Literatūra ir menas

Lietuvos rašytojų sąjungos savaitraštis „Literatūra ir menas“

2012-06-08 nr. 3383

| Spausdinti | Archyvas | Redakcija |


VIRŠELIAI 
• VLADAS ORŽEKAUSKAS4
• TOOMAS KALVE
• ALFREDAS PETRAS GUŽAS4
• LINA ALBRIKIENĖ

KULTŪROS ŽEMĖLAPIS 
• PARODOS1
• VAKARAI
• REKLAMA

VIENAS EILĖRAŠTIS 
• ANTANAS STRAZDAS.
Pasterka, arba Piemienu Giesmie
4

REDAKCIJOS SKILTIS 
• NERINGA MIKALAUSKIENĖ.
Šiapus Senos, anapus Neries
2
• TRUMPA KRONIKA
• Bibliografijos ir knygotyros centras

POEZIJOS PAVASARIS 
• ASTRIDA PETRAITYTĖ.
Eilėraščius rašyti reikia – kodėl?
• INGA GAILE.
Latvių poetė pasaulio pabaigoje
3
• ELENA KARNAUSKAITĖ.
Pasaulis nesibaigia, rašyti reikia...
1
• KĘSTUTIS NASTOPKA.
„Pasaulis baigias, todėl / reikia rašyti eilėraščius“
• TOMAS TAŠKAUSKAS.
Dievai, pavargę nuo savo pasaulių
• IEVA GUDMONAITĖ.
Šakiai–Vilkaviškis. Aukso ragas ir salos poezijai
2

AKTUALIJOS 
• Dėl Antano Gudaičio testamentinės valios vykdymo12
• PROGRAMA.
Santaros-Šviesos suvažiavimas
1

MUZIKA 
• TAUTVYDAS BAJARKEVIČIUS.
Viskas gerai
• JŪRATĖ VYLIŪTĖ.
Vydūniškos asmenybės prieglobstyje

TV: ŽIŪRIM, KĄ TURIM 
• AUDRA BARANAUSKAITĖ.
Didysis vasaros televizorius
3

CHRONO 
• ADAM KRZEMIŃSKI.
Ideologijos pabaiga
1

POEZIJA 
• EMILIJA LIEGUTĖ3

VERTIMAI 
• MASON PIPER.
Iš ciklo „Laiškai triušiams“
1

PROZA 
• MARIJUS ŠIRVINSKAS.
Žmogus pelėsis

PAŠTO DĖŽUTĖ 
• Gaila, buvo bičiulis6

25 PUSLAPIS 
• ALEKSANDRA FOMINA.
Jaudinančios kelionės laike ir erdvėje
1

AKTYVIOS JUNGTYS 
• KAROLIS VYŠNIAUSKAS.
Indie su priemaišom
3
• TADĄ KRIŠČIŪNĄ kalbina MARIJUS ŠIRVINSKAS.
Mes – dabartistai. Nors...
1

VAIZDAS PRO „VARTUS“ 
• AUŠRA TRAKŠELYTĖ.
Menininkė autobiografė

IN MEMORIAM 
• ROMUALDAS ORANTAS
1949 06 08 – 2012 06 01
• LIUDMILA JŪRATĖ MACKONIENĖ-MACKEVIČIENĖ
1929 02 05 – 2012 05 30
 ALEKSANDRAS ŠLEINYS
1914 03 04 – 2012 05 22

DE PROFUNDIS
„Aš neskiriu Pikaso paveikslo nuo avarijos.“
Iš kino filmo „Whistlerio motina“
 
• Gūtenmorgenas: „Vilnietiškas šiltnamis – mano tapatybė“3
• Viena Karaliaučiaus istorija*
• Iš pamestos politologo užrašų knygelės1

Skaitytojų pusi lusi 
• Šimtas dvyliktoji savaitė203

IN MEMORIAM

ALEKSANDRAS ŠLEINYS
1914 03 04 – 2012 05 22

[skaityti komentarus]

iliustracija


Muzikinei visuomenei gerai žinomo kultūrininko ir beveik nežinomo dainininko Aleksandro Šleinio gyvenimas buvo ilgas, tragiškas ir kilnus. Dar būdamas kūdikis išgabentas iš gimtosios Ukmergės į Omską, septynerių neteko motinos, grįžo su tėvu į Lietuvą, išmoko lietuviškai, baigė Ukmergės gimnaziją, Kauno Vytauto Didžiojo universitete gavo ekonomisto diplomą, Karo mokyklą baigęs – jaunesniojo leitenanto laipsnį.

Potraukis teatrui ir muzikalumas prabudo gana anksti: gimnazijos vakarėliuose vaidino, grojo mandolina, dainavo chore, skautų renginiuose padainuodavo ir solo. Studijuodamas universitete pradėjo mokytis dainavimo privačiai pas operos solistą, konservatorijos pedagogą Aleksą Kutkų, kuris pranašavo: „Dainuosi operoje.“ Ir pats to labai troško. Bet likimas kitaip dėstė kortas.

1940 m. vasarą konkurso keliu priimtas į Valstybės teatro solistų tenorų grupę, A. Šleinys 1942–1944 m. Vilniaus miesto teatre sukūrė pirmuosius savo vaidmenis: Gastoną („Traviata“), Borsą („Rigoletas“), Goro („Madam Baterflai“), Tebaldą („Romeo ir Džuljeta“), Karininką („Sevilijos kirpėjas“), dar keletą nedidelių vaidmenų pokario sezonais Kauno scenoje ir jais pelnė „vieno geriausių antro plano tenorų“ mūsų teatre vardą (Algimantas Kalinauskas).

Meilė teatrui, muzikai suartino jį su įžymiojo boso Antano Kučingio dukra, studijavusia mediciną, bet širdimi priklausiusia operai. Ir kas galėjo nuspėti, kad, praėjus vos pusei metų po vedybų, 1948 m. gegužės 22 dieną jaunuosius Šleinius, kaip A. Kučingio šeimos narius, užkaltu tremtinių vagonu išgabens Sibiran.

Nuvežti į Krasnojarsko kraštą, Nižnij Ingašo rajono Zavodovkos gyvenvietę, sakino taigos miškus, gyveno barake, 6 kvadratinių metrų kambarėlyje, kartu su dviem ten gimusiais vaikais (dukra Jūratė – būsimoji pianistė), ožkele ir ožiuku – kaip pasakoje, jei ne sunkus fizinis darbas. Sužinoję, jog A. Šleinys diplomuotas ekonomistas, įdarbino jį kontoroje finansininku. O kai uždainavo kultūros namų scenoje „O sole mio“, paskyrė atskirą lūšnelę, net į Krasnojarsko teatrą žadėjo priimti, jeigu tik padės išaiškinti slaptus „liaudies priešus“. Nesutikęs bendradarbiauti su KGB, liko trobelėje ir iki 1956 metų tempė tremtinio jungą, sąžiningai dirbdamas, pasiaukojamai rūpindamasis šeima.

Grįžęs į Lietuvą negalėjo dirbti ką norėjo –­ dirbo ką leido ir galėjo. Dainavimas –­ tik graudus prisiminimas. Aleksandras Šleinys – Valstybinės konservatorijos Ūkio prorektorius, Kompozitorių namų direktorius, Vargonų dirbtuvių meistras ir intonuotojas, Teatro sąjungos veteranų sekcijos pirmininkas. Ir uolus muzikinio gyvenimo metraštininkas, nedideliais straipsneliais įvardijęs daugybę įvykių, datų, žmonių. Paties A. Šleinio žmogiškasis portretas ryškiausiai iškyla jo paties bei A. Kučingio laiškuose iš Sibiro (žr. „Antanas Kučingis“, Kaunas, 2012). Pažinojusiųjų širdyse Aleksandras Šleinys paliko kentėjimų nesužlugdyto, tauraus žmogaus atminimą.


JŪRATĖ VYLIŪTĖ

 

Parašykite savo nuomonę

Įrašykite skaičių: Trys šimtai dešimt
Vardas arba parašas:
El. pašto adresas:
Straipsnio vertinimas:

Kultūros kalendorius
nuo 2012 m. Birželio

PATKPŠS

 1 2 3
4 5 6 7 8 9 10
11 12 13 14 15 16 17
18 19 20 21 22 23 24
25 26 27 28 29 30  

 1
2 3 4 5 6 7 8
9 10 11 12 13 14 15
16 17 18 19 20 21 22
23 24 25 26 27 28 29
30 31  

 1 2 3 4 5
6 7 8 9 10 11 12
13 14 15 16 17 18 19
20 21 22 23 24 25 26
27 28 29 30 31  

Nuorodos:
Kultūros vartai, Literatūra ir menas, Nemunas, Poezijos Didžioji Kunigaikštystė, Kulturpolis.lt


Rodoma versija 1 iš 3 
11:33:10 Jun 15, 2012   
Jun 2011 Jun 2013
Sąrašas   Archyvas   Pagalba