pirmasis
________________________________________________

Vieša Diuranų paslaptis
Audronė MEŠKAUSKAITĖ


Spektaklio scena.

Spektaklio scena.
Šiuo metu Kauno dramos teatre labiausiai apraudama išgriautoji Didžioji scena. Vos ko nors netekus, pamažu kristalizuojasi mitas. Todėl jau dabar atrodo, kad visi (arba beveik visi) spektakliai, kurie būtų galėję gimti Didžiojoje scenoje, būtų paženklinti neabejotinos sėkmės. Gal iš tiesų, visai nemistifikuojant, Didžioji scena turi savo galių, ir joje spektakliai realiausiai gali tapti ne šiaip repertuariniais statistais, o išskirtiniais sezono įvykiais. Šiaip ar taip, Didžiosios scenos mistika šiais metais negalioja, todėl tenka rinktis kitas sceninės įtaigos galimybes. O paieškos – tikra jaunųjų duona. Tiesa, naujosios Dramos teatro premjeros režisierių Agnių Jankevičių ne itin norisi vadinti jaunuoju. Darbai žmogų užaugina greičiau nei metai. A. Jankevičiaus spektaklių skaičius jau peržengė dešimtį. „Paskutinė Diuranų daina“, sukurta pagal Danielio Danis pjesę „Dir diro daina“, – dar tik premjera, tačiau jam jau ne naujausia. Tokie tempai ir stebina, ir žadina susidomėjimą. Tad itin ryžtingam ir iš pažiūros savimi ir savo idėjomis neabejojančiam režisieriui pateikėme keletą klausimų:

– Spektaklio premjeros jau praėjo. Ar jaučiatės peržengę spektaklio pradžios jaudulio ir bandymų barjerą?

– Teoriškai premjerų laikas jau baigėsi, tačiau spektaklis dar tik ankstyvojoje savo stadijoje. Yra daugybė dalykų, kuriuos reikia įveikti, pasiekti. Prieš mus – didžiulė erdvė tobulėti, nes dar darome toli gražu ne viską, ką galime.

– Kas labiausiai kliūna šiuo metu?

– Manau, kad aktoriams labai sunkiai pakeliamas spektaklio krūvis. „Paskutinė Diuranų daina“ – gana ilgas ir labai intensyvus spektaklis. Tokia įtampa jauniems nepatyrusiems aktoriams yra įveikiama ne iš karto, o palaipsniui, sunkiai dirbant.

– Jūsų spektaklis tikrai panašus į užtaisytą emocinę bombą, todėl jį sunkiai atlaiko ir žiūrovai.

– Taip, nes dauguma žiūrovų jau pripratę teatre ieškoti lengvabūdiškų ir paprastų spektaklių, įprastų ėjimų. Aš stengiausi ir toliau mėginsiu duoti tai, kas yra sunkiai sugaunama, priimama, tačiau turi savo vertę. Manau, kad visa mūsų komanda, pastačiusi šį spektaklį, žengė gana ryškų ir pastebimą žingsnį. Nesinori tūpčioti vietoje, nes aš iš teatro tikiuosi labai daug ir svarbių dalykų, tikros jėgos.

– Vadinasi, ir pjesė pasirinkta labai kryptingai ir neatsitiktinai?

– Šią pjesę radau dar 2002 m., o dabar pasitaikė proga ją pastatyti. Kauno dramos teatro vadovas Egidijus Stancikas pasiūlė dirbti su naujai atėjusių aktorių trupe, o man pjesės personažai labai tiko. Tai kūrinys, kuriame beveik nėra realaus pasaulio, kuriame išnyksta kasdienis gyvenimas. Jis tarsi sklando ore, tačiau byloja apie tikras vertybes ir lavina žiūrovo vaizduotę. Įsigilinus matyti, kad veikėjai dažniau kalba ne apie tai, kas aplink juos vyksta, kuo jie gyvena, o ką apie tai mąsto.

– Jūsų spektaklyje vaidina tik jauni aktoriai. Ar nesinorėjo įvairesnės grupės, kurioje vyresnieji galėtų perduoti savo patirtį, o jaunesnieji juos užkrėsti entuziazmu?

– Aš esu už jauną teatrą plačiąja prasme. Mėgstu dirbti tiek su išties jaunais žmonėmis, tiek su jaunais širdimi. Iki šiol manęs tokia nuostata neapvylė, nes visą laiką rasdavau žmonių, su kuriais susikalbėdavau. Man labai nepatinka cinizmas teatre. Žinoma, ne kūrybine prasme – scenoje atspindėti galima absoliučiai viską. Kalbu apie cinišką požiūrį į teatrą, susijusį su materialiniais siekiais, asmenybių diktatu ir kitais dalykais.

Jauni aktoriai yra labai atviri ir gyvi, o teatras ir turi būti tikras, emocionalus, net klystantis. Naujausiame mūsų spektaklyje dar yra spragų, neišnaudotų galimybių, tačiau žinau, kad aktoriai turi potencialą eiti iki galo ir pasiekti geriausią rezultatą.

Spektaklį stačiau su dviem aktorių sąstatais, ir tai geriausias įrodymas, kad teatras yra itin gyvas organizmas. Šiandien vaidinusi grupė labiau akcentuoja sarkazmą, yra energingesnė, staigesnė, o kita – lyriškesnė, švelnesnė, labiau panirusi į sunkiai užčiuopiamus dvasinius dalykus, emocines meilės, jausmų interpretacijas.

Man labai svarbi aktoriaus transformacija, atsiskleidimas scenoje. Ji gali būti net visai tuščia (panašiai kaip „Paskutinėje Diuranų dainoje“), nes aktorius sceną visiškai užpildo.

***

Spektaklio žanras šį kartą gana neįprastas: „išpažintis“, kuri taip aiškiai ir tiesmukai įvardijama, iš karto nuteikia galimai provokacijai. Tuo labiau kad dar neįžengus į salę, žiūrovus pasitinka CNN žinių įrašas, žybčiojantis užrašas „ON AIR“. Kas tai: atsivėrimas per tarpininkus, surežisuota vienos šeimos istorija, jos atgarsiai viešojoje, virtualiojoje erdvėje? Tiesą sakant, iš pradžių trijų brolių Diuranų istorija tikrai primena dokumentinio filmo pasakojimą, kartkartėmis žaibiškai keičiantį stilistiką: jis virsta vesternu, komedija, mimų šou, varjetė; tačiau spektakliui įpusėjus pralaužia įsivaizduotinus žanro rėmus ir išsilieja į sunkiai suvokiamą, sugaunamą pavidalą. Išorinis spektaklio formos dekoratyvumas vis dažniau įplyšta, nes pro jį turi prasiveržti, į paviršių iškilti mistika, sapnais ir fantazijomis, siurrealiais įvykiais apipintas spektaklio pagrindas. Tiesa, būtent tos virpančios, šiek tiek grėsmingos ir šiurpios, itin efemeriškos ir trapios atmosferos, kurią žiūrovas aiškiai nujaučia esant D. Danis pjesėje, įspūdžio spektaklyje labiausiai ir pritrūksta. Ją nuolat užlieja ir skandina aktorių vaidybos vitališkumas, beveik per jėgą spaudžiamas tempas ir energija, galų gale – perdėm rėksminga vaidyba, visai iškankinanti aktorius ir žiūrovus. Gali būti, kad tai režisieriaus minėto „energingesniojo“ sąstato problema (o gal – kūrybinis siekis).

„Toli nuo bet kokio žvilgsnio, bet kokio triukšmo, toli nuo bet kokio ištarto žodžio, tylų tyloje skendinčio kūno viduje būtis gali paslapčia susijungti su siela, kad pasiektų nejautrą gyvenimui ir mirčiai, ir kūnas pagaliau taptų tyras“, – spektaklio anonse cituojamas pjesės autorius D. Danis. Tačiau tuos slaptus susijungimus aktoriams (kartu su jais ir žiūrovams) kartais sunku sugaudyti tampant režisieriaus formuojamais (gal net šaržuojamais) personažais. Trys broliai – Viljamas (aktorius Aleksandras Kleinas), Fredas-Žilis (aktorius Laurynas Perkumas) ir Rokas (aktorius Artūras Sužiedėlis) – vaizduojami lyg karikatūriški personažai, kurie neatskleidžia jokių psichologinių asmenybės savybių, išskyrus tas, kurias lyg išankstinę programą nurodo personažų stilistika. Psichologiškumas ir tarpusavio santykiai lieka antrame plane, nes spektaklyje pasakojama nepaprasta žaibo paliestos šeimos istorija. Išskirtinumo, nepažinumo ir paslapčių aureolės gaubiama šeima tampa pjesės centru, apibrėžtu ratu, saugančiu gaubtu, kuriame ryškėja tamsūs beprotystės, šviesaus idealizmo, nepaprasto jautrumo užlieti svarbiausi ir slapčiausi žmogaus sielos užkaboriai. Diuranų šeima dar prieš lemtingą įvykį turi išskirtinumo ženklų. Jie jau tada kalba apie mistiškąjį Dir Dirą, sukaupusį šeimos paslaptis, neišsenkamas meilės atsargas, keistas mintis ir svajones, labai nutolusias nuo realaus kasdienio pasaulio. Trijų brolių, kurie patys ima rūpintis sergančia seserimi Noeme (aktorė Neringa Nekrašiūtė), meilės draugija tampa kitokio gyvenimo, kitokios galimybės pažadu. Sesers švytėjimas – pažadas dangui, anapusybei. Noemė spektaklyje įkūnijama dviejų aktorių: tylios, tik dvasinį pavidalą teturinčios moters, taip ir netapusios garsia dainininke, bei prie pianino spektaklį „įgarsinusios“ antrosios jos asmenybės pusės (aktorė Inga Mikutavičiūtė). Deja, toks statiškas, bežodis vaidmuo, jo abstrahavimas spektaklyje dvelkia itin pasenusia stilistika ir visiškai neįtikina.

Nors režisieriaus pasitikėjimas jaunais aktoriais ir jų galimybėmis iš tiesų žavi, kartais atrodo, kad jiems užkrauta per sunki našta. Režisūriniai sprendimai grindžiami manipuliacijomis pačiais įvairiausiais aktorių gebėjimais. Spektaklyje daug žaismės, besikeičiančios stilistikos, įvairiausių artistinių triukų ir su jais konkuruojančio nuolatinio emocinio spaudimo, tačiau tai neapsaugo nuo ilgainiui vis labiau varginančios monotonijos. Vidinė spektaklio struktūra iš esmės taip ir nepasikeičia, todėl žiūrovai sunkiai sukaupia dėmesį kulminacijos momentu.

Spektaklio scena.

Spektaklio scena.

 

Skaitytojams pateikiame ir Vytauto Didžiojo universiteto Menotyros specialybės studentės Beatos BRAZAUSKAITĖS įspūdžius po spektaklio.

Jaunas režisierius A. Jankevičius spektaklyje „Paskutinė Diuranų daina“ gvildena iš pažiūros gan įprastą šeimos tragediją: trys broliai ir netikra sesuo Noemė netenka tėvų. Tačiau po truputį spektaklyje skleidžiasi sudėtinga žmogaus vidinė būsena, virstanti beprotišku baimės chaosu ir įtūžiu. Žiūrovas nuo pirmųjų spektaklio minučių, lyg žiūrėtų įvairių, tarpusavyje nesusietų žanrų samplaikos filmą, priverčiamas jausti įtampą. Jis vienu metu išgyvena brolių pasakojamą šeimos tragediją, pastangas globoti sergančią ir naktimis švytinčią seserį, o dažnai yra verčiamas tapti brolių įtūžio, ne visada natūralių ir reikalingų riksmų ir nesutarimų liudininku.

Režisierius priėmė sprendimą, nepaisant nedidelės aktorių sceninės patirties, skatinti juos siekti aukšto aktorinio lygio, naudoti skirtingas balso variacijas ir kurti tarsi vulkanas prasiveržiančias emocijas. Išoriškai gana panašūs broliai kuria skirtingus charakterius. Visgi personažų emocinė įtampa, sudėtinga ir perkrauta kalba lėmė, kad aktoriams kartais stigo gebėjimo visapusiškai išreikšti savo personažų charakterius. Jaunėlis Fredas-Žilis – ypač emocionalus, tyras ir kiek naivus brolis, vis dėlto, nors ir darydamas nesąmoningų vaidybos klaidų, atskleidžia charakterio žavumą, žmogaus trapumą bei rūpestingumą – emocija tampa „nenatūraliai natūrali“; vidurinysis brolis Viljamas – šių dienų jaunuolis, kumščiais ginantis savo kategorišką nuomonę, o vyriausiasis Rokas – racionaliausias veikėjas, jaunųjų brolių proto balsas.

„Paskutinė Diuranų daina“ – tai žaidimas gyvenimu vaikų akimis. Broliai rūpinasi seserimi, kaip išmano, jie nenori jos niekam atiduoti, iš meilės pasiglemžia ją sau, nepaisydami grėsmės, kad, užuot darę gera, padarys bloga. Vienos tiesios siužeto linijos neturinčiame pasakojime nėra būtinos ir gausios dekoracijos: scenoje – trys kėdės, pianinas. Daugiau nieko ir nereikia. Veiksmas kuriamas nostalgiškomis dainomis, kartais komiškais šokių intarpais. Tai neretai sutrikdo. Žiūrovas neturi laiko įsijausti į veiksmą, išgyventi veikėjų skausmo ir rūpesčių. Jis telieka stebėtojas. Spektaklio nuotaikos kaita suaugusių vaikų žaidimais išduoda situacijos beviltiškumą ir absurdiškumą. Susivieniję broliai – „Meilės draugija“ – kaip įmanydami bando seserį įstumti į naujo gyvenimo vėžes, kartais net persistengdami: beveik nekrutančią seserį jie maudo, valgydina, pasisodinę kartu žiūri televizorių. Tačiau dėl noro išgydyti seserį kyla nesutarimų. Nematome iki galo atskleistų kiekvieno brolio santykių su Noeme, ir tai kelia dviprasmiškų klausimų apie brolių jausmus.

Sinchronizuoti brolių šokiai primena vaikų išdykavimą, o kartu ir ritualą, bėgimą nuo tikrovės, apsimestinį tragizmo neigimą. Spektaklyje režisierius kuria misticizmo aurą, sapnus perkelia į tikrovę. Tik per miegus niūniuojantys ir švilpaujantys broliai prisikviečia dainuojančią seserį.

Bene įdomiausia – turiu omenyje, lengviausiai išgyvenama spektaklio akimirka – baigiamoji scena. Su miestelėnais „nagais ir dantimis“ kovoję broliai, norėdami išsaugoti Noemę, pabėga. Spektaklį įtemptai stebėjęs žiūrovas pagaliau gali pamėginti įsijausti į situacijos beviltiškumą, išgyventi netektį. Galbūt kiek tragiška paskutinė scena pasakoja apie išsilaisvinimą nuo absurdiškos buities, vidinio chaoso, tačiau jokiais būdais nežymi pabaigos.

Teatro archyvo nuotraukos



 
į viršų
"Nemunas" - Kauno kultūros ir meno savaitraštis
© "Kiti langai"
Rodoma versija 283 iš 284 
1:38:20 Mar 8, 2012   
Jul 2009 Nov 2014
Sąrašas   Archyvas   Pagalba