kauko laiptai
________________________________________________

Apie kūrėjų religingumą
Gintaras BERESNEVIČIUS


Lietuvos kūrėjai, nelaimei, – arba pažįstami, arba draugai, arba blogiausiu atveju atsiranda koks nedraugas, bet jis yra tavo draugo bičiulis ir negali žmogus kaip reikiant paūdyti nė vieno iš jų; o girti kaip tikram lietuviui nesinori. Ir teisybę šnekėti geriau personalijų neliečiant, o ta teisybė geriausiai atsiskleidžia (tokiu atveju) fenomenologiškai. Tai yra – skirstant ir dėliojant pagal tipus ir žanrus.

Kai man pasiūlė parašyti ką nors apie lietuvių rašytojų religingumą, jau išsyk žinojau, kad tai bjaurūs spąstai, bet spąstai tam ir spendžiami, kad įkliūtum ar ne. Tad nutariau apeiti užslėptą spąstų virtinę – kalbėti apie konkrečiai įvardytų kūrėjų religingumą, atsispindintį jų kūryboje. Jokio skirtumo. Vis tiek kiekvienas kūrėjas vadovaujasi jau duota ir prisiimta „religingumo schema“, kurioje esti įvairiausių langelių. Ir kiekvienas kūrėjas turi savo nikių. Religinių. Religijotyrine prasme jie nėra religingi. Klasikine prasme jie atstovauja tai, kas šiandien ir vadinama „naujuoju religingumu“, „privačiais religingumais“ ir pan.; kai tariasi, kad jie atstovauja katalikybę ar „krikščioniškuosius idealus“, padėtis dar kita.

Pamėginsiu išdėlioti kelis religingumo tipus ar stilius, kurie sutinkami mūsų literatų, poetų, rašytojų, eseistų kūryboje. Jie nesąmoningai į šiuos tipus orientuojasi, tačiau būtina pridurti, kad kiekvienas tipas retai kada būna išgrynintas, dažnai jis yra pereinamasis tarp dviejų, o sykiais priklauso iškart keliems tipams; čia nieko keisto, nes tokie reiškiniai yra dabartinės religinės situacijos atspindžiai. Ji tokia marga, kad pati savęs neidentifikuoja, o identifikuotojas tokiu atveju pats turi užmesti, pasiūlyti savo klausimyną, savo sąvokų tinklą, kurį jis meta ant religinės medžiagos.

Nieko, tik reinkarnacija. Reinkarnacinė literatūra teigia, kad reinkarnacijos minėjimas ar šio kodo vartojimas jau savaime daro kūrinį giliu, dvasingu ir keisčiausia – religiniu. Tačiau atgimimas šunimi ar arkliu, ar daugiavaike motina priklauso telenovelių stilistikai. Reinkarnacija čia yra tik stiliaus priemonė išspausti ašarai ar nežinojimas, kaip kitaip nudobti herojų jo nenudobiant. Moralo nėra. O šiaip – tai stilius, ne religija. Skaitytojai tokius dalykus mėgsta.

Dangus aukštai, žemė žemai. Banalybė, bet veikia. Literatūroje tai dažniausiai pasitaiko poetų kūriniuose, bet tinka ir prozai. Herojai grūmoja (dėkoja) dangui, rauda, prigludę prie motušės Žemės kūno. Dažnos klūpojimo, grūmojimo, raudojimo, beribio dėkingumo pozos, kurias ypatingomis akimirkomis užima herojai, paverčia juos kūrybiniais ir religiniais gigantais. Dievas čia, kaip sakoma, nieko dėtas. Svarbu laikysena.

Katalikiška literatūra. Naudojama daug Marijų, Jėzų Kristų, Juozapų, Kūdikėlių, o jau kryžių kryžių... Herojus pila vieną rožančių po kito, niekam kitam nelieka laiko, po to jis nušaunamas. Tokie literatūriniai kūriniai turėtų būti labai geri, ir visi geriečiai čia tikrai tokie geri, kad net išdžiūvę kaip medžio šaka, o jų charakteriai – sausos schemos. Blogį vaizduoja NKVD-istai su tijūnais. Šitie stori ir raudonskruosčiai. Kunigai šviesūs, liesi, daug kenčia ir nieko nepadaro. Tikintieji irgi šviesūs, negeria, vaikšto ir kalba, po to numiršta. Amžiną atilsį.

Gero katalikiško romano Lietuvoje parašyti neįmanoma – pernelyg daug klišių ir štampų. Užtat prancūzai, apsupti sekuliarios ir ateistinės kultūrinės aplinkos, pila puikius katalikiškus romanus ar galingą poeziją. O lietuvių net katalikiška poezija nuobodi. Stoka aistros.

Biblinė literatūra. Sulamita, Samsonas, Adomas su Ieva, Kainas su Abeliu. Senasis Testamentas cituojamas ilgais gabalais, Naujasis kiek rečiau. Daug grūmojimų. Lietuva eina per istoriją, lydimą išbandymų kaip Izraelis. Izraelio vardas neminimas, personažų žydų nėra, išskyrus, žinoma, Abraomą, Mozę ir kt. Užtat Lietuva ir personažai juda per kūrinį bibline ritmika. Nusirašinėjimas nuo Biblijos, nors Dievas neminimas, jo vietoje – Tautos Istorija.

Labai daug Dievo. Iš esmės piktžodžiaujanti kūryba. Dievas yra kas antroje eilutėje ar kas antrame sakinyje (šių proporcijų laikomasi pavyzdingai ir nuosekliai). Dievas palydimas epitetų, šūksmų „šlovė!“, „ak!“, „už ką mane baudi“, „pasigailėk“, „meile tu mano“. Šiame žanre sunku atskirti deklaratyvumą nuo nuoširdumo, bet dažnai tie tekstai tokie naivūs, kad, ko gero, nedirbtiniai. Dievas čia yra visur, kaip ir dera Viešpačiui. Kūryba daugiausia asmeninė ir santykis asmeniškas, kiti prie šito dvipusio santykio neprileidžiami; taip jiems ir reikia. Dėl intymumo ir individualizmo tai dažniausiai sutinkamas poezijos kūrinių religingumo tipas. Jei visa tai būtų surašyta į romaną, pasidarytų nuobodu. Na, dar novelė ar apsakymas.

Jokio Dievo nei dievų. Įdomiausias, bent jau man, „religinės“ literatūros žanras. Dievas neminimas, tačiau jis patyliukais, gal ir netyčiom, įspraustas gamtoje, pasaulėvaizdyje, peizažuose, charakteriuose, jų susigrūmimuose, savigraužose, dialoguose ir monologuose. Daug kirbančios sakralinės įtampos, kai Dievas yra, jam nesant.

Likiminė literatūra. Pagrindinis personažas – Likimas, Laima, Dalia, Fatumas. Jis iliustruojamas jo (Likimo) atžvilgiu antraeilių veikėjų lemtimis, kurių jie niekaip o niekaip negali pakeisti. Personažai ir peizažai yra tik tam, kad patvirtintų tezę – nuo likimo nepabėgsi. Pastaroji literatūra stipriai apvaldžiusi ir laiko sąmonę. Laiko, bet ne istorizmo, nes istorinė literatūra – visai kas kita. Likiminėje literatūroje daug žaizdų, ligų, traumų. Visos jos prasmingos, nes neturi prasmės – vis tiek taip būtų atsitikę.

Maginė literatūra. Visur ir viską veikia nežinomi, dažniausiai nepažinūs dėsniai, ir jų aibė; moterys viską žino ir valdo vyrų giminę, pasinaudodamos nežinomais dėsniais. Burtai, ypač meilės burtai. Užnuodytas pyragaitis. Menstruacijų kraujas į blondino kavą. Kaimas, lietaus šaukimas, burtai, nuoga pana rasoje, vaistažolės, raktažolės, čiobrelių kvapas. Himalajai, Tatrai. Visi miršta.

Raganų literatūra. Artima maginei, lietuvių literatūroje išsirutuliojo iš pastarosios, raganom rašytojom padedant. Pradedant Šatrijos Ragana ir Salomėja Nėrim, baigiant Jurga Ivanauskaite. Raganos viską ar beveik viską gali, tik joms nieko neišeina ar beveik nieko. Gali valdyti visokius pižonus, bet tikri vyrai slysta iš jų rankų, moka bėgti virš sniego, kalbėtis su paukščiais ir vaidinuokliais, plaukus šukuoja ypatingu būdu, seksualinis gyvenimas turtingas. Raganų literatūra yra stiprus žanras, bet iš visų pusių puolamas. Katalikai galvoja, kad negražu, kai raganos kutena kunigus, o moterys pačios to nori ir pyksta ant raganų rašytojų, kad šios neprileidžia jų prie žanro. Raganų literatūros specifika yra tokia: žanro specialistės užėmusios savo nišas taip kietai, kad kitoms jau neįsitarpuoti. Literatūros kritikai apsimeta, kad raganų literatūros visai nėra, nors ši srovė akivaizdi – bet tai iš pavydo ar baimės pažvelgti tiesai į akis, o tiesa ta, kad reikia perrašyti lietuvių literatūros istoriją. Tiesą sakant, raganų literatūros pradžia – XVI-XVII a. raganų teisinių apklausų protokolai, ten jos drąsiai ir atvirai kalba savo balsu apie tikrus dalykus. Vėliau, kaip minėjau, prirašytina Šatrijos Ragana, Saliamutė etc. Turime mes raganų literatūrą, ir atpažinę, ir prisipažinę džiaukimės ja, nes pasaulis tokios išsiilgęs.

Ką galiu pasakyti baigdamas? Lietuvių literatūros kūrėjų religingumas yra toks pat, kaip ir visos visuomenės. Visko po truputį, iš vienos operos, iš kitos.

Tai ne visi literatūrinio religingumo žanrai, tačiau šie populiariausi.



 
į viršų
"Nemunas" - Kauno kultūros ir meno savaitraštis
© "Kiti langai"
Rodoma versija 38 iš 38 
15:44:42 Mar 19, 2012   
Jul 2009 Nov 2014
Sąrašas   Archyvas   Pagalba