tiltai
________________________________________________

Tautiškumas lietuvių kine: vakar ir visados
Gediminas JANKAUSKAS


Aktoriai Petras Venslovas – Adomas Leparskis ir Irena Kriauzaitė – Brūkšdvario panelė filme ,,Žolės šaknys“. Žurnalo ,,Kinas“ archyvo nuotrauka

Aktoriai Petras Venslovas – Adomas Leparskis ir Irena
Kriauzaitė – Brūkšdvario panelė filme ,,Žolės šaknys“
 
Scena iš filmo ,,Strazdas – žalias paukštis“. Žurnalo ,,Kinas“ archyvo nuotrauka

Scena iš filmo ,,Strazdas – žalias paukštis“.
Žurnalo ,,Kinas“ archyvo nuotraukos

Paradoksalu, bet atgavus Nepriklausomybę per penkiolika metų mūsų šalyje beveik nesukurta filmų, kuriuose būtų giliai išanalizuota ir solidžiai įprasminta tai, kas sovietinėje Lietuvoje tikrai nebuvo skatinama. Lietuviškojo identiteto šaknų paieškoms, tautinės savimonės reanimacijai, lietuviškų tradicijų genealogijai per minėtą laikotarpį skirta daug filosofinių, literatūrinių, menotyros ir įvairių žanrų meno kūrinių. Tiktai kinematografiniuose baruose tokie pavyzdžiai atrodo tarsi reti želmenys dykynėje ar apleistoje gaisravietėje.

Senoji lietuviškosios kinematografijos gvardija, turinti reikiamos patirties, išminties ir talento šį darbą atlikti, per ilgai užsibuvo belaukdama patogių kūrybos sąlygų. O už juos kur kas energingesni jaunieji kino kūrėjai visai nedeklaruoja ištikimybės tautinėms tradicijoms ir pabrėžtinai stengiasi atrodyti kaip „pasaulio piliečiai“. Sprendžiant iš darbų, jiems kur kas svarbiau kuo greičiau peržengti gimtųjų namų slenkstį ir atsikratyti „provincialumo“. Mažai kas supranta, kad būtent tai, ko gero, ir yra pats ryškiausias tikrojo provincialumo bruožas.

Kitas paradoksas – sovietinės cenzūros sąlygomis Lietuvoje buvo sukurta nemažai filmų, kurių autoriams rūpėjo tiesiogiai ar Ezopo kalba skelbti tris svarbiausius būties klausimus: „Kas mes? Iš kur mes? Kur einame?“

Dabar galima įvairiai vertinti sovietinės Lietuvos kiną. Jame pakanka akivaizdaus ir niekuo nepateisinamo konformizmo. Yra filmų, kurių kūrėjai dabar visai nenorėtų prisiminti. Bet, ko gero, juos nusvertų tokie pavyzdžiai, kuriuose autoriai stengėsi išlaviruoti tarp politikos Scilės ir ideologijos Charibdės. Ne kartą kinematografininkus gelbėjo ir Ezopo kalba – ji anų laikų menininkams leido užuominomis ar iškalbingomis metaforomis kalbėti apie visai tautai svarbius dalykus ir būti teisingai suprastiems.

Poetiškai, linksmai ir tragiškai

Tautinio identiteto motyvus bandyta įkūnyti įvairiausiomis formomis. „Eglė – žalčių karalienė“ (1965) buvo sukurta pagal Salomėjos Nėries poemą ir Eduardo Balsio baletą. Tiesa, lietuviškumas buvo dekoratyvus, kostiumai – butaforiški ir sunkiasvoriai, o pabrėžtinai teatrinės išraiškos priemonės galutinai pavertė įdomią nacionalinės tautosakos istoriją statišku ir visai neišradingu reginiu.

Kur kas gražesne kūrybine pergale tapo režisieriaus Arūno Žebriūno „Velnio nuotaka“ (1976), sukurta pagal Kazio Borutos „Baltaragio malūną“. Simbolinės pasakos intonacijos vertė ieškoti formos, kuri padėtų ekrane sujungti sąlyginius romantinius apysakos elementus su visiškai realiais gyvenimiškais charakteriais. Šauniai išsisukti iš keblios padėties leido Viačeslavo Ganelino muzika, padiktavusi miuziklo pasirinkimą. Vėliau į klausimą, kiek jo filmas yra nacionalinis, režisierius atsakė: „Man atrodo, tiek, kiek aš esu lietuvis. Nesistengiau perteikti liaudies papročių, bet pats filmo pagrindas – lietuvių legenda, jos herojai, mūsų padavimams būdinga meilės, ištikimybės, išdavystės ir bausmės temos traktuotė...“

Lietuviškus tautinius motyvus ir ženklus net į realistinius pasakojimus įterpti kolegas išmokė Vytautas Žalakevičiaus. Jo šedevre „Niekas nenorėjo mirti“ (1965) daug panašių pavyzdžių: pokario klasių kovos tragizmą čia aprauda už kadro skambančios maldos, graudžios lietuvių liaudies dainos ir lemtingose scenose iš aukštumų į žmonių vargus žvelgiantis koplytstulpių medinis Dievas. O po finalinio mūšio ant lietuviško medinio kryžiaus pakabintas rusiškas šautuvas iki šių laikų lieka bene meniškiausia pokario įvykių metafora.

Istorinių dramų konfrontacijos

Aktorė Irena Marija Leonavičiūtė filme ,,Žolės šaknys“. Žurnalo ,,Kinas“ archyvo nuotrauka


Aktorė Irena Marija Leonavičiūtė
filme ,,Žolės šaknys“.
Žurnalo ,,Kinas“ archyvo nuotrauka
 

Nemažai dvasinio peno pamąstymams teikdavo vaidybiniai filmai apie seniai praėjusius laikus. Marijono Giedrio „Herkus Mantas“ (1972) anaiptol nebuvo vien pasakojimas apie seniai išnykusią prūsų tautą. Lietuviškų motyvų ar ryškių asociacijų nereikėjo ieškoti su žiburiu – viskas buvo paviršiuje: pagoniškos ištakos, skaudūs valstybingumo kūrimo pagrindai, pasiaukojama kova už Tėvynės išsivadavimą iš vergijos, nacionalinio pasididžiavimo formavimas, tiltų tarp praeities ir dabarties tiesimas. Panašios viltys dėtos ir į filmus apie baudžiavos gadynę – „Tas prakeiktas nuolankumas“ (pagal Juozo Tumo-Vaižganto „Dėdes ir dėdienes“) ir „Akmuo ant akmens“. Abu pasirodė beveik vienu metu – 1971 metais. Režisieriaus Raimondo Vabalo „Akmuo ant akmens“ laimėjo šių filmų konfrontacijoje dėl savo filosofinės rimties, sodrių charakterių, gerai sustyguotos dramaturgijos. O štai pernelyg didelė Algimanto Dausos pagarba literatūros klasikui „Tam prakeiktam nuolankumui“ smarkiai pakenkė: etnografinių epizodų labai daug, jie gana įspūdingi, tačiau ne visi giliau įprasminti ir tampa akį rėžiančiu (o kai kada ir erzinančiu) iliustratyviu socialiniu fonu.

Gytis Lukšas ieško šaknų

Nuosekliai lietuviškų tradicijų dirvą pureno režisierius Gytis Lukšas („Žvangutis“, „Žalčio žvilgsnis“). Kartu su poetu Marcelijumi Martinaičiu sukurtame filme „Vakar ir visados“ (1985) jis ryžosi eksperimentui – rekonstruoti tautos dvasinę patirtį, įkūnytą darbuose, papročiuose, apeigose, dainose ir burtuose. Filmui nesunku prikišti paviršutiniškumą ar iliustratyvumą, tačiau jo stiprybė – Veronikos Povilionienės dainuojamos liaudies dainos, M. Martinaičio poetinis žodis ir nuostabi Lietuvos gamta.

Šiame filme ir vėliau sukurtose „Žolės šaknyse“ (1988) G. Lukšui rūpėjo pasiaiškinti iš pagonybės perimtų ritualų prasmę. Pagal Vidmantės Jasukaitytės apysakų ciklą „Stebuklinga patvorių žolė“ sukurtos „Žolės šaknys“ sulydo kelis laiko klodus. Lengvai persipina praeitis ir dabartis, o gyvieji susitinka su mirusiaisiais, nes, kaip sako viena filmo herojė, „viskas amžina, ir niekur nėra nei pradžios, nei pabaigos“. Dvi filmo istorijos rutuliojasi aiškiai įvardytų istorinių įvykių fone: pirmoji (apie Brūkšdvario panelę) susijusi su 1863 m. sukilimu, antroji (apie prosenelę Malviną) – su spaudos draudimo gadyne. Anot režisieriaus, „baladės žanras suponavo tam tikrą poetinio kalbėjimo laisvumą. Tautos istorija čia atspindėta realiame ir nerealiame laikuose, kur susipina, kryžiuojasi ir keistai kartojasi žmonių likimai. Žolės šaknys – tai nemirtinga tautos dvasia. Nukirsi medį – jis žus, sutrempsi žolę – ji vėl pakils, nes gyvos jos šaknys“.

Sovietmečiu tokios paprastos mintys buvo labai svarbios. Tai buvo raginimas atsigręžti atgal ir suvokti kažką pastovaus ir amžino. Kartu su bendraminčiais G. Lukšas atidžiai analizavo lietuvių liaudies meną, ypač – medines skulptūras. „Visa filmo plastika – aktorių judėjimo maniera, kiekviena poza – mes stengėmės atkurti šimtmečiais pasikartojantį žemdirbio judesį. Juk šokio judesys, dainos ritmika kažkada gimė iš elementaraus darbo judesio... Bandėme sugrąžinti autentišką žmogaus rankos, kūno figūros, dainos ritmiką“. Kompozitoriui Broniui Kutavičiui „Žolės šaknys“ net priminė Williamo Faulknerio ar Thorntono Wilderio literatūrinę tradiciją. Ypač gyvųjų ir mirusiųjų santykį, kurį Gytis Padegimas nuostabiai realizavo viename šviesiausių savo spektaklių „Mūsų miestelis“. Ir šio spektaklio, ir G. Lukšo filmo filosofija paprasta: „Mūsų protėviai amžinai gyvi ir padeda mums šiandien. Jie miršta tik tada, kai mes juos pamirštam arba išduodam“.

Teko girdėti, kad G. Lukšo „Vakar ir visados“ jau daug metų nagrinėjamas ir rodomas studentams viename Jungtinių Amerikos Valstijų universitete. Panašiai misijai galėtume „palaiminti“ ir Jono Vaitkaus filmą „Strazdas – žalias paukštis“ (1990), kurį įkvėpė Sigito Gedos poezija ir Broniaus Kutavičiaus muzika. Rezultatas puikus, nes lietuviški tautiniai motyvai natūraliai susiejami su Vakarų filosofijos motyvais, o medinio lietuviško paukščio skrydžio trajektorija nusidriekia net iki kinų ar japonų grafikos.

P. S. Jau septyniolika metų Respublikoje sklando (o retsykiais suintensyvėja) iniciatyvos kurti istorinį epą apie Vytautą Didįjį. Praėjusį trečiadienį Vyriausybės strateginio planavimo komitetas pritarė vaidybinio filmo „Žalgiris – Geležies diena“ kūrimui. Scenarijų šiai istorinei dramai senokai pateikė režisierius Raimundas Banionis. Vienintelis atsakymas, kodėl toks filmas dar nesukurtas – reikia daug pinigų (preliminariais skaičiavimais, jis kainuotų apie 17 mln. Lt). Pagrindinis motyvas „už“ – toks filmas neva išgarsintų Lietuvą pasaulyje... Negi kas nors dar rimtai tikisi konkuruoti tokio žanro žaidimų lauke su Holivudu? Ar ne sveikiau būtų patriotinės energijos perteklių nukreipti kuklesne vaga ir apie svarbius tautiškumo simbolius kalbėti tyliai. Jei žodžiai bus tikri, juos tikrai išgirsime!



 
į viršų
"Nemunas" - Kauno kultūros ir meno savaitraštis
© "Kiti langai"
Rodoma versija 54 iš 54 
12:06:02 Mar 19, 2012   
Jul 2009 Nov 2014
Sąrašas   Archyvas   Pagalba