Literatūra ir menas

Lietuvos rašytojų sąjungos savaitraštis „Literatūra ir menas“

2012-06-08 nr. 3383

| Spausdinti | Archyvas | Redakcija |


VIRŠELIAI 
• VLADAS ORŽEKAUSKAS4
• TOOMAS KALVE
• ALFREDAS PETRAS GUŽAS4
• LINA ALBRIKIENĖ

KULTŪROS ŽEMĖLAPIS 
• PARODOS1
• VAKARAI
• REKLAMA

VIENAS EILĖRAŠTIS 
• ANTANAS STRAZDAS.
Pasterka, arba Piemienu Giesmie
4

REDAKCIJOS SKILTIS 
• NERINGA MIKALAUSKIENĖ.
Šiapus Senos, anapus Neries
2
• TRUMPA KRONIKA
• Bibliografijos ir knygotyros centras

POEZIJOS PAVASARIS 
• ASTRIDA PETRAITYTĖ.
Eilėraščius rašyti reikia – kodėl?
• INGA GAILE.
Latvių poetė pasaulio pabaigoje
3
• ELENA KARNAUSKAITĖ.
Pasaulis nesibaigia, rašyti reikia...
1
 KĘSTUTIS NASTOPKA.
„Pasaulis baigias, todėl / reikia rašyti eilėraščius“
• TOMAS TAŠKAUSKAS.
Dievai, pavargę nuo savo pasaulių
• IEVA GUDMONAITĖ.
Šakiai–Vilkaviškis. Aukso ragas ir salos poezijai
2

AKTUALIJOS 
• Dėl Antano Gudaičio testamentinės valios vykdymo12
• PROGRAMA.
Santaros-Šviesos suvažiavimas
1

MUZIKA 
• TAUTVYDAS BAJARKEVIČIUS.
Viskas gerai
• JŪRATĖ VYLIŪTĖ.
Vydūniškos asmenybės prieglobstyje

TV: ŽIŪRIM, KĄ TURIM 
• AUDRA BARANAUSKAITĖ.
Didysis vasaros televizorius
3

CHRONO 
• ADAM KRZEMIŃSKI.
Ideologijos pabaiga
1

POEZIJA 
• EMILIJA LIEGUTĖ3

VERTIMAI 
• MASON PIPER.
Iš ciklo „Laiškai triušiams“
1

PROZA 
• MARIJUS ŠIRVINSKAS.
Žmogus pelėsis

PAŠTO DĖŽUTĖ 
• Gaila, buvo bičiulis6

25 PUSLAPIS 
• ALEKSANDRA FOMINA.
Jaudinančios kelionės laike ir erdvėje
1

AKTYVIOS JUNGTYS 
• KAROLIS VYŠNIAUSKAS.
Indie su priemaišom
3
• TADĄ KRIŠČIŪNĄ kalbina MARIJUS ŠIRVINSKAS.
Mes – dabartistai. Nors...
1

VAIZDAS PRO „VARTUS“ 
• AUŠRA TRAKŠELYTĖ.
Menininkė autobiografė

IN MEMORIAM 
• ROMUALDAS ORANTAS
1949 06 08 – 2012 06 01
• LIUDMILA JŪRATĖ MACKONIENĖ-MACKEVIČIENĖ
1929 02 05 – 2012 05 30
• ALEKSANDRAS ŠLEINYS
1914 03 04 – 2012 05 22

DE PROFUNDIS
„Aš neskiriu Pikaso paveikslo nuo avarijos.“
Iš kino filmo „Whistlerio motina“
 
• Gūtenmorgenas: „Vilnietiškas šiltnamis – mano tapatybė“3
• Viena Karaliaučiaus istorija*
• Iš pamestos politologo užrašų knygelės1

Skaitytojų pusi lusi 
• Šimtas dvyliktoji savaitė203

POEZIJOS PAVASARIS

„Pasaulis baigias, todėl / reikia rašyti eilėraščius“

KĘSTUTIS NASTOPKA

[skaityti komentarus]

iliustracija
Kęstutis Nastopka, Aidas Marčėnas, Valentinas Sventickas ir konferencijos moderatorius Donatas Petrošius.
Astridos Petraitytės nuotrauka


Šis aforizmas – ne Marčėno atradimas. Autorinės teisės turėtų priklausyti Šacherezadai. Legenda pasakoja, kad vienos salos karalius, keršydamas moterims dėl savo pirmosios žmonos neištikimybės, naujas žmonas nužudydavo po pirmosios nakties. Šacherezada suprato, kad išvengti pražūties ji gali tik kalbėdama. Kas naktį pasakodama karaliui vis naują pasaką ir nutraukdama ją įdomiausioje vietoje ji nugali mirtį (ir pagimdo karaliui tris sūnus).

Šacherezados receptą poetinei kūrybai pritaikė Albinas Žukauskas. Jis gyvenimo ir rašymo tiesiogiai netapatino. Savo biografijoje poetas skyrė gyvenimo ir negyvenimo periodus. Poetiniu negyvenimu laikė ankstyvąją poeziją (1929–1935), kai, perpratęs Maironio – Janonio – Binkio poetines gudrybes, kalbėjo ne savo, o jų žodžiais. Pirmasis gyvenimo laikotarpis įkūnytas rinkinyje „Laikai ir žmonės“ (1938). Jame ryški pasaulio pabaigos nuojauta: „Laikai lyg trapūs žagarai sulūžta, susipainioja“, „sausas vėjas, aštrus ir karštas kaip liepsnoją skujos, nubarsto veidus pelenais iš perdegintų saulių“. Kaip nemirties pažadas – visai pagal Šacherezados receptą – iš katastrofiško pasaulėvaizdžio išnyra erotiniai moterų – „gražių, nors ir menkapročių, žemės dukterų“ – vaizdiniai:


        Vakarais girgždėjo svirtys. Žvengė arkliai.
        Mergaičių kvapas buvo karštas. Bučiavo
        stačiai į lūpas. Prie milinių glaudėsi stačios krūtinės.

              („Nužudytas pavasaris“)

Kitas negyvenimo laikotarpis – 1939–1960 metai: bandymas pereiti nuo vilniškės poetinės mokyklos prie kauniškės poetinės mokyklos. Pasinėręs į politinę veiklą, Žukauskas kaip poe­tas nutilo (išimtis – Oskaro Milašiaus „Simfonijų“ vertimas). Beviltiškas buvo bandymas prisitaikyti prie ideologinio kauniškės mokyklos mutanto – deklaratyvaus propagandinio eilėraščio („Mūsų frontas“, 1952).

Iškalbinga poemos „Obuolio kritimas“ rankraštinio varianto strofa:


        Per patį rausvageltabaltį sodų gaisrą,
        Žalių pavasario liepsnų aplietas, pergalės
        Dienos pavakariais jis ėjo
        Iš pasimatymo su Josifu Visarionovičium: sutiko
        Po baltaraude obelim tėvynę Lietuvą.
        – Sveika, priglobk mane, apsaugoki, – paprašė.
        Nuo tolaik įsikibęs jos sijono, nė per žingsnį nesitraukia.

1953 metų Pergalės dieną Žukauskas buvo išleistas iš kalėjimo, į kurį pateko jau po Stalino mirties ir tik dėl to išvengė gulago kalinio dalios. Bet susitikimą su Josifu Visarionovičiumi galima nukelti į pirmosios sovietinės okupacijos metus, įtraukusios Žukauską į politinės veiklos sūkurį. Iš naujo sutikta tėvynė Lietuva grąžino – tegu ir ne iš karto – poetą prie jo kūrybos ištakų.

Vėlyvojoje Žukausko poezijoje negrįžtamas istorinis laikas atsiduria belaikiame poezijos židinyje. Praeities atodangos atsiveria kaip „neišgalvotų įvykių – rūdijančių laikų metalo luitai“. Atgyja Seinų kraštas su savo anuomete buitimi, socialiniais bei tautiniais santykiais, vienkartiniais personažais: nelaba Lumbių padegėlio marti, gundančios Sankūrų našlės, „kietakūnės, stambios, kiek pilvotos skerslenkės, / iš Pagarielčiaus dvaro bajoraitės“. Erotinis išgyvenimas, kaip ir pirmuoju poetinio gyvenimo periodu, jungia gyvastingumą ir grėsmę, mirties ir atgimimo vaizdinius.

Gyvenimo ir kalbėjimo tapatumą įtvirtina Žukausko poetika. Pasakojimas pradedamas iš toli, įtraukiant tartum atsitiktines, bet iš tikrųjų neatsiejamas nuo išgyvenimo visumos smulkmenas. Nesitenkindamas vienu apibūdinimu, poetas pagrečiui pažeria ištisą virtinę sinonimų, išskaičiavimų. Čia pat skaitytojo akyse įprastiniai žodžiai transformuojami į nebūtus, bet tame kontekste būtinus. Įvairūs kalboje neegzistuojantys, bet gramatiškai įmanomi dariniai išreiškia laiko reliatyvumą: „negyvųjų laiklaikiai“, „užlaikių senatvė“, „tolima sakmė – jau tūkstantvakarykštė“, daugiskaitinės dabartys, ateitys. Kintančias vertybes, nesiliaujančias pervartas fiksuoja poeto mėgstami oksimoronai: „palaiminti melai“, „tyros klastotės“, „naiviai nekaltos, taurios paleistuvės“, „pagyvenusi velionė“.

Žodžiai spraudžiasi vieni per kitus, sudarydami judrų sambūrį. Kalbos visatoje nusitrina erdvės ir laiko skirtys, susitinka gyvieji ir mirusieji, kasdieniški ritualai apglėbia amžinybę. Gyvenimą liudijantis kalbėjimas gelbsti nuo nebūties.

Žukausko sintaksės estetinę ir reikšminę funkciją gyvai buvo pajautęs Sigitas Geda:


        Sintaksė, broli, tik sintaksė gelbsti
        mus...
        <...> ... sintaksė
        dega ant bulvių, balandų,
        sintaksė raudonais takažolių žiedais,
        kurios, ačiū Dievui, nežydi! Gaili
        mūs mirtis! Gailus mūsų gyvenimas,
        ką daugiau mes galėjome čia pasakyti...

              („Eilėraštis Albinui Žukauskui“)

Panaši sintaksės funkcija ir paties Sigito Gedos verlibruose:


        ...Man turėtų būti
        paliudyta, apreikšta tikrenybė žodžiu. Kad tam
        žodyje, ne, ne žodyje – su žodžiu, kad žodis
        po žodžio, žodžiais, žodžių grandinėje,
        žodžiais, slenkančiais paeiliui apsireikštų
        plastėjimas, forma. Gervių virtinė, girksinti
        danguje viršum surūdijusių Buivydiškių, ir
        rudenio kvapas, lapai su raudonais apgamais
        pažastėlėse
        yra mano eilėraščių siekiamybė.
        Ir – nujaučiamas spirito kvapas.

              („Spragsint malkoms krosnelėje“)

Kitas kalbėjimo, tapusio gyvenimu, pavyzdys – Antano Kalanavičiaus „Vienkiemio gylėj“. Pasitraukęs iš literatūrinio negyvenimo į atokų Sapiegiškės vienkiemį, jis sukūrė galingos poetinės traukos pasaulį su svaiginančiomis viršūnėmis ir pragarmėmis:


        Dabar mano žodžiai, kas tie
        Mano žodžiai, vien dzindros,
        Atšokdamos skambtelėję nuo vėstančios
        Geležies, ano vakaro vasaros šilto
        Baltas, o baltas sulig gūdasties
        Dobilaiti, gaji kaip šaltekšnių
        Brūzgynas, kaip raisto karklynas gaji
        Užmarštie.

        Ūkanų vilgatingi priplėkę miltai
        Dabar jau tarp mūsų, svetimų ir
        Šakotų savų balsai ir darbai kaip
        Gyvačių apjuodęs šnypštimas, ir lyg
        Paukštės šviesiausio dabar jau
        Tarp mūsų, seno laumžirgio sparnas,
        Lydekos pelekas, susibuvęs ąžuolas,
        Daugsyk daugelio peržengtas mūsų
        Slenkstis laiko smingančiam pleište
        Tarp mūs.

        Mano tėve prietemos gylėj žalioj
        Prie sąsparos seno vienkiemio, dengto
        Cinkuota skarda, tegu rūdžių lopai
        Atminty neprigyja, tegu progiesmiais
        Mirga ir mirga iškalbiausioji ryto
        Aušra virš ateinančių vasarojų,
        Ir tegu jau kada nors sukniubsiu
        Užkliuvęs už liepsnojančių šviesos
        Virkščių nei už pusiaunakčio ilties,
        Jei bus leista vinklioj o tylioj
        Nelemty.

              („Vienkiemio gylėj“)

Kaip Žukausko poringės nusiaubė gimtuosius Bubelius, taip Kalanavičiaus „prakalbėjimai“ Nedzingės tarmės galimybes realizavo netikėtais priešdėliniais ir priesaginiais dariniais, suveiksmažodėjusiais daiktavardžiais ir kitokiais nebūtais žodžiais. Aprašomą pasaulį išjudina jokių gramatikų nepaisantys veiksmažodėjantys daiktavardžiai, iš kurių sudėtas kone visas eilėraštis „Graižtvingam šuliny“:


        Graižtvingam šuliny
        kur upėms ūkanėdavo
        srautai
        gelmėti
        vakarėjo
        rytėjo ugnis
        žiburėjo mėnesiena
        rūtėjo
        lieptėjo
        debesėjo
        žaibėjo
        spindulėjo
        amalėjo
        žolėjo
        devynžiedėjo
        svajonėjo...

Kalanavičius puikiai suvokė egzistencinę tokio išlaisvinto kalbėjimo prasmę:


        Pats esu užaugintas paparčių
        Pavėsy, net keliskart išmestas
        Iš pokario traiškančio šaudančio
        Gaisro kaip menkiausias kuodelis
        Linų, radęs vietą nakvynei
        Visam motinos turte pustuštėj juostine geležėle apkaustytoj
        Kraičio dėžėj.

        Ir kalbu vien tik tam, kad vieversių
        Grandinėlės ir žingsniai stamantrūs
        Netaptų, nepapeiksi, viltingais
        Paparčių žiedais, kad ateinančios
        Akys neįpultų gegutės lizdan.
        Šitaip žodis per žodį, kiek
        Kelia mano balsas, sudylantis
        Vieškeliuos, linkintis gera
        Net kerpei ant kniūbsčio
        Akmens.

              („Atosvara“)


 

Parašykite savo nuomonę

Įrašykite skaičių: Trys šimtai dešimt
Vardas arba parašas:
El. pašto adresas:
Straipsnio vertinimas:

Kultūros kalendorius
nuo 2012 m. Birželio

PATKPŠS

 1 2 3
4 5 6 7 8 9 10
11 12 13 14 15 16 17
18 19 20 21 22 23 24
25 26 27 28 29 30  

 1
2 3 4 5 6 7 8
9 10 11 12 13 14 15
16 17 18 19 20 21 22
23 24 25 26 27 28 29
30 31  

 1 2 3 4 5
6 7 8 9 10 11 12
13 14 15 16 17 18 19
20 21 22 23 24 25 26
27 28 29 30 31  

Nuorodos:
Kultūros vartai, Literatūra ir menas, Nemunas, Poezijos Didžioji Kunigaikštystė, Kulturpolis.lt


Rodoma versija 1 iš 3 
11:32:21 Jun 15, 2012   
Jun 2011 Jun 2013
Sąrašas   Archyvas   Pagalba