Literatūra ir menas

Lietuvos rašytojų sąjungos savaitraštis „Literatūra ir menas“

2012-06-01 nr. 3382

| Spausdinti | Archyvas | Redakcija |


VIRŠELIAI 
• PERAS KIRKEBY
• OKT
• „Druskomanija 2012“
• JURATĖ KLUONĖ4

KULTŪROS ŽEMĖLAPIS 
• PARODOS
• VAKARAI
• REKLAMA

VIENAS EILĖRAŠTIS 
• SIGITAS PARULSKIS.
Paslaptis
21

REDAKCIJOS SKILTIS 
• ASTRIDA PETRAITYTĖ.
Pabūsiu germanofile…
9
• TRUMPA KRONIKA1

AKTUALIJOS 
• Vainikuotas šiemetinis „Poezijos pavasario“ laureatas – poetas Eugenijus Ališanka1
• VALENTINAS SVENTICKAS.
Laudatio
6
• Tarptautinis poezijos festivalis
POEZIJOS PAVASARIS 2012
• ANTANAS BALKĖ.
Viešosios Druskininkų erdvės: kurorto įvaizdis ir jo formavimo ypatumai
4

KNYGOS 
• JOLANTA DAUBARAITĖ.
Leonardas Gutauskas „Šunų dainos“: praeities katalogas
• SILVESTRAS GAIŽIŪNAS.
Latvija Arvydo Juozaičio akimis: realybė ar fikcija?
88
• Bibliografijos ir knygotyros centras

DAILĖ 
• ARŪNAS UOGINTAS.
7-oji Berlyno bienalė: kruvini konfliktai ir šampano purslai
5

TEATRAS 
 DONALDAS STRIKULIS.
Olga Dubeneckienė-Kalpokienė. Kaunietiškoji bohema
1

TV: ŽIŪRIM, KĄ TURIM 
• RIMVYDAS STRIELKŪNAS.
„Euro neuro“
3

MUZIKA 
• Pokalbis su RYČIU MAŽULIU.
„Druskomanija“ superminimalisto akimis
1

PAVELDAS 
• VYDAS DOLINSKAS.
Lietuvai skaudi garsiausio Ukrainos muziejininko Boriso Voznickio netektis
1
• Pastatykime Vydūnui paminklą Klaipėdoje3

POEZIJA 
• MINDAUGAS KIRKA3

PROZA 
• RAMUNĖ KARLONIENĖ.
Čiobreliai
7

VERTIMAI 
• GEARÓID MAC LOCHLAINN2

25 PUSLAPIS 
• RAMUNĖ BRUNDZAITĖ.
Pusketvirtos Italijos
3

AKTYVIOS JUNGTYS 
• AGNĖ KAZLAUSKAITĖ.
Diena, kai būsim viskuo patenkinti
3
• AUGUSTAS SIREIKIS.
Betoninė siela
1

VAIZDAS PRO „VARTUS“ 
• AISTĖ KISARAUSKAITĖ.
Skaudžioji vienos šeimos istorija
2

IN MEMORIAM 
• BARBORA VILEIŠYTĖ
1918 02 01 – 2012 05 08

LITERATŪRA KITAIP 
• AURIKA ir ALGIRDAS SELENIAI.
Portalas

SKELBIMAI 
• Tarptautinė poezijos šventė
„... ir saulas diementas žėruos...“

DE PROFUNDIS
„Mano pareiga, pavyzdžiui, buvo kasdien valyti ir prižiūrėti
bėgius per kilometrą į dešinę ir kairę nuo stoties.
Tačiau aš nesilaikiau instrukcijos ir dažnai
nueidavau daug toliau...“ Franz Kafka
 
• ARTŪRAS VALIONIS.
Maironio metams paminėti
12

Skaitytojų gusi musi 
• Šimtas vienuoliktoji savaitė161

TEATRAS

Olga Dubeneckienė-Kalpokienė. Kaunietiškoji bohema

DONALDAS STRIKULIS

[skaityti komentarus]

iliustracija
O. Dubeneckienė-Kalpokienė. 1930.
Nuotrauka iš Lietuvos teatro, muzikos ir kino muziejaus archyvo


        Štai jau beveik tris mėnesius Teatro, muzikos ir kino muziejuje Vilniuje veikia (ir veiks iki spalio mėn.) labai įdomi paroda. Gaila, bet ji vis dar nesulaukia deramo teatralų, dailininkų, spaudos ir šiaip paprastų žiūrovų dėmesio. Tai Olgos Švede-Dubeneckienės-Kalpokienės scenovaizdžių ir tapybos kūrinių paroda, skirta jos 120-osioms gimimo metinėms.


Tapytoja, šokėja, baletmeisterė, poetė, pedagogė – tai vis apie vieną moterį – Olgą Švede-Dubeneckienę-Kalpokienę. Visur jinai paliko savo pėdsakus, o savo gyvenimo būdu ir elgsena stebino daugelį aplinkinių. Į Lietuvą Olga Švede-Dubeneckaja atvyko 1919 metų pradžioje iš Petrogrado...

1918 metais Petrograde gyveno beveik du su puse milijono žmonių. Nors gyvenimas mieste buvo labai sunkus, žmonės kentėjo nuo bado, užkrečiamų ligų, represijų, keista, bet kultūrinis miesto gyvenimas buvo gana intensyvus. Rengiamos parodos, organizuojami koncertai, spektakliai, susikuria nedidelės teatrinės trupės, įkuriamas garsusis Tragedijos teatras ir t. t. Bet visuotinis chaosas darė savo. Garsiosios Peterburgo Dailės akademijos absolventė –­­ skulptorė, gatvėje pardavinėjo kažkokius bolševikinius laikraščius, kai dar visai neseniai, jos skulptūra buvo eksponuojama parodoje Akademijoje. Piliečiams Romanovams su šeimomis įsakyta nuolatos registruotis pas komisarą Purickį. Pasirašoma Bresto taikos sutartis su Vokietija. Iš devynių Tarybų Rusijos delegacijos narių tik vienas (!) pilietis –­ grynakraujis rusas. Pirmosioms „revoliucijos“ metinėms – lapkričio 7 dieną (kalendorius jau pakeistas!) M. Dobužinskis „ištapo“ Admiralitetą. Ir turbūt labai nustemba, kai šalia pamato maskatuojantį milžinišką Karlą Marxą, kurį „nupiešė“ kažkoks bemokslis „moriakas“ pagal dailininko eskizą.

Prasideda karinis komunizmas. Tūkstančiai Petrogrado gyventojų palieka ne tik miestą, bet ir gimtąją Rusiją. Daugumą jų paprasčiausiai išsiuntė. Taip poetų šeima Zinaida Gipijus ir Dmitrijus Merežkovskis buvo „komandiruoti“ į Varšuvą „kelti literatūros lygio“. Mstislavo Dobužinskio tėvą, caro armijos generolą, pasiuntė į Vilnių „prižiūrėti tvarką bibliotekose“ ir t. t.

Tarp šių žmonių patenka ir Olga Švede-Dubeneckaja su savo vyru – jaunu Dailės akademijos profesoriumi ir jau pagarsėjusiu architektu Vladimiru Dubeneckiu.

„Aš gimiau 1891 metais Peterburge“, –­­ rašė ji autobiografijoje, nors savo gyvenimo vingių Olga stengėsi niekam nepasakoti ir jokių detalesnių užrašų ar prisiminimų nepaliko: „Savo praeitį aš noriu užmiršti, o ne prisiminti ją.“ Pati Olga nežinojo nei savo pavardės kilmės vietos, nei kaip ją kirčiuoti.

Autobiografijoje ji rašo: „Mokiausi port­retinės tapybos ir keletą kartą gavau premijas Visos Rusijos plakatų konkursuose. Bet reikėjo užsidirbti pragyvenimui ir aš įstojau pagalbininke pas dailininką Emme, kuris buvo Liaudies namų (opera) teatro dekoratoriumi. Ten aš tapiau dekoracijas pagal dail. Bilibino ir kitų eskizus. Per tuos metus baigiau dvi baleto studijas, kurioms vadovavo geriausios baleto pajėgos.“

Dubeneckaja neperdeda. Ji iš tikrųjų mokėsi pas pačius geriausius to meto Petrogrado dailės ir baleto pedagogus. Buvo priimta į V. Mejerholdo dramos studiją. Savotiškas lūžis jos gyvenime įvyko po koncerto Petrogrado Dailės akademijoje. Čia ji susipažino su pačiu jauniausiu Akademijos profesoriumi, dar nė trisdešimties neturinčiu Vladimiru Dubeneckiu ir net kurį laiką pas jį mokėsi. Greitai jie sukūrė šeimą.

Tai įvyko 1918 metų pabaigoje. O jau pačioje 1919 metų pradžioje jaunoji šeima –­­ Vilniuje. Bet ramybė truko vos keletą mėnesių. Balandžio 19-ąją lenkų legionai aneksavo Vilnių ir Vilniaus kraštą ir Dubeneckiams, kaip ir daugumai Lietuvos piliečių, teko pervažiuoti į laikinąją sostinę –­­ Kauną. Dubeneckiai gana lengvai gavo Lietuvos pilietybę, kadangi Vladimiro patėvis – gerai žinomas Vilniaus gydytojas A. Nedzvieckis – buvo kilęs iš Vilniaus. Įdomu tai, kad kaip ir daugelis rusų tautybės žmonių, apsisprendusių apsigyventi Lietuvoje, Dubeneckiai priėmė lietuvišką pavardžių transkripciją –­ Vladimiras (Vladas) Dubeneckis ir Olga Dubeneckienė.

1919 metų liepos pradžioje Kaune būsimoji Lietuvos operos dainininkė Adelė Nezabitauskaitė-Galaunienė suorganizavo „Dainos ir baleto“ vakarą. Dalyvauti jame pakvietė ir „Petrapilio baleto artistę O. Dubeneckienę“. Olga atliko „Karingąjį šokį“ ir „Medėjos šokį“. Šiuos šokius dar Peterburge jai pastatė žinomas baletmeisteris B. Romanovas, kurį ji vėliau kvietė atvažiuoti į Kauną dirbti Valstybės teatre.

Po šio koncerto laikraščio „Lietuva“ recenzentas Mormorando rašė: „Tikras baletas mūsų jaunutėje scenoje yra naujiena. Buvo publikoj žmonių, kurie baletu pasipiktino ir buvo tokių, kuriuos sužavėjo. Iš tikrųjų, ir yra kuo pasigėrėti. Išlaikytos linijos plastingumas ir technikos tobulumas p. Dubeneckienei duoda tikros artistės vardą.“

Tai buvo pirmoji Kauno žiūrovų pažintis baleto mene po Pirmojo pasaulinio karo.

Vos po kelių dienų abi damos Vytauto parko Vasaros teatre organizavo „Plastinių ir estetinių šokių kursus“. Be to, Dubeneckienė Valstybės teatro Vaidybos mokykloje pradėjo dėstyti teatrinės-dekoratyvinės dailės pagrindus.

Tų pat metų rugsėjo 4 dieną Miesto teatre Unė Babickaitė surengė „Baleto-poe­zijos-muzikos“ vakarą, kuriame dalyvavo J. Tallat-Kelpša, K. Binkis, B. Sruoga ir kt. Dubeneckienė sušoko „Dianos-Medėjos šokį“ pagal P. Čaikovskio muziką ir parodė pantomimą „Kolombinos skraistė“. Greičiausiai tai buvo ištraukos iš baleto „Arlekinada“. Jokių atsiliepimų neišliko.

1920-ųjų pavasarį energingiausi lietuvių menininkai susibūrė į Lietuvių meno kūrėjų draugiją (dailininkai draugiją dažniausiai vadino „Lemenkūdra“!) ir Dubeneckiai iš karto į ją įstojo.

Dar anksčiau, 1919 m. gegužės 4 d., jaunų poetų, teatralų ir dailininkų kompanija susibūrė į satyros (dažnai ir politinės) teatrą-klubą „Vilkolakis“. Jaunieji „anarchistinių“ pažiūrų menininkai be jokio valdžios leidimo užėmė pustuštį pastatą pačiame miesto centre, truputį jį paremontavo ir pradėjo jame organizuoti „linksmuosius posėdžius“ ir improvizuotus vaidinimus.

Vladimiras tapo „artistu“ (retsykiais vaidinimai vienu metu vykdavo lietuvių, rusų, lenkų ir net žydų kalbomis), o Olga ne tik vaidino, bet ir nutapė milžinišką pano, kuriame pavaizdavo sėdintį ironiškąjį Balį Sruogą.

Dubeneckių šeima buvo labai draugiška ir visų mylima. Dubeneckis iki gyvenimo pabaigos taip ir neišmoko kalbėti lietuviškai, bet buvo visų kompanijų siela, Olga lietuviškai pramoko labai greitai, o savo menkutį bei žavų akcentą išlaikė iki pat gyvenimo pabaigos.

1920 m. sausio 20 d. solidus profesorius V. Dubeneckis surengė trupės „Raggedy Rag“ spektaklį-koncertą, kuriame pagrindinį vaidmenį atliko Olga. Buvo išleista programėlė. Apie šį koncertą išliko labai mažai žinių, bet koks tai buvo „vaidinimas“, galima spręsti iš numerių pavadinimų ir personažų vardų: duetas „Du juodi briliantai“, Lola Ra, Bob Bin, Skverčija, Berug… Dubeneckienė atliko minėto B. Romanovo „Anglų jūreivių šokį“. Vienas kritikas ją pagyrė už tai, kad „parodė puikią techniką, talentingai pavaizdavo anglų jūreivį“, o „Vilkolakio“ teatro režisierius Antanas Sutkus po daugelio metų prisiminė, kad „šioje priemonėje viskas buvo atlikta meniškai ir temperamentingai ir reikalaujant susirinkusiems buvo pakartota, šokiai turėjo didelę sėkmę“.

iliustracija
O. Dubeneckienė-Kalpokienė su pirmosios lietuvių baleto studijos mokinėmis.
Nuotrauka iš Lietuvos teatro, muzikos ir kino muziejaus archyvo

Tų pačių metų vasarą Švietimo ministerija komandiravo Dubeneckienę „į Berlyną ir kitus Vokietijos miestus įsigyti teatrui: kostiumus, perukus, grimą, dažus ir natas“. Galima spėti, bet Vokietijoje ji tuo metu tikrai galėjo pamatyti ten labai populiarių modernių šokių atlikėjas Idą Rubinštein, Olgą Desmond.

Lygiai po metų, 1921 m. sausio 19 d., įvyko antrasis Dubeneckienės baleto vakaras. Ji pademonstravo keturis šokius pagal F. Šopeno, A. Drigo ir kitų kompozitorių muziką. Du šokius sukūrė pati. „Pirmas –­ Šopeno valsas – tai grakštus, besiilgintis, tai žaidžiamai mitrus, pereinąs į mazurką su visais sudėtiniais pas, buvo Dubeneckienės atliktas ne tik artistingai švelniai, bet ir technikos atžvilgiu gerai“, –­­ rašė pseudonimas C-o. Antrajame šokyje „tarytum atgijo mūsų senųjų laikų seno farforo stovyklėlės. Drigo muzika tinkamai jungės su šokio nustatymu...“

Antroje vakaro dalyje parodė baleto reformatorių M. Fokino ir B. Romanovo sukurtas kompozicijas. „Artistei ir čia pavyko sukurti stiprų ir švarų paveikslą. Visas judėjimų pobūdis ir jų arkitektonika nuosaiki pozų ir judesių struktūra – visai kitokie negu pirmuose dviejuose šokiuose.“

Baleto vakarą Dubeneckienė baigė jai artimu „Medėjos šokiu“. „Platus šuolis toli gražu ne visoms balerinoms pasiekiamas, ir lengvumas davė artistei galimybės tarytum apmirti ore – plastika akimirksniui sunkumos dėsnį nugali.“

Eskizus kostiumams Dubeneckienė sukūrė pati. Siuvo kostiumų dirbtuvės Berlyne.

Įdomu tai, kad, anot recenzento, „Dubeneckienė rengias statyti baletą siužetais iš Lietuvių legendų ir duoti dar keletą naujų šokių. Būtų geistina, kad tatai įvyktų, nes aną vakarą mes matėme aukštos meno vertės dalykų ir tikros mokyklos davinių“.

Dubeneckienė visada svajojo apie privačią baleto studiją. Ypač svajones paskatino 1921 metų vasarą Kaune savo vakarą-koncertą paro­džiusi Petrogrado Marijos teatro baleto trupė –­ „vienas gražiausių tikrojo meno reiškinių, kuriais ne taip jau dažnai tenka mūsų publikai gėrėtis. Talentingas, švelnus, tarytum pritraukiantis ir liūliuojantis p-lės Jozefovičaitės solo fortepijonu įveda žiūrovą į plastikos meno angą...“ Dar 1920 metų rudenį jinai atsirinko keletą gabesnių mergaičių ir pradėjo jas mokyti baleto pagrindų. Pradžioje studijoje mokėsi vos trys mergaitės. Bet darbas sekėsi.

Kaip žinia, 1920 m. gruodžio 31 d. gimė lietuvių profesionali opera. Pirmajame „Traviatos“ spektaklyje jo režisierius ir pagrindinio vaidmens atlikėjas Kipras Petrauskas trečiajame veiksme pats paruošė baletinius numerius – čigonų šokius Floros baliuje. Juos atliko trys jaunos lieknos choristės, kurioms padėjo taip pat choro artistai – vyrai, suvaidinę „ispanų bandeljerus“. Tačiau jau po kelių spektaklių Kipras suprato, kad tik Dubeneckienės šokėjos gali atlikti „Traviatos“ baletinius šokius ir netrukus choro artistes pakeitė J. Jovaišaitė, L. Gailevičaitė ir N. Rivkaitė – Olgos studijos merginos. Tai buvo bene pirmasis sceninis Lietuvos nacionalinio baleto krikštas profesionalioje scenoje. Žiūrovai ir spauda entuziastingai priėmė pirmuosius lietuvių baleto žingsnius.

Pirmosios, dar neoficialios baleto studijos pamokos vyko labai sunkiomis sąlygomis mažame kambarėlyje, miesto teatro palėpėje. Tačiau netrukus, 1921-ųjų rudenį, buvo gautas leidimas steigti privačią Dubeneckienės baleto mokyklą, o Kauno meno mokyklai suteikė žymiai geresnes patalpas. Buvo parengta mokymo programa, pagal kurią buvo numatyta dėstyti klasikinių, charakterinių šokių pagrindus, taip pat „pratimai stilizuotų šokių; (sulig sistemos baletmeisterio M. Fokino, P. Romanovo ir Dunkan). Be to, abiejuose skyriuose suaugusiems einama mimika, plastika, pantomima, grimas ir kompozicija. Taipogi daromos paskaitos link šokių, stiliaus, kostiumų ir teatro istorijos“. Išlikusiame Baleto mokyklos mokinių sąraše nurodoma, kad 1922 metų rudenį mokyklą lankė 19 mergaičių (L. Verbickaitė, J. Staškievičūtė, T. Kublickaitė, M. Juozapaitytė ir kt.) ir tik vienas berniukas (Kaplanas).

Jau po pusės metų įvyko pirmas oficialus Baleto mokyklos pasirodymas. Spektaklis pavyko. Mokyklos vedėjai sveikinimą atsiun­tė pats Kipras Petrauskas. Labai palankiai atsiliepė ir Kauno spauda. Štai ką rašė „Lietuvos žinios“ birželio 8 dieną: „Gulbės parlėkė. Kiek vėlybos, tačiau žiūrint mūsų tautos pavasario, bus kaip tik į laiką. Toks buvo pirmasis įspūdis, pamačius p. Dubeneckienės auklėtinių pulkelį, pirmą sykį pasirodžiusį in corpore atviroje scenoje. Vakaras praėjo puikiausiame ūpo pakilime. Dubeneckienė, matyt, ne vien talentinga šokėja ir mokytoja, bet ir dailininkė. Visa padaryta taip, kad tik gėrėtis ir ploti reikėjo. Rūpestingai pa­rinktas programas, taip kad vienam vakare, rodos galėjai sekti visą nelengvo plastikos mokslo išsivystymą. Pradžioje įvairūs klasiniai pratimai. Čia aiškiai vaidinosi mokyklos kambarys. Gabios mokytojos diriguojamos, prisilaikydamos ramsčių, mokinės rūpestingai seka kiekvieną jos komandą. Padaro ir klaidų. Bet juo toliau, juo painesni ir vikresni darosi pâ. Antrame ir trečiame akte jau tikras baletas-kūryba; juo toliau juo plastingesni. Atlieka pakaitomis solo ir duetais šešeta gabių mokinių. Kiekvienas numeris –­ atskiras siurprizas, teikiąs žiūrėtojams kuo gyviausios nuotaikos.

Nekalbant apie pratimus, vien grynų baleto kūrinėlių duota 10 (...) Kvotimai prieš pilnutėlę svečių salę nusisekė kuo puikiausiai. Ne dažnai tokių gyvų ovacijų esti. Gerb. mokytoja p. Dubeneckienė, kelis kartus iššaukta į sceną, buvo apdovanota gyvų gėlių puokštėmis ir gyviausiomis ovacijomis. Lietuvių visuomenė mokanti būti dėkinga už sėkmingai baigtą triūsą. O triūse tame matyt įdėta begalės sielos ir meilės. Visa scena atrodė linksmuoju pavasariu. Visa jauna, laku, gražu – gėlės, zefyras, švelnutis ritmas. Ūpo pagautas leki, rodos, su tomis plaštakėlėmis, ką tik pasaka žibuliuoja šviesoje. Užsimiršti, jautiesi jaunas esąs, nebesieki žemės.“ Taip užbaigė savo emocingą straipsnį nežinomas žiūrovas, pasirašęs slapyvardžiu Bylėkas.

Po šio puikiai pasisekusio koncerto norinčių mokytis pas Dubeneckienę padaugėjo. Nors vėliau studijoje buvo nustatytos gana griežtos mokymosi ir elgesio taisyklės.

O. Dubeneckienė pirmaisiais Lietuvos operos gyvavimo metais su savo mokiniais sukūrė šokius beveik visoms operoms: A. Rubinšteino „Demonui“, G. Verdi „Ri­goletui“, Ch. Gounod „Faustui“ ir kt.

iliustracija
O. Dubeneckienė. Arlekino kostiumo eskizas Molière`o „Tariamajam ligoniui“. 1928.
Nuotrauka iš Lietuvos teatro, muzikos ir kino muziejaus archyvo

Be baleto, O. Dubeneckienė neužmiršo ir savo pagrindinės specialybės. 1922 m. ji dalyvavo Valstybinės paskolos plakato konkurse ir laimėjo antrąją premiją. Kitais metais dailininkė sukūrė puikų K. Petrausko portretą, kuris ilgus metus kabojo Valstybės teatro fojė; nutapė savo draugės Adelės Galaunienės portretą, kuris buvo nuvežtas 1939 m. į Pasaulinę parodą Niujorke; nuo 1923 metų ji dalyvavo visose Lietuvių meno kūrėjų draugijos parodose; aktyviai bendradarbiavo su įvairiomis Kauno žydų teatrinėmis trupėmis.

Būdama puiki piešėja, Dubeneckienė labiau mėgo kurti kostiumus. Jinai greitai, keliais brūkšniais sugebėdavo pagauti figūros judesį, charakterizuoti personažo rolę. Jos piešimo maniera gal šiek tiek primena peterburgiškojo „Meno pasaulio“ draugijos dailininkų stilistiką, tačiau stokoja linijų lengvumo ir virtuoziškumo. Dubeneckienė buvo gerai susipažinus su įvairių epochų ir kultūrų kostiumų charakteringais bruožais, jų konstrukcijomis, ornamentika. Spektaklio personažo charakterį ji stengėsi pabrėžti kostiumų koloritu.

Štai R. Wagnerio operos „Lohengrinas“ pagrindinius personažus jinai aprengė kostiumais, kuriuose dominuoja švelnios baltos, žydros, auksinės ir sidabrinės spalvos. Lohengrino kostiumas kruopščiai sunarstytas mažyčiais žvyneliais iš natūralios želatinos (puikiai išsilaikęs, demonstruojamas parodoje). Jį dėvėjo pats K. Petrauskas – Lohengrinas! Tuo tarpu klastingoji Ortrūda – violetinė. Frydricho kostiumas pilkas su tamsiai mėlynu apsiaustu. „Lohengrino“ kostiumai buvo pasiūti Berlyne ir Paryžiuje.

Dailininkės sukurti kostiumai „Karmen“, kaip buvo rašoma „Naujojoj Romuvoj“, „neturi didelio margumo ir akį veriančio spalvų ryškumo. Dėl to, eiliniam žiūrovui gal ir nepatiks, pilkoka ir monotoniška gal atrodys. Bet giliau pažvelgę mes pamatysime nepaprastą spalvų suderinimą, švelnius jų perėjimus, pereinamųjų linijų švelnume. O visa tuo norint gėrėtis, čia tenka turėti menui tikrai subtylingą sielą ir jautrią akį“.

N.Rimskio-Korsakovo baleto „Šecherezada“ scenovaizdžiai išsiskiria muzikalumu ir savotiška egzotika. C. Pugni balete „Žirgelis Kuprelis“ kontrastuoja realybė ir fantastika. Pirmojo veiksmo panoramoje romantiški beržai ir kaimo nameliai lyg iš Rusijos glūdumos. Kitame veiksme –­ Kremliaus kuorai ir spalvingi bokštai lyg iš senovinių ikonų. Daugybė rusų, ukrainiečių, vengrų tautinių kostiumų linksmai dera su rytietiškais turkų, arabų ir net afrikietiškais apdarais. Tarp jų kažkodėl ir lietuviški kostiumai.

Režisierius B. Dauguvietis, statydamas 1928 m. Molière’o „Tariamąjį ligonį“, siekė maksimalaus teatrališkumo. Ir Dubeneckienės sukurti scenovaizdžiai labai atitiko režisieriaus sumanymą ir komedijos dvasią. „Dekoracijos pagal p. Dubeneckienės eskizus harmonizavo su komedijos dvasia ir jos reikalavimais. Kai kam iš publikos jos buvo nelabai suprantamos, – rašė spektaklio recenzentas, – nes, beveik nekeičiamos per visą vaidinimą, panėšėjo į balaganą. Bet taip ir turėjo būti, nes pastatymas turėjo duoti vaizdą, kaip skrajojanti trupė, atvažiavusi į miestą ar miestelį, rinkoje, kur susirenka žmonės, vaidindavo savo komedijas.“

Nors O. Dubeneckienė, kaip teatro dailininkė, didesniu originalumu ar vaizduote ir nepasižymėjo, tačiau savo darbą atlikdavo sąžiningai ir skoningai. Kauno Valstybės teatre dailininkė apipavidalino aštuonis spektaklius, dešimčiai spektaklių sukūrė kostiumų eskizus.

Ketvirtajame dešimtmetyje O. Dubeneckienė aktyviai bendradarbiavo su įvairiais Kauno žydų teatrais, su Lietuvos vaikų teatro draugijos trupe ir kt.

Kaip ir jos vyras Vladimiras, Olga Dubeneckienė buvo bohemos žmogus. Beveik nė vienas Kauno menininkų – V. Didžioko, B. Dauguviečio, Č. Janušo, J. Gregorausko, J. Šileikos ar Š. Zelmanavičiaus – susiėjimas neapsieidavo be Vlado (kaip jį vadindavo draugai) ir Olgos. Jie buvo savotiški kaunietiškos bohemos dvasiniai lyderiai dar nuo „Vilkolakio“ laikų. Iki šiol žinomi pasakojimai (jau tapę anekdotiniais) apie jų organizuojamus vakarus ir „faifoklokus“, pasisėdėjimus „Metropolyje“, „pas Konradą“ ar „Božegraikoje“, kur P. Kalpokas spigindavo įsimylėjėlio akimis į kolegos žmoną.

1930 (?) m. Olga su V. Dubeneckiu išsiskyrė. 1932 m. vasarą Vladas Dubeneckis nuo kepenų cirozės mirė vienoje Karaliaučiaus ligoninėje. Olgos iniciatyva buvo suorganizuota grandiozinė laidotuvių procesija Vytauto prospektu. Tai įvyko gražią rugpjūčio naktį ir labiau priminė teatralizuotą eiseną nei gedulingas laidotuves.

1931 metais O. Dubeneckienė ištekėjo už P. Kalpoko ir persikėlė gyventi į jo naują „grynai švediško stiliaus“ vilą, kurią pastatė rangovas, „visiškai sumaišęs architekto planus, pastatė kaip jam lengviau“.

Olgos gyvenimas beveik niekuo nepasikeitė. Ji tapo dabar jau Kalpoko kūrybos įkvėpėja. Dailininko portretuose matome arba elegantišką amazonę, arba gražuolę bakchantę.

Tie patys vakarėliai, tie patys naktiniai išgėrinėjimai „švediško stiliaus namuose“ tęsėsi be galo, be krašto.

Nežinoma, kaip Dubeneckienė-Kalpokienė priėmė sovietų valdžios atėjimą, kaip ji gyveno karo metais. 1940-aisiais jos karikatūros pasirodė „Šluotos“ žurnale. Atrodo, būtent tuo metu ji parašė keletą baleto libretų, kurie, deja, taip ir nebuvo įgyvendinti.

Paskutinis Olgos darbas teatre – scenovaizdžiai mažai žinomam vienaveiksmiam baletui „Jūrininkai“ jau Lietuvos TSR valstybiniame operos ir baleto teatre, bet vis dar Kaune.

1945 metais mirė P. Kalpokas.

Lietuvos okupacija, karas, sunkūs ir nesuprantami pokario metai... Galime tik numanyti, kad su tokiomis gyvenimiškomis sovietinėmis realijomis Olgai buvo sunku susitaikyti.

Jos archyve yra išlikusi 1946 m. A. Žmui­dzinavičiaus rašyta charakteristika: „Olga Kalpokienė yra žinoma kaipo įdomi ir darbšti dekoratorė Kauno Valstybės Teatre, kuriame sukūrė operoms, operetėms, baletui gražių dekoracijų ir kostiumų eskizų.“ S. Žukas ją apibūdino: „(...) kaip žmogus O. Kalpokienė yra pažangi mene ir gyvenime.“ Galbūt šios charakteristikos jai padėjo gauti pensiją.

Po daugelio metų viena gera Olgos bičiulė papasakojo: „Buvo brandi asmenybė ir retų gabumų moteris. Su ja bendrauti buvo labai malonu: tolerantiška, grakšti, sąmojinga, objektyvi. Visoje jos būtybėje tvyrojo aiškiai juntama harmonija. Gal tai ištisos menininkų dinastijos pasekmė. Ji mažai kalbėdavo apie save. Bet, kiek prisimenu, yra sakiusi, jog tėvas buvo švedas, o motina pusiau rusė, pusiau lenkė, o senelis buvęs lenkas. Jos tėvas, ar senelis, buvęs pirmasis smuikininkas Marijos teatre, o vienas iš jų –­­ dailininkas. Broliai – dailininkai ir muzikantai, sesuo Tatjana – pianistė.

(...) Buvo žemo ūgio, smulkutė, grakšti. Kupeta šviesių, jau gerokai pražilusių plaukų dengė pusę kaktos ir veidą. Balsas aiškus, žemas, kalbėjo šiek tiek su akcentu. Rūkė.“

Olga Švede-Dubeneckienė-Kalpokienė mirė 1967 m. savo namuose Kaune.


 

Skaitytojų vertinimai


92424. Inga2012-06-04 16:53
Ir vėl nieko naujo neišgirdau apie jos gyvenimą 1944-1967 metais. Labai labai keista. atrodo , kad ji gyveno ten toli toli toli..... Iki 1940 metų jos gyvenimą skaičiau dar sovietų laikais ir dabar naujo tik smulkios detalės. Kurias galima ir neprisiminti. Nieko nekeistu jos veikloje ir gyvenime.

Parašykite savo nuomonę

Įrašykite skaičių: Trys šimtai dešimt
Vardas arba parašas:
El. pašto adresas:
Straipsnio vertinimas:

Kultūros kalendorius
nuo 2012 m. Birželio

PATKPŠS

 1 2 3
4 5 6 7 8 9 10
11 12 13 14 15 16 17
18 19 20 21 22 23 24
25 26 27 28 29 30  

 1
2 3 4 5 6 7 8
9 10 11 12 13 14 15
16 17 18 19 20 21 22
23 24 25 26 27 28 29
30 31  

 1 2 3 4 5
6 7 8 9 10 11 12
13 14 15 16 17 18 19
20 21 22 23 24 25 26
27 28 29 30 31  

Nuorodos:
Kultūros vartai, Literatūra ir menas, Nemunas, Poezijos Didžioji Kunigaikštystė, Kulturpolis.lt


Rodoma versija 1 iš 3 
11:35:19 Jun 15, 2012   
Jun 2011 Jun 2013
Sąrašas   Archyvas   Pagalba