Literatūra ir menas

Lietuvos rašytojų sąjungos savaitraštis „Literatūra ir menas“

2012-06-01 nr. 3382

| Spausdinti | Archyvas | Redakcija |


VIRŠELIAI 
• PERAS KIRKEBY
• OKT
• „Druskomanija 2012“
• JURATĖ KLUONĖ4

KULTŪROS ŽEMĖLAPIS 
• PARODOS
• VAKARAI
• REKLAMA

VIENAS EILĖRAŠTIS 
• SIGITAS PARULSKIS.
Paslaptis
21

REDAKCIJOS SKILTIS 
• ASTRIDA PETRAITYTĖ.
Pabūsiu germanofile…
9
• TRUMPA KRONIKA1

AKTUALIJOS 
• Vainikuotas šiemetinis „Poezijos pavasario“ laureatas – poetas Eugenijus Ališanka1
• VALENTINAS SVENTICKAS.
Laudatio
6
• Tarptautinis poezijos festivalis
POEZIJOS PAVASARIS 2012
• ANTANAS BALKĖ.
Viešosios Druskininkų erdvės: kurorto įvaizdis ir jo formavimo ypatumai
4

KNYGOS 
• JOLANTA DAUBARAITĖ.
Leonardas Gutauskas „Šunų dainos“: praeities katalogas
• SILVESTRAS GAIŽIŪNAS.
Latvija Arvydo Juozaičio akimis: realybė ar fikcija?
88
• Bibliografijos ir knygotyros centras

DAILĖ 
• ARŪNAS UOGINTAS.
7-oji Berlyno bienalė: kruvini konfliktai ir šampano purslai
5

TEATRAS 
• DONALDAS STRIKULIS.
Olga Dubeneckienė-Kalpokienė. Kaunietiškoji bohema
1

TV: ŽIŪRIM, KĄ TURIM 
• RIMVYDAS STRIELKŪNAS.
„Euro neuro“
3

MUZIKA 
• Pokalbis su RYČIU MAŽULIU.
„Druskomanija“ superminimalisto akimis
1

PAVELDAS 
• VYDAS DOLINSKAS.
Lietuvai skaudi garsiausio Ukrainos muziejininko Boriso Voznickio netektis
1
• Pastatykime Vydūnui paminklą Klaipėdoje3

POEZIJA 
• MINDAUGAS KIRKA3

PROZA 
 RAMUNĖ KARLONIENĖ.
Čiobreliai
7

VERTIMAI 
• GEARÓID MAC LOCHLAINN2

25 PUSLAPIS 
• RAMUNĖ BRUNDZAITĖ.
Pusketvirtos Italijos
3

AKTYVIOS JUNGTYS 
• AGNĖ KAZLAUSKAITĖ.
Diena, kai būsim viskuo patenkinti
3
• AUGUSTAS SIREIKIS.
Betoninė siela
1

VAIZDAS PRO „VARTUS“ 
• AISTĖ KISARAUSKAITĖ.
Skaudžioji vienos šeimos istorija
2

IN MEMORIAM 
• BARBORA VILEIŠYTĖ
1918 02 01 – 2012 05 08

LITERATŪRA KITAIP 
• AURIKA ir ALGIRDAS SELENIAI.
Portalas

SKELBIMAI 
• Tarptautinė poezijos šventė
„... ir saulas diementas žėruos...“

DE PROFUNDIS
„Mano pareiga, pavyzdžiui, buvo kasdien valyti ir prižiūrėti
bėgius per kilometrą į dešinę ir kairę nuo stoties.
Tačiau aš nesilaikiau instrukcijos ir dažnai
nueidavau daug toliau...“ Franz Kafka
 
• ARTŪRAS VALIONIS.
Maironio metams paminėti
12

Skaitytojų gusi musi 
• Šimtas vienuoliktoji savaitė161

PROZA

Čiobreliai

RAMUNĖ KARLONIENĖ

[skaityti komentarus]

iliustracija
Alinos Damkauskaitės nuotrauka


Jis stovi proskynoj. Miške. Čiobrelių erčioje – taip būtų pats pavadinęs tą žalią pievą violetinėm čiobrelių dėmėm. Gražu.

Gražu tai gražu. Be viso to grožio, širdies giliausioje raukšlelėje verkė išdžiūvęs upokšnis.

Gyvenimas – jo keturiasdešimt metų – kaip geras šlavėjas sušlavė į krūvelę įvykių šapus, klestelėjo į polietileninį maišelį, surišo ir – šast į smirdinčią šiukšliadėžę.

Kam tada žmogus gyveni, jei iš praėjusio laiko telieka šiukšlių gniužulas? Opi tema, pasakytų ir mūsų veikėjas.

Veikėjas (juokingas vardas dvasios pusiausvyrą praradusiam žmogui) ūmai suklupo (taip jis daro nebe pirmą ar antrą kartą), palenkė galvą čiobrelių oazės link ir lyg pamišėlis uodė jų skleidžiamą kvapą.

Kadaise jis skaitė neblogą romaniūkštį apie savęs ieškojimą Indijoje. Pamena čakras, mėlynuosius stulpus, kylančius iš subtiliojo žmogaus kūno. Tąkart – ne, tomis skaitymo dienomis – knygos mintys laikinai leido atgauti pasitikėjimą ar pusiausvyrą – bala žino, kaip juos vadinti. Jos, mintys, jam tiko ir patiko.

Kaip smagu keliauti savęs ieškojimo keliais, įveikti statokus šlaitus, gerti tyrą krioklių vandenį... Ir atrasti savo gerumą, tylumą, nuolankybę. Deja. Taip būdavo tąkart.

Šiandien jis uodžia čiobrelius, paskui gulasi aukštielninkas ir, primerkęs bluostą, stengiasi susigrumti su saulės švytėjimu.

Iš prisiminimų šiukšlyno štai kapsto vieną po kito tikriausiai tuos, kurių šįkart labiausiai reikia. Guodžiančius. Salsvus lyg asiūkliai. Nepretenzingus vaikystės dienų čiobrelius. Ne tik vaikystės.

Jis šešerių. Rytas. Motina mazgoja puodus. Tėvo nėra. Jau miręs. Jau, deja. Lovelėje niurzga snarglėtas, dar metų neturintis brolis.

Mama, įkaitusi nuo rytinės ruošos, ankštoje virtuvėlėje daro tvarką. „Pakalbink brolį, ar nematai, kad plušu“, – jos žodžiai kandūs ir tarsi netikri.

Jis supa savo Peliūkštį (taip mintyse vadina mažių). Paskui pro lovelės groteles ima jam rodyti negražias grimasas. Peliūkštis patenkintas. Kiša pirščiuką jam į nosį, paskui įsikabina plaukuosna. Jis trinkteli. Nestipriai. Mažius nebliauna. Paskui ištraukia jį iš lovelės, neša prie lango (vienintelio tame bendrabučio labirinte) ir, papūtęs šiltą orą, stikle paišo ramunes.

Motina užkaičia čiobrelių arbatos. Sutepa skurdų sumuštinį (gėdingai plonas daktariškos dešros lopinėlis), tiesia vyresniajam sūnui. Paskui brūkšteli per galvą – reikia kirptis, sūnau.

Jis čiaumoja sumuštinį, pirštu patraukdamas mėsą tolyn. Mama maitina mažąjį. Tas godžiai springsta iš buteliuko. Paskui –­ tyla.

Geria arbatą. Dviese. Brolis miega.

Tėvas pasimirė aną rudenį. Ryte jis rado jį keistai persikreipusį ir sustingusį. Akim išplėstom. Klykė kaip skerdžiamas. Motina buvo ligoninėje. Gimdė, kaip pati sakė, Gintuką. „Vienas išėjo, kitas parėjo“, –­ tiek teprisimena gimines kalbant.

Laidotuvių jis nepamena. Nežino, kodėl. Balta dėmė tebeplyti toje minties oazėje.

Paskui gyveno trise.

Tiksliau, ir vėl trise.

Tiesa, mama buvo sutikusi žmogų, kuris keletą mėnesių valgė, prausėsi, miegojo su jais. Bet ėmė gerti. Klaikiomis akimis žvelgdavo į brolį. Jis, veikėjas, svetimojo bijojo, bet ir savotiškai gerbė. Po vieno stipraus kivirčo motina sukrovė menką jo mantą. Išvijo.

Jis net nežinojo, ar džiaugėsi. Tas vyras buvo savotiškas jų namų – kokių ten namų – jų kambario su virtuve viename –­ sergėtojas. Nuo įkyrių girtų ar pagiringų kaimynų. O naktį, girdėdamas jo ramų paknarkliojimą, vaizdavosi girdįs tėvą.

Petras išėjo. Buvo išvytas. Ir negrįžo. Motina paverkė keletą vakarų ir nurimo.

Vėl jie gyveno trise. Tarpo savo šeimos syvuose, bendrabutyno kvape. Laikas bėgo. Greitai.

Jis baigė mokyklą. Peliūkštis paaugo. Kaimynai – ot žmonių piktumas – garsiai sakė: kokie nepanašūs broliai. Vienas –­ aukštas, šviesių plaukų, mąslaus žvilgsnio, kitas – smailianosis ryžiukas. Keliais pastirusiais plaukais. Ploniais pirštais. Ir jam, veikėjui, tas dalykas keistai rodės. Tai vienąkart mamos ir paklausė.

„Ne TAVO tėvo tai sūnus“, – nė nemirktelėjusi pasakė mama.

Pusę dienos jis dar to nesuprato, po to –­ kaip žaibas iš giedro dangaus – šovė jo, augaus vyro (jam taip atrodė), makaulėn mintis pragaištinga.

„Tai ką, – pasakė. – Gal ir tėvas to nežinojo?“

„Žinojo, – atsakė mama. – Žinojo, bet atleido.“

„Bet AŠ neatleidžiu. Per tave, taip išeina, tėvą insultas susuko.“

Ir išėjo į gatvę. Sėdo į purviną kietą užmiesčio autobusėlį. Nubirbėjo pas diedą į kaimą. Ten pasiliko. Niekur nesimokė –­ nebuvo už ką. Pamažu – gal tik jam taip atrodė – įsitraukė į kaimo darbus ir – naminukės glėbį. Diedas niršo, bet iš savo namų nemetė.

Gyveno drauge penketą metų. Naktimis kalbėdavo su tėvu ir buvo tvirtai įsitikinęs išperkantis svetimą nuodėmę egzistuodamas ten, tarp miškų, kaimo gilumoje. Kur net ežero padoraus nebuvo. Tik tvenkinys. Pasmirdęs.

Laikas ėjo. Vienądien nustojo gerti. Ėmė graužti knygas. Bibliotekininkei užstatė neįgalų vaikį... Kurio net nematė. Diedas pasimirė. Buvo bene – gal, kas ten tiksliai žino, – devyniasdešimties. Negalėjo vienas daugiau pasilikti tame name. Išvažiavo į miestą.

Įsidarbino viename fabrikėlyje naktiniu sargu. Skaitė. Tik nuo to skaitymo laimės nebuvo. Pasąmonėje kirbėjo mintis grįžti pas mamą. Bet juk ji pati jo nėkart neieškojo. O juk galėjo.

Vis tiek.

Vis tiek vieną dieną parėjo namo. Netvirtom kojom lipo į SAVO namų penktąjį aukštą. Tuk tuk, – tyliai beldė krumpliai.

Duris atidarė Peliūkštis. Išstypęs. Nė kiek nepagražėjęs. Dideliausia mėlyne paaky.

„Ko nori?“ – keistai drąsiai paklausė.

„Mamos“, – atsakė. Pernelyg tyliai.

Pasakė, bet savo balso negirdėjo. Visa esybe jautė. Kažką negera. Žvilgsnis smal­suolis glostė taip seniai matytas apsilupinėjusias namų sienas. Net kvapas –­ troškus ir pritvinkęs neaišku ko – rodėsi mielas.

Nuvijo šalin išdidumą. Pasakė: „Įleisi?“

„Eik, iš kur atėjęs.“

Kaip pateko į kambarį, nepamena. Kaip viesulas įsisuko. Tikriausiai.

Virtuvėje – kokia ten virtuvė – kambario kampas – prišnerkšta. Butelaičių butelaičių... Akis kliuvo už pradrėkstos skardinės išėdų.

O kambary – lovoje ar guolyje – aukštielninka gulėjo moteris. Mama. Pasenusiu veidu. Su prijuoste.

„Su prijuoste miega“, – kartais žmogui tokiomis akimirkomis galvą aplanko keistai juokingos mintys.

Atsisuko į Peliūkštį. Stovėjo jis, tas ilgšis „brolis“, per ilgas negrabias rankas nusvarinęs. Panėręs galvą. O žvilgsnis – vilko žvilgsnis – skaudžiai rėžėsi į veikėjo veidą.

„Nuo tada, kai išėjai, kasdien tas pats“, –­ pasakė.

Pasakė ir išėjo.

Praėjo daug laiko.

Savo viengungio kambarėlyje vienąsyk jis sulaukė skambučio. Iš policijos.

„Labai atsiprašau, su Vainiumi kalbame?“

„Taip“, – negirdėjo – vėl – savo balso.

„Nemalonu pranešti, bet mirė jūsų mama, Monika Vainienė. Ar apsiimsit laidoti?“

„Ne“, – pasakė jo balsas.

Ragelis kimiai trinktelėjo žemėn. Kojos nuskraidino į artimiausią parduotuvę.

Gėrė tris savaites.

Paskui nustojo.

Vėl skaitė.

Laikas vis tiek bėgo.

Tebebėga.

Šiandien jis stovi proskynoj. Miške. Čiobrelių erčioje. Tiksliau, dabar ne stovi, o klūpo uosdamas jų aromatą.

Kažkada skaniausią čiobrelių užpilą jam kaitė mama. Ankštoje kampo virtuvėje.

Ir gėrė ją trise – jis, amžinai kosintis vaikis, graži šviesbruva moteris ir Dar gyvas tėvas.


 

Skaitytojų vertinimai


92383. v.p.2012-06-04 08:51
Graudus, slegiantis ir, deja, tikroviškas pasakojimas... Apie literatūrinę vertę nelabai suprantu. Nors turiu ir savo nuomonę, bet lauksiu ką pasakys daugiau išmanantys.

92450. muse :-) 2012-06-05 00:00
Kaip smagu keliauti savęs ieškojimo keliais, įveikti statokus šlaitus, gerti tyrą krioklių vandenį... Knutas Hamsunas yra sakęs, kad rašo tik tam, kad užmuštų laiką. Nemanau, kad jis buvo nuoširdus. Rašymas, kaip ir pats gyvenimas, tai keliavimas su tikslu kažką pasiekti. Tai toks metafizinis nuotykis leidžiantis gerokai praplėsti tą ribotą pasaulio matymą, jei ką..

92451. stilius2012-06-05 00:05
stilius dalykiškas, griežtas, truputį kapotas kaip mūsų Prezidentės, bet nuoširdi pasakojimo eiga įtraukia. Skaityti įdomu.

92453. turinys 2012-06-05 00:17
stilius atitinka turinį. Kaltinimas, atsiskyrimas, kaltė, vidinis skilimas gerai atsispindėtas keliais žodžiais:"pasakė, bet savo balso negirdėjo.""„Ne“, – pasakė jo balsas"... Manau, kad galima autorę inauguruoti į raįytojas, jei ką..

92455. Hm... hm..2012-06-05 09:01
Dėl stiliaus - tai tokiu stiliumi aš rašiau 19-iolikos. Trumpas, kapotas, neišraiškingas. Tinka, kai neturi pakankamai rašymo patirties. Atseit, nukirtimai, nutylėjimai - reikšmingi. Arba tinka A.Urbonaitei, kai žurnalistika labai stipriai paveikia smegenis. O apsakymo prasmė?.. Sakoma - prasmė veža... O kur šita veža? Į nykumą. Brr, perskaitai ir nori nusiprausti. Pagrindinis veikėjas paaugliškai sukvailioja, nusibeldžia į kaimą, 5 metus geria naminukę (bent su polėkiu gertų), tampa alkoholiku. Paskui grįžta į miestą, kur randą alkoholikę motiną ir alkoholiką brolį... Kai Č.Bukovskis rašo apie gėrimą - randa kažką žavaus, gyvastingo, crazy nuotaikos, netikėtų įžvalgų, todėl smagu skaityti. O čia gyvastingumo nerasta, tik nykuma...

92502. Hm > autorei su geriausiu linkėjimu2012-06-05 14:52
Kodėl reikia rašyti apie nykumą, apie slegiantį, kartais kvailą, gyvenimą? Nes nykuma turi emocinį poveikį, jėgos krūvį: ir autorei, ir skaitytojams. Ir nykumoje yra jėga. Slėgimo jėga. Vadinasi, ir poveikio skaitytojams jėga. Bet... Bet autorė, rašydama ne vieną dieną tokį tekstą, skandino savo šviesią sielą į nykumą, į tamsą, ir, neduok Die, budino vėžines, mirties, ląsteles. Ir skaitytojai per tokį poveikį įžengia į tamsą, vienas kitas savyje budina vėžines ląsteles... Mirtis yra mumyse, tik nepabudinta. Kol yra Šviesa, tol nemirsime. Ir kol Dievo duota... Nereikia gausinti tamsos ir nykumos. Rašytojas turėtų rašyti iš gyvastingumo ir dovanoti skaitytojams gyvenimo gyvastingumą. Tai, kas gyvastinga, daug stipriau. Nerašyti apie negeroves?.. Ne, bet reikia mokėti, reikia pačiam būti mačiusiam ir jautusiam tą crazy girtavimo nuotaiką... Ir įžvelgti ne nykumą, o gyvastingumą. Visiškai crazy nuotaiką. O tai neduota padorioms moterims, kurios kukliai išgeria dvi taures vyno... Ir tarnyba - namai, tarnyba - namai.. ir gal kiek depresūcha... Nereikia pasauliui dovanoti tamsos, jos ir taip užtenka. Jei rašytojas nesugeba būti gyvastingas - vadinasi, jam, tarnautojui, trūksta nesuvokiamos, labai spalvingos gyvenimo patirties.

92536. Tikra prasmem aplipinta banalybe2012-06-05 17:52
.

Parašykite savo nuomonę

Įrašykite skaičių: Trys šimtai dešimt
Vardas arba parašas:
El. pašto adresas:
Straipsnio vertinimas:

Kultūros kalendorius
nuo 2012 m. Birželio

PATKPŠS

 1 2 3
4 5 6 7 8 9 10
11 12 13 14 15 16 17
18 19 20 21 22 23 24
25 26 27 28 29 30  

 1
2 3 4 5 6 7 8
9 10 11 12 13 14 15
16 17 18 19 20 21 22
23 24 25 26 27 28 29
30 31  

 1 2 3 4 5
6 7 8 9 10 11 12
13 14 15 16 17 18 19
20 21 22 23 24 25 26
27 28 29 30 31  

Nuorodos:
Kultūros vartai, Literatūra ir menas, Nemunas, Poezijos Didžioji Kunigaikštystė, Kulturpolis.lt


Rodoma versija 1 iš 3 
11:35:35 Jun 15, 2012   
Jun 2011 Jun 2013
Sąrašas   Archyvas   Pagalba