Literatūra ir menas

Lietuvos rašytojų sąjungos savaitraštis „Literatūra ir menas“

2012-06-01 nr. 3382

| Spausdinti | Archyvas | Redakcija |


VIRŠELIAI 
• PERAS KIRKEBY
• OKT
• „Druskomanija 2012“
• JURATĖ KLUONĖ4

KULTŪROS ŽEMĖLAPIS 
• PARODOS
• VAKARAI
• REKLAMA

VIENAS EILĖRAŠTIS 
• SIGITAS PARULSKIS.
Paslaptis
21

REDAKCIJOS SKILTIS 
• ASTRIDA PETRAITYTĖ.
Pabūsiu germanofile…
9
• TRUMPA KRONIKA1

AKTUALIJOS 
• Vainikuotas šiemetinis „Poezijos pavasario“ laureatas – poetas Eugenijus Ališanka1
• VALENTINAS SVENTICKAS.
Laudatio
6
• Tarptautinis poezijos festivalis
POEZIJOS PAVASARIS 2012
• ANTANAS BALKĖ.
Viešosios Druskininkų erdvės: kurorto įvaizdis ir jo formavimo ypatumai
4

KNYGOS 
 JOLANTA DAUBARAITĖ.
Leonardas Gutauskas „Šunų dainos“: praeities katalogas
• SILVESTRAS GAIŽIŪNAS.
Latvija Arvydo Juozaičio akimis: realybė ar fikcija?
88
• Bibliografijos ir knygotyros centras

DAILĖ 
• ARŪNAS UOGINTAS.
7-oji Berlyno bienalė: kruvini konfliktai ir šampano purslai
5

TEATRAS 
• DONALDAS STRIKULIS.
Olga Dubeneckienė-Kalpokienė. Kaunietiškoji bohema
1

TV: ŽIŪRIM, KĄ TURIM 
• RIMVYDAS STRIELKŪNAS.
„Euro neuro“
3

MUZIKA 
• Pokalbis su RYČIU MAŽULIU.
„Druskomanija“ superminimalisto akimis
1

PAVELDAS 
• VYDAS DOLINSKAS.
Lietuvai skaudi garsiausio Ukrainos muziejininko Boriso Voznickio netektis
1
• Pastatykime Vydūnui paminklą Klaipėdoje3

POEZIJA 
• MINDAUGAS KIRKA3

PROZA 
• RAMUNĖ KARLONIENĖ.
Čiobreliai
7

VERTIMAI 
• GEARÓID MAC LOCHLAINN2

25 PUSLAPIS 
• RAMUNĖ BRUNDZAITĖ.
Pusketvirtos Italijos
3

AKTYVIOS JUNGTYS 
• AGNĖ KAZLAUSKAITĖ.
Diena, kai būsim viskuo patenkinti
3
• AUGUSTAS SIREIKIS.
Betoninė siela
1

VAIZDAS PRO „VARTUS“ 
• AISTĖ KISARAUSKAITĖ.
Skaudžioji vienos šeimos istorija
2

IN MEMORIAM 
• BARBORA VILEIŠYTĖ
1918 02 01 – 2012 05 08

LITERATŪRA KITAIP 
• AURIKA ir ALGIRDAS SELENIAI.
Portalas

SKELBIMAI 
• Tarptautinė poezijos šventė
„... ir saulas diementas žėruos...“

DE PROFUNDIS
„Mano pareiga, pavyzdžiui, buvo kasdien valyti ir prižiūrėti
bėgius per kilometrą į dešinę ir kairę nuo stoties.
Tačiau aš nesilaikiau instrukcijos ir dažnai
nueidavau daug toliau...“ Franz Kafka
 
• ARTŪRAS VALIONIS.
Maironio metams paminėti
12

Skaitytojų gusi musi 
• Šimtas vienuoliktoji savaitė161

KNYGOS

Leonardas Gutauskas „Šunų dainos“: praeities katalogas

JOLANTA DAUBARAITĖ

[skaityti komentarus]


Gutauskas L. ŠUNŲ DAINOS.
– Vilnius: Gimtasis žodis, 2011.


Leonardas Gutauskas „Šunų dainomis“ vėl pademonstravo savo įvairiapusiškumą. Tai trumposios prozos rinkinys (novelės, pasakojimai, istorijos, parabolės; nemažai diptikų, triptikų), kurio tekstai „kaupėsi“ gana ilgai – nuo 2001 iki 2010 metų.

Rinkinio pradžioje yra du epigrafai, nurodantys, kad čia bus svarbus laikas –­ praeitis („Tą vakarą, kai perverčiau kalendoriaus lapelį į spalio mėnesį...“, Charles Frazier) ir kalbėjimas/tylėjimas („Į užčiauptą burną jokia musė neįskris“, Barselonos grafas Don Chuanas). Ir išties matome, kad dauguma tekstų parašyti žvelgiant į praeitį, (išsi)kalbėjimą laikant beveik vieninteliu būdu ją išsaugoti. „Į užčiauptą burną jokia musė neįskris“, bet taip pat ir neišskris. O jei burna užčiaupta, neišskris ne tik musė, bet ir žodis...

Knyga pavadinta pirmosios novelės pavadinimu „Šunų dainos“. Tai leidžia manyti, kad pagrindinės idėjos reikia ieškoti būtent šiame tekste. Novelė dedikuota Romualdui G., galima spėti – Granauskui. Panaši L. Gutausko novelės ir R. Granausko apysakos „Gyvenimas po klevu“ problematika: kaimo degradavimas, žmonių nužmonėjimas (šuo atrodo jautresnis nei jo šeimininkas). Skaitant novelę kyla asociacijų ir su G. Orwello „Gyvulių ūkiu“. L. Gutausko novelėje šuo (kaip ir G. Orwello gyvuliai) bando protestuoti prieš šeimininko „tironiją“, kerštaudamas suburia pulką likimo draugų, bet paaiškėja, kad prie šeimininko prievartos pripratę šunys bijo ir nenori laisvės („Ką gi, pasakiau Reksui, matyt, dar per anksti tokias drąsias mintis skleisti, mūsų kaimo šunėkai seniai įprato prie bizūno ir laisvės vėjo net sapnuose nejaučia“, p. 12). Šį tekstą galima interpretuoti kaip sovietmečio visuomenės santvarkos alegoriją ir susieti su posakiu, kad „šuo ir kariamas pripranta“... O pavadinimas „Šunų dainos“ gali būti aliuzija į patarlę „šunų dainos į dangų nekyla“. Šunys, būdami aukštesnės moralės už žmones, taip ir lieka šunimis, dvikojų vergais.

Tiesa, galima suabejoti, ar ši novelė „atidaro“ prasminį rinkinio lauką ir ar gali tapti knygos „iliustracija“ (tikrąja šio žodžio prasme gali – žr. knygos viršelį). Kituose kūriniuose taip pat esama (ne itin pozityvios) kaimo buities ir būties atspindžių, vaizduojamas amoralus elgesys, negatyvūs santykiai, bet ši probleminė linija nėra pagrindinė, tad rinkinys, laimei, slegiančia, skausminga ir pūliuojančia žaizda netampa.

„Šunų dainos“ atrodo kaip savotiškas praeities istorijų katalogas. Ties vienu įvykiu ilgiau neapsistojama, galime pastebėti lyg ir kokį judesį struktūruoti, išdėstyti kūrinius tam tikra tvarka. Pradžioje sudėti labiau išplėtoti pasakojimai, į pabaigą tekstai vis trumpėja, vis labiau panašėja į greitą ryškaus prisiminimo fiksavimą. Rinkinys baigiamas „Gyvūnų katalogu“, kuris iš pradžių atrodo lyg koks nepritapėlis, išsiskiriantis tiek impresionistine kalbos maniera, tiek forma. Vis dėlto jis organiškai įsilieja į rinkinio visumą, nes yra artimas tiems kūriniams, kuriuose jau buvo gyvūnijos motyvų.

Galima būtų sukurti įsivaizduojamą paties rinkinio katalogą, kurio skyreliai vadintųsi Vaikų išdaigos ir „nusikaltimai“ („Peilis“, „Guvniarka“, „Styga“ ir kt.), Aprašymai („Portetas“, „Lagaminas“ ir kt.), Senolių prisiminimai dzūkiškai („Aš didis politikas yra“...), Sovietmečio gyvenimo realijos („Naujovė“...), Santykis su gamta („Vandens paukščiai“, „Bitės ir ugnis“...), Dvasiniai išgyvenimai („Dvi išpažintys ir dvi vienatvės“, „Ledinis angelas“...), Nelaimės („Mirtis vandeny“, „Žaibas“...), Susidūrimas su kitakalbiais („Trikalbystės kronika“, „Makselė“...) ir taip toliau, ir panašiai. Radus šias vienijančias gijas, iš pirmo žvilgsnio į šiupinį panašus rinkinys ima atrodyti logiškai pagrįstas. Paskirus tekstus sieja kaltės, prievartos, keršto, gėrio ilgesio, skaudžios patirties, likimo, istorijos temos. Taigi „Šunų dainos“ yra gana vientisa, bet trapiomis gijomis susieta sistema.

Kūrinių erdvė ganėtinai apibrėžta – dažniausiai tai Kaunas, Dzūkijos kaimai, Vilnius, t. y. vietos, kurias autorius labiausiai pažįsta ir yra „išjautęs“. Novelėse esama įvairių veikėjų: senukai dzūkiškai pasakoja savo ir kitų gyvenimo istorijas, nutikimus („Kaucynės su kuiliu“, „Zuikiai“, „Vilkai“ ir kt.), atsimena savo vaikystę iš laiko perspektyvos („Diptikas“, „Lakierkos“, „Rykštės“ ir kt.). Kai kada pasakotojas užima neutralią fiksuotojo poziciją. Tarp pasakotojų taip pat įsimaišo minėtasis novelės šuo ir žvakidė („Sefardiška žvakidė“). Jiedu, mano nuomone, su kitais veikėjais ne disonuoja, o tiesiog leidžia pakeisti matymo ir galvojimo perspektyvą, suteikia stebuklingumo (o to trūksta perdėm realistiškai ir racionaliai, L. Gutauskui ne itin būdingai, rinkinio prozai).

Pasakojimuose kartais pasirodo dėdė Jokūbas – tarsi būtų tas pats dėdė iš „Vilko dantų karolių“ ir Tomas („Coprinus atramentarius“, „Sefaridiška žvakidė“, „Ledinis angelas“), kuris tampa kelių lyg ir nesusijusių pasakojimų bendras veikėjas. Sunku suprasti, ar tai pastanga suvienyti keletą tekstų, ar autorius tiesiog negali atsisveikinti su šiais jam svarbiais veikėjais.

Dabartis (išskyrus keletą kūrinių – „Viena diena“,„Garsai“) čia yra tik fonas, postūmis ką nors prisiminti. Su praeities fiksavimu galime sieti ir tekstuose minimą iškamšą („Žalvarnis“), vabzdžių kolekciją („Vabzdžių rinkinys“) ar paukščių balsų įrašus („Paukščių balsai, arba manetaponas“). Visi šie dalykai yra materializuotos, sustabdytos praeities „vaisiai“. Prisiminimai neidealizuojami, yra ir šviesių („Vakarais, kai į kaimą pareina banda“, „Bulvinės košės valgytojai“...), ir nemalonių („Seniausia pasaulyje profesija“), skaudžių („O Dzilgynėn kukavo gegutė“). Kai kurie kūriniai („Guvniarka“, „Piniginė“, „Pražūtinga moters trauka“, „Henytė Padegėjas, totorė ir atstumta meilė“ ir kt.) nustebina ir net šokiruoja, nes tekstai perskaitomi kone kaip autentiškos istorijos ir prisiminimai (tikrumo įspūdį sukuria tai, kad autorius rašo apie savo laiką, mini atpažįstamas vietas).

Ypatingą pasakotojo žvilgsnį į gamtą rodo tekstai, primenantys gamtininkų, kolekcininkų užrašus ar katalogus: „Vandens paukščiai“, „Vabzdžių rinkinys“, „Gyvūnų katalogas“. Apčiuopiamas noras gamtą vaizduoti ne kaip visumą, o suskaidyti į elementus. Ypač išsiskiria „Gyvūnų katalogas“. Pasaulio gyvūnų vaizdiniai sąmonės srautą supina į asociatyvius tinklus, kuriančius ne biologinį ar su prisiminimais susijusį, o kultūrologinį aprašą, kupiną įvairių kontekstų („Avinas: auksavilnis, dovanojęs hebrajams savųjų ragų trimitus, kad būtų sugriauti Jericho mūrai. Medžio skausmas ir ugnis slypi avino prigimtyje. Šiandien jau užmiršti slaptieji jo ryšiai su audringu perkūno balsu“, p. 529–530). Pasakojimų konstravimas primena J. L. Borgeso „Pramanytų būtybių knygą“, kurios vertimas į lietuvių kalbą (vert. L. Rybelis) pasirodė 2008-aisiais. Tiesa, J. L. Borgeso „bestiariumas“ žaižaruoja begaline fantazija, ten randi neįtikėtinų žmogaus vaizduotės sukurtų būtybių (drakoną, skruzdžių liūtą, Cerberį...), o L. Gutausko „katalogas“ liudija pastangas priartėti prie didžiojo Argentinos prozininko bent jau rašymo būdu, parodant, kiek svarbus žmogui ne fantastinis, bet realus, apčiuopiamas gamtos pasaulis, papildant jį kultūriniais kontekstais, rodančiais nemenką L. Gutausko erudiciją...

Rinkinyje pastebimas nemažas dėmesys kalbai. Didžiojoje dalyje tekstų rašoma apie karo ir pokario laikotarpį, tad tarytum natūraliai į lietuvišką tekstą įsilieja rusų, lenkų kalbos ir įvairūs barbarizmai. Jie į lietuvių kalbą neverčiami, tad tartum dar labiau priartina prie to meto realybės, suteikia kalbinio autentiškumo. Ypač išsiskiria autoriaus sprendimas pasakojimus užrašyti dzūkiška tarme: tai leidžia pajusti tos tarmės grožį ir tampa savotišku bandymu ją išsaugoti, bet kartu ir pristabdo pasakojimą, ne visada lengva į jį įsijausti.

Reikėtų paminėti ir tai, kad „Šunų dainose“ beveik nėra įprastos tiesioginės kalbos skyrybos. Žodžiai dedami tarp kabučių, lyg būtų citatos, o kai kuriuose tekstuose pilasi kaip iš kiauro kibiro („[...] bet jis žmogus cekavas su gyvuliais inpratįs, tai sako: kiaulės labai jauca, kad ant smercies atvežtos, tai aš dar ir sakau: Vaclo meitelys jautė, kad išmušė jo valanda, pasakiau seniui [...]“, p. 32). Tokia (dzūkiška) tirada, be abejonės, suteikia kalbėtojui daugiau tikroviškumo, tekstas skamba natūraliai, lyg įrašytas į diktofoną.

Tekste „Coprinus atramentarius“ randame veikėjo Tomo lūpomis išsakytą tarytum paties L. Gutausko poziciją: „Kitaip tariant, man, sako Tomas, svarbu visa, kas svarbu Kalbai, o jai nieko nėra nesvarbaus ir žmogaus širdy, ir rūdijančiose ražienose, ir mėnesienos take šalia asiūklių salos Rytų Lietuvoje“ (p. 317). Taigi galima daryti išvadą, kad ir autoriui svarbios visos pasaulio temos ir patys, iš pažiūros, nereikšmingiausi dalykai. Matyt, tokia „Šunų dainų“ idėja –­ kalbos terpėje užfiksuoti pasakojimus ir žmonių gyvenimų praeities blyksnius. Rinkinys tada gali pasirodyti kaip gintaro gabalas su inkliuzu (greičiausiai, muse...).

Knyga gali atbaidyti dėl didelės apimties (558 puslapiai) – retas pultų skaityti tokią storą lietuvių autoriaus knygą... Tačiau tai juk L. Gutausko knyga, o šis autorius stovi greta Nacionalinės premijos laureatų. Akivaizdu, kad pasakojimai parašyti įgudusia ranka, istorijos įtraukia ir pilasi tarsi iš gausybės rago... Tačiau tos „gausybės rago“ istorijos turi ir neigiamą pusę. Skaitant kai kuriuos tekstus susidaro įspūdis, kad L. Gutauskui dar rūpi grįžti prie ankstesnių knygų ar netgi jau esančių „Šunų dainose“ motyvų. Iš „Vilko dantų karolių“ į „Pasiuntinį“ tarsi vėl atkeliauja pasakojimas, kai berniukas, dėdės Jokūbo paprašytas, eina klebono gaspadinei siūlyti žuvų; šmėkščioja paleistuvės, tvirkinančios nepilnamečius („Pražūtinga moters trauka“, „Seniausia pasaulyje profesija“); nemaža istorijų, kuriose tėvas yra Sibire arba grįžta iš jo („Trikalbystės kronika“, „Paskutinės Kūčios“, „Diptikas“, „Žiurkės“). Nepasakytum, kad tai erzina, tačiau nevalingai dingteli mintis, jog autoriui trūksta naujų idėjų, tad kyla grėsmė nuobodžiai kartotis (o galiausiai visiškai „išsikvėpti“...).

„Šunų dainos“ patiks besižavintiems L. Gutausko rašymo stiliumi, tiems, kurie mėgsta skaityti natūralistinius pasakojimus, ir tiems, kam praeitis yra vertybė (ne pagražinta, o reali, kartais net žiauri). O tiems, kurie linkę idealizuoti netolimą praeitį, knyga pravers akis ir leis pažvelgti į viską nauju rakursu. Asmeniškai man ji dovanojo atpažinimo jausmą ir skaitymo malonumą. Mėgstu rinkinius, nes juose visada galima rasti bent keletą tikrai gerų ir patiksiančių tekstų. Be to, nesi įpareigotas skaityti viską ir iš eilės ar sekti ištemptą romano siužetą. Užvertęs „Šunų dainas“ (skamba kaip koks dainyno pavadinimas...), praėjus kiek laiko, gali vėl ir vėl grįžti prie patikusių tekstų. Tad vartai knygą kaip praeities katalogą ir renkiesi, kur nori grįžti...


 

Parašykite savo nuomonę

Įrašykite skaičių: Trys šimtai dešimt
Vardas arba parašas:
El. pašto adresas:
Straipsnio vertinimas:

Kultūros kalendorius
nuo 2012 m. Birželio

PATKPŠS

 1 2 3
4 5 6 7 8 9 10
11 12 13 14 15 16 17
18 19 20 21 22 23 24
25 26 27 28 29 30  

 1
2 3 4 5 6 7 8
9 10 11 12 13 14 15
16 17 18 19 20 21 22
23 24 25 26 27 28 29
30 31  

 1 2 3 4 5
6 7 8 9 10 11 12
13 14 15 16 17 18 19
20 21 22 23 24 25 26
27 28 29 30 31  

Nuorodos:
Kultūros vartai, Literatūra ir menas, Nemunas, Poezijos Didžioji Kunigaikštystė, Kulturpolis.lt


Rodoma versija 1 iš 3 
11:35:10 Jun 15, 2012   
Jun 2011 Jun 2013
Sąrašas   Archyvas   Pagalba