NELĖS ZIRNYTĖS PARODA GALERIJOJE „ARTIMA“

Nelė Zirnytė-Žukauskaitė. „Raudona bedugnė“, 2002

Nelę Zirnytę-Žukauskaitę lietuvių publikai šiuo metu tenka pristatyti kaip latvių grafikę. Nors autorė gimė Lietuvoje ir meno pradžiamokslius ėjo VDA (jai dėstė profesorius Leonas Lagauskas), likimui lėmus, jau penkiolika metų gyvena ir kuria Latvijoje, yra ne tik itin aktyviai dirbanti šios šalies menininkė, bet ir puiki pedagogė.

Grafikė yra laimėjusi gausybę apdovanojimų, tarp jų – ir 9-osios Talino bienalės prizą, mažosios grafikos bienalės Braclave, Čekijoje, Didįjį prizą. Jos kūriniai yra įtraukti ir į leidinį „Best in Printmaking“ tarp kitų 250 geriausių Pasaulio grafikų.

Nelė aklai neatkuria natūros formų, objektų ir erdvių. Jos estampuose žmogaus figūra, gamtos detalė, daiktų pasaulio atvaizdai tampa sudėtingų poetinių frazių, parafrazių ženklais.

Grafikės estampuose kuriamų pasaulių „gyventojai“ tarsi pakilę nuo menamo horizonto arba plevena neapibrėžtoje erdvėje. Jie tėra tarpininkai tarp dangaus ir žemės, išreiškiantys tarpinę būseną, o ne griežtai apribotą buvimą. Estampuose dažni moters augalo, moters nendrės, kentauriškos paukštės įvaizdžiai. Jie daugiaprasmiai, juos galima šifruoti įvairiais būdais.

Nelei pavyksta išgauti itin subtilius tonų, šviesos ir šešėlių santykius. Jos vizijų linijos grakščios, forma kuriama, jautriai modeliuojant kiek efemeriškų kūnų pavidalus, lipdant rankoms paklūstančią materiją, pasitelkiant šviesos ir tamsos „grūdelius“, taip suteikiant žmogiškoms formoms mįslingumo, pas­lapties.

Pasikartojančių, iš vieno kūrinio į kitą keliaujančių motyvų, linijų ritmika, vertikalės ir horizontalės santykis teikia darbams ne tik gyvumo, gyvos šviesos, bet ir kuria muzikalų skambesį. Dalininkės kūriniuose pagrindinis dėmesys skiriamas žmogaus figūrai, žmogui, kaip gyvybės įkūnytojui, kuris gali būti ir stiprus ir silpnas. Nelės Zirnytės darbuose regimas simbolizmas nėra sentimentalus. Nuolat ieškodama naujų ženklų ir prasmių, ji tarsi primena, jog kiekvienas pavidalas tėra kitos tikrovės ženklas. Kurdama savo ofortų personažus, menininkė juos paverčia amžinybės nuojautų reiškėjais.

Autorė daug metų yra ištikima oforto technikai, kurią ji vis tobulina. Tačiau techninis oforto ir akvatintos technika atliktų darbų virtuoziškumas nėra savitikslis – tai tik liudija dailininkės siekį išreikšti šviesos persmelkto, virpančio, pulsuojančio pasaulio vaizdinius, akimirkoje užfiksuoti Amžinybę.