustebau. Buvo įdomu sužinoti, kad, pavyzdžiui, kvietimu į Milano mados savaitę gali tapti, pasak „Vogue America“ redaktorės, „mėlynas taukuotas sąsiuvinis, kurį net bjauru paimti į rankas“. Ir nuotraukos gražios. O paskui mane palaužė „atrodyti reiškia būti“ idėja ir tokių priešpriešų, kaip „paprasti mirtingieji“ vs. „donne di classe“ (aristokratiškos, elegantiškos moterys, „neabejingos tikram grožiui ir prabangai“; ar tikras grožis ir prabanga susiję?), vartojimas. Pasijutau kaip prieš ketverius metus, pirmą kartą atsidūrusi Milane, nuolat skubančioje Corso Venezia gatvėje, kur kažkas man ranka mostelėjo, kad pasitempčiau smuktelėjusią palaidinę viršun.

J. Jurkevičius, kalbėdamas apie įvairius Italijos fenomenus, gnybteli egzistencinio lygmens kraštelį. J. Jurkevičienės tekstas lieka publicistiškas ir kartais priartėjantis prie tų pačių stereotipų, kuriuos bando laužyti jos vyras. Pavyzdžiui, pasakojant apie latin lover – vyro kazanovos tipą.

Moteriškoji knygos pusė, kaip jai ir pridera, puikuojasi įspūdingomis iliustracijomis iš mados pasaulio. O štai J. Jurkevičiaus tekste iliustracijų nėra visai. Gerai, kad knyga nepripildyta persaldytos mokyklinės arbatos skonio atviručių, kurios Italijoje gaminamos masiškai (nors galimas daiktas, kad gaminamos Kinijoje ir iš ten atgabenamos į pusiasalį-aulinuką). O štai kokių mimozų, magnolijų ir glicinijų paveikslėlių visai norėtųsi – kažin ar visi skaitytojai žino, kaip jos atrodo.


Andrea Camilleri. „Kelionė į Tindarį“.
Iš italų kalbos vertė Lina Tilindytė.

– Vilnius: „Baltos lankos“, 2011.

Italijoje, kaip visi žino, veikia mafija, o apie jos darbelius galima pasiskaityti visokiuose detektyvuose. Pavyzdžiui, And­reos Camilleri’o „Kelionėje į Tindarį“. Prisipažinsiu, mėgdavau įsijungti serialą „Komisaras Montalblanas“, kurį savaitgaliais rodydavo LRT. Mane žavėjo ironiškas, praplikęs, vidutinio amžiaus, bet vis dar žavingas komisaras ir labai savotiška jo komanda. Šis serialas pastatytas pagal italų rašytojo, scenaristo ir režisieriaus Andreos Camilleri’o knygas.

Kriminalinio romano „Kelionė į Tindarį“ veiksmas vyksta išgalvotame Sicilijos miestelyje, Vigatoje, kur nušaunamas jaunas vyriškis ir pradingsta du senukai, gyvenę tame pačiame name. Pirmajame šimtame puslapių, tiesą sakant, daugiau nieko ir neįvyksta, tik apklausiamos kelios dešimtys liudininkų, bet vis dar aišku, kad niekas neaišku. Ryškėja nebent savotiški komisaro Montalblano santykiai su savo kolegomis.

Andrea Camilleri’s Italijoje vertinamas kaip detektyvų autorius, gėrimasi jo stiliumi, kalbos žaismais. Vertime šis žavesys neišlaikytas, tekstas kaip smėlis girkši tarp dantų, justi itališka sintaksė, kartais tenka versti puslapį atgal, jog suvoktum, kas yra kas ir apskritai kas vyksta. Tiesa, „Kelionė į Tindarį“ nėra lengvas riešutėlis vertėjui, romanas sunkiai išverčiamas jau vien dėl gausybės itališkų realijų. Kai kur pasirinktoji vertimo strategija yra abejotina. Galbūt ne itin svarbių realijų ir jų aiškinimo išnašose buvo galima atsisakyti, nes jos pristabdo skaitymo, įsitraukimo į detektyvinę intrigą malonumą.

Detektyvai laikomi populiariąja, lengvąja literatūra, o tokia tarsi ir neįpareigoja daug stengtis. Juk skirta paprastam žmogui, neišrankiam pirkėjui, prasiblaškymui, nuoboduliui išvaikyti. Būtent todėl geros populiarios literatūros stilius turėtų būti kuo labiau nugludintas, aiškus, o jei tai knyga užsienio kalba – ypač pasistengti turėtų knygos vertėjas, redaktorius ir pati leidykla, atsakinga už savo leidinių kokybę. Galbūt todėl buvo kur kas maloniau žiūrėti pagal knygą pastatytą „Komisaro Montalblano“ filmą – vizualiojoje medijoje žodinis tekstas turi mažiau galios.


Gianni Rodari. „Šypsenos ilgumo pasakaitės“.
Iš italų kalbos vertė Asta Žūkaitė.

–­ Vilnius: „Baltos lankos“, 2012.

Yra ir dar viena Italija – vaikų Italija. Po kurią laksto tėtės Karlo išdrožtas ilganosis melagėlis Pinokis, jį besivaikantis kalbantis sąžinės balsas Svirplys, svogūnas Čipolinas ir jo draugas Vyšniukas, aikštingas princas Citronas ir kavalierius Pomidoras bei daugybė kitų lietuviams gerai pažįstamų Carlo Collodi, Gianni’o Rodari’o ir kitų italų vaikų rašytojų sukurtų personažų. „Baltos lankos“ šiemet išleido „Čipolino nuotykių autoriaus“ Gianni’o Rodari’o apsakymų rinkinį „Šypsenos ilgumo pasakaitės“. Tai poetiškos, šiek tiek egzotiškos, kartais linksmos, kartais liūdnokos nonsenso pasakos. Čia Sicilija kalbasi su sese Sardinija: „Girdėjau kalbant apie laimingas salas, esančias šiltuose vandenynuose, pietų jūrose, kur ant medžių auga bananai, o čia jų reikia nusipirkti iš vežimėlių gatvėse. Kodėl nepakeliam inkarų ir neišplaukiam?“ Romos katinai nusprendžia užgrobti Koliziejų, berniukui Paolinui vietoj plaukų ant galvos ima dygti žolė, plėšikų ir plėšiamųjų santykiai labai mandagūs: „Pone plėšike už durų, savo pinigus jau atidaviau tam plėšikui, kuris viduje. Kodėl gi jums nepabandžius apiplėšti kaimynų?“ O mėnulis rašo poetiškus savo prisiminimus: „Regėjau sapną. Sapnavau, kad žemė paraudonavus kaip ugnis.“ Mažiau meniškai vertingos antroje knygos pusėje sudėtos didaktiškos „Ezopėlio pasakėčios“.

Knyga tikrai ne vienos šypsenos ilgumo, be to, akį iškart patraukia dailios Sophie Fatus iliustracijos ir viršelis. Žodžiu, leidinys džiugina, kaip koks Mikės Pūkuotuko balionėlis. Parodžiau knygelę savo italų kalbos būrelio mokinėms – buvo sužavėtos. Kai geriau pramoks kalbą, būtinai kartu skaitysim Rodarį itališkai.

Gianni’s Rodari’s yra vienas tų autorių vaikams, kurių knygas mielai skaito ir suaugusieji. Jo tekstai daugiaplaniai, ironiški. Knygos kalba sklandi, puikiai pavykęs vertimas (itin žaviai perteikta tarmė ir užsienio kalbos akcentas pasakoje „Katės žvaigždė“). Tiesa, yra ir įsivėlusių klaidų –­ pasakoje „Mokytas žirgas“ supai­nioti personažų vardai.

Graži ta vaikų Italija, kaip ir kiekviena vaikų šalis. Tokias knygeles kaip „Šypsenos ilgumo pasakaitės“ norisi dovanoti. O dabar grazie e arrivederci!


 

Skaitytojų vertinimai


92452. vadinasi2012-06-05 00:06
verta skaityti tik pasakaites

92554. param :-) 2012-06-06 00:13
o Gianni Rodari pasakaitės labai smagios:))

92589. tikrai2012-06-06 13:28
pirmoji knyga skirta valentaitėms, antros vertimas blogas, o trečia verta

Parašykite savo nuomonę

Įrašykite skaičių: Trys šimtai dešimt
Vardas arba parašas:
El. pašto adresas:
Straipsnio vertinimas:

Kultūros kalendorius
nuo 2012 m. Birželio

PATKPŠS

 1 2 3
4 5 6 7 8 9 10
11 12 13 14 15 16 17
18 19 20 21 22 23 24
25 26 27 28 29 30  

 1
2 3 4 5 6 7 8
9 10 11 12 13 14 15
16 17 18 19 20 21 22
23 24 25 26 27 28 29
30 31  

 1 2 3 4 5
6 7 8 9 10 11 12
13 14 15 16 17 18 19
20 21 22 23 24 25 26
27 28 29 30 31  

Nuorodos:
Kultūros vartai, Literatūra ir menas, Nemunas, Poezijos Didžioji Kunigaikštystė, Kulturpolis.lt


Rodoma versija 1 iš 3 
11:35:40 Jun 15, 2012   
Jun 2011 Jun 2013
Sąrašas   Archyvas   Pagalba