POEZIJOS PAVASARIS „Pasaulis baigias, todėl / reikia rašyti eilėraščius“KĘSTUTIS NASTOPKA [skaityti komentarus]
 Kęstutis Nastopka, Aidas Marčėnas, Valentinas Sventickas ir konferencijos moderatorius Donatas Petrošius. Astridos Petraitytės nuotrauka |
Šis aforizmas – ne Marčėno atradimas. Autorinės teisės turėtų priklausyti Šacherezadai. Legenda pasakoja, kad vienos salos karalius, keršydamas moterims dėl savo pirmosios žmonos neištikimybės, naujas žmonas nužudydavo po pirmosios nakties. Šacherezada suprato, kad išvengti pražūties ji gali tik kalbėdama. Kas naktį pasakodama karaliui vis naują pasaką ir nutraukdama ją įdomiausioje vietoje ji nugali mirtį (ir pagimdo karaliui tris sūnus).
Šacherezados receptą poetinei kūrybai pritaikė Albinas Žukauskas. Jis gyvenimo ir rašymo tiesiogiai netapatino. Savo biografijoje poetas skyrė gyvenimo ir negyvenimo periodus. Poetiniu negyvenimu laikė ankstyvąją poeziją (1929–1935), kai, perpratęs Maironio – Janonio – Binkio poetines gudrybes, kalbėjo ne savo, o jų žodžiais. Pirmasis gyvenimo laikotarpis įkūnytas rinkinyje „Laikai ir žmonės“ (1938). Jame ryški pasaulio pabaigos nuojauta: „Laikai lyg trapūs žagarai sulūžta, susipainioja“, „sausas vėjas, aštrus ir karštas kaip liepsnoją skujos, nubarsto veidus pelenais iš perdegintų saulių“. Kaip nemirties pažadas – visai pagal Šacherezados receptą – iš katastrofiško pasaulėvaizdžio išnyra erotiniai moterų – „gražių, nors ir menkapročių, žemės dukterų“ – vaizdiniai: Vakarais girgždėjo svirtys. Žvengė arkliai. Mergaičių kvapas buvo karštas. Bučiavo stačiai į lūpas. Prie milinių glaudėsi stačios krūtinės.
Kitas negyvenimo laikotarpis – 1939–1960 metai: bandymas pereiti nuo vilniškės poetinės mokyklos prie kauniškės poetinės mokyklos. Pasinėręs į politinę veiklą, Žukauskas kaip poetas nutilo (išimtis – Oskaro Milašiaus „Simfonijų“ vertimas). Beviltiškas buvo bandymas prisitaikyti prie ideologinio kauniškės mokyklos mutanto – deklaratyvaus propagandinio eilėraščio („Mūsų frontas“, 1952).
Iškalbinga poemos „Obuolio kritimas“ rankraštinio varianto strofa: Per patį rausvageltabaltį sodų gaisrą, Žalių pavasario liepsnų aplietas, pergalės Dienos pavakariais jis ėjo Iš pasimatymo su Josifu Visarionovičium: sutiko Po baltaraude obelim tėvynę Lietuvą. – Sveika, priglobk mane, apsaugoki, – paprašė. Nuo tolaik įsikibęs jos sijono, nė per žingsnį nesitraukia.
1953 metų Pergalės dieną Žukauskas buvo išleistas iš kalėjimo, į kurį pateko jau po Stalino mirties ir tik dėl to išvengė gulago kalinio dalios. Bet susitikimą su Josifu Visarionovičiumi galima nukelti į pirmosios sovietinės okupacijos metus, įtraukusios Žukauską į politinės veiklos sūkurį. Iš naujo sutikta tėvynė Lietuva grąžino – tegu ir ne iš karto – poetą prie jo kūrybos ištakų.
Vėlyvojoje Žukausko poezijoje negrįžtamas istorinis laikas atsiduria belaikiame poezijos židinyje. Praeities atodangos atsiveria kaip „neišgalvotų įvykių – rūdijančių laikų metalo luitai“. Atgyja Seinų kraštas su savo anuomete buitimi, socialiniais bei tautiniais santykiais, vienkartiniais personažais: nelaba Lumbių padegėlio marti, gundančios Sankūrų našlės, „kietakūnės, stambios, kiek pilvotos skerslenkės, / iš Pagarielčiaus dvaro bajoraitės“. Erotinis išgyvenimas, kaip ir pirmuoju poetinio gyvenimo periodu, jungia gyvastingumą ir grėsmę, mirties ir atgimimo vaizdinius.
Gyvenimo ir kalbėjimo tapatumą įtvirtina Žukausko poetika. Pasakojimas pradedamas iš toli, įtraukiant tartum atsitiktines, bet iš tikrųjų neatsiejamas nuo išgyvenimo visumos smulkmenas. Nesitenkindamas vienu apibūdinimu, poetas pagrečiui pažeria ištisą virtinę sinonimų, išskaičiavimų. Čia pat skaitytojo akyse įprastiniai žodžiai transformuojami į nebūtus, bet tame kontekste būtinus. Įvairūs kalboje neegzistuojantys, bet gramatiškai įmanomi dariniai išreiškia laiko reliatyvumą: „negyvųjų laiklaikiai“, „užlaikių senatvė“, „tolima sakmė – jau tūkstantvakarykštė“, daugiskaitinės dabartys, ateitys. Kintančias vertybes, nesiliaujančias pervartas fiksuoja poeto mėgstami oksimoronai: „palaiminti melai“, „tyros klastotės“, „naiviai nekaltos, taurios paleistuvės“, „pagyvenusi velionė“.
Žodžiai spraudžiasi vieni per kitus, sudarydami judrų sambūrį. Kalbos visatoje nusitrina erdvės ir laiko skirtys, susitinka gyvieji ir mirusieji, kasdieniški ritualai apglėbia amžinybę. Gyvenimą liudijantis kalbėjimas gelbsti nuo nebūties.
Žukausko sintaksės estetinę ir reikšminę funkciją gyvai buvo pajautęs Sigitas Geda: Sintaksė, broli, tik sintaksė gelbsti mus... <...> ... sintaksė dega ant bulvių, balandų, sintaksė raudonais takažolių žiedais, kurios, ačiū Dievui, nežydi! Gaili mūs mirtis! Gailus mūsų gyvenimas, ką daugiau mes galėjome čia pasakyti... („Eilėraštis Albinui Žukauskui“)
Panaši sintaksės funkcija ir paties Sigito Gedos verlibruose: ...Man turėtų būti paliudyta, apreikšta tikrenybė žodžiu. Kad tam žodyje, ne, ne žodyje – su žodžiu, kad žodis po žodžio, žodžiais, žodžių grandinėje, žodžiais, slenkančiais paeiliui apsireikštų plastėjimas, forma. Gervių virtinė, girksinti danguje viršum surūdijusių Buivydiškių, ir rudenio kvapas, lapai su raudonais apgamais pažastėlėse yra mano eilėraščių siekiamybė. Ir – nujaučiamas spirito kvapas. („Spragsint malkoms krosnelėje“)
Kitas kalbėjimo, tapusio gyvenimu, pavyzdys – Antano Kalanavičiaus „Vienkiemio gylėj“. Pasitraukęs iš literatūrinio negyvenimo į atokų Sapiegiškės vienkiemį, jis sukūrė galingos poetinės traukos pasaulį su svaiginančiomis viršūnėmis ir pragarmėmis: Dabar mano žodžiai, kas tie Mano žodžiai, vien dzindros, Atšokdamos skambtelėję nuo vėstančios Geležies, ano vakaro vasaros šilto Baltas, o baltas sulig gūdasties Dobilaiti, gaji kaip šaltekšnių Brūzgynas, kaip raisto karklynas gaji Užmarštie.
Ūkanų vilgatingi priplėkę miltai Dabar jau tarp mūsų, svetimų ir Šakotų savų balsai ir darbai kaip Gyvačių apjuodęs šnypštimas, ir lyg Paukštės šviesiausio dabar jau Tarp mūsų, seno laumžirgio sparnas, Lydekos pelekas, susibuvęs ąžuolas, Daugsyk daugelio peržengtas mūsų Slenkstis laiko smingančiam pleište Tarp mūs.
Mano tėve prietemos gylėj žalioj Prie sąsparos seno vienkiemio, dengto Cinkuota skarda, tegu rūdžių lopai Atminty neprigyja, tegu progiesmiais Mirga ir mirga iškalbiausioji ryto Aušra virš ateinančių vasarojų, Ir tegu jau kada nors sukniubsiu Užkliuvęs už liepsnojančių šviesos Virkščių nei už pusiaunakčio ilties, Jei bus leista vinklioj o tylioj Nelemty.
Kaip Žukausko poringės nusiaubė gimtuosius Bubelius, taip Kalanavičiaus „prakalbėjimai“ Nedzingės tarmės galimybes realizavo netikėtais priešdėliniais ir priesaginiais dariniais, suveiksmažodėjusiais daiktavardžiais ir kitokiais nebūtais žodžiais. Aprašomą pasaulį išjudina jokių gramatikų nepaisantys veiksmažodėjantys daiktavardžiai, iš kurių sudėtas kone visas eilėraštis „Graižtvingam šuliny“: Graižtvingam šuliny kur upėms ūkanėdavo srautai gelmėti vakarėjo rytėjo ugnis žiburėjo mėnesiena rūtėjo lieptėjo debesėjo žaibėjo spindulėjo amalėjo žolėjo devynžiedėjo svajonėjo...
Kalanavičius puikiai suvokė egzistencinę tokio išlaisvinto kalbėjimo prasmę: Pats esu užaugintas paparčių Pavėsy, net keliskart išmestas Iš pokario traiškančio šaudančio Gaisro kaip menkiausias kuodelis Linų, radęs vietą nakvynei Visam motinos turte pustuštėj juostine geležėle apkaustytoj Kraičio dėžėj.
Ir kalbu vien tik tam, kad vieversių Grandinėlės ir žingsniai stamantrūs Netaptų, nepapeiksi, viltingais Paparčių žiedais, kad ateinančios Akys neįpultų gegutės lizdan. Šitaip žodis per žodį, kiek Kelia mano balsas, sudylantis Vieškeliuos, linkintis gera Net kerpei ant kniūbsčio Akmens.
|