Literatūra ir menas

Lietuvos rašytojų sąjungos savaitraštis „Literatūra ir menas“

2012-06-08 nr. 3383

| Spausdinti | Archyvas | Redakcija |


VIRŠELIAI 
• VLADAS ORŽEKAUSKAS4
• TOOMAS KALVE
• ALFREDAS PETRAS GUŽAS4
• LINA ALBRIKIENĖ

KULTŪROS ŽEMĖLAPIS 
• PARODOS1
• VAKARAI
• REKLAMA

VIENAS EILĖRAŠTIS 
• ANTANAS STRAZDAS.
Pasterka, arba Piemienu Giesmie
4

REDAKCIJOS SKILTIS 
• NERINGA MIKALAUSKIENĖ.
Šiapus Senos, anapus Neries
2
• TRUMPA KRONIKA
• Bibliografijos ir knygotyros centras

POEZIJOS PAVASARIS 
• ASTRIDA PETRAITYTĖ.
Eilėraščius rašyti reikia – kodėl?
• INGA GAILE.
Latvių poetė pasaulio pabaigoje
3
• ELENA KARNAUSKAITĖ.
Pasaulis nesibaigia, rašyti reikia...
1
• KĘSTUTIS NASTOPKA.
„Pasaulis baigias, todėl / reikia rašyti eilėraščius“
• TOMAS TAŠKAUSKAS.
Dievai, pavargę nuo savo pasaulių
• IEVA GUDMONAITĖ.
Šakiai–Vilkaviškis. Aukso ragas ir salos poezijai
2

AKTUALIJOS 
• Dėl Antano Gudaičio testamentinės valios vykdymo12
• PROGRAMA.
Santaros-Šviesos suvažiavimas
1

MUZIKA 
• TAUTVYDAS BAJARKEVIČIUS.
Viskas gerai
• JŪRATĖ VYLIŪTĖ.
Vydūniškos asmenybės prieglobstyje

TV: ŽIŪRIM, KĄ TURIM 
• AUDRA BARANAUSKAITĖ.
Didysis vasaros televizorius
3

CHRONO 
• ADAM KRZEMIŃSKI.
Ideologijos pabaiga
1

POEZIJA 
• EMILIJA LIEGUTĖ3

VERTIMAI 
• MASON PIPER.
Iš ciklo „Laiškai triušiams“
1

PROZA 
 MARIJUS ŠIRVINSKAS.
Žmogus pelėsis

PAŠTO DĖŽUTĖ 
• Gaila, buvo bičiulis6

25 PUSLAPIS 
• ALEKSANDRA FOMINA.
Jaudinančios kelionės laike ir erdvėje
1

AKTYVIOS JUNGTYS 
• KAROLIS VYŠNIAUSKAS.
Indie su priemaišom
3
• TADĄ KRIŠČIŪNĄ kalbina MARIJUS ŠIRVINSKAS.
Mes – dabartistai. Nors...
1

VAIZDAS PRO „VARTUS“ 
• AUŠRA TRAKŠELYTĖ.
Menininkė autobiografė

IN MEMORIAM 
• ROMUALDAS ORANTAS
1949 06 08 – 2012 06 01
• LIUDMILA JŪRATĖ MACKONIENĖ-MACKEVIČIENĖ
1929 02 05 – 2012 05 30
• ALEKSANDRAS ŠLEINYS
1914 03 04 – 2012 05 22

DE PROFUNDIS
„Aš neskiriu Pikaso paveikslo nuo avarijos.“
Iš kino filmo „Whistlerio motina“
 
• Gūtenmorgenas: „Vilnietiškas šiltnamis – mano tapatybė“3
• Viena Karaliaučiaus istorija*
• Iš pamestos politologo užrašų knygelės1

Skaitytojų pusi lusi 
• Šimtas dvyliktoji savaitė203

PROZA

Žmogus pelėsis

MARIJUS ŠIRVINSKAS

[skaityti komentarus]

iliustracija


Anksčiau aš jo arba nepastebėdavau, arba apsimesdavau nematąs. Kas vakarą grįždamas namo praskubėdavau neatsigręždamas, nepasukdamas galvos ton pusėn, nepasidomėdamas, ko ten tupįs, nors gal iki šiol jo ten paprasčiausiai nė nebuvo. Tačiau tą bundančio pavasario pavakarę žingsniavau atsipalaidavęs, negenamas rūpesčių, pasižvalgydamas į veidus ir vitrinas, tad nieko blogo neįtardamas pasukau akis į pastogę kampe tarp kiemo sienų, kur tasai buvo įsikūręs savo guolį. Jam tos neatidumo akimirkos ir užteko, kad sugautų mano žvilgsnį ir daugiau manęs nebepaleistų.

Jau ir anksčiau numanydavau, kad tame kampe tarp sienų kažkieno esama, o gal net gyvenama. Jeigu pasisukdavau pažiūrėti, tai teišvysdavau kampan įspraustą čiužinį, paklotą ant kartoninių plokščių, užtiestą purvinu užklotu, ir komodą gretimais, ant kurios visuomet gulėdavo koks nors įprastas buities reikmuo, o gal net keletas. Aiškiai benamio savavalė tvirtovė, prieglobstis ir užuovėja, landyne paversta konteinerių aikštelė, kartu ir miegamasis –­ tik be dar dviejų sienų, be langų ir durų. Ir be miegančiojo.

Jeigu praeidavau prošal nežvilgtelėjęs, tai kone kaskart jausdavau tenai kažką tupintį, įsispraudusį į patį landynės kampą ir be soties ryjantį praeivius žvilgsniu, kaip kad jau nebe žmonės kanukai rijo pagrindinį veikėją vieno nebeatmenamo lietuvių autoriaus viename pamirštame romane. Tasai įsivaizduojamasis vien savo žiūrėjimu skleidė nemalonią ir sudvisusią šilumą lyg nuo nevėdinamo vonios kambario.

Taip tęsėsi kelis mėnesius: nukreipęs akis, nieko nerasdavau, o nenorėdamas matyti, tik įtardavau jį ten esant. Arbitras iš pašalės pasakytų: panašu į nesusikalbėjimą arba nesutampančias auras. Tačiau būtent tą vakarą, netgi nujausdamas slaptą, aitrų ir pradvisusį žiūrėjimą, kaip kad į praeivį žiūri atverta kanalizacijos šulinio akis, nedvejodamas visu liemeniu atsigręžiau į pašiūrės pusę.

Kadangi atsisukau taip energingai, tai lygiai su tokia pat energija nuo reginio vos neatšokau. Dabar dar kartais pagalvoju, ar būtų mane išgelbėjusi mano nedrąsa, jeigu vietoj akiplėšiško įsižiūrėjimo būčiau mikliai nusigręžęs ir nudūręs į namus, kurių laiptinės duris jau galėjai matyti būtent nuo šio kampo.

Taip, ten, tame kampe tarp sienų, paverstame neteisėtu prieglobsčiu, kiūtojo žmogaus figūra, o gal net žmogus. Susitikimas buvo toks netikėtas, lyg po daugelio metų gatvėje kaktomuša susidurtum su artimu bičiuliu, kurio net nepažįsti, nežinai vardo ir apskritai nesi akyse regėjęs. O gal tai jis pats nespėjo pasislėpti nuo mano ūmios ir įtarios akistatos, nespėjo įsisprausti į tamsiausią prieblandą ir galiausiai pasiversti juodu sienos pelėsiu, kurį visi pastebi, bet nemato, kol tas neįsigraužia į gyvenamuosius kambarius ir nepakerta paties namo pamatų, mūrų ir laikančiųjų konstrukcijų.

Benamis buvo juodas, kresnas, už mane aukštesnis viena ar dviem galvom, žiūrėjo tiesiu taikymu ir nė neketino atitraukti žvilgsnio ar susigėsti. Nespėjau nužiūrėti jo drapanų, mačiau tik seną juodaodžio veidą, pabalusį nuo dulkių, ir deginantį, kaustantį, gero nelinkintį žvilgsnį, akimirkai visiškai paralyžiavusį sąmonę ir suvaržiusį pavasariškai lengvus mano, laimingai grįžtančiojo namo, judesius. Nežinau, ko siekė taip akiplėšiškai stebeilydamasis – gal jau nuo pat pirmos ne-susitikimo dienos manęs nemėgo. Gal šituo pelėsiniu juodu žvilgsniu norėjo persiųsti mano dvasiai griežtą nuosprendį, tarytum egzistencinį priekaištą: kad tai aš pats esu benamis, vienišas ir beturtis benamis, be šeimos, tėvynės ir pinigų.

Bet juk aš turiu namus ir šeimą, sau pasisakiau ir piktai susiraukęs sparčiai nudūlinau namo, supratęs, kad tasai tai jau nenusigręš. Visus keliasdešimt žingsnių iki laiptinės dar jaučiau svilinantį paniekos, pagiežos ir piktžiugos žiūrėjimą, smigusį man į nugarą, tik niekaip negalėjau suprasti: bet už ką gi, už ką? Prieš pat užtrenkdamas duris dar pagalvojau paskutinį kartą atsisukti ir piktai nužvelgti, pabandyti nubaidyti, nuginti, nusimesti šitaip netikėtai užklupusį nužiūrėjimo terorą, bet kad jau pritrūko valios ir to džiugaus polėkio, taip lengvai nešusio namo.

Kitą rytą tikriausiai šitos nemalonios istorijos būčiau ir neprisiminęs, jeigu ne antrasis mūsų susitikimas toje pačioje vietoje, kampe tarp sienų. Šįkart senis drybsojo išsiskėtęs ant gulto, plačiai pražiojęs burną su juodais tarpais tarp likusių dantų, o iš tų tarpų kaip iš akių smelkėsi nepaaiškinama piktžiuga: taip jis šypsojosi savo akmenine plačia šypsena ir juodais vyzdžiais pakraujavusiose ragenose, tarytum kažką tik pats žinodamas ir tai slėpdamas, lyg tyčiodamasis. Galėjau atsakyti tokia pat panieka arba pareikalauti tučtuojau liautis, tačiau nusukau akis ir neužtikrintu žingsniu nuėjau pažįstamu ryto keliu. Dar prieš praryjant mane metrò stotelės angai, trumpam pasirodė, kad nuo saulės nutviekstų langų atsispindėjo tas pragariškas žiūrėjimas.

Tos pačios dienos vakarą niekinamai žiūrintysis senas negras sėdėjo toje pačioje vietoje tokia pat poza, prasižergęs, nejudrus, akmenine bedante šypsena. Atrodė kaip negyvas ar sustingęs, kaip nenusisekusi pradedančiojo dailininko statula ar kaip kičinė benamio kopija iš vaško, bet tik akys išdavė, kad ta stovyla gyva ir kad ji nė sekundei neprisimerkdama pamažėl tarytum siurbia mane žvilgsniu. Vietoj smalsumo ir pykčio ūmai pajutau stiprų nerimą, kuris, atrodė, tuoj išvirs į kurtinantį baimės šūksnį arba įtūžio priepuolį, kad net pastūmėtų mane vien savo nagais sudraskyti tą figūrą į juodus myžalais ir prakaitu dvokiančius skutus. Susitvardžiau ir nusipurtęs nuo visą kūną apėmusio virpulio dingau pritemusioje laiptinėje.

Šitaip du kartus per dieną susitikinėjome žvilgsniais kokią savaitę arba mėnesį, o gal ilgiau, dabar ir nebepamenu; atsimenu tik nevilties ir baimės jūrą, kuri apsėmė atkarpą nuo metropoliteno iki namų.

Pavasaris jau buvo įsismaginęs, kai nusprendžiau susiimti ir nutraukti šį nemalonių pasimatymų ciklą. Atsiprašiau iš darbo anksčiau ir išėjau pasivaikščioti. Tik tada pastebėjau, kad medžiai jau pasipuošę sodria žaluma, o miesto merginos, tarytum protestuodamos prieš vasaros garderobą išstačiusius augalus, atvirkščiai – nusimetė daugumą skiaučių ir drapanų tiek nuo viršaus, tiek nuo apačių. Kaip čia taip nutinka, į kokias olas subėga pavasarinės mintys, kad pražiopsai, žmogus, kaip pumpuras kas rytą vis tinsta, pampsta, kol išauga į raukšlėtą vienatinį lapą – juk ne per dieną įvyksta toks dramatiškas gamtos pokytis? Ir kaip čia mergaitės, merginos ir moterys, lyg susitarusios, visos susyk išsiveržia iš žieminių kokonų ir štai boluoja prieš akis pieniškomis šlaunimis ir skruostų raudoniu?

Juk tai senis! Tai jis, įsibrovėlis, prislopino protą ir atėmė gražiausią pavasario dalį – patį virsmą. Buvo metas tam padaryti galą – ir taip per daug prarasta.

Prie namų atsidūriau gerokai anksčiau nei įprasta. Gąsdinančių akių pavidalas buvo ten pat, bet šįkart manęs nesekė, o kuitėsi po savo purvinus ryšulius ir maišus. Aptikęs jį tokį, sutrikau ir akimirksniu netekau viso ryžto pagaliau viską nutraukti ir išsiaiškinti. Galėjau įsibėgėjęs stipriai spirti nugaron, kad net kaulai subraškėtų, galėjau čia pat čiupt už čiupros ir iškošt: ko tau, žvėrie, dvokiantis kirmine, ko? Tačiau tik išsiviepiau pasijutęs nepatogiai, kad kilo noras imtis jėgos, ir barškindamas raktais nėriau kryptimi pilko nykaus pastato, kurį vadinau savo namais.

Grieždamas dantį ant savęs, jog dar ir šiandien nepavyko visko pabaigt, suvedžiau užrakto kodą, atidariau laiptinės duris ir dar pasukau galvą į dešinę, kur už keliasdešimties žingsnių buvo įrengta pelėsių ir parazitų, paniekos ir pagiežos persunkta irštva, o joje gyveno ir jau kelias savaites, o gal mėnesius, mane sekė niekinga žmogysta, žvilgsniu sugebėjusi taip išėsti pavasarišką nuotaiką, kaip miesto požemius yra išėdę tamsūs ir priplėkę metrò tuneliai.

iliustracija
Petras Rakštikas. „Sparnas“.

Atsisukau pasižiūrėti į tą kampą, tačiau jo ten nebebuvo. Pavasariškas vėjas atnešė tik pelėsio ir pakampių myžalų dvoką.

– Bet tai kai... – ištariau sau balsu ir šmurkštelėjau į vidų, dešine ranka traukdamas į save durų rankeną, ir vos tik užsivožė durų užraktas, kieme, už durų stiklo, lyg mano paties portretas, tik juodaodis, aukštesnis ir susenęs, stovėjo jis, iš kitos pusės gniauždamas rankeną kaire ranka, tik nesuprasi, norėdamas uždaryti ar atidaryti, stovėjo lygiai toks pat nejudrus, lyg iš gipso ar vaško, ir šiepė savo supuvusių dantų burną, žvelgdamas kruvinomis akimis iš taip arti, kad atrodė, jomis netgi galėtų mane nuryti, jeigu ne sulaikanti stiklinė pertvara.

Jis išsyk pamatė, ką man reikėjo saugoti ir ko nerodyti, pamatė mano baimę, gryną, pirmapradę, pasiteisinimais neatskiestą baimę, kuri, rodėsi, jo žiūrėjimą tik dar labiau įkūrė, įgalino ir įtamsino, o niekšingą šypseną pavertė nelyginant asfalte prasižiojusiu plyšiu po žemės drebėjimo. Aš galutinai išsidaviau, o jis savo piktdžiugišku, juodu ir dulkėtu veidu įsispyrė kaip baimę suuodęs agresyvus šuo. Dar žiūrėdamas į tą juodą siluetą už stiklo, į tamsią žmogystą ryškioje pavasarinėje šviesoje, supratau, kad pralaimėjau, bet nesupratau –­ ką ir kodėl apskritai buvo surengtas šis neatlyžtamas nužiūrėjimo antpuolis...

Nors namo parsiradau kaip reta sumišęs, žmona nieko nepastebėjo, pasitiko kasdieniškai lipšniai ir linksmai. Kiekvienam savi rūpesčiai, o apie manuosius tai gal geriau iš viso nekalbėt, geriau nerizikuoti būti nesuprastam. Taip ir pratylėjau visą vakarą, vakarienę tik paknebinėjau ir nuėjau nerimastingas miegoti. (Anąnakt turbūt prisisapnavo pelėsių senis, bet neatsimenu, tiesiog atsibudau tokios nuotaikos, it jis būtų visą naktį iškiūtojęs čia pat, mūsų miegamajame.)

Kita diena baigėsi dar liūdniau už slogų košmarą: prieblandoje įrengtame guolyje persekiotojo neradau, bet jis nekviestas slapčia mane palydėjo jau iki pat lifto: pamačiau jo dulkiną randuotą veidą pro langelį, jau pradėjęs kilti į septintą aukštą. Fizionomija sušmėžavo tik akimirksnį, liftui jau suūžus ir atsiplėšus nuo platformos, kad dar galėjau save apgauti tą mūsų tete-a-tete įvardydamas kaip šmėklą, pasiųstą įsiaudrinusios vaizduotės.

Ir, regis, tą patį vakarą, o gal jau kitą –­ vėlgi susipynė laikai, atrakinęs namų duris pajutau nelabąjį jau nuo prieangio –­ į nosį šūstelėjo aitraus pelėsio ir sudvisusio šlapimo tvaikas. Tyliai ir neskubom įsliūkinau į butą: virtuvėje mano moteris su viešnagės atvykusia savo motina nerūpestingai aptarinėjo naujas užuolaidas, sykiu atsigrįžusios dar sušuko: sveikas, o svetainėje, matomas iš profilio, skleisdamas nepakenčiamą didmiesčio benamio smarvę, sėdėjo jis ir nekrustelėdamas žiūrėjo televizorių.

Neprasmegau iš baimės skradžiai žemę, nepuoliau iš pykčio smaugti to jau netgi į namus įsiėdusio kirmino – mane stačiai pakirto nuostaba, nuostaba lyg cunamis atsirito nuo pat kulnų ir gerklės, bet aiktelėjimas ar šūktelėjimas ten taip ir užstrigo sumetus, jog juodvi, mano mylimos moterys, tarytum nieko nematė, nežinojo ir nepaisė – paprasčiausiai sukiojosi apie pirkinį lyg vaidilutės prie aukuro.

– Ką mūsų namuose daro... šitas?! – sušukau apimtas įniršio. – Po galais, ko įsileidot?

Justina su motina atitraukė akis nuo stalo ir sužiuro į mane tarytum nesupratusios.

– Iš kur pas mus smirdantis negras?! –­ iššvokščiau griežtai, smerkiamai, lyg (o gal ir iš tiesų) žmogus be savitvardos.

– O tu nebūk rasistas! – įspėjamai, su pasipiktinimu atsakė žmona.

– Išties, negražu taip kalbėti, – lyg sąmokslininkė pritarė anyta.

– Visi mes tokie pat žmonės: ir juodaodžiai, ir homoseksualai, ir... – linksmai ir užtikrintai ėmėsi ginčytis mano antroji pusė.

– Ir net arabai su benamiais! – nusikvatojo jos mama nuo savo pačios sąmojo.

– Bet... – dar galvojau ginčytis, bet ūmai nutilau. Kelios akimirkos po nuostabos ir įniršio estafetės: gal tuomet prabilo prablaivėjęs protas, o galbūt kaip tik – patamsėjęs. Aš tik tokiu pat tykiu žingsniu nuėjau į kambarį, įsimečiau į krepšį keletą daiktų ir nė žodžio netaręs išsliūkinau į gatvę; mane pavymui pasitiko tik tolstantis dvelktelėjimas pelėsio.

Išėjau iš namų neatsisveikinęs, ir niekam tai nepasirodė neįprasta. Tačiau išsyk pasidarė lengva, viską it lengva ranka nubraukė: nebeslegiamas pelėsių žmogaus užkrauto rūpesčio patraukiau į barą senamiestyje, telefono užrašinėje susiradau du numerius. Paskambinęs vienu atsiprašiau kelioms dienoms iš darbo, o kitu – susitariau susitikti su daugelį metų nematyta meiluže, kuri niekuomet negalėdavo man atsisakyti –­ neatsisakė ir šį kartą, tad vėl manęs nė kiek nenustebino. Jos vardas Rita, priėmė nuolankiai ir globėjiškai, nieko nereikalaudama, neatrodė, kad labai džiaugtųsi, bet taip pat neišreiškė nė menkiausio prieštaravimo. Su tokiomis kaip Rita paprasta: gali įsiveržti į jų gyvenimą be perspėjimo ir niekuomet nesulauksi abejojančių ar nepatiklių klausimų: o ko man čia, kas iš to, ko tikėtis. Jeigu neklausia, tai aš ir nesakau, tuo tarpu laikinai galėjau nesirūpinti kur miegoti. Bet užteks apie Ritą, mat jau trečią ar ketvirtą vakarą pradėjau jos nepastebėti ir darytis abejingas, kol galiausiai ši su nepasitenkinimu sušvokštė:

– Aš tavimi nusivyliau. Kaip žmogumi.

Neįsižeidžiau. Atsiprašinėti ar ginčytis irgi nemačiau ko. Lygiai taip pat ir nebuvau nustebintas, kad pagaliau pasakė savo nuomonę. Tik žiūrėjau draugiškai ir meiliai, gal net užjaučiamai, į jos dailią baltapūkę galvelę, pro virtuvės langą pūsdamas cigaretės dūmą. Kelios dienos taip ir praėjo lengvabūdiškai: dienomis slankiodavau gatvėmis ir po parkus, šviežiai nuskalautus pavasarinių liūčių, vakarais įsikabindavau į bokalą pamėgtuose ir dar nelankytuose baruose, o naktį guldavau į svetimą šiltą lovą – šitų banalių malonumų užteko, kad mintį apie pelėsinį antpuolį ir nebylų išvarymą iš namų nukiščiau į saugią sąmonės kertę. Žmona kelis kartus skambino, tačiau blykčiojančias švieseles ekrane nužvelgdavau kiaurai taip ir nepakeldamas ragelio. Galiausiai parašė:

– Tadai, jau grįžk.

Aš ir grįžau.

Senis jau buvo išsikraustęs – tiek iš pakampės kieme, tiek iš svetainės. Neklausiau, kodėl į namus buvo įleistas tas žmogus pelėsis, ar jis pats įsibrovė, manęs irgi neklausė, kur buvau pradingęs – susitarėme nebyliai, be kivirčų ir priekaištų, vienas kitą suprasdami be žodžių, vien iš abipusių nuolankių ir nelyg prasikaltusių žvilgsnių, kaip kad vienas kitą supranta žmonės po skaudžios netekties. Tačiau ko mudu netekome, taip ir nesupratome, neišsakėme, nors iš tiesų jau buvome netekę dar prieš įgydami – prieš pradėdami bendrai gyventi. Kai pradedi nuo netekties, toliau tenka tik vis daugiau netekti, o laimėjimai ir įgijimai lieka apgaulingi ir laikini, taip greit išsivadėjantys kaip angliarūgštė ore, iššovus kamštį.

Kitą kartą grįždamas namo dar nejučia atsigręždavau į kampą prietemoje. Ten nieko nebesutikau – tik į mūrą kaip ilgesys į nuklydėlio kūną ėdėsi nuožmus juosvas pelėsis.


2011 balandis, Paryžius


 

Parašykite savo nuomonę

Įrašykite skaičių: Trys šimtai dešimt
Vardas arba parašas:
El. pašto adresas:
Straipsnio vertinimas:

Kultūros kalendorius
nuo 2012 m. Birželio

PATKPŠS

 1 2 3
4 5 6 7 8 9 10
11 12 13 14 15 16 17
18 19 20 21 22 23 24
25 26 27 28 29 30  

 1
2 3 4 5 6 7 8
9 10 11 12 13 14 15
16 17 18 19 20 21 22
23 24 25 26 27 28 29
30 31  

 1 2 3 4 5
6 7 8 9 10 11 12
13 14 15 16 17 18 19
20 21 22 23 24 25 26
27 28 29 30 31  

Nuorodos:
Kultūros vartai, Literatūra ir menas, Nemunas, Poezijos Didžioji Kunigaikštystė, Kulturpolis.lt


Rodoma versija 1 iš 3 
11:32:45 Jun 15, 2012   
Jun 2011 Jun 2013
Sąrašas   Archyvas   Pagalba