Literatūra ir menas

Lietuvos rašytojų sąjungos savaitraštis „Literatūra ir menas“

2012-06-08 nr. 3383

| Spausdinti | Archyvas | Redakcija |


VIRŠELIAI 
• VLADAS ORŽEKAUSKAS4
• TOOMAS KALVE
• ALFREDAS PETRAS GUŽAS4
• LINA ALBRIKIENĖ

KULTŪROS ŽEMĖLAPIS 
• PARODOS1
• VAKARAI
• REKLAMA

VIENAS EILĖRAŠTIS 
• ANTANAS STRAZDAS.
Pasterka, arba Piemienu Giesmie
4

REDAKCIJOS SKILTIS 
• NERINGA MIKALAUSKIENĖ.
Šiapus Senos, anapus Neries
2
• TRUMPA KRONIKA
• Bibliografijos ir knygotyros centras

POEZIJOS PAVASARIS 
• ASTRIDA PETRAITYTĖ.
Eilėraščius rašyti reikia – kodėl?
• INGA GAILE.
Latvių poetė pasaulio pabaigoje
3
• ELENA KARNAUSKAITĖ.
Pasaulis nesibaigia, rašyti reikia...
1
• KĘSTUTIS NASTOPKA.
„Pasaulis baigias, todėl / reikia rašyti eilėraščius“
• TOMAS TAŠKAUSKAS.
Dievai, pavargę nuo savo pasaulių
• IEVA GUDMONAITĖ.
Šakiai–Vilkaviškis. Aukso ragas ir salos poezijai
2

AKTUALIJOS 
• Dėl Antano Gudaičio testamentinės valios vykdymo12
• PROGRAMA.
Santaros-Šviesos suvažiavimas
1

MUZIKA 
• TAUTVYDAS BAJARKEVIČIUS.
Viskas gerai
• JŪRATĖ VYLIŪTĖ.
Vydūniškos asmenybės prieglobstyje

TV: ŽIŪRIM, KĄ TURIM 
• AUDRA BARANAUSKAITĖ.
Didysis vasaros televizorius
3

CHRONO 
• ADAM KRZEMIŃSKI.
Ideologijos pabaiga
1

POEZIJA 
• EMILIJA LIEGUTĖ3

VERTIMAI 
• MASON PIPER.
Iš ciklo „Laiškai triušiams“
1

PROZA 
• MARIJUS ŠIRVINSKAS.
Žmogus pelėsis

PAŠTO DĖŽUTĖ 
• Gaila, buvo bičiulis6

25 PUSLAPIS 
 ALEKSANDRA FOMINA.
Jaudinančios kelionės laike ir erdvėje
1

AKTYVIOS JUNGTYS 
• KAROLIS VYŠNIAUSKAS.
Indie su priemaišom
3
• TADĄ KRIŠČIŪNĄ kalbina MARIJUS ŠIRVINSKAS.
Mes – dabartistai. Nors...
1

VAIZDAS PRO „VARTUS“ 
• AUŠRA TRAKŠELYTĖ.
Menininkė autobiografė

IN MEMORIAM 
• ROMUALDAS ORANTAS
1949 06 08 – 2012 06 01
• LIUDMILA JŪRATĖ MACKONIENĖ-MACKEVIČIENĖ
1929 02 05 – 2012 05 30
• ALEKSANDRAS ŠLEINYS
1914 03 04 – 2012 05 22

DE PROFUNDIS
„Aš neskiriu Pikaso paveikslo nuo avarijos.“
Iš kino filmo „Whistlerio motina“
 
• Gūtenmorgenas: „Vilnietiškas šiltnamis – mano tapatybė“3
• Viena Karaliaučiaus istorija*
• Iš pamestos politologo užrašų knygelės1

Skaitytojų pusi lusi 
• Šimtas dvyliktoji savaitė203

25 PUSLAPIS

Jaudinančios kelionės laike ir erdvėje

ALEKSANDRA FOMINA

[skaityti komentarus]

iliustracija


Tai pirmoji Sofi Oksanen knyga, kuri į lietuvių kalbą išversta jau pastačius pjesę pagal jos trečią romaną „Valymas“ Kauno nacionaliniame dramos teatre. Keista, kad leidėjai iš karto pasirinko trečią rašytojos romaną, nors visai suprantama – ši pirmoji knyga emociškai yra mažiau susijusi su Lietuva nei „Valymas“, pasakojantis apie dramatišką Estijos pokarį. Šios knygos pasakotoja –­ vėlgi susijusi su dviem tautom: jos motina emigravo į Suomiją iš sovietinės Estijos, kad susituoktų su suomiu ir liktų ten visiems laikams. Tačiau suomiai – arba grynasuomiai, kaip juos vadina pasakotoja Ana – vis tiek laiko atvykėlę ir jos dukrą „ruskėmis“, nes jiems visas SSRS patogumo dėlei asocijuojasi su Rusija.


Sofi Oksanen. „Stalino karvės“.
Iš suomių kalbos vertė Danutė Sirijos Giraitė.

– Vilnius: „Versus aureus“, 2012.

Ir dėl to reikėtų kaltinti visai ne „supuvusią Europą“, kaip paskubomis padarytų įvairiose amžiaus grupėse pasireiškiantys Europos Sąjungos ir kitokių europietiškumo apraiškų priešininkai Lietuvoje. Perskaičius romaną supranti, kad ir šiais laikais dauguma europiečių beveik nieko nežino apie Baltijos šalis ir sunkiai skiria jų pavadinimus bei sostines dėl daugiametės politinės propagandos. Sofi Oksanen pasakoja apie dviejų šalių gyventojų santykius tarsi iš karto būdama abiejose „barikadų“ pusėse. Romano veikėja Ana gyvena su tėvais Suomijoje, tačiau didžiulių motinos pastangų dėka gan dažnai lankosi sovietinėje Estijoje.

Romanų struktūros panašios – nuolat grįžtama į praeitį. Anos dabartis išsiskiria neapsakomu vienišumo jausmu. Mergina tampa „sava tarp svetimų, svetima tarp savų“: Suomijoje ji žūtbūt turi laikyti liežuvį už dantų, kad neišduotų savo estiškų šaknų ir neprisiviliotų KGB šnipų, o grįžusi į Estiją turi vaidinti užsienietę, kad jos močiutė kaime būtų gerbiama. Absurdiški reikalavimai nepastebimai, bet stipriai palaužia merginos psichiką: knygoje pilna detaliausių aprašymų. Iš visų istorijų dvelkia ledinis kosmoso šaltis. Ana nekontroliuoja minčių, jaučiasi persekiojama nuolat ją matuojančių, sveriančių ir išoriškai vertinančių žvilgsnių. Išorė tampa jos pagrindiniu savivertės matmeniu: svarbi kiekviena smulkmena, reikia visada atrodyti tobulai, elgtis taip, kaip turi elgtis pavyzdinga, visiems siekianti patikti paklusni mergaitė. Ir net sutikusi žmogų, kuris apimtas aistros nori apie ją žinoti kuo daugiau, mergina nevalingai pabėga į savo paslapčių pasaulį.

O tų paslapčių yra tiek, kad vargiai galėtų suprasti ir įsivaizduoti racionalus, viskam paaiškinimo reikalaujantis europiečio protas. Iš tiesų, kas galėtų aprašyti tą nepakartojamą Talino žavesį, kurį šiais laikais vis labiau užgožia „euroremonto“ stiliaus pertvarkymai, kas galėtų atkartoti jo parduotuvėse randamų saldumynų kvapus, jo sovietinės rutinos ritmus važiuojant tramvajumi, grumiantis parduotuvėse dėl būtiniausių prekių ir stebint aplink save nepakeliamos emocinės įtampos kupinus žmonių žvilgsnius. Dabar jau ir jaunai Baltijos gyventojų kartai sunku būtų suprasti, kaip buvo kontrabanda gabenami prabanga laikomi drabužiai iš Vakarų, kaip žmonės, apsilankę užsienyje, rizikuodavo veždami brangesnius daiktus, kaip turėjo žemintis nuolat iki paskutinio siūlo tikrinami muitinėje. Ir koks stebuklas atrodė tie kokybiški suomiški daiktai vėsioje sovietinės parduotuvės prietemoje, kai pardavėja slapta juos perimdavo iš tiekėjos, ir kaip vėliau tie daiktai keliaudavo po kitas nelegalias parduotuves, gatves, miestus, šeimas ir gimines.

Tačiau Sofi Oksanen net pirmame romane pavyksta išlaikyti pusiausvyrą, neleidžiančią nugrimzti nei į nostalgiją ir melancholiją, nei į sovietmečio demonizavimą, nei į per daug asmeniškus virškinimo aprašymus. Jos vaizduojama Suomija toli gražu nėra tokia, kokią ją įsivaizdavo įsimylėjusi jos mama, suomiai, pasirodo, taip pat kupini atgyvenusių prietarų ir klaidingų įsitikinimų, kaip ir nemažai šiuolaikinių lietuvių, ir apskritai kai kurie romano epizodai verčia paklusti ciniškoms mintims apie tai, kad buvo ir kai kas baisesnio negu sovietinė buitis. Tai Estijos pokaris, kuris knygoje vaizduojamas ne taip detaliai, kaip vėliau „Valyme“, tačiau paliekantis ne mažiau klaikų įspūdį. Skaitydama apie estų miško brolius, tremtis, persekiojimus ir visagalės sistemos žlugdomus žmones, jaučiausi nepaprastai dėkinga autorei, kuri ėmėsi Vakarų europiečiams pasakoti apie tuos šiurpą keliančius dalykus. Pasakoti per paprastų žmonių kasdienius košmarus, apie paranoja virtusius jų gyvenimus, apie neįsivaizduojamo dydžio ir galingumo teroro aparatą, malantį į miltus visus iš eilės, kas tik drįso norėti teisybės. Rašytoja, panašiai kaip ir A. Solženicynas, dabar skuba „įgarsinti“ tų žmonių balsus, nes jų lieka vis mažiau. Nes atmintis blėsta, kuriami nauji mitai apie senus laikus, istorijos vadovėliai vėl stropiai perrašomi ir atsiranda manančiųjų, kad „šaliai reikia tvirtos rankos“. Romanas „Stalino karvės“ –­ tai puiki tos „rankos“ iliustracija, jos preparavimas, anatomijos studijos. Kaip ir pridera geram objektyviam tekstui, čia niekas nesmerkiamas ir niekas nekaltinamas. Priešai jau seniai surasti, apie juos, pasirodo, visada visi žinojo, bet tylėjo. Dabar ir Anai tenka tylėti ir gėdytis savo nepakeliamos vienatvės, savo valgymo sutrikimų, savo liguisto prisirišimo prie šalies, kuri liko tik jos prisiminimuose ir vaizduotėje.


Paweł Huelle. „Mercedez-Benz. Iš laiškų Hrabalui“.
Iš lenkų kalbos vertė Vytautas Dekšnys.

– Vilnius: „Baltos lankos“, 2012.

Nuo pat pirmų pasakojimo eilučių prieš akis iškyla neįtikėtinai gražus ir ironiškas filmas pagal Bohumilo Hrabalo knygą „Aš aptarnavau Anglijos karalių“. Jaučiasi, kad P. Huelle yra ne tik labai susižavėjęs šiuo sudėtingo likimo ir šviesios dvasios čekų prozininku, bet ir išsamiai perskaitęs nemažai jo knygų. Kaip ir kiti bičiuliai, Lenkijos nepriklausomybės atgavimo išvakarėse sužinoję apie mėgstamo čekų prozininko žūtį, prie alaus įnirtingai cituoja jo kūrinius ir karštai ginčijasi, kuriai knygai kuri citata priklauso. Išties jaudinantis ryšys tarp dviejų prozininkų, matyt, sunkiai suprantamas reiškinys Lietuvoje, kur, pasak Dalios Staponkutės, rašytojai irgi galėtų ir turėtų bendrauti tarpusavyje kaip kolegos, rašyti vieni apie kitus ir taip praturtinti literatūrą naujomis legendomis ir naujomis patirtimis.

Lenkų prozininkas drąsiai pasineria į tą hrabališką pasaulį, savo paties patirtį perpasakodamas mėgstamam rašytojui jam būdingu monologu. Monologas prasideda automobilyje, į kurį įlipa knygos veikėjas, ir susideda vos iš keliolikos ilgiausių sakinių. Toks pasakojimo stilius šiek tiek primintų „Patriarcho rudenį“, tačiau yra paskanintas nepakartojamu švelniu humoru, dėmesiu menkiausioms detalėms ir stebuklingu autoriaus sugebėjimu iš visko padaryti įvykį. Jo vaizduotė – ar atmintis? –­ trykšta tarsi fontanas, pasauliui dovanodama dešimtis spalvingų, neįtikėtinų ir nuotaikingų istorijų. Istorijas veikėjas pasakoja savo vairavimo instruktorei, kuri, jo didžiulei nuostabai, pasirodė esanti jauna, simpatiška ir labai „kieta“ mergina. (Dar vienas Lietuvos kontekste sunkiai įsivaizduojamas fenomenas – vairavimo instruktorė moteris, dirbusi striptizo klube ir viena atokiame miesto rajone slauganti sunkiai sergantį brolį.)

Gaila, kad nesu skaičiusi tiek Bohumilo Hrabalo knygų, kad galėčiau pasimėgauti sutapimais, citatomis, aliuzijomis ir kitais panašumais, – neabejoju, kad pastarųjų čia yra nemažai. Vos pradėjęs pasakoti istoriją apie savo senelės „Mercedez-Benz“, pasakotojas su neapsakomu malonumu prisimena ir sau prisipažįsta, kad elgiasi visai kaip čekų prozininko apsakymo veikėjas: važiuodamas motociklu su griežtu vairavimo instruktorium „išsiliejo“, mėgindamas nuslėpti savo susijaudinimą ir nemokšiškumą. Jiedu rieda gerai pažįstamo miesto gatvėmis ir tuo pačiu keliauja per visą jaunuolio šeimos istoriją nuo senelio inžinieriaus, neįtikėtinu būdu gavusio iš savo žmonos naujutėlaitį „Mercedez-Benz“ –­ tikrą retenybę prieškario Lenkijoje. Smagios, šmaikščios, šiek tiek neįtikėtinos istorijos visgi priverčia suabejoti, ar tai nėra fikcija, bet kam rūpi ta vadinamoji „istorinė tiesa“, jei pasakojama apie laikotarpį, kurio tolesniais realiais įvykiais vis tiek sunku patikėti? Turint omenyje tą faktą, kad pasaulį po kelerių metų sukrės holokaustas, abejoti absurdiškomis, sąmoju kibirkščiuojančiomis jaunuolio istorijomis būtų kiek neteisinga...

Knyga išties „užkabina“ nuo pat pirmų sakinių: autorius, meistriškai išlaikydamas spartų važiavimo ritmą, spėja pastebėti ir pažįstamas gatves, ir su jomis susijusius įvykius arba žmones, ir pasigrožėti instruktorės profiliu, ir mąstyti garsiai apie painius savo šeimos santykius su automobiliais. Aplinkui zuja kiti vairuotojai, girdėti įspėjamieji signalai, gatvių kokybė, kaip ir pridera devintojo dešimtmečio Lenkijai, sukelia nemažai nepatogumų, o šalia sėdi profesionali, rimta mažytė mergina, akylai sekanti ir kelią, ir pasakojimą. Neprilygstamas autoriaus delikatumas, meilus, bet ne saldus santykis su aplinka –­ miestu, kuriame pažįsta kiekvieną šaligatvio duobutę, jo nuolatiniai kreipiniai į Bohumilą Hrabalą, kaip į veiksmą stebintį mylimą mokytoją, sukuria nepaprastai harmoningą knygos nuotaiką. Ir net tuomet, kai šmaikščios istorijos pradeda išsekti, užleisdamos vietą dramatiškai sovietinei realybei, iš autoriaus giminių atėmusiai turtus ir ramybę, tonas vis tiek išlieka toks, kuriam apibūdinti tiktų žodis „humaniškas“.

Pasakojimas, dinamiškas ir švelnus, nepastebimai keliaujama ir laike, ir erdvėje –­ kartais visiškai neįmanoma suprasti, ar tai rašytojas kuria eilinę istoriją, ar jo realybė pavirsta pasakojimu ir su juo susilieja. Europietiškas racionalumas susipina su Rytų Europai būdingu lengvu lyriškumu, tikri istoriniai įvykiai – su šeimos legendomis ir fikcija, pagarba instruktorei –­ su stipriu susižavėjimu jos asmenybe ir aplinka, kurioje ji gyvena. Mat keliaudami mažyčiu fiatu knygos veikėjai užklysta ir į tikrus instruktorės namus, sutinka plunksnos vertus personažus, kurie tarsi nužengė iš įtempto veiksmo filmo. Ir nors ryšys tarp dviejų rašytojų labiau panašus į futbolą, kur įvarčiai mušami į vienus vartus – juk B. Hrabalas autoriui atsakyti negali – vis dėlto jaučiamos subtilios gijos, siejančios tarpusavyje visas Rytų Europos tautas. Juk dabar visi galime dalytis patirtimi, galime susisiekti vieni su kitais, rasti neįtikėtinų panašumų ir likti geri draugai, važiuojantys vienas pas kitą į svečius traukiniu „Vilnius–Baranovičiai–Lvovas“. Ir dar kai kuriuos sieja „mūsų rimtis ir rekolekcijos, mūsų pagarbos duoklė tam, kuris, eidamas per siaurą lieptą ir žinodamas, kuo viskas neišvengiamai baigsis, ramiai šypsojosi, mojo ranka ir nepaliaudamas giedojo šlovę saulėtoms dienoms, tarsi nenorėdamas primesti artimiesiems nei egzistavimo, nei jo paieškų“.


 

Skaitytojų vertinimai


92863. mr2012-06-11 19:00
Patiko pirmosios - Sofi Oksąnen knygos apžvalgėlė.

Parašykite savo nuomonę

Įrašykite skaičių: Trys šimtai dešimt
Vardas arba parašas:
El. pašto adresas:
Straipsnio vertinimas:

Kultūros kalendorius
nuo 2012 m. Birželio

PATKPŠS

 1 2 3
4 5 6 7 8 9 10
11 12 13 14 15 16 17
18 19 20 21 22 23 24
25 26 27 28 29 30  

 1
2 3 4 5 6 7 8
9 10 11 12 13 14 15
16 17 18 19 20 21 22
23 24 25 26 27 28 29
30 31  

 1 2 3 4 5
6 7 8 9 10 11 12
13 14 15 16 17 18 19
20 21 22 23 24 25 26
27 28 29 30 31  

Nuorodos:
Kultūros vartai, Literatūra ir menas, Nemunas, Poezijos Didžioji Kunigaikštystė, Kulturpolis.lt


Rodoma versija 1 iš 3 
11:32:50 Jun 15, 2012   
Jun 2011 Jun 2013
Sąrašas   Archyvas   Pagalba