Literatūra ir menas

Literatūra ir menas, 2012-06-08 nr. 3383, http://www.culture.lt/lmenas/?st_id=19857

CHRONO

Ideologijos pabaiga

ADAM KRZEMIŃSKI

iliustracija


Dabartinė krizė yra bene pirmoji, kuri neiššauks jokios alternatyvios utopijos. Jokio naujojo Lenino, kuris nurodytų kvapą gniaužiantį sprendimą.

Nepatenkintiesiems nepavyksta sukurti pasakojimo apie tai, kaip nuvertus ancien régime turi atrodyti naujoji ekonomika, naujoji visuomenė ir naujasis žmogus. Visos siūlomos terapijos yra neišsamios, nė viena neįkvepia viską pastatyti ant vienos kortos.

Po 1917 m. Rusijoje magiškas šūkis skambėjo: visą valdžią vienai partijai, viską nacionalizuoti. 1932 m. JAV – įveskime Naująją Tvarką: daugiau valstybės, daugiau viešųjų užsakymų. 1933 m. Vokietijoje skambėjo panašus šūkis tik karinga gaida: atimkime iš priešų ir išdalinkime saviškiams; ginklavimasis įsuks ekonomiką, o užkariavimai atpirks jų kaštus. Vienas Reichas, viena Tauta, vienas Vadas... Po 1945 m. taip pat buvo nesunku atrasti naują mantrą. Rytuose: suvalstybinti, kurti sunkiąją pramonę, įvesti centralizuotą valdymą; tu esi niekas, partija yra viskas. Vakaruose: naudokis parama ir padėk sau, junkis į bend­rijas su buvusiu priešu ir įvesk visuomeninę rinkos ekonomiką; puoselėk pliuralizmą ir laisvąją, bet kontroliuojamą rinką; įvesk didelius mokesčius, kad didelėmis socialinėmis prievolėmis palaikytum visuomenėje pusiausvyrą.

Toks mąstymo modelis Europoje įrodė esąs efektyvus, užtikrino gerovę ir pliuralistines laisves, kuriomis naudojosi visos ideologijos, kylančios iš XIX a. tradicijos –­ liberalizmas, konservatyvizmas, socializmas. Aštuntajame dešimtmetyje „realaus socializmo“ kraštams socialdemokratų arba krikščionių demokratų valdomos globojančios valstybės buvo išsvajotasis etalonas. Kai jo pagrindas ėmė trūkinėti, dėl to, kad didelės prievolės slopino iniciatyvą ir ekonominį augimą, vis dar buvo galima pasitelkti praeityje sukurtas ideologijas, kad atsakytum sau ir kitiems į klausimą: ką daryti?

Prieš ketvirtį amžiaus Margaret Thatcher vyriausybės posėdžiuose netikintiems pakišdavo po nosimi ekonominio liberalizmo Bibliją, Friedricho von Hayeko raštus, ir sušukdavo: „Štai kuo mes tikime!“ Buvo įsitikinusi, kad užtenka pasikliauti rinkos dėsniais ir visuomeninės problemos pačios išsispręs. Ekonomika esanti skaistus ir kiekybiškas mokslas, todėl turinti būti kaip galima toliau nuo purvinos politikos. Privatizacija, mokesčių ir socialinių paslaugų mažinimas turėjo įsukti ekonomiką. Kuo daugiau laisvos konkurencijos, kuo mažiau valstybės. Tokio dalyko kaip visuomenė nėra, sakydavo ji britams – yra tik atskiri individai, kurie turi imtis patys tvarkyti savo likimą. Šiandien Geležinė ledi serga Alzheimerio liga ir nesuvokia, kad jos ir JAV prezidento forsuota neoliberali rinkos dereguliacija atvėrė vartus krizei, kuri sklaido tikėjimą tuo, kad Vakarai turi socialiai veiksmingos ekonomikos sukūrimo patentą.

Nors ekonomikos uždavinys – subalansuoti kiekybiškus dydžius, ji nėra tikslusis mokslas, – tvirtina filosofas ir kultūrologas Josephas Voglas savo knygoje „Kapitalo šmėkla“. Ji išaugo iš religijos dirvos. Ekonominis mąstymas taip pat yra teologijos kūdikis. Žodį oikonomia graikai vartodavo kalbėdami ne tik apie ūkio tvarkymą, bet ir apie dievų, tvarkančių pasaulio likimą, veiksmus. Dar XVIII a. Adamas Smithas, kalbėdamas apie ekonomiką, pasitelkė teologines sąvokas. Jo „nematoma rinkos ranka“ šiek tiek primena liaudišką dievo pirštą.

Ekonomika pagrįsta ekonominiais dėsniais, tuo, kad vienos prekės vertę per pinigus galima išversti į kitos prekės vertę. Prieš krizę pagrindiniai žaidėjai finansinėse rinkose kliovėsi naujausiomis technologijomis, kurios tariamai minimizavo kracho tikimybę. Tačiau kai jis vis dėlto ištiko, jie citavo stoikus – girdi, ateitis nenumatoma – ir šaukėsi pagalbos iš išorės – iš vyriausybių. O pasipiktinę žmonės griebėsi religinių modelių. Kaltas esąs godumas –­ avaritia (krikščionybėje viena iš didžiųjų nuodėmių), reikalaujanti atgailos.

Henry Paulsonas, buvęs „Goldman Sachs“ vadovas, taip pat Alanas Greenspanas, buvęs „Fed“ vadovas, pripažino savo kaltę. „Sunku pasakyti, ar jų atgaila buvo nuoširdi, ar ne, tačiau neabejotina, kad jie taip pasielgė iš visiško bejėgiškumo. Paulsonas ir kiti iš tiesų prarado tikėjimą išganytojiškų rinkos galių dogma“, –­ sako Voglas.

Šiandien neįmanoma sugrįžti prie pasitvirtinusių praeityje modelių. Nėra papras­tų atsakymų. Klasikinės ideologijos prarado galią įtikinti. Tiesa, kalbos apie „ideologijos pabaigą“ kartojasi nuo seno – apie ją kalbėjo Karlas Mannheimas, Raymondas Aronas, o neseniai ir Francisas Fukuyama –­ tačiau šį kartą įkalčių kur kas daugiau:

• tradicinių partijų, vadinančių save konservatyviomis, socialdemokratinėmis, krikščionių demokratų ar liberaliomis, programos panašėja;

• atsiranda naujo tipo politikai populistai su labai neaiškiomis pažiūromis, tačiau turintys didžiulį talentą pajausti visuomenės nuotaikas ir jomis manipuliuoti;

• krizinėje situacijoje nėra aiškaus intelektualinio posūkio. Naujos protesto formos ir judėjimai nesijungia į ideologiškai nuoseklų kitokios ir geresnės visuomenės projektą.

Žinoma, galima pasakyti, kad tezė apie poideologinės eros pradžią yra tariamai dominuojančios neoliberalios ideologijos, kuri sąmoningai dangstė skirtumus tarp kairės ir dešinės, socializmo ir konservatyvizmo, kad išsaugotų savo hegemoniją, apraiška. Tačiau tai nepakeis šiandien gana paplitusio pojūčio, kad istorijos ratą suka jau ne ideologijos, o visai kitos jėgos –­ rinkos.

iliustracija
Petras Rakštikas. „Charonas“.

Ideologijos nėra laisvas politinių idėjų ir pažiūrų lipinys. Nėra prasmės priešinti jas su mokslu ar „objektyvia tiesa“. Liberalizmas, konservatyvizmas, nacionalizmas, socializmas – ir įvairūs jų XIX ir XX a. mišiniai – atsirado dėl Prancūzijos revoliucijos. Pasak Torbeno Lütjeno iš Diuseldorfo universiteto, jų bruožai yra:

• įsitikinimas, kad abstrakti politinė idėja, teikianti tiesioginius nurodymus, kaip veikti, gali pakeisti pasaulį;

• populiarus pasakojimas, kuris jo skelbėjams priskiria istorinę misiją;

• gilios šaknys aplinkoje – konservatyvioje, socialistinėje, liberalioje, tautinėje –­ turinčiose aiškią tapatybę, kuri siekia toli už politikos ribų.

Tradicinės ideologijos buvo švietimo laikų įsitikinimo, kad pasaulis yra plastiškas ir žmogus gali jį formuoti pagal savo valią ir racionalius planus, kūdikis. Tačiau, kad žmonės paremtų sukurtas idėjas, reikalinga kvapą gniaužianti, tiesiog religinė istorija apie išvarymą iš Rojaus ir ėjimą į Pažadėtąją žemę. Konservatoriams tai sugrįžimas į auksinę praeitį. Marksistams –­ neklasinė visuomenė. Nacionalistams –­ solidarios tautinės valstybės kūrimas. Liberalams – laisvės karalijos.

Šie tiesiog religiniai pasakojimai padarydavo žmones atsparius paklydimams ir pralaimėjimams pakeliui į šviesią būsimųjų kartų ateitį. Turint prieš akis Didįjį Pažadą buvo galima ištverti ne tik kasdienės politikos nuospaudas, bet ir jos kompromisus bei riziką.

Šiandien pasakojimas apie pažadėtąją žemę būsimosioms kartoms mažai kam atrodo vertas aukų asmeniniame gyvenime. Didžiąja dalimi išsisklaidė ir optimistinis tikėjimas pažanga, kad ateitis gali būti geresnė negu dabartis, jeigu tik žmogus įgyvendins savo planus. Ten, kur pažangos idėjos vis dar gyvos, jos persikėlė į politikos ir visuomenės periferiją. Intelektualai, tradiciniai ideologijų gamintojai, netiki, kad egzistuoja kokia nors paslėpta svirtis, kuri padėtų pakelti iš duobės pasaulį.

Nepaisant to, didysis pasakojimas vis dar gundo. Rusijos prezidentas Borisas Jelcinas 1998 m. paskelbė naujos rusiškos idėjos konkursą. Vakaruose politinės partijos vis dar organizuoja kongresus diskutuoti apie pamatines vertybes, kuriomis jos tariamai remiasi.

Tačiau ateitis – kaip sakydavo ekonomistas Johnas Maynardas Keynesas – yra klastinga, nes nenumatoma. Viskas, kas šiandien turi savo vertę, rytoj gali nebeturėti reikšmės. Todėl sunku kurti ateities pasaulio paveikslą remiantis šiandieniu žinojimu.

„Tokio skepticizmo akivaizdoje beveik neįmanoma sukurti pasakojimo, kuris suteiktų tikėjimą istorija, leidžiantį atsispirti nusivylimams ir pralaimėjimams. Bet kokiu atveju tokie pasakojimai jau neatitinka laiko dvasios ir žmonių poreikių, kurių mantra tapo tiesiogiškumas ir kurie savo politinę valią nori išreikšti nedelsdami –­ neiškraipytą visokių atstovų. Šis nekantrumas taip pat yra didžiojo pasakojimo priešas“, – sako Lütjenas, pridurdamas, kad išnyko trečiasis esminis stabilios ideologijos elementas: sąsajos su aiškiai identifikuojamais visuomeniniais biotopais. XIX ir XX a. Europoje tokie biotopai buvo koncentruotos socialistinės, konservatyvios ar nacionalistinės aplinkos, turinčios savo laikraščius, mokyklas, savo ypatingą būties stilių.

Ir viso to jau nebėra. Tradicines politines-moralines aplinkas ištiko erozija, o jų simbolius ir ritualus absorbuoja masinė rinka arba vagia amorfinės grupuotės, kurios neturėdamos savos idėjos siekia anachronistinių etikečių – Lenkijoje Piłsudskio ar Dmowskio, Vengrijoje – Hor­thy, o Vokietijoje – Rosos Luxemburg. Šios etiketės kuriam laikui dar gali suteikti konkrečiam judėjimui išraiškingumą –­ kaip Lenkijoje dešiniesiems Nepriklausomybės Maršo laikais, tačiau jie jau nėra nešantis pamatas, ant kurio galima statyti dabartį.

Ideologijos pabaiga, žinoma, nėra politikos pabaiga. Politika vyksta ir toliau, nors tik nuo dienos iki dienos, labai trumpu kvėpavimu. Tradicinės ideologinės partijos, tokios kaip krikščionių demokratų, socialdemokratų, liberalų ir konservatorių, praranda paramą. Kartu su ideologija silpnėja ir lojalumas joms. Pati partinė sistema irgi tampa vis mažiau priimtina. Kadangi skirtumai tarp partijų nyksta, jų ginčai dirbtinai inscenizuojami ir tenkina tik pagrindinių aktorių narcisizmą.

Iš to laimi pasipiktinusių politikų populistų tipas, negalintis pasiūlyti jokio projekto ir neturintis jokio pasakojimo, kuris peržengtų realybės ribas. Ir puikiai supranta, kad jų rinkėjai to jau nebelaukia. Senuosiuose ideologiniuose judėjimuose rūstybė būdavo koncentruota, iš daugelio mažų pasipiktinimų galėdavo atsirasti kolektyvinis etosas. O šiuolaikiniame populizme svarbiausia yra greita frustracijos, įtampos iškrova. Pasekmės yra šurmulys, destrukcija ir nieko daugiau. Iš šio lygmens negims joks naujasis Leninas, Stalinas ar Hitleris.

Lyginant su ideologinės XX a. eros katastrofomis, žudikišku totalitarinių išganymo vizijų įgyvendinimu daugybės lavonų kaina, tai ne blogiausia situacija. Tačiau ir ne geriausia, nes ideologijos krizę lydi esminė pasitikėjimo politika krizė. Kadangi apvaizdos pasiuntinių nėra, kiekvienas politikas neišvengiamai turi savų ydų. Personalijų pasikeitimai gana atsitiktiniai. Politinis žaidimas neatveda į valdžią tironų, bet ir nesudaro sąlygų atsirasti valstybės vyrams.


Vertė VITALIJUS ŠARKOVAS
Polityka, 2012-03-18


 

Skaitytojų vertinimai


92850. krankt2012-06-11 17:42
cha, cha - "nesudaro salygu atsirasti valstybes vyrams"! tai gal sudarys salygas valstybes moterims atsirasti, resursu juk netruksta. :)

Rodoma versija 1 iš 3 
11:34:24 Jun 15, 2012   
Jun 2011 Jun 2013
Sąrašas   Archyvas   Pagalba