Literatūra ir menas

Lietuvos rašytojų sąjungos savaitraštis „Literatūra ir menas“

2012-06-08 nr. 3383

| Spausdinti | Archyvas | Redakcija |


VIRŠELIAI 
• VLADAS ORŽEKAUSKAS4
• TOOMAS KALVE
• ALFREDAS PETRAS GUŽAS4
• LINA ALBRIKIENĖ

KULTŪROS ŽEMĖLAPIS 
• PARODOS1
• VAKARAI
• REKLAMA

VIENAS EILĖRAŠTIS 
• ANTANAS STRAZDAS.
Pasterka, arba Piemienu Giesmie
4

REDAKCIJOS SKILTIS 
• NERINGA MIKALAUSKIENĖ.
Šiapus Senos, anapus Neries
2
• TRUMPA KRONIKA
• Bibliografijos ir knygotyros centras

POEZIJOS PAVASARIS 
• ASTRIDA PETRAITYTĖ.
Eilėraščius rašyti reikia – kodėl?
• INGA GAILE.
Latvių poetė pasaulio pabaigoje
3
• ELENA KARNAUSKAITĖ.
Pasaulis nesibaigia, rašyti reikia...
1
• KĘSTUTIS NASTOPKA.
„Pasaulis baigias, todėl / reikia rašyti eilėraščius“
• TOMAS TAŠKAUSKAS.
Dievai, pavargę nuo savo pasaulių
 IEVA GUDMONAITĖ.
Šakiai–Vilkaviškis. Aukso ragas ir salos poezijai
2

AKTUALIJOS 
• Dėl Antano Gudaičio testamentinės valios vykdymo12
• PROGRAMA.
Santaros-Šviesos suvažiavimas
1

MUZIKA 
• TAUTVYDAS BAJARKEVIČIUS.
Viskas gerai
• JŪRATĖ VYLIŪTĖ.
Vydūniškos asmenybės prieglobstyje

TV: ŽIŪRIM, KĄ TURIM 
• AUDRA BARANAUSKAITĖ.
Didysis vasaros televizorius
3

CHRONO 
• ADAM KRZEMIŃSKI.
Ideologijos pabaiga
1

POEZIJA 
• EMILIJA LIEGUTĖ3

VERTIMAI 
• MASON PIPER.
Iš ciklo „Laiškai triušiams“
1

PROZA 
• MARIJUS ŠIRVINSKAS.
Žmogus pelėsis

PAŠTO DĖŽUTĖ 
• Gaila, buvo bičiulis6

25 PUSLAPIS 
• ALEKSANDRA FOMINA.
Jaudinančios kelionės laike ir erdvėje
1

AKTYVIOS JUNGTYS 
• KAROLIS VYŠNIAUSKAS.
Indie su priemaišom
3
• TADĄ KRIŠČIŪNĄ kalbina MARIJUS ŠIRVINSKAS.
Mes – dabartistai. Nors...
1

VAIZDAS PRO „VARTUS“ 
• AUŠRA TRAKŠELYTĖ.
Menininkė autobiografė

IN MEMORIAM 
• ROMUALDAS ORANTAS
1949 06 08 – 2012 06 01
• LIUDMILA JŪRATĖ MACKONIENĖ-MACKEVIČIENĖ
1929 02 05 – 2012 05 30
• ALEKSANDRAS ŠLEINYS
1914 03 04 – 2012 05 22

DE PROFUNDIS
„Aš neskiriu Pikaso paveikslo nuo avarijos.“
Iš kino filmo „Whistlerio motina“
 
• Gūtenmorgenas: „Vilnietiškas šiltnamis – mano tapatybė“3
• Viena Karaliaučiaus istorija*
• Iš pamestos politologo užrašų knygelės1

Skaitytojų pusi lusi 
• Šimtas dvyliktoji savaitė203

POEZIJOS PAVASARIS

Šakiai–Vilkaviškis. Aukso ragas ir salos poezijai

IEVA GUDMONAITĖ

[skaityti komentarus]

iliustracija


Poezijos pavasaris, paukščiukams čiulbant, dienoms šviesėjant ir šiugždant žolynams, vėl sukvietė poetus burtis, čiulbėtis, krebždentis, susitikti, sėdinėti aplink stalus, ypač – itin apkrautus valgiais. Apie tai jau minėjau pernai, rašydama Poezijos pavasario įspūdžius: „Na, o poetinėje kelionėje po Zarasų ir Ignalinos rajonus daugiau kartų nei skaitėme poeziją sėdėjome prie stalo! Suskaičiavau aštuonis kartus, ir visa tai –­ per dvi dienas. Netgi nusprendžiau kelionę skirstyti pagal sėdėjimą prie stalų“. Šį kartą stalai taip pat lūžo nuo įvairiausių skanumynų, pateisindami kažkieno kadais ištartą frazę: „pavalgiau kaip per Poezijos pavasarį“. Šįkart kiekvieną atėjimą prie tų stalų savotiškai traktavau net kaip valios ugdymo praktiką: kada šįkart sugebėsiu sustoti, ar galiu pajusti, kada laikas sustoti, ar moku valingai atsakyti į skrandžio sienelės siunčiamus impulsus. Ar galiu net atsisakyti kokio nešamo trečio ar ketvirtojo patiekalo – kaip buvo „Aukso rago“ kavinėje netoli Vilkaviškio, kai, galėčiau sakyti, net šio amžiaus ikona galintis būti prieš akis stūksantis kepsnys, aplink skimbčiojant šakutėms, buvo kažkas temstančio akyse, kol premijos laureatas Gintautas Dabrišius tyliai liepė padavėjai supakuoti tai, kas yra lėkštėje, pamelavęs, jog turiu vaikelį, o aš supratau: kepsnys – tai tarsi vaikelis ir jį reikią suvystyti. Padavėja, žinoma, sutiko, ir jai darbuojantis, o kitiems poetams baigiant doroti karštąjį patiekalą, sunkokai, tačiau pakilau nuo stalo – išėjau į lauką. Pradėjau eiti, kur kojos neša. Už „Aukso rago“ pievos kaitrose gulėjo išdribę du šuneliai, kurie pamatę mane šoktelėjo ir pradėjo garsiai loti, visaip aplink šokčiodami ir gal savo balsais grasindami įkąsti į nuogas blauzdas. Bet pro juos tarsi praplaukiau, nes akys jau sklandė virš miniatiūrinių daugiaaukščių tvyrančioje žydrumoje, o ausis užliejęs erdvę virš namo kertančių kregždžių cypavimas patraukė eiti per neaiškius, tarsi nerealybėje skendinčius kiemus (aišku, giliai kvėpuojant, padedant sau virškinti). Tada ir pagalvojau: o kur aš esu? Kas čia per miestas? Pamačiau parduotuvę vieno iš mažųjų daugiaaukščių pirmame aukšte ir užėjau. „Laba diena, o kur aš esu, koks čia miestas?“ – pardavėja atrodė kiek sutrikusi, apsupta mažų vienas kitą dengiančių buičiai reikalingų daiktų ir saldainių, guminukų ir gumų. Pažiūrėjusi į mane kaip į gerokai kvaištelėjusią ar ką tik iškritusią iš dangaus, atsakė: „Vilkaviškio rajonas, Paežerių kaimas“. „Puiku! Paežeriai!“ – šūktelėjau ir išėjau dar leisti akims paklaidžioti po už kiemų atsiveriančius tolimus horizontus su besiganančiomis karvėmis ir arkliais. Kol pajutau, kad tarsi nematomais siūlais mane traukia grįžti prie „Aukso rago“. Per žalius kiemus, boluojančius baltais kaštonų žiedais, visą siaučiančią gegužiu erdvę pareinu –­ mane darsyk aploja du maži pamišę šuneliai. Grįžtu beveik laiku, nors grupelė poetų jau buvo manęs beiešką, laikydami supakuotą kepsniuką, kurį padedu automobilyje prie daugybės gėlių puokščių ir išsisklaidžiusių poezijos lapų.

Vėliau ėjome apžiūrėti Paežerių dvaro. Vieniems sakė kopti į aukštą bokštą, o kitiems, neįveikiantiems žemės traukos, muziejaus gidas siūlė parodyti Napoleono šautuvą. Sakęs juoju nušovęs uodą. Keturiese lipome į bokštą, iš kurio Paežerių kaimą išvydom visai mažiuką. Pas­kui leidomės išvysti to šautuvo ir šalio jo –­ žavinga – iš duonos Sibire pagaminto miniatiūrinio rožinio, įstiklintų duonos gabaliukų. Dar tasai vedlys siūlęs man nakčiai už šimtą litų išsinuomoti vieną iš antikvarinių, aptvertų ekspozicijos lovų, jei atsivesčiau kokį berniuką. Padėkojau, sakiau, žinosiu, jei ką. Visi baldai kambariuose buvo itin prabangūs, karališki: spintose spingsėjo dailiausio porceliano servizai ir visi kiti maloniai praeičiai būdingi barokiški pribumbasai, ko jau neberasi Salomėjos Neries tėviškėje, kurioje vyko pirmieji antrosios dienos skaitymai. Sėdėjau žlibinama ryškiai kaitinančios saulės, mąstydama: tai mus nuves paskui parodyti Salomėjos namų? Kokių nors įstiklintų jos knygų, rankraščių, nuotraukų, servetėlių, daiktelių? Ir tik vėliau paaiškėjo, kad ir sėdime prie pat jos namo, tiksliau, namo pamatų. Likę tik kambarius žyminčios sienos, tarp kurių maloniai želia žolė. Pasivaikščiojau po žaliagrindžius jos kambarius po atviru dangumi, išsiklausinėjau, kur virtuvė, o kur svetainė, kur jos kambarys. Josios buvę antrame aukšte, tad ore nepažymėtomis kraštinėmis. Viename iš kambarių drąsiai po žolę vaikštinėjo povas su daugybe savo vaikučių. Tai tokie poe­tės namai. Po skaitymų ten buvo baltai patiestas nenusakomo puikumo stalas –­ sakyčiau, koks protėvių, vėlių stalelis. Ant jo buvo patiektas tą pat dieną išimtas iš avilio medus su koriais, naminiai sūriai, duona, iš didžiulio kubilo pilstoma sula. Puolėm kaip bitės. Buvo iki nerealybės saldu. Galop teko mazgotis sulipusias rankas ir burnas ir važiuoti į jau minėtąją „Aukso rago“ kavinę pietauti ir – į uždaromąjį renginį Vilkaviškyje (kažkur jo apylinkėse užaugusi Giedrė Kazlauskaitė buvo kelių sutiktų mokytojų asmeniškai man apibūdinta kaip „kitokia nei visi“, „donkichotiška“). Karališkai pavalgiusi Salomėjos Neries premijos, kurią gavo Gintautas Dabrišius, proga suruoštoje puotoje, pasprukau paklaidžioti – susitikti su miesteliu ir pajausti, kokiais keliais čia mokyklos link blūdinėdavo Giedrė. Vakarojančios saulės apšviestos gatvės maloniai traukė įdomiais pavadinimais ir nostalgija dvelkiančiomis trobelėmis. Įdomiausia man vis dėlto klaidžioti tarp mažų daugiaaukščių – taip vadinu provincijose išaugusius dviejų, trijų, keturių, gal kartais ir penkių (čia jau didžiausias) aukštų pastatus. Gal dėl to, kad šiek tiek primena namus – rajonus, kuriuose užaugta. Tik viskas taip provinciškai miniatiūriška: namai lyg ir daugiaaukščiai, bet ne iki galo siekiantys dangų, kaip, pavyzdžiui, Karoliniškėse ar Lazdynuose. Klampius ir šviesius oro tarpus tarp pastatų, kaip ir Vilniuje, skrodžia kregždės ir kiti maži klykiantys paukščiai.

Tai tokie įsimintiniausi buvimo dvelktelėjimai antrosios dienos kelionėje Vilkaviškio rajone. Vieni už kitus ryškesni įspūdžiai ir Šakiuose, kur buvo mūsų nakvynės vieta. Tik atvykusius, mus pasitiko meras, ir šis susitikimas buvo pirmoji proga prisėsti prie stalo su kava, arbata ir sausainiais. Rodos, marias laiko klausėmės mero kalbos apie miestelio ekonominę padėtį: vienas iš svarbiausių jo pasiekimų –­ pastatytas baseinas. Šis faktas iškart sušvito galvoje ir paskatino eiti būtinai išbandyti žydrąjį vandenį ar, ieškant baseino, bent jau susipažinti su keletu jaunų šakiečių: po vakarienės vėlgi, kaip visad laiku palikusi poetų kompaniją (ją sudarė Donata Mitaitė, Arūnas Spraunius, Justinas Narvydas, Irena Plaušinaitytė, Gintautas Dabrišius ir autobuso vairuotojas), išsliuogiau į miestą. Baseinas, pasirodo, yra „jaunimo kūrybos ir sporto“ centras. Žaidimų aikštelėje netoli jo vaikinai žaidė krepšinį, būriavosi grupelės mergaičių. Kadangi baseinas buvo jau uždaromas (nusprendžiau eiti ryt rytą), pradėjau eskizuoti vaikinus aikštelėje ir taip prisitraukiau draugų: prie manęs priėjo keturi berniukai. Susipažinome, sutarėme pakviesti vieni kitus draugauti feisbuke. Visaip įkalbinėjo nupiešti vieną iš jų su asilo ausimis. Atsakiau, kad vis tiek privalo nejudėdamas pasėdėti, ko nė vienas padaryti nedrįso. Klausiau, kodėl neatėjo į „Poezijos pavasario“ renginį (ten jaunimo visiškai nebuvo). Sakė nieko apie tai nežinoję. Tada paklausiau, ar būtų atėję, jei būtų žinoję. Sakė, kad gal ir būtų. Taigi manau, reikėtų atkreipti dėmesį į faktą, kad informacija apie „Poezijos pavasario“ renginius jaunų žmonių nepasiekia.

Vaikinai kiek pavedžiojo mane po miestelį. Pamažu, jau sutemus, patraukiau viešbučio link, pakeliui sustodama prie vidury miesto esančio ežero su jame plūduriuojančiu fontanu – noras maudytis buvo didelis kaip ir prieš tai. Slapta apsidairiusi, ar nėra žmonių, bandžiau įlipti į ežerą, bet vos įbridusi beveik iki kelių nugrimzdau į purvą, todėl persigalvojusi basomis grįžau į švarųjį viešbutį, kuriame tikriausiai tik mes, poetai, ir buvome, tad ta proga leidome sau daryti koncertą koridoriuose, mat ten buvo itin gera akustika. Pusę nakties Justinui Narvydui brazdinant gitara, o man dainuojant vyko puikiausios, nepakartojamos improvizacijos. O rytą manęs laukė šaunus pasiplaukiojimas didžiuliame baseine. Atėjau nuo aštuonių – tvarkingai, įvardijau, kad imu bilietą už „baseiną ir sūkurines vonias“ (dar galima ir į pirtį, bet atsisakiau dėl laiko stokos). Moteris suvalkietišku akcentu palinkėjo gerai pasiplaukioti, ir štai aš jau patenku į didžiulę žydrą baseino salę, pro langus spindint, sakyčiau, Šakių eifeliui – didžiuliam grybo formos vandens bokštui. Tik įėjus prisistatė vyrukas, matyt, gelbėtojas (taip buvo užrašyta ant kambarėlio durų, pro kurias išėjo), pasiūlė raktą nuo drabužinės – pasikabinti ant kabliuko drabužius, tik neužmiršti skaičiaus, ir nupasakojo vandens apartamento galimybes – sūkurinė vonia burbuliuoja apie penkias minutes, o jei išsijungia, reikia paspausti mygtuką. Taip pat pasakė apie baseino gylį (vienoj pusėj gilesnis, kitoje – mažiau), apie porą mygtukų baseino gale – juos paspaudus, pradeda trykšti stipri vandens srovė. Jaučiausi lyg kokia ekspertė, tirianti Šakių baseino galimybes ir sferas.

Kartu su manimi baseine plaukiojo kelios ankstyvos stambokos moterėlės, paeiliui vis kybančios prie masažinės srovės, plūstančios iš angos baseino šone. Jos keisdavosi, tad srovė visada buvo užimta, ir man rodės, kad mauduolės tarsi konkuruoja, nepasidalindamos ta srove. Tarsi ji būtų kažkas ypatinga, teiktų slaptą gyvybę. Tiesa, dar prieš joms ateinant pati buvau nusprendusi „išbandyti“ srovę: paspaudžiau mygtuką ir nespėjusi įsikibti į metalinį turėklą buvau nunešta tolyn –­ net supykau, kad negaliu pasipriešinti, tik visaip stengiausi kapanodamasi vandeny ją nugalėti.

Patiko ir vaikų baseinėlyje, kur vanduo nesiekia kelių. Ten paspaudus mygtuką įsijungia mažutis fontanas.

Jaunimo kūrybos ir sporto centrą „Baseinas“ palikau laimingai pasiplaukiojusi ir atsigavusi, pasiruošusi naujiems skaitymams kituose miesteliuose, naujiems ir be perstojo plūstantiems įspūdžiams, kurių gausybę jau buvo net sunku atlaikyti.


Nuotraukos

Keliaudama po miestelius, mačiau nemažai vertų nufotografuoti vaizdų, bet paaiškėjo, kad į fotoaparatą nesu įdėjusi baterijos. Tad kelias iš tų nuotraukų tiesiog užrašau. Būtų nufotografuotos zenitu:

– Du šviesiaplaukiai berniukai skambina pianinu, ant kurio stovi Vinco Kudirkos portretas. Jie nufotografuoti nugaromis, kartu su pianinu ir paveikslu sudaro tarytum piramidę – monumentą, nedidelį atminties daiktelį, jau nebedvelkiantį žodžiais. Švelni ir žaisminga tirli pirli pianino melodija.

– Trumpam išlipę mažam kaimely netoli Kudirkos Naumiesčio: matyti nudilusio krepšinio stulpo viršus trim ketvirčiais (nei iš galo, nei iš priekio, nei iš šono) ir jo fone – keletas daugiaaukščio namo langų (panašaus dydžio kaip lenta su krepšio lanku). Daugiau nieko, tik neapibrėžiama pilkuma ir langų spindėjimas šalia kažko nušiurusio.

– Vaizdas Kudirkos Naumiestyje esančios krautuvėlės, kurioje pardavinėjama kosmetika ir papuošaliukai. Mano ten pirkti auskarai už litą ir kiti – už tris su puse lito.

– Pro baseino langą matomas Šakių eifelis – minėtasis grybo formos vandens bokštas.

– Elektrėnai (iš kitos kelionės, kurios čia neaprašiau): senojo, nebeveikiančio elektrinės valdymo punkto pultai.

Ir dar tos, kurių nebeatsimenu.


 

Skaitytojų vertinimai


92891. as :-( 2012-06-12 08:55
Geriau jau nieko nerašytų, jei tik tiek tegali garsioji poetė parašyti į kultūros žurnalą... Žmonės tikrai nuoširdžiai priėmė. O poetai: nepanoro aplankyti ne tik, kad dr.V.Kudirkos muziejaus, bet ir jo kapo. O ką jau kalbėti apie nusilenkimą Edmundui Steponaičiui, kuriam ir buvo skirta šių metų šventė. Taip ir norisi paklausti panelės Ievos, kodėl ji su Justinu tik viešbučio sienoms dainavo pernakt? Tai reikėjo visiems atėjusiems į susitikimą paskaityti, padainuoti, paskaityti, ne tik elektros lemputes atrijinėti... Tokios liūdnos mintys sprogsta galvoje, ar iš viso reikia tokių susitikimų, kur didieji kūrėjai nemato nieko, tik grybo formos vandens bokštą, o Kudirkos Naumiestyje, nušiurusią parduotuvę, kurioje prekiaujama kosmetika. Ar reikia maistą išsinešti keistai suvyniotą ir numesti prie kalno gėlių, gal yra kurie šią minutę neturi ką valgyti?..

93048. tikrai :-( 2012-06-14 19:01
aha, bendram PP straipsnių kontekste šis TOKS liūdesį keliantis...

Parašykite savo nuomonę

Įrašykite skaičių: Trys šimtai dešimt
Vardas arba parašas:
El. pašto adresas:
Straipsnio vertinimas:

Kultūros kalendorius
nuo 2012 m. Birželio

PATKPŠS

 1 2 3
4 5 6 7 8 9 10
11 12 13 14 15 16 17
18 19 20 21 22 23 24
25 26 27 28 29 30  

 1
2 3 4 5 6 7 8
9 10 11 12 13 14 15
16 17 18 19 20 21 22
23 24 25 26 27 28 29
30 31  

 1 2 3 4 5
6 7 8 9 10 11 12
13 14 15 16 17 18 19
20 21 22 23 24 25 26
27 28 29 30 31  

Nuorodos:
Kultūros vartai, Literatūra ir menas, Nemunas, Poezijos Didžioji Kunigaikštystė, Kulturpolis.lt


Rodoma versija 1 iš 3 
11:32:25 Jun 15, 2012   
Jun 2011 Jun 2013
Sąrašas   Archyvas   Pagalba