Literatūra ir menas

Literatūra ir menas, 2012-06-08 nr. 3383, http://www.culture.lt/lmenas/?st_id=19859

VERTIMAI

Iš ciklo „Laiškai triušiams“

MASON PIPER

iliustracija



             Masonas Piperis ir jo triušiai

              Australijos poetą Masoną Piperį geriausiai apibūdintų jo aistra vienatvei, nuošalumui, gamtai. Jaunystės bandymai rasti pripažinimą kitų poetų bendrystėse, regis, be didesnio gailesčio buvo iškeisti į atsiskyrėlio gyvenimą. Be meno sambūrių, buitinio komforto, be kompiuterio ir interneto. Gelbsti Vakarų Australijos klimatas su karštomis vasaromis ir šiltomis žiemomis. Galbūt padeda ir gebėjimas intensyviai fantazuoti bei tai, kad, vertinant Australijos atstumais, čia pat – tik už šimto kilometrų –­ valstijos sostinė Pertas. Arba – kiek arčiau – degalinė, kurios atspindžių randame ne viename poeto eilėraštyje.
              M. Piperio tekstų kelią, kuriuo jie pateko į mano rankas, lengviausia būtų mistifikuoti. Ranka rašyti „Laiškai triušiams“ ir aptriušusi kelių dešimtmečių senumo vyro nuotrauka guli ant mano stalo, o man vis dar norisi suabejoti, ar toks Masonas Piperis egzistuoja. Klausinėju savęs, kam skirti atsiskyrėlio tekstai. Ar tikrai vien tik ne gimtąja poeto kalba kalbantiems skaitytojams? Kas yra tie tikrieji triušiai, triušeliai ar nutriušėliai, kuriems jis rašo savo laiškus?
                            Sara Poisson


          V. Apsilankymas


          Sykį per lietų kalnuos sutikau
          porelę keliautojų, buvo šlapi tarsi
          triušiai, oranžiniai marškinėliai prilipę
          prie vyro pilvuko kamuolio, jį prilaikantis
          kelnių krepšys ir geltono metalo diržo sagtis,
          prisegusi peršintį mano žvilgsnį,

          geismas ir dargana virš merginos
          lyg dvi poroje „gumelę“ žaidžiančios
          mergaičiukės, fone – dar nuogas
          pavasario medis, linksmas dėl to, kad
          nesušlapo drabužių, ir linksmas taip,
          lyg būtų mano nupieštas, ir visa tai
          daug sykių greičiau nei vaizdavotės,
          sakyčiau, „triušio greičiu“, jei manyčiau,
          jog jūs, kaip ir aš, nutuokiate, kas yra
          triušiškas greitis.



          XI. Apie kvapą


          Dvi dienas maniau, kad sulanguotas,
          šviesus, iš sodo plūstantis nerimas staiga
          bus įgijęs lavono kvapą. Trečią dieną
          dvokianti tiesa išaiškėjo.

          Buvo tai pradvisusi užmarštis, nors sako,
          kad ji bekvapė. Vis dėlto smirdi ji taip,
          kaip ir sušvinkęs avienos gabalas.
          Užmiršau jį spintelėje, palikau pelėsiui.

          Tačiau yra darinių, kuriems kvapas atstoja
          balsą, panašiai kaip mano mimozai,
          ir man tai patinka.

          Keliavau tad su mėsos puvėsio kvapu
          tarsi gyvas pasakojimas.

          Degalinės gražioji Keitė sutiko mane
          nelinksmai, užmiršusi savo meilumą.
          Sutepiau ją vyriška pastaba apie nederamą
          liūdesį ir dvi raukšles kaktoje ir tuojau
          pat pamiršau ką pasakęs.

          Sušvinkusį užmaršties kvapą tampiaus
          su savim ilgai, ilgiau nei kas kitas.
          Šlovinau save už savo slaptą rekordą.



          XIII. Degalinės


          Degalinėje A pasitinka beribis noras verkti.
          Degalinėje B jis virsta juoku, o iš arti jis
          jau būna užleidęs vietą smarvei.
          (Pastebėta, jog veido dvasią nuolatos
          neigia dvasia iš burnos.)

          Tarp degalinės A ir B esu ramus,
          abejingas savo paties atspindžiams.

          Degalinėje A – beribis noras kalbėti.
          Degalinėje B jis spindi lyg saulė,
          ji išdegina kalbą jos pačios gemale.
          Rankose tyliai glamžoma nosinė
          keičia pavidalus tarsi ją veiktų
          vien laiko didybė.

          Degalinės A mergina panaši į tą,
          kurią prieš sekundę pavadino
          negražia, taigi ten dar uoliau praktikuoju
          spoksojimo į vitrinas meną.

          Degalinėje B liesas, baltas, švelnus
          merginos riešas atstoja jos vardą.

          Tarp degalinės A ir B pusė ežero
          mėlyno, pusė geltono.



          XXI. Penki būdai kaip prisipažinti meilėje be žodžių


          Jūros pakrantė, berniukas, juodai įdegusios rankos,
          nesuprasi, švarios ar purvinos, laiko žydrą, skaidrų
          maišelį su žuvele. Saulė švaistos nuo žvyno prie žvyno,
          akina, vakarėja, nesužinosi, linksma, ar liūdna,
          nesuprasi, kam ta žuvelė, juo labiau nesuprasi, kam
          tas maišelis ir plastikas. Toks yra mano
          prisipažinimas meilėje,
          be pabaigos ir be žodžių.

          Rytas ir čežėjimas lyg niežulys už stiklo,
          vėjas mankština seną skylėtą maišelį,
          baltas plastikas, atmenantis visus savo judesius,
          triukšmingas ir vis tiek nebylus, tarsi gėdytųsi
          savo baltumo, senatvės ar meilės. Ir šitoks yra
          mano prisipažinimas meilėje, be atvangos,
          nenuvargstantis, niekur dedamas, girdimas,
          aiškus, bežodis.

          Įsigijęs žuvies pajūry, nešu ją plastikiniam maišely,
          kaip ir jai tinkamą jos kūno formos duobelę su
          su skiesto kraujo spalva, kietas pelekas ir
          priešmirtinė agonija ardo siūles, įveja žuvį
          į įkaitusį smėlį, kur ji randa iš karto laisvę ir
          mirtį. Kaip ir aš, išpažindamas savo meilę –
          be žodžių, laisvai, gyvendamas mirties kryptimi
          ir galiausiai numirdamas laisvas.

          Maišely nešu apelsinus, dantų pastą, rankšluostį,
          muilą, viską galima pamatyti pro perregimą
          plastiką, esu vienas iš tų didžiųjų kengūrų.
          Žmogus, kaip ir ji, gimęs nuolat ką nors nešioti,
          kai tik nustoja būti nešiojamas. Privalai nešioti,
          jei myli, jei nori prisipažinti be žodžių.

          Pajūryje, vakarėjant radau beveik naują maišelį
          su jau dvokiančia žuvele. Papilvė apskrita tarsi
          jos viduje kas būtų išpūtęs dar vieną maišelį.
          Dabar gamta griebėsi savo įprasto darbo,
          atstatinėdama saiką. Taip ir aš meilę
          savo moteriai, kurią įžeidžiau sendamas,
          prisipažįstu. Atsitraukdamas, be žodžių,
          dvokiuoju būdu.



          XXIII. Kosulys


          Linksmo numbato kailio lygiagretės
          juokiasi iš manęs, nepataikančio
          ritman, klumpančio per savo paties
          vingiuotai išmintą taką.

          Vikšras turi keturis tūkstančius raumenų,
          o žmogus tik šešis šimtus keturiasdešimt,
          o kai kurie dar ir juokingi, kai kurie slapti
          ir jų gėdijamasi lygiai tiek pat,
          kiek didžiuojamasi.
          Tikriausiai dėl pastarųjų
          vis sunkiau nesuklupti.

          Būtų lengviau, jei negirdėtum,
          į ką užaugo brolio kosulys.
          Vieną dieną tapo griausmingas,
          o jau kitą jis buvo seniokiškas,
          išdavikiškas, knibždantis.

          Taip ir seno šuns gaurai tarsi
          pelėsis apkleikę priekinę
          mašinos keleivio sėdynę.

          Taip ir sena brolio širdis,
          burkuojanti tarsi šimtas,
          burkuojanti šimtams šviesos kūnų,
          aidintiems nuo pusnuogio, iš vandens
          išnirusios jo dukterėčios kūno.

          Galėtum kosulį aprašyti taip, kaip
          augimą, sunokusį vaisių, jei tik ne
          nuovargis, kuris užvaldo. Valdo, nors ir
          ne taip pavyzdingai, kaip mirtis
          suvaldyti galėtų.


Vertė SARA POISSON

 

Skaitytojų vertinimai


92978. šiaip :-) 2012-06-13 15:03
Labai graži švara.

Rodoma versija 1 iš 3 
11:34:26 Jun 15, 2012   
Jun 2011 Jun 2013
Sąrašas   Archyvas   Pagalba