Literatūra ir menas

Lietuvos rašytojų sąjungos savaitraštis
Literatūra ir menas

2003-08-29 nr. 2965

| Spausdinti | Archyvas | Redakcija |


PIRMASIS 
• Paulina Žemgulytė.
SENAME DVARE
13
• TRUMPAI
• KITAME NUMERYJE

KULTŪROS ŽEMĖLAPIS 
• KINO TEATRAI
• TEATRAI
• KONCERTAI
• PARODOS1
• ĮVAIRŪS
• LR KULTŪROS LAIDOS

AKTUALIJOS 
 Kęstutis Česnaitis.
PASPRINKIT JŪS NEAPYKANTA...
10
• ARTUR DOMOSŁAWSKI.
INTELEKTUALINIS CARLOSO FUENTESO CREDO
9

POEZIJA 
• Arvydas Genys.
APAŠTALO PAULIAUS KELIONĖS, LAIŠKAI IR NUTIKIMAI
1

PROZA 
• Marija Jurgelevičienė.
KEEP SMILING
1
• Marija Jurgelevičienė.
KALIGRAFIJA
4

VERTIMAI 
• ZHORZH UALLIK
• Vadimas Chrappa.
BALTOJI ŽUVIS

KNYGOS 
• Valentinas Sventickas.
JEIGU POEZIJA YRA LIGA, TAI - ATKRYTIS
• ŠVIESA KAMBARY BE LANGŲ7
• VIENMEČIAI AUGALAI5
• NAUJOS KNYGOS

LITERATŪRA 
• Apie Guilaume`ą Apollinaire`ą kalbasi ASTRIDA PETRAITYTĖ, hum.m.dr. GENOVAITĖ DRUČKUTĖ ir prof. ANTANAS ANDRIJAUSKAS.
GUILLAUME APOLLINAIRE
5

PAVELDAS 
• Vydas Dolinskas.
LIETUVOS KRIKŠTĄ MENANTI KNYGA
3

DAILĖ 
• Jurgita Ludavičienė.
BE SIENŲ KURŠIŲ KAIME
2
• Ignas Kazakevičius.
STILIAUS PRIVATUMAS. SPALVOS TERITORIJA
• Mikalojus Povilas Vilutis.
AKCIJA
7
• Džiuljeta Kulvietienė.
ČEKIJOS ŽYDŲ LITERATŪRA - MAIRONIO NAMUOSE

MUZIKA 
• Edmundas Gedgaudas.
JAU NEBE SUBRETĖ
19

TEATRAS 
• Kerry Shawn Keys.
ATŽALOS

JAUNIMO PUSLAPIS 
• BATHOS13

AKTYVIOS JUNGTYS 
• ŠAUKTUKŲ KONSTITUCIJA4
• Józef Życiński, Liublino arkivyskupas metropolitas.
HARIS POTTERIS VIETOJE VĖJO MALŪNŲ

KRONIKA 
• AUTORINĖ TEISĖ1
• PANEVĖŽIUI 500 METŲ6
• WWW.PRISILIETIMAS.NET JAUNIMO TEATRE36
• TARSI PRISIKĖLĖ SĖLIAI1

SKELBIMAI 
• ANTANO MIŠKINIO PREMIJA3

DE PROFUNDIS 
• Nerijus Vėta.
POETAI IRGI KEIKIASI
• Darius Pocevičius.
EILĖRAŠČIŲ JUNGINYS
11

AKTUALIJOS

PASPRINKIT JŪS NEAPYKANTA...

Kęstutis Česnaitis

[skaityti komentarus]

"V. miestelyje rastas gulintis J. pensionato gyventojas Rimtautas Oškutis, gimęs 1947 metais. Jis buvo nuvežtas į U. ligoninės Reanimacijos skyrių, o po to - į Vilniaus greitosios pagalbos universitetinę ligoninę. Pakeliui 55-erių metų vyriškis mirė. Atlikus skrodimą paaiškėjo, kad mirtis jį ištiko susitrenkus galvą. Manoma, kad taip atsitiko jam griūnant.

R.Oškutis - praeityje žinomas karikatūristas, ilgus metus dirbęs "Šluotos" žurnale, eksponavęs ne tik karikatūrų, bet ir kito žanro piešinių parodas. J. pensionate jis gyveno ketverius metus. Mirusįjį palaidojo Vilniuje gyvenanti šeima."

Ši žinia, paskelbta laikraštyje tarp kitų vienadienių naujienų, paliko pėdsaką tarsi kraujo dėmė ant marškinių.

Beveik po metų nuo Rimtauto mirties tvarkydamas savo korespondenciją tarp jo dovanotų piešinių radau neatplėštą voką, adresuotą man. Perskaitęs Rimtauto laišką nuvažiavau į V. miestelį, kur prie bažnyčios su kolonomis esančioje į tvartą panašioje kavinėje "Gaidys" jis gerdavo alų. Mediniai vienaaukščiai namai išilgai gatvės, kapinės su akmenine tvora, lentpjūvė, mūrinė mokykla, į dešinę link upės nutįstantys ir pušynuose pranykstantys vieškeliai atkartojo it pirštu durtum šalies žemėlapyje tą patį ar panašų parapijos modelį.

Į kairę sukantis asfaltuotas kelias vedė į J. pensionatą. Ten eidamas tikėjausi pagauti Rimtauto laiško dvasią. Susikaupiau tarsi šuo pėdsekys. Neklysdamas, pamatęs pievoje pririštas kelias avis, šalia strakaliojančius ėriukus, suvokiau Rimtauto laiške minimą fakto ir atsivėrusio vaizdo tapatumą... Pasibeldžiau į Petro medinės trobos duris. Petras vienintelis šalia V. miestelio augina avis, kurių skerdieną parduoda kavinės "Gaidys" savininkui.

"Vyresnė sesuo, - pasakoja Petras, traukdamas kojas per žolę, kai ėjome pieva perkelti gyvulėlių, - iš šito tėvų man palikto namo dingo, kai ištekėjo. Pasistatė trobą šalia lentpjūvės. Jai gimęs vienturtis sūnus Antanas. Kai išsiskyriau, gyvenu vienas, Antanas tarsi meitėlis skersavo į mane, matyt, sesers sindromas, esą tėvų namą turime dalintis per pusę. Tėvai testamento nepaliko, buvo nemadinga. Gavau pinigų iš kavinės "Gaidys" savininko už avių skerdieną, Antanas, neva dėl namo, prisigėręs kavinėje - ten jis nuolatinis, savas tarp savų - sužinojo, kad esu turtingas, pareikalavo motinos dalies. Išgėrėme kartu alaus ir degtinės, rodos, nusiramino. Užpuolė grįžtant, nemačiau, kas trenkė su basliu per galvą, pagalys net lūžo pusiau. Girdėjau, kad V. miestelyje Antanas gyrėsi, kad manęs vos neįmetė tarsi akmens į upę". Petras nusiėmė kepurę su snapeliu ir palenkė galvą. Plikės pakaušyje pamačiau ilgoką it kirminas randą.

Vėliau, kai trumpam atsisėdęs įlomėlėje tarp pušų šalia upės žiūrėjau į sraunios tėkmės nešamą medžio šaką, galvodamas apie Rimtautą, vaikščiojusį paupio takais, gal ieškant ramybės ar figūrų būsimiems piešinių eskizams, palengva tarsi atsiprašinėdamas su krepšiu priėjo Julijonas. Jis paprašė cigaretės. Pats nenulaikė žiebtuvėlio įskeltos liepsnelės prie cigaretės galiuko. Pridegiau. Po kelių nereikšmingų frazių sustingau, nes Julijonas prakalbo apie kavinę "Gaidys".

"Anksčiau, - taukšėdamas dirbtiniais dantimis Julijonas skleidė gomurinius garsus, - daktarai pripažino Parkinsono ligos simptomus. Dabar, kai mane sumušė, pirštai, rankos dreba visada nevalingai. Kai paimu už ąsos puodelį su vandeniu ir noriu atsigerti, tenka lenkti galvą žemyn. Juokas iš savęs ima, kai nakčiai pamerkiu dantų protezus vandens pripiltame puodelyje, kurį nešu ir padedu ant virtuvės staliuko. Laviruoju ranką it koks cirkininkas. Grybauju čia, netoli ir gyvenu, kavinė "Gaidys" jau superka ką tik išdygusius kazlėkus, pievagrybius - gegužės pabaiga. Išgėriau pernai kavinėje kaduginės, tai grįžtant į namus, va ten - Julijonas rodo į smėlėtą taką, kylantį į kalvelę, apaugusią žemaūgėmis pušimis - ir tvojo pagaliu per galvą, atėmė pinigus. Ligoninėje pajutau, kad paūmėjo rankų drebėjimas...Tepaspringsta tie mašinų iš užsienio varinėtojai senio tremtinio grybais. Mat kai vokiečių "aukso šaltinėlis" išseko, visi kalba, kitaip jie gyventi nebemoka. Senius ir vienišius taršo, girdėjau ir menininką pribaigė.. Arkliai, o arti tingi. Policininkas tik popierius surašė, ir viskas. Liudininkų nėra, neprisimenu veidų, nes po smūgio buvau be sąmonės"... Netikėtų sutapimų nebūna.

Pacituosiu Rimtauto laišką, praleidęs tik man reikšmingas pastraipas ir jo nusiskundimus šeimos atžvilgiu. Nusiskundimų esmė - artimieji netoleravo jo gyvenimo būdo. Tačiau objektyvumo dėlei turėčiau pasakyti, kad buvusios žmonos ir vaikų akimis jis atrodė valkata, kai dailininkas po vakarojimų dažnai paryčiais grįždavo į namus tarsi pamišęs nuo kalbų chaoso. Jis nebuvo šeimos žmogus. Honorarai ištirpdavo nepasiekus buto durų. Neurozės, depresija - vėlesni Rimtauto palydovai - kirto šeimos šaką. Kai sovietinė redakcija užsidarė, nes monolitinė partija, kuri finansavo žurnalą, subyrėjo - jis neteko stuburo. Menininkas tarsi vaikigalis ieškojo užsakymų, kuriuos pagriebdavo jaunesni ir miklesni dailininkai be priklijuotų etikečių. Pašlijo nervai.

"Tai štai, Kostuli, - rašė Rimtautas savo laiške, - kai pro automobilio langą prie didžiulio topolio šalikelėje pamačiau pievoje pririštą apskretusią avį ir šalia lakstančias aveles, trumpam suakmenėjusias nuo motoro triukšmo, supratau, kad veža mane pririšti kaip tą avį grandine į paskutinę stotį. Pastebėjimas nei pradžiugino, nei nuliūdino, nes perprasti situaciją, ją palyginti su idiotišku mano, dailininko, gyvenimu paprasta, tereikia šiek tiek įgudusio ir patyrusio žmogaus. Su mano asmens dokumentais mašinoje sėdėjo klasikinį gelsvą kostiumėlį dėvinti blondinė, pudra slėpė socialinės rūpybos tarnautojos amžių, ir psichoneurologas, praskydusiais juodais ūseliais. Panašus į mongolų rasės atstovą. Iki pensionato dar liko apie porą kilometrų, tad pro pravirą langą pamačiau ant kalvelės sukaltus medinius kryžius. Pensionato kapinės, suprato mano žvilgsnį pudruota moteris. Pasilenkė prie vairuotojo ausies ir burbtelėjo keletą žodžių. Veidrodėlyje pamačiau nuo tramdomo juoko vairuotojo sublizgusias akis. Jis, matyt, įpratęs vežioti tokius ligonius kaip aš... Žurnalo redakcijoje pradirbau keliolika metų. Sąjūdžiui įgaunant pagreitį, kolegos dėliojo populistines, patriotines frazes ar vaizdus, galėjo ką nori juodinti, kritikuoti, maišyti su ekskrementais žmones...Tačiau žmogus? Piešiau mergas ir girtuoklius, vagis ir naminukės perpardavinėtojus. Kol bankrutavo žurnalas... Psichoneurologas kalbėjo švelniai, atrodė kaip katinas, braukdamas uodega per kojas. Jis konstatavo paūmėjusią psichozę, o mano girto išpažintį jis pavadino agresija prieš visuomenę... Vaikai augo, kai išsiskyriau su žmona, ištirpo tarsi po liūties mūsų cukrinė klėtis. Tačiau būtent ji sutvarkė ligos popierius, galiausiai veža mane mašinoje pro miestelį su bažnyčia ir mokykla, mačiau ir upės atkarpą. Nors ne tokie vaizdeliai - kiekybine prasme - mane supurto kūrybiškai. Greičiau tai fonas, peizažas jausmingai nuotaikai išsakyti... Baisiausia laukė priešakyje, kai pamatysiu debiliškas akis... Kostuli, miestelio logiką surikiavo savi įstatymai, plaukiantys iš seniūnijos pastato, ant kurio fasado kabo valstybinė vėliava. Kodėl įstatymai keičiantis valdžioms perrašomi arba papildomi paragrafais? Tobulo požiūrio tvarkant mano ar tavo teises ir laisves, pagaliau - pareigas, nėra. Amžina kaita. Pareiga, Kostuli, uoliai tarnauti jiems, tavo energija paverčiama valstybės biudžetu, kuris maitina seniūnijos žiurkes. Pabėgčiau ir aš kaip kiti menininkai į užsienį nors nelegaliai padirbėti, ten galėčiau mokyti vaikus piešti, užtektų laisvės ir laiko kūrybai. Ir keliaučiau, kad plaučiai prisipildytų kitokių dervų, kvapų, smalkių. Veždami į tvartą paliko savo žaizdą laižytis pačiam. Pagaliau akla jėga raumenų tinkle dirba nepaliaujamai. Ji surišta virvėmis ir pyksta. Smegenų žievė trūnija, mano monologai pensionate įprasti, nes aš vienas garsiai šnekuosi su savimi. Pensionate sparčiai naikinami takai į smegenų vingių namus. Vaistų dozės ir mongolų chalatai - pastato atributai... Miestelis, kuriame gyvena 500 parapijiečių, bažnyčios aukso kupolu nepapuoš ir šventų paveikslų, pirktų iš dailininkų, ant jos sienų neprikabinės...Kai ėjau prie altoriaus, nusukau akis nuo klaikių iš šventųjų gyvenimo paveikslų plagiatų... Prisiminiau, kai mane atvežė tą rytą į pensionatą, nuoširdžiai juokiausi iš išdžiūvusiame apskritame fontane išdidintos betoninės undinėlės figūros. Psichoneurologas irgi šypsojosi...Pensionate - invalidai ir psichine negalia sergantys ligoniai, jauni, pagyvenę, susirietę, išsišiepę, krypuojantys, suakmenėję žiūrintys pro langą... Jų kūnuose, Kostuli, slypi Adomo ir Ievos ląstelės. Poruojasi ir krušasi, būna ir gimdymo atvejų. Gyvybės forma spraudžiasi pro asfalto dangą tarsi žolė. Išrikiuosiu pensionato ritmą: miegas, valgis, poravimasis apskritus metus, vaistų dozės, senatvė ir kapinės. Kai kas čia bando dažais pateplioti popierių - tai vadinama meno terapija - ar pavartyti spalvotus žurnalus, ypač tuos, kur daug pusnuogių moterų ir vyrų. Štai kur atsidūrė mano siela, laisva paukštė... Liūdna? Taip. Nutapęs grafikos darbų ciklą, pabėgdavau į miestelį ir gerdavau alų. Daug alaus, kad užgesinčiau pensionatą savo pasąmonėje. Kartais sukardavau upės krantais daug kilometrų. Po pažastimi nešdavausi aplanką su vatmano lapais, ir koks nors medžio šešėlis ar šlaitas prie upės staiga mane sustabdydavo, netikėtai iššokdavo kūrybos šmėklelė... Ištrūkdavau į miestą su piešiniais ir keliais litais kišenėje. Laikraščiai, jeigu išspausdindavo kelis eskizus, mokėdavo honorarą, už kurį galėjai nusipirkti tik kelis butelius alaus. Aš juos suprantu, konkurencija, tačiau iš esmės - menininkui tai įrodymas, kuo tu pavirtai ir ko esi vertas... Susitinku tave, tu gal nesuvoki, kaip man palengvėdavo, kai galėdavome išsikalbėti, padiskutuoti, "pertraukti per dantį" kokį politikierių, pafilosofuoti. Tada ir alus man būdavo tik priemonė, atgaiva pokalbiui palaikyti, o ne tikslas; tai tavo įžvalga, ją pakartoju.

Miestelio kavinėje dominavo pinigų, mergų, vagysčių istorijos. Kiek kas turi karvių ar traktorių, kiek buvęs agronomas supirko žemių ir dabar staiga pavirto dvarponiu, aptvėrusiu namą dviaukšte tvora su aplink mūrą lakstančiais šunimis. Jų apžvalgos ratas. Taipogi televizorių skleidžiamos paskalos. Jeigu neturėdavau pinigų alui, dink, sako prie stalo toks miestelio "kandis", prašau jo, imk piešinį ir pavaišink, dvikojis arklys atrėžia, valyk savo subinę tuo piešiniu. Sliūkinu į pensionatą ir vis susitinku prie topolio pririštas avis... Pjauna jas. Pjaus ir mane, tačiau nei liūdžiu, nei džiaugiuosi, nes geriu savimi miestelio namų, gatvelių, langų, žmonių apgaulingą ar tyrą žvilgsnį, balsai išduoda juos... Kostuli, su kunigu bandžiau susibičiuliauti... Jaunas, erelio nosimi, trumpai kirptais juodais plaukais, gražus, mergos klūpėdavo ne tik prie altoriaus, bet ir prie kunigo lovos... Vieną dieną jis dingo, nors pašnekovas buvo neblogas, aiškindavomės, tarkim, kas blogiau: ar "išpuikėlis", ar "girtuoklis". Sakydavau, "išpuikėlis" visur ir visada yra pasaulio bamba, o "girtuoklis" paaukos savo laisvę tam išpuikėliui, kuris nepakels galvos į dangų, be to, girtuoklis naktimis stebės žvaigždes ir džiaugsis esąs pasaulio dulkele.

Geriu kvapus, nuotaikas sklindančiais pirštais, Kostuli, tai akcentuoju. Išvežė mano grafikos ciklą gamtos tema, gal trisdešimt popieriaus lakštų, į Vokietiją, mat pensionate lankėsi biurgeriai su labdara. Žadėjo parduoti paveikslus ir man atsiųsti markių. Nors kiek būčiau nepriklausomas...

Vėliau supratau, juridiškai nesutvarkyti popieriai, viskas šuniui ant uodegos. Depresija... Gėriau... Kol vėl pasiruošiau į mūšį, pagriebiau grafito gabaliuką ir pradėjau: linija po linijos, figūros, akys, veido profiliai... Argi vežamas į ešafotą, Kostuli, pavadintą pensionatu, nejutau kūną draskančios gėlos? Tempia barža į laužavietę... Dar turiu kumščius, krūtinę, kuri patinka moterims. Plaukai vos pražilę, tačiau nesuprantu, kodėl čia, pensionate, nesuvokia mano kalbos, minčių kalbos.

Pensionate savi įstatymai, internačiokai tarsi zekai, švelnus gulagas, pasikartojantis visur, kur esu buvęs - supa. Nuo galvojimo - psichotropinių vaistų dozės, kurios stebuklingai paverčia mane avinu... Pameni, kai artimiau išsikalbėjome mieste surengtoje mano personalinėje parodoje. Tu tylėjai siaubingai nustebusiomis akimis, kai aš šnabždėjau, kad du persirengę sanitarai pasiruošę mane surakinti antrankiais, jeigu salėje pradėčiau elgtis kitaip negu įprasta... Dėl tavo žvilgsnio ir rašau tau šį laišką... Supratau galutinai: aš nereikalingas, esu numeris ant pensionato antklodės, nei mano grafika, nei požiūris - nieko nepakeis...

Noriu moters, draugės, mūzos, slapčia galvoju, susikabintume rankutėmis ir basomis bristume ryte per šarma pasidengusią pievą... Naivu? Sentimentalu? Taip. Šimtą kartų "taip". Tik viena smulkmena, suprantu, kad sugrįžtu į vaikystę, kur klupinėdamas smilga gainiodavau boružes. Taškuoti Dievo padarėliai magiškai veikdavo mano mintis, tai kartodavau: skrisk į dangų, tavo namelis dega... Kostuli, paprastumo gili prasmė...

Etapai, etapai, išderinau savo psichiką. Dar jaučiu laisvės troškulį. Kruštis pensionate negaliu. Moterys silpnaprotės, o seselių akyse esu zooparko žvėris...

Man verkiant trūksta klubo, bohemiškos dvasios, vienminčių, sąmoningų, ironiškų, filosofiškai apibendrinančių šį pasaulį žmonių... Prieš akis iškyla rasoti stikliniai bokalai, plaukiantys tarsi debesėliai cigarečių dūmai. Išlaisvėjusi siela sklando tarp kitų klubo narių sielų...

Pensionate ilgi linoleumu iškloti koridoriai, ant kurių, kad nepargriūtum, patiesti rausvi kiliminiai takai; didelė valgykla kaip Vilniuje Halė prie geležinkelio stoties. Mano valgykla pavirto į koncertų salę, kurioje koks pradedantis muzikantėlis pagroja labdarai mūsų gyventojams, tikėdamasis pamatyti savo pavardę pirmame laikraščio puslapyje... Paviršius, Kostuli, su manų košytėmis vakarais ir lopšinėmis, užmigdomomis močiutėmis, su iš paupio karjero atvežtu smėliu, kuriuo pabarsto aplink pensionatą augančio obelų sodo takus.Etapais einu žemyn. Smėlėtas takas aplaistytas aminazino, alaus ir kūrybos šlapimu. Dėl to nebekenčiu savęs. Vadinasi, ir kitų. Pajuntu, kad nekenčiu tų bukų žvilgsnių, lėkštų vogravimų... Vilniuje turėjome dailininkų dirbtuves. Geras pastatėlis, privatizavo, mus išmetė į lauką. Nežmoniška, sakiau, atsipeikėkit... Supratau pensionato vadų iliuziją esą nusiramins Rimtautas, šviežias oras, žalios pievos, pieš oranžinius saulėlydžius, atsigaus, žodžiu, pastatys ant kojų... Terapija... Psichoneurologai - taip pat bijo boružėlės. Kam čia mano grafika? Tvartui ar tai aviai pievoje? Kunigui, kuris vėliau, sužinojau, metė kunigavimą ir vedė? Kavinės savininkui, kuriam sienos reikalingos ne paveikslams, bet briedžio ragams pakabinti?

Tu turi kelis mano eskizus. Nors tiek mano ugnies tau. Jau pajutau iš laiško tono, kad sėdžiu ant debesies ir laukiu man skirto tornado. Džiaugiuosi, kad atradau spalvų išdėstymą, linijų taupumą, figūrų simbolius, jungiu juos, plytą prie plytos, statau boružės namelį. Laisvės atodūsiai išsprūsta nepaliaujamai, iššoka iš pasąmonės juokingos, politinėmis intrigomis apvilktos vilnietiškos istorijos, atrodo, tai buvo seniai, seniai... Prisimeni, Čechovo "Palatą Nr.6"? Rašytojas genialiai pavaizdavo gan banalią visuomenės situaciją, kai daktaras, pakliuvęs į X. pensionatą, ima gydyti šizofrenija sergančius ligonius, nejučia pradeda diskusiją su vienu iš jų ir pajunta tos visuomenės išsigimimą. Daktaras rašytojo noru tampa ligoniu, kurį muša debilas prižiūrėtojas... Analogų yra čia pat... Visiems reikalingi tylėjimo įžadai: žmogus - nesuprantama būtybė. Profesoriai jį klonuos... Dieve, ko mes ieškome? ...

Naktį, kai nemiegu, žiūriu į dylantį ar pilnėjantį mėnulį. Dvasia ir tenai sklando. Ne į tą, Kostuli, pensionatą atvežė... Čechovo daktaras su ligoniu bent pokalbiais, diskusijomis nuplaudavo beprasmybę, kuri kai kam tapo rojaus sodu...

Atvažiuok, Kostuli, pasikalbėsime, parodysiu naujų darbų... Iki... Rimtautas".

Įsivaizdavau stambų apie 120 kilogramų sveriantį kvadratinį dailininką, su šiek tiek nukarusiais ūsais ir neskusta dviejų dienų barzdele, bordo spalvos velvetiniais pilvą dengiančiais marškiniais, sėdantį ant balto cigarečių dūmų debesies, ekspresyviai išmetusį kojas, sukryžiavusį rankas, palengva tupiantį lotoso poza, panašėjantį į bonza statulėlę.

Ten, apačioje, tarp pilkų avių stoviu aš ir pakėlęs prie akių ranką stebiu tolyn skrendantį jo paveikslą liepsnojančio boružės namelio link.

 

Skaitytojų vertinimai


3615. p2003-09-01 14:22
Skaudus, labai skaudus, bet reikalingas rašinys. Kiek menininkų likimų šitaip... Dieve mano...

3617. gvntj2003-09-01 16:59
Graudus, nėr kalbos, bet ir labai gražus to laiško tekstas...

3637. varna2003-09-02 14:34
nenusibodo tas nykumas? ir ar ne pats zmogus uzdaro save i tuos pasamones getus. ir visa tai tam, kad sukelti artimiesiems skausma ir ispesti uzuojauta? nejauciu ne maziausio gailescio bevaliams, gyvenimo tiksla praradusiems zmonems. nes taip lengviausia...

3641. kasdienybė2003-09-02 16:24
Daug tiesos VARNOS žodžiuose, neprieštarauju, nes tokiu atveju kas kitiems - menas, artimiesiems - kasdienė nelaimė:((

3662. kapučino2003-09-03 16:14
"nejauciu ne maziausio gailescio bevaliams, gyvenimo tiksla praradusiems zmonems. nes taip lengviausia...". Gražiai pasakyta, nieko nepridursi. Patarimas autorei: neskaitykit, dėl Dievo meilės, ŠA ir kitų panašių dalykų. Jie kenkia virškinimui, kūno grožiui, trukdo pasiekti orgazmą, gadina nuotaiką. Rinkitės spalvotus žurnalus ponioms ir panelėms. Ten virte verda saldus gyvenimas...

3664. Lankytojas2003-09-03 17:38
Patiko straipsnis, tik neaisku kur ir kame ta neapykanta. Siaip jau daugiau abejingumo ir girtuoklystes.

3677. IVS2003-09-05 14:08
Labai pritariu Varnai. Musu ir tik musu paciu valia pasirenkame poziuri i gyvenima. Kai kuriems zmonems pabuvimas beprotnamyje, kaip ir sovietine sistema, dave nauju impulsu kurybai ir apmastymams, o kai kuriuos suzlugde. Kapucino, mano kuno groziui, virskinimui, orgazmui ir ypac gerai nuotaikai ypac kenkia spalvoti zurnalai. Tad nespresk apie kitus pagal save, jei tavo sielai kenkia blaivus poziuris - tai vilties maza...

3681. Nagine :-) 2003-09-06 20:09
Yra, atrodo, valios, valios geležinės adorantų. Naiviai tikinčių, jog viską gali nulemti, žmogų suformuoti ( tiesiog nukalti norimą modelį) jos didenybė Valia...Reiškia, tiems, kurie taip mano, paprasčiausiai sekasi arba motinėlė gamta davė ir dribtelėjo, o gal likimas nuskriaudė - švininiais kareivukais pavertė...Net įdomu - ar įmanoma pragyvent gyvenimą nepajutus, kad valios pastangos kartais gali būti bevertės? O ir iš kur ta žmogaus valia imasi, kaip galvojat? Kodėl jos turime skirtingai? Galvot geriečių-blogiečių ( valingų-bevalių)kategorijomis patogu,- nereikia įsipareigoti.

10151. mar :-) 2004-09-15 17:34
Rimtautas Oškutis buvo labai gabus dailininkas,dešimt personalinių parodų .Sovietų laikais per Šluotos redakcija jo darbai buvo siunčiami į visas pasaulio puses,susižavėje užsieniečiai siuntė kvietimus į parodas,prašė jo darbų į muziejus o valdžia Lietuvos į KKB pastatą.Kvietė ir gasdino pakol nepadarė šizofreniku.Viską tai galiu įrodyti,nes pati skambinau į KKB kažkokiam Petkevičiui ir prašiau atsikabinti nuo jo,kitaip kreipsiuos įMaskvą.Otaip žlugo meninkas,o šeimos ir jo vaikų kančių niekas neatlygins.Ačiu Lietuvai. Marija

10158. ash :-) 2004-09-15 23:41
Manau kad `kapučino` išreiškia daugumos-bandos nuomonę. Liaudis nemirtinga...

Parašykite savo nuomonę

Įrašykite skaičių: Trys šimtai dešimt
Vardas arba parašas:
El. pašto adresas:
Straipsnio vertinimas:

Kultūros kalendorius
nuo 2012 m. Sausio

PATKPŠS

 1
2 3 4 5 6 7 8
9 10 11 12 13 14 15
16 17 18 19 20 21 22
23 24 25 26 27 28 29
30 31  

 1 2 3 4 5
6 7 8 9 10 11 12
13 14 15 16 17 18 19
20 21 22 23 24 25 26
27 28 29  

 1 2 3 4
5 6 7 8 9 10 11
12 13 14 15 16 17 18
19 20 21 22 23 24 25
26 27 28 29 30 31  

Nuorodos


Kultūros diskusijų forumas,
Kultūros vartai,
Kultūros institucijos,
Meno galerijos,
Meno bankas 
DAILĖ“, „VILNIUS“,
7 MENO DIENOS“,
ŠIAURĖS ATĖNAI“,
LITERATŪRA IR MENAS“,
NEMUNAS“,
UŽUPIO ŽURNALAS
Lietuva internete

Rodoma versija 11 iš 11 
21:43:57 Jan 29, 2012   
Jan 2011 Jan 2013
Sąrašas   Archyvas   Pagalba