„Pasaulis baigias, todėl / reikia rašyti eilėraščius“

Kęstutis Nastopka, Aidas Marčėnas, Valentinas Sventickas ir konferencijos moderatorius Donatas Petrošius. Astridos Petraitytės nuotrauka

Šis aforizmas – ne Marčėno atradimas. Autorinės teisės turėtų priklausyti Šacherezadai. Legenda pasakoja, kad vienos salos karalius, keršydamas moterims dėl savo pirmosios žmonos neištikimybės, naujas žmonas nužudydavo po pirmosios nakties. Šacherezada suprato, kad išvengti pražūties ji gali tik kalbėdama. Kas naktį pasakodama karaliui vis naują pasaką ir nutraukdama ją įdomiausioje vietoje ji nugali mirtį (ir pagimdo karaliui tris sūnus).

Šacherezados receptą poetinei kūrybai pritaikė Albinas Žukauskas. Jis gyvenimo ir rašymo tiesiogiai netapatino. Savo biografijoje poetas skyrė gyvenimo ir negyvenimo periodus. Poetiniu negyvenimu laikė ankstyvąją poeziją (1929–1935), kai, perpratęs Maironio – Janonio – Binkio poetines gudrybes, kalbėjo ne savo, o jų žodžiais. Pirmasis gyvenimo laikotarpis įkūnytas rinkinyje „Laikai ir žmonės“ (1938). Jame ryški pasaulio pabaigos nuojauta: „Laikai lyg trapūs žagarai sulūžta, susipainioja“, „sausas vėjas, aštrus ir karštas kaip liepsnoją skujos, nubarsto veidus pelenais iš perdegintų saulių“. Kaip nemirties pažadas – visai pagal Šacherezados receptą – iš katastrofiško pasaulėvaizdžio išnyra erotiniai moterų – „gražių, nors ir menkapročių, žemės dukterų“ – vaizdiniai:

Vakarais girgždėjo svirtys. Žvengė arkliai.
Mergaičių kvapas buvo karštas. Bučiavo
stačiai į lūpas. Prie milinių glaudėsi stačios krūtinės.

(„Nužudytas pavasaris“)

Kitas negyvenimo laikotarpis – 1939–1960 metai: bandymas pereiti nuo vilniškės poetinės mokyklos prie kauniškės poetinės mokyklos. Pasinėręs į politinę veiklą, Žukauskas kaip poe­tas nutilo (išimtis – Oskaro Milašiaus „Simfonijų“ vertimas). Beviltiškas buvo bandymas prisitaikyti prie ideologinio kauniškės mokyklos mutanto – deklaratyvaus propagandinio eilėraščio („Mūsų frontas“, 1952).

Iškalbinga poemos „Obuolio kritimas“ rankraštinio varianto strofa:

Per patį rausvageltabaltį sodų gaisrą,
Žalių pavasario liepsnų aplietas, pergalės
Dienos pavakariais jis ėjo
Iš pasimatymo su Josifu Visarionovičium: sutiko
Po baltaraude obelim tėvynę Lietuvą.
– Sveika, priglobk mane, apsaugoki, – paprašė.
Nuo tolaik įsikibęs jos sijono, nė per žingsnį nesitraukia.

1953 metų Pergalės dieną Žukauskas buvo išleistas iš kalėjimo, į kurį pateko jau po Stalino mirties ir tik dėl to išvengė gulago kalinio dalios. Bet susitikimą su Josifu Visarionovičiumi galima nukelti į pirmosios sovietinės okupacijos metus, įtraukusios Žukauską į politinės veiklos sūkurį. Iš naujo sutikta tėvynė Lietuva grąžino – tegu ir ne iš karto – poetą prie jo kūrybos ištakų.

Vėlyvojoje Žukausko poezijoje negrįžtamas istorinis laikas atsiduria belaikiame poezijos židinyje. Praeities atodangos atsiveria kaip „neišgalvotų įvykių – rūdijančių laikų metalo luitai“. Atgyja Seinų kraštas su savo anuomete buitimi, socialiniais bei tautiniais santykiais, vienkartiniais personažais: nelaba Lumbių padegėlio marti, gundančios Sankūrų našlės, „kietakūnės, stambios, kiek pilvotos skerslenkės, / iš Pagarielčiaus dvaro bajoraitės“. Erotinis išgyvenimas, kaip ir pirmuoju poetinio gyvenimo periodu, jungia gyvastingumą ir grėsmę, mirties ir atgimimo vaizdinius.

Gyvenimo ir kalbėjimo tapatumą įtvirtina Žukausko poetika. Pasakojimas pradedamas iš toli, įtraukiant tartum atsitiktines, bet iš tikrųjų neatsiejamas nuo išgyvenimo visumos smulkmenas. Nesitenkindamas vienu apibūdinimu, poetas pagrečiui pažeria ištisą virtinę sinonimų, išskaičiavimų. Čia pat skaitytojo akyse įprastiniai žodžiai transformuojami į nebūtus, bet tame kontekste būtinus. Įvairūs kalboje neegzistuojantys, bet gramatiškai įmanomi dariniai išreiškia laiko reliatyvumą: „negyvųjų laiklaikiai“, „užlaikių senatvė“, „tolima sakmė – jau tūkstantvakarykštė“, daugiskaitinės dabartys, ateitys. Kintančias vertybes, nesiliaujančias pervartas fiksuoja poeto mėgstami oksimoronai: „palaiminti melai“, „tyros klastotės“, „naiviai nekaltos, taurios paleistuvės“, „pagyvenusi velionė“.

Žodžiai spraudžiasi vieni per kitus, sudarydami judrų sambūrį. Kalbos visatoje nusitrina erdvės ir laiko skirtys, susitinka gyvieji ir mirusieji, kasdieniški ritualai apglėbia amžinybę. Gyvenimą liudijantis kalbėjimas gelbsti nuo nebūties.

Žukausko sintaksės estetinę ir reikšminę funkciją gyvai buvo pajautęs Sigitas Geda:

Sintaksė, broli, tik sintaksė gelbsti
mus...
<...> ... sintaksė
dega ant bulvių, balandų,
sintaksė raudonais takažolių žiedais,
kurios, ačiū Dievui, nežydi! Gaili
mūs mirtis! Gailus mūsų gyvenimas,
ką daugiau mes galėjome čia pasakyti...

(„Eilėraštis Albinui Žukauskui“)

Panaši sintaksės funkcija ir paties Sigito Gedos verlibruose:

...Man turėtų būti
paliudyta, apreikšta tikrenybė žodžiu. Kad tam
žodyje, ne, ne žodyje – su žodžiu, kad žodis
po žodžio, žodžiais, žodžių grandinėje,
žodžiais, slenkančiais paeiliui apsireikštų
plastėjimas, forma. Gervių virtinė, girksinti
danguje viršum surūdijusių Buivydiškių, ir
rudenio kvapas, lapai su raudonais apgamais
pažastėlėse
yra mano eilėraščių siekiamybė.
Ir – nujaučiamas spirito kvapas.

(„Spragsint malkoms krosnelėje“)

Kitas kalbėjimo, tapusio gyvenimu, pavyzdys – Antano Kalanavičiaus „Vienkiemio gylėj“. Pasitraukęs iš literatūrinio negyvenimo į atokų Sapiegiškės vienkiemį, jis sukūrė galingos poetinės traukos pasaulį su svaiginančiomis viršūnėmis ir pragarmėmis:

Dabar mano žodžiai, kas tie
Mano žodžiai, vien dzindros,
Atšokdamos skambtelėję nuo vėstančios
Geležies, ano vakaro vasaros šilto
Baltas, o baltas sulig gūdasties
Dobilaiti, gaji kaip šaltekšnių
Brūzgynas, kaip raisto karklynas gaji
Užmarštie.

Ūkanų vilgatingi priplėkę miltai
Dabar jau tarp mūsų, svetimų ir
Šakotų savų balsai ir darbai kaip
Gyvačių apjuodęs šnypštimas, ir lyg
Paukštės šviesiausio dabar jau
Tarp mūsų, seno laumžirgio sparnas,
Lydekos pelekas, susibuvęs ąžuolas,
Daugsyk daugelio peržengtas mūsų
Slenkstis laiko smingančiam pleište
Tarp mūs.

Mano tėve prietemos gylėj žalioj
Prie sąsparos seno vienkiemio, dengto
Cinkuota skarda, tegu rūdžių lopai
Atminty neprigyja, tegu progiesmiais
Mirga ir mirga iškalbiausioji ryto
Aušra virš ateinančių vasarojų,
Ir tegu jau kada nors sukniubsiu
Užkliuvęs už liepsnojančių šviesos
Virkščių nei už pusiaunakčio ilties,
Jei bus leista vinklioj o tylioj
Nelemty.

(„Vienkiemio gylėj“)

Kaip Žukausko poringės nusiaubė gimtuosius Bubelius, taip Kalanavičiaus „prakalbėjimai“ Nedzingės tarmės galimybes realizavo netikėtais priešdėliniais ir priesaginiais dariniais, suveiksmažodėjusiais daiktavardžiais ir kitokiais nebūtais žodžiais. Aprašomą pasaulį išjudina jokių gramatikų nepaisantys veiksmažodėjantys daiktavardžiai, iš kurių sudėtas kone visas eilėraštis „Graižtvingam šuliny“:

Graižtvingam šuliny
kur upėms ūkanėdavo
srautai
gelmėti
vakarėjo
rytėjo ugnis
žiburėjo mėnesiena
rūtėjo
lieptėjo
debesėjo
žaibėjo
spindulėjo
amalėjo
žolėjo
devynžiedėjo
svajonėjo...

Kalanavičius puikiai suvokė egzistencinę tokio išlaisvinto kalbėjimo prasmę:

Pats esu užaugintas paparčių
Pavėsy, net keliskart išmestas
Iš pokario traiškančio šaudančio
Gaisro kaip menkiausias kuodelis
Linų, radęs vietą nakvynei
Visam motinos turte pustuštėj juostine geležėle apkaustytoj
Kraičio dėžėj.

Ir kalbu vien tik tam, kad vieversių
Grandinėlės ir žingsniai stamantrūs
Netaptų, nepapeiksi, viltingais
Paparčių žiedais, kad ateinančios
Akys neįpultų gegutės lizdan.
Šitaip žodis per žodį, kiek
Kelia mano balsas, sudylantis
Vieškeliuos, linkintis gera
Net kerpei ant kniūbsčio
Akmens.

(„Atosvara“)