Literatūra ir menas

Lietuvos rašytojų sąjungos savaitraštis „Literatūra ir menas“

2012-06-01 nr. 3382

| Spausdinti | Archyvas | Redakcija |


VIRŠELIAI 
• PERAS KIRKEBY
• OKT
• „Druskomanija 2012“
• JURATĖ KLUONĖ4

KULTŪROS ŽEMĖLAPIS 
• PARODOS
• VAKARAI
• REKLAMA

VIENAS EILĖRAŠTIS 
• SIGITAS PARULSKIS.
Paslaptis
21

REDAKCIJOS SKILTIS 
• ASTRIDA PETRAITYTĖ.
Pabūsiu germanofile…
9
• TRUMPA KRONIKA1

AKTUALIJOS 
• Vainikuotas šiemetinis „Poezijos pavasario“ laureatas – poetas Eugenijus Ališanka1
• VALENTINAS SVENTICKAS.
Laudatio
6
• Tarptautinis poezijos festivalis
POEZIJOS PAVASARIS 2012
• ANTANAS BALKĖ.
Viešosios Druskininkų erdvės: kurorto įvaizdis ir jo formavimo ypatumai
4

KNYGOS 
• JOLANTA DAUBARAITĖ.
Leonardas Gutauskas „Šunų dainos“: praeities katalogas
• SILVESTRAS GAIŽIŪNAS.
Latvija Arvydo Juozaičio akimis: realybė ar fikcija?
88
• Bibliografijos ir knygotyros centras

DAILĖ 
 ARŪNAS UOGINTAS.
7-oji Berlyno bienalė: kruvini konfliktai ir šampano purslai
5

TEATRAS 
• DONALDAS STRIKULIS.
Olga Dubeneckienė-Kalpokienė. Kaunietiškoji bohema
1

TV: ŽIŪRIM, KĄ TURIM 
• RIMVYDAS STRIELKŪNAS.
„Euro neuro“
3

MUZIKA 
• Pokalbis su RYČIU MAŽULIU.
„Druskomanija“ superminimalisto akimis
1

PAVELDAS 
• VYDAS DOLINSKAS.
Lietuvai skaudi garsiausio Ukrainos muziejininko Boriso Voznickio netektis
1
• Pastatykime Vydūnui paminklą Klaipėdoje3

POEZIJA 
• MINDAUGAS KIRKA3

PROZA 
• RAMUNĖ KARLONIENĖ.
Čiobreliai
7

VERTIMAI 
• GEARÓID MAC LOCHLAINN2

25 PUSLAPIS 
• RAMUNĖ BRUNDZAITĖ.
Pusketvirtos Italijos
3

AKTYVIOS JUNGTYS 
• AGNĖ KAZLAUSKAITĖ.
Diena, kai būsim viskuo patenkinti
3
• AUGUSTAS SIREIKIS.
Betoninė siela
1

VAIZDAS PRO „VARTUS“ 
• AISTĖ KISARAUSKAITĖ.
Skaudžioji vienos šeimos istorija
2

IN MEMORIAM 
• BARBORA VILEIŠYTĖ
1918 02 01 – 2012 05 08

LITERATŪRA KITAIP 
• AURIKA ir ALGIRDAS SELENIAI.
Portalas

SKELBIMAI 
• Tarptautinė poezijos šventė
„... ir saulas diementas žėruos...“

DE PROFUNDIS
„Mano pareiga, pavyzdžiui, buvo kasdien valyti ir prižiūrėti
bėgius per kilometrą į dešinę ir kairę nuo stoties.
Tačiau aš nesilaikiau instrukcijos ir dažnai
nueidavau daug toliau...“ Franz Kafka
 
• ARTŪRAS VALIONIS.
Maironio metams paminėti
12

Skaitytojų gusi musi 
• Šimtas vienuoliktoji savaitė161

DAILĖ

7-oji Berlyno bienalė: kruvini konfliktai ir šampano purslai

ARŪNAS UOGINTAS

[skaityti komentarus]

iliustracija


7-oji Berlyno bienalėje šiais metais diskutuota apie tai, kaip menas veikia politiką. Bienalės kuratoriaus Arturo Zmijevskio sumanytas parodos leidinys „Forget fear“ buvo skirtas įvairių politikų, rašytojų, menininkų, politinių judėjimų ir jaunimo pasipriešinimo grupių vadovų pasisakymams ir dialogams. Berlyno bienalėje kalbėta apie politinius įvykius Lenkijoje, Izraelyje, Ispanijoje, Vengrijoje, Serbijoje, Brazilijoje, Ukrainoje, Baltarusijoje, Rusijoje, šiek tiek – apie aktualias Vokietijos, Kolumbijos (per buvusio Bogotos mero Antano Mockaus asmenybę) ir kitų šalių problemas.

Parodos devizą „užmiršti baimę“ itin taikliai atliepė garsios Sankt Peterburgo politinių-meninių akcijų grupės „Vojna“ pristatymas. Pasak bienalės rengėjų, ko gero, tai vieni iš nedaugelio šiuolaikinių kūrėjų visame pasaulyje, kurių veikla tiesiogiai susijusi su politika, kurie nebijo rėžti tiesą, triukšmauti, provokuoti. Prisiminus jų akcijas (2010 m. Sankt Peterburge per 20 sekundžių nupieštas milžiniškas falas ant pakeliamo tilto „Liteinyj“ prieš  Federalinės saugumo tarnybos pastatą; 2012 m. pankroko grupės „Pussy Riot“ protesto akcija Kristaus Gelbėtojo cerkvėje Maskvoje, po kurios viena šios grupės narių Nadežda Tolokonikova buvo nuteista), nėra keista, kad menininkai „fiziškai“ bienalėje nedalyvavo – kovotojai tiesiog nebuvo išleisti iš savo šalies, daugelis jų suimti ir kali Rusijos kalėjimuose.

Žvelgiant į atskirų tautų, valstybių atstovavimą bienalėje, bene daugiausia dėmesio buvo skirta Lenkijos menininkams. Atrodė, kad demokratiškasis Berlynas priėmė į savo glėbį šios kaimyninės šalies menininkus – „disidentus“, leido jiems skelbti savo idėjas. Gal tai tam tikras meninės laisvės, saviraiškos krizės simptomas Lenkijoje?

Štai lenkas Pawełas Althameris sugalvojo žaismingą „Piešėjų kongresą“. Baltos Šv. Elžbietos bažnyčios sienos buvo išmargintos grafitu. Kai apsilankėme čia praėjus keletui savaičių po bienalės atidarymo, bažnyčios interjeras jau buvo tapęs nuostabia, milžiniška kūrybos laboratorija vaikams: norintiems palikti čia savo pėdsaką, buvo išduodama speciali apranga, daugybė dažų, teptukų. O svarbiausia –­ absoliuti raiškos laisvė... Ji išties padarė savo – gyvas ir kintantis bažnyčios interjeras tapo vienu įspūdingiausių ir optimistiškiausių bienalės projektų. Pagalvojau, kad jį turėtų aplankyti kiekvienas piešimo mokytojas...

Vienas įdomesnių bienalės menininkų –­ lenkas Pawełas Althameris – plačiai žinomas ne tik kaip skulptorius, objektų kūrėjas, bet ir kaip populiarios „laisvųjų menininkų“ komandos, apsirėdžiusios auksiniais drabužiais ir klajojančios po pasaulį, lyderis. Tiesa, tokį „bronzinių“ žmonių klajojimą po Europos miestus 1990-aisiais vykdė latvis Miervaldas Polis (performansas „The Bronze Man“) ir jo komanda... Šioje bienalėje dar rodomas Baltarusijos roko grupės „N.R.M.“ vaizdo klipas (režisierius – tas pats Pawełas Althameris), kuriame vėl matome minėtą „auksinių figūrų“ estetiką bei užuominas apie Lukašenkos režimo problemas. Bienalės kuratorius Żmijewskis eksponuoja skandalingą videodarbą „Berek“, sukurtą 1999 metais. Kūrinys 2011 m. buvo įtrauktas į bendrą dviejų kaimynų – Vokietijos ir Lenkijos –­ parodą („Deutsch­land und Polen: Tür an Tür“), bet parodos organizatoriai po kilusių prieš­taravimų kūrinį vėliau pašalino iš ekspozicijos. Kūrinio veiksmas vystosi monotoniškai ir „buitiškai“: nuogi vyrai, švelniai vienas kitam plekšteldami, žaidžia gaudynes buvusioje konclagerio dujų kameroje. Filmas susideda tarsi iš dviejų „žaidimų“: pirmasis vyksta betoniniame sandėlyje ir jame dalyvauja kelios moterys, o antrajame veiksme buvusioje konclagerio dujų kameroje lieka vien vyrai... Interjerų kontrastas ir panašumas paveikiai sustiprina klaikių žudynių nuojautą. Apie holokaustą byloja ir kito lenko Łukaszo Surowieco berželių sodinimo akcija – medeliai iš Aušvico keliavo į Berlyno parkus. Dar vėliau keli šimtai sodinukų buvo perkelti į specialų „botanikos sodą“ – Berlyno Šiuolaikinio meno instituto pastogę, ir kiekvienas norintis, pažadėjęs sodinuką prižiūrėti, galėjo jį vežtis namo.

Lenkija bienalėje iškilo ir kaip tragiškų XX a. istorijos įvykių arena. Štai garsi Izraelio menininkė Yael Bartana, 2011 metais savo videomeno kūriniu atstovavusi Lenkijai 54-oje Venecijos bienalėje, šį kartą organizavo savotišką kongresą-akciją JRMiP (Jewish Renaissance Moment in Poland), kuria simboliškai pakvietė beveik 3,3 mln. žydų grįžti į buvusią savo tėvynę Lenkiją... Kitaip, ironiškai patys į save žvelgė lenkai, pasakodami pasauliui apie tėvynainių norą sukurti didžiausią Kristaus skulptūrą... Parodoje pateikiama skulptūros pastatymo ir šventinimo Svebodzine (Lenkija) vaizdo dokumentacija. O pagrindiniu kūrinio akcentu tapo du suglumę skulptoriai, apsivilkę baltais darbo kombinezonais (vienas iš jų – šio projekto autorius Mirosławas Pateckis), čia pat, parodos salėje, drožinėjantys dar viena milžinišką Kristaus galvą iš putplasčio...

iliustracija
Palestinos pabėgėlių sukurtas „Raktas“. 2008.
Autoriaus nuotrauka

Politiškai, socialiai angažuotas šiuolaikinis menas paprastai neapsieina ir be ribinių, kraštutinių vaizdinių. Bene žiauriausias ir kontroversiškiausias bienalės kūrinys buvo demonstruojamas giliai po žeme, kino salėje Berlyno dailės akademijos pastate „Black Box“, stovinčiame visai netoli Brandenburgo vartų. Kai lankėmės ten, aplinkui šurmuliavo triukšminga futbolo sirgalių minia, susimaišiusi su besi­fotografuojančiais turistais. O pastato rūsyje įsikūrusioje kino salėje akino neužmirštamas vaizdas – nufilmuotas lenkų menininkės Joanos Rajkovskos gimdymas. Filme „Born in Berlin“ pasaulį išvydusi menininkės dukra sirgo vėžiu, kaip skelbė titrai. Rodos, šiuolaikinės dailės istorijoje būta įvairiausių perversijų, žiauriausių scenų. Tačiau šis kūrinys dar kartą skatina susimąstyti ne tik apie politines peripetijas, bet ir apie kūrybos instrumentus, ribų (ne)buvimą, etikos, moralės normas. Ar jos vis dar egzistuoja, ar atgyveno? Ar tikslas pateisina priemones? O gal tai jaudina toli gražu nebe visus...

Verta pasakyti, kad, veikiant bienalei, Berlyne atsidarė dar apie 40 ją lydinčių parodų ir festivalių. Į bienalės renginius žiūrovai galėjo eiti nemokamai. Deja, bent jau patys matėme neįprastai nedaug lankytojų. Tai nebūdinga Berlynui! Tačiau tuo pat metu, norėdami patekti į keliuose miesto muziejuose veikusias vokiečių šiuolaikinio meno grando Gerhardo Richterio parodas, eilėse stovėjo šimtai gerbėjų. Ir mes prie „Neue Nationalgalerie“ laukėme gerą valandą... Ką tai galėtų reikšti – „patikrintų“, žinomų autorių ilgesį, tam tikrą persisotinimą šiuolaikine daile? Kad ir kaip būtų, šioje bienalėje įdomiausia buvo ir tebėra galimybė tyrinėti pasaulio jaunimo politinius meninius judėjimus. Štai čekas Martinas Zetas vienoje Berlyno Šiuolaikinio meno instituto patalpoje organizavo vienos rasistinio turinio knygos (Thilo Sarrazino „Deutsch­land schafft sich ab“ –­ „Vokietija susinaikina“) „savanoriško surinkimo“ punktą. Projekto organizatoriai teigia, kad šis leidinys bus perdirbtas į popierių bloknotams – geresnėms mintims užrašyti...

Prie įėjimo į Berlyno Šiuolaikinio meno institutą gulėjo didžiulis objektas „Raktas“ tarsi užuomina apie paliktus namus. Jį 2008 m. sukūrė Palestinos pabėgėliai. Tarsi šio kūrinio tąsa tuo pat metu veikė ir Ramaloje gyvenančio menininko Khaledo Jarraro projektas, kur parodos asistentė ant žiūrovo šalies paso galėjo uždėti kažkada buvusios ir, kaip tiki jos patriotai, dar atgimsiančios šalies – Palestinos –­ „vizą“. Už nedidelę kainą čia buvo galima nusipirkti ir šalies pašto ženklų.

Panašaus pobūdžio projektų, inicijuotų jaunų kūrėjų iš viso pasaulio, Berlyno bienalėje būta nemažai. Vienoje parodos salėje buvo rodomi keliolikos politinių, meninių jaunimo judėjimų akcijų vaizdo įrašai: grupės „Vojna“ akcijos, Ukrainos ekshibicionistinės merginų grupės „Femen“ pasirodymai Ukrainoje ir Rusijoje, jau nuteistos Rusijos merginų grupės „Pussy Riot“ performansai, Ispanijoje kilusio jaunimo judėjimo „iDEMOCRACIA REAL YA!“ žygis į Briuselį, jau minėto menininko Paweło Althamerio atsakas fašistams – dryžuotais konclagerių kalinių drabužiais apsirengusių žmonių manifestacija „Dvasių maršas“, savotiška brazilų grafičių rūšis – San Paulo dangoraižiai, išpiešti vadinamaisiais „Pixacao“ tekstais, 1998 metų Belgrado studentų judėjimo „OTPOR“, Ukrainos „oranžinės revoliucijos“ analogo, vadinamųjų „Serbijos demokratijos partizanų“ politinės meninės akcijos, vertusios Miloševičiaus režimą kapituliuoti, ir daugelis kitų... Beje, kaip tik gegužę Maskvos parke Čistyje Prudy vyko jaunimo protestas, skirtas provokuoti valdančiuosius Rusijos sluoksnius, pavadintas „Okupaj Abaj“. Tai žodžių žaismas, susijęs su parke stovinčiu bronziniu paminklu kazachų poetui, rašytojui Abajui Kunambajevui, šalia kurio ir prasidėjo šis judėjimas. Beje, žiniasklaidoje minima ir tai, kad judėjimą įkvėpė minėtas Belgrado „OTPOR“. Jauni žmonės čia iškylauja, ištisomis naktimis skaitydami poeziją ir tiesiog bendraudami. O šalia vyksta milicijos provokacijos...

Tarsi savaime aišku, kad simboliniu avangardinių bienalėje pristatytų jaunimo judėjimų tęsiniu turėjo tapti garsieji Berlyno skvotai. Tačiau tenka pastebėti, kad šie laisvės bastionai nūnai pavirtę saldžiais suvenyrų kioskais, kur kiekvienas skvoteris stengiasi parduoti bet kokį gatvės, grafičių estetiką primenantį niekalą. Pirk, ir viską parduos... Negana to, bienalėje neapleido ir įkyrus surežisuotų kovų, „parodomojo“ laisvės troškimo, snobiško dėmesio pasaulio skauduliams pojūtis... Apie tai nemažai kalbėjo vokiečių žiniasklaida – šalia progresyvių, ugningų, maištingų meninių ir politinių judėjimų ir akcijų pristatymo bienalės rengėjai atidavė duoklę ir miesčioniškoms silpnybėms. Bienalės atidarymo šventė vyko ne kur kitur, o tviskančiuose Berlyno šampano namuose „Pomery“...


 

Skaitytojų vertinimai


92414. A2012-06-04 14:42
argi galima šlykštynių gamintojus vadinti menininkais?

92415. B.2012-06-04 14:43
argi galima falo piešimą ant bažnyčios sienų vadinti saviišraiška?

92418. 2012-06-04 15:35
Ačiū autoriui už bandymą viską aprėpti, kas yra taip nelengva didelėse parodose

92755. deja :-) 2012-06-09 10:32
ar galima akla ir bedanti mena vadinti menu? tylusis koloboracinis lietuviu modernistinis menas?

92756. to deja2012-06-09 11:15
straipnyje aprašoma Berlyno bianalė, genijau tu genijau.

Parašykite savo nuomonę

Įrašykite skaičių: Trys šimtai dešimt
Vardas arba parašas:
El. pašto adresas:
Straipsnio vertinimas:

Kultūros kalendorius
nuo 2012 m. Birželio

PATKPŠS

 1 2 3
4 5 6 7 8 9 10
11 12 13 14 15 16 17
18 19 20 21 22 23 24
25 26 27 28 29 30  

 1
2 3 4 5 6 7 8
9 10 11 12 13 14 15
16 17 18 19 20 21 22
23 24 25 26 27 28 29
30 31  

 1 2 3 4 5
6 7 8 9 10 11 12
13 14 15 16 17 18 19
20 21 22 23 24 25 26
27 28 29 30 31  

Nuorodos:
Kultūros vartai, Literatūra ir menas, Nemunas, Poezijos Didžioji Kunigaikštystė, Kulturpolis.lt


Rodoma versija 1 iš 3 
11:35:16 Jun 15, 2012   
Jun 2011 Jun 2013
Sąrašas   Archyvas   Pagalba