Literatūra ir menas

Literatūra ir menas, 2012-06-08 nr. 3383, http://www.culture.lt/lmenas/?st_id=19850

POEZIJOS PAVASARIS

Dievai, pavargę nuo savo pasaulių

TOMAS TAŠKAUSKAS


POEZIJOS PAVASARIS 2012.
Sudarė G. Kazlauskaitė, M. Burokas, B. Januševičius, D. Petrošius, M. Nastaravičius.

–­ Vilnius: Rašytojų sąjungos fondas, 2012.


Gaila, kad į šiųmetį „Poezijos pavasario“ almanachą nebuvo įtraukti Deimantės Bandzevičiūtės eilėraščiai – jos eilutės parafrazę pasirinkau pavadinti savo pamąstymus, kilusius paskaitinėjus patį leidinį. Tikriausiai pražiūrėjimų būta ir daugiau, bet norėtųsi sudarytojams, kuriais šiemet tapo Giedrė Kazlauskaitė, Benediktas Januševičius ir Marius Burokas, paspausti dešinę už naujo atrankos principo įtvirtinimą*. Vis dėlto eilėraščių atranka iš kultūrinės spaudos ne tik kilsteli bendrą knygos kokybę (dėl jos, pamenu, nuolat būdavo diskutuojama), bet ir kelia įvairių klausimų. Pirmasis: ar išlaikant tokį atrankos principą nereikėtų keisti ir rinkinio įvardijimo, t. y. „Poezijos pavasario“ almanachą pervadinti antologija, nes perpublikuojami rinktiniai poetų tekstai (LKŽ)? O gal – tiesiog rinkiniu?

Atrankos iš spaudos principas padeda susidaryti platesnį literatūros proceso vaizdą tiems, kas nespėja sekti publikacijų visuose kultūros leidiniuose, kurių pas mus akivaizdžiai per daug ir kartais neaišku, kuo jie skiriasi vienas nuo kito (tikriausiai redaktoriaus pavarde?). Iš to išplaukia dar vienas klausimas, kurį keliaujant su poe­tais iš Elektrėnų uždavė 2011-ųjų almanacho sudarytoja Erika Drungytė: kas yra kultūrinė spauda? Kodėl apsiribojama (atsiribojama?) tik „Metuose“, „Literatūroje ir mene“, „Nemune“, „Šiaurės Atėnuose“, „Kultūros baruose“, „Gintaro lašuose“, „Naujojoje Romuvoje“ skelbtais eilėraščiais? Kur regioninė kultūrinė spauda?

Mano galva, šie klausimai susiję ir su „Poezijos pavasario“ tapatybe apskritai. Jei tai yra Rašytojų sąjungos organizuojamas, visai Lietuvai skirtas renginys, normalu, kad jame dalyvautų visi geriausi, brandžiausi autoriai. Poetų elitas. Žinoma, klausimas, kaip tą elitą įvardyti ir ką jam priskirti, visada liks iš dalies atviras. Bet vadovaujantis vien formaliu kriterijumi – šiųmečiame „Poezijos pavasario“ rinkinyje publikuota neįprastai daug jaunų autorių –­ galima dvejoti, ar dabar leidinys ne per daug priartėja prie „Slinkčių“ almanacho, kuris reprezentuoja jaunąją kartą.

E. Drungytė pasakojo, kad sudarinėdama 2011-ųjų almanachą stengėsi pateikti visą Lietuvos poezijos paletę. Nesvarbu, ar asmeniškai tą kūrybą mėgsta, ar ne. „Paletės“ arba poezijos panoramos atskleidimo principas atrodo tinkamesnis tokio masto tarptautiniam renginiui ir jo leidžiamam almanachui. Suprantu, kad galutinio sutarimo tikriausiai nėra (sudarytojai turi pareigą būti subjektyvūs; leidinio apimtis –­ ribota), tačiau norisi inicijuoti diskusiją, nes 2013-ųjų pavasaris netruks ateiti...

Grįžkime prie straipsnio pradžių pradžios. Tekstas pradėjo klostytis kaip įspūdis pasiskaitinėjus „Poezijos pavasario“ anketas. Kas lieka perskaičius Aušros Kaziliūnaitės, Donaldo Kajoko, Eugenijaus Ališankos, Gyčio Norvilo, Marcelijaus Martinaičio, Mariaus Plečkaičio, Nijolės Daujotytės, Rimanto Kmitos, Rosanos Lukauskaitės atsakymus?

Pirmiausiai ima rodytis, kad beveik visi skaito tas pačias lietuvių autorių knygas (D. Kajoko „Kurčiam asiliukui“, I. Butkutės „Karavanų lopšines“, M. Buroko „Išmokau nebūti“) ir neskaito užsieniečių. Arba bent apie juos tyli. Nuo antrojo anketos klausimo antrosios dalies („Kaip lietuvių poezija atrodo Europos ir pasaulio kontekste?“) dauguma tiesiog išsisuka įrodydami (o tai padaryti nėra labai sunku), kad neaišku, kas tas kontekstas ir kaip čia beišmanysi tokius didelius Europos ar net pasaulio kontekstus.

Niekaip kitaip, kaip tik žiūrint į konkrečius autorius ir publikacijas. Iš savo frankofoniškos varpinės norėčiau atkreipti dėmesį į visiškai pražiūrėtą dvikalbį Eugene’o Guilleviciaus poezijos rinkinį „Euklidijos“ (vertėjas Eduardas Klimenka). Šio prancūzų poeto kalbėjimas apie geometriją (eilėraščius palydi geometrinės figūros) tampa subtiliomis žmogiškojo buvimo metaforomis. Deja, kaip jau beveik įprasta, jokių recenzijų šio užsieniečio knygai nepasirodė. Tikiu, kad jūs irgi galėtumėte įvardyti tokių į reflektuojamą literatūros lauką neįtrauktų autorių. Šiek tiek nejauku pagalvoti, kad plačiau neaptartos, neįtrauktos į literatūros procesą galiausiai liks ir šiųmečių „Poezijos pavasario“ svečių publikacijos, apie kurias tik vienu kitu žodžiu publikacijoje „Poezijos pavasario almanacho balsai“ („Literatūra ir menas“, 2012 05 25, Nr. 21) užsimena Neringa Mikalauskienė. Autorius pravartų būtų ne tik išversti, bet ir aptarti plačiau (siūlymas kitiems metams). Tada gal nebe toks mistiškas atrodytų pasaulio arba bent jau gimtosios Europos literatūros kontekstas.

Iš konkrečių pasisakymų įstrigo A. Kaziliūnaitės pastebėjimas, kad šiuolaikinė lietuvių poezija iš lozungo pamažu tampa šnabždesiu. Anot jaunosios poetės, dabartinei mūsų poezijai būdingas tikrumo savimi pačia praradimas yra teigiamas pokytis, galintis padėti užmegzti daugiau mažiau pakenčiamą dialogą su užsienio rašytojų tekstais (p. 27). Ir taip, ir ne – norisi sakyti. Ir įžvalga įsiminė tikriausiai todėl, kad kyla noras ginčytis – ko verta poezija, netikinti savimi? Ir kaip tokie tekstai komunikuoja ar išvis yra suprantami klausytojams, ypač kokiame nors kaime, kurį poetai lanko „Poezijos pavasario“ metu? Galbūt ne tik almanacho, bet ir renginių organizavimo tradicijas kitais metais keisti reikėtų?

Ginčytis norėjosi ir su M. Plečkaičio pastebėjimu, kad „2011-iesiems pritrūko radikalesnės, „prismeigiančios“ ir apnuoginančios poezijos leidinių“ (p. 116). Akivaizdu, kad susikerta pasaulėžiūrinės teritorijos, poezijos įsivaizdavimas. Argi ne iš tylos turi prabilti poezija? Man atrodo, kad ne besipublikuojančių poetų „blankumas“, o mūsų sąmonės triukšmas dažniau lemia tai, kad nepastebime gerų ir įspūdingų publikacijų, kurios, kaip ir G. Dabrišiaus tekstai, gali priblokšti paprastumu.

Verta dėmesio ir šiųmečio „Poezijos pavasario“ laureato E. Ališankos žaisminga parafrazė: „Pasaulis baigias, todėl / reikia skaityti eilėraščius“, atsakant į klausimą: „Kadais Aidas Marčėnas rašė: „Pasaulis baigias, todėl / reikia rašyti eilėraščius.“ Kaip pakomentuotumėt šias eilutes apokaliptiniais metais?“ Skaitymas yra ne tik puikus priešnuodis nuo grafomanijos ir susireikšminimo, bet ir viena iš priemonių kelti kultūrinės spaudos kokybę, palaikant su ja reiklų dialogą ir padedant susigrąžinti dabar kiek nusitrynusią tapatybę.

Taiklios ir Gyčio Norvilo įžvalgos, kad poezijos šiandien spausdinama per daug, labai daug prastų ir vidutiniškų tekstų, o 2011 m. ryškesnių publikacijų jis nepastebėjęs. G. Norvilas užsimena ir apie verstinę poeziją: „[...] poezijos išversta labai daug, tik bėda, kad visi vertimai išsibarstę po kultūrinę spaudą ir nuskęsta kaip į šulinį – neveikia bendro proceso... Knygos taip lengvai neapeisi.“ (p. 72) Telieka tikėtis, kad sklandančios kalbos apie verstinės poezijos rinkinį neilgai trukus taps popieriumi.

Grįžtant prie poezijos publikacijų gausos, šią yra tekę aptarti su keletu pažįstamų. Dalijomės bendra patirtimi, kad nuolat transliuojamas srautas nujautrina, tada net poeziją imi skaityti nebe kaip poeziją, o kaip tekstus, pradedi jų nebejausti, jais nebepasitikėti (nepasitikėjimas, įtarumas ne tik padeda neapsigauti, bet ir griauna santykio galimybę). Juoba kad tikrai labai gausu nekokybiškos, suvaidintos poezijos, apie kurios skandinantį srautą kalba ir G. Norvilas. Bet šiam įsimintinų publikacijų „pražiūrėjimui“, manyčiau, įtakos turėjo ir negebėjimas suklusti ties eilėraščiais.

Objektyvių kriterijų skirti tekstus nuo poezijos, ypač jei tekstas jau pateko į kultūrinę spaudą, tikriausiai nėra (kaip kadaise yra pastebėjęs T. Venclova, neblogas grafomanijos kriterijus yra korektūros klaidos). Subjektyvūs kriterijai galimi pasitelkti tik aktyviau įsiliejant į kol kas gana blankų literatūros, atskirų publikacijų refleksijos procesą, nebijant priimti ir artikuliuoti savo poezijos vizijos (su Eurovizija tai neturi nieko bendra). Visi matome, kad kultūrinėje spaudoje stinga ryškių asmenybių ir laikysenų. Recenzentai, atrodytų, rašo patys sau, beveik niekada neužsimezga polemika, į atskiras publikacijas beveik nereaguojama... Jaunieji tikriausiai laukia iniciatyvos iš vyresniųjų, vyresnieji –­­ matyt, atvirkščiai.

Pabaigoje norėčiau grįžti prie savo publikacijoje apie „Literatūrines Vilniaus slinktis“ išsakytos minties, kad „Slinkčių“ almanachuose ryškėjančių jaunųjų autorių estetinių ir pasaulėžiūrinių nuostatų niekas iš vyresniųjų netyrinėja. Kritikos štilis. Šią laikyseną tikriausiai apibendrina R. Kmitos pasisakymas: „Skaitant poetų atsakymus į įvairiausias anketas, klausimus, neretai kaip pasikartojantis refrenas skamba nuovargio nuo poezijos gaida.“ (p. 144) Galbūt šis poetų pasyvumas, savo pasaulius kuriančių dievų nuovargis, tylėjimas apie kitus autorius ir lemia, kad lietuvių literatūros erdvė tokia blanki?


____________________________________
* Dešinę už elegantišką knygos estetiką norėtųsi spustelėti ir knygos dailininkui Tomui Mrazauskui (kaip subtiliai paversti puslapių numeriai!), ir poetų balsų kompaktinę plokštelę parengusiam Mindaugui Nastaravičiui, ir „Poezijos pavasario“ svečių kūrybą atrinkusiam Donatui Petrošiui.


 
Rodoma versija 1 iš 3 
11:34:17 Jun 15, 2012   
Jun 2011 Jun 2013
Sąrašas   Archyvas   Pagalba