Literatūra ir menas

Lietuvos rašytojų sąjungos savaitraštis
Literatūra ir menas

2003-08-29 nr. 2965

| Spausdinti | Archyvas | Redakcija |


PIRMASIS 
• Paulina Žemgulytė.
SENAME DVARE
13
• TRUMPAI
• KITAME NUMERYJE

KULTŪROS ŽEMĖLAPIS 
• KINO TEATRAI
• TEATRAI
• KONCERTAI
• PARODOS1
• ĮVAIRŪS
• LR KULTŪROS LAIDOS

AKTUALIJOS 
• Kęstutis Česnaitis.
PASPRINKIT JŪS NEAPYKANTA...
10
• ARTUR DOMOSŁAWSKI.
INTELEKTUALINIS CARLOSO FUENTESO CREDO
9

POEZIJA 
• Arvydas Genys.
APAŠTALO PAULIAUS KELIONĖS, LAIŠKAI IR NUTIKIMAI
1

PROZA 
• Marija Jurgelevičienė.
KEEP SMILING
1
• Marija Jurgelevičienė.
KALIGRAFIJA
4

VERTIMAI 
• ZHORZH UALLIK
 Vadimas Chrappa.
BALTOJI ŽUVIS

KNYGOS 
• Valentinas Sventickas.
JEIGU POEZIJA YRA LIGA, TAI - ATKRYTIS
• ŠVIESA KAMBARY BE LANGŲ7
• VIENMEČIAI AUGALAI5
• NAUJOS KNYGOS

LITERATŪRA 
• Apie Guilaume`ą Apollinaire`ą kalbasi ASTRIDA PETRAITYTĖ, hum.m.dr. GENOVAITĖ DRUČKUTĖ ir prof. ANTANAS ANDRIJAUSKAS.
GUILLAUME APOLLINAIRE
5

PAVELDAS 
• Vydas Dolinskas.
LIETUVOS KRIKŠTĄ MENANTI KNYGA
3

DAILĖ 
• Jurgita Ludavičienė.
BE SIENŲ KURŠIŲ KAIME
2
• Ignas Kazakevičius.
STILIAUS PRIVATUMAS. SPALVOS TERITORIJA
• Mikalojus Povilas Vilutis.
AKCIJA
7
• Džiuljeta Kulvietienė.
ČEKIJOS ŽYDŲ LITERATŪRA - MAIRONIO NAMUOSE

MUZIKA 
• Edmundas Gedgaudas.
JAU NEBE SUBRETĖ
19

TEATRAS 
• Kerry Shawn Keys.
ATŽALOS

JAUNIMO PUSLAPIS 
• BATHOS13

AKTYVIOS JUNGTYS 
• ŠAUKTUKŲ KONSTITUCIJA4
• Józef Życiński, Liublino arkivyskupas metropolitas.
HARIS POTTERIS VIETOJE VĖJO MALŪNŲ

KRONIKA 
• AUTORINĖ TEISĖ1
• PANEVĖŽIUI 500 METŲ6
• WWW.PRISILIETIMAS.NET JAUNIMO TEATRE36
• TARSI PRISIKĖLĖ SĖLIAI1

SKELBIMAI 
• ANTANO MIŠKINIO PREMIJA3

DE PROFUNDIS 
• Nerijus Vėta.
POETAI IRGI KEIKIASI
• Darius Pocevičius.
EILĖRAŠČIŲ JUNGINYS
11

VERTIMAI

BALTOJI ŽUVIS

Vadimas Chrappa

[skaityti komentarus]

iliustracija
Vadimas Chrappa

Pabaiga. Pradžia 32 numeryje

Didkuršiuose paaiškėjo, kad Batūra neturi eurų, o taksistas - grąžos iš trijų prūsiškų markių. Jis bandė išsisukti doleriais, bet Batūra jų neėmė. Teko grįžti į Georgensvaldą prie keitimo punkto. Paskui pensiono šeimininkė, sena išpliurusi vokietė, vos kelis žodžius mokėjusi rusiškai, ilgai negalėjo suprasti, ko iš jos nori Batūra, o jis užsispyręs nenorėjo pereiti į vokiečių kalbą ir pyko dėl jos bukumo, kol iš antro aukšto nusileido senės vyras, nustebinęs Batūrą aukšta sulysusia figūra ir lietuvišku akcentu. Visa tai kankino. Greitai apžvelgęs kambarį mansardoje, Batūra nuėjo į mažą barą prie autobusų stotelės.

Gero konjako nebuvo. Batūra išgėrė degtinės.

Televizorius kampe priešais židinį vartė klipus iš vokiečių palydovinės programos ir Batūra ne iš karto pastebėjo po juo didelę bronzinę Lenino galvą, prisidengusią palmės lapais. Prigludusi skruostu prie medinio vazono, ji blankiai blizgėjo poliruota kakta ir atkakliai norėjo kažką priminti. Tai buvo taip įkyru, kad nors ir kaip Batūra stengėsi mąstyti apie ką kita, vis tiek jo žvilgsnis grįždavo prie žalsvai rusvo luito. Pagaliau jam įgriso ir jis paliko barą taip ir neužsisakęs geistos antros taurelės.

Degtinės nusipirko parduotuvėje prie bažnyčios. Pamąstęs prie prekystalio, į maišelį dar įsidėjo sūrį, rūkytą dešrą ir duonos. Nebuvo jokio noro eiti vakarieniauti pas seną vokietę tempiant ten net ir Dianą.

Išėjęs iš parduotuvės, Batūra pasižiūrėjo į bažnyčios bokšto laikrodį ir sutikrino laiką su savo rankiniu. Buvo be dvidešimt penkios. Staiga jis prisiminė Lenino galvą. Kadaise ji stovėjo būtent čia, toje vietoje, kur dabar prie bažnyčios durų vedė tvarkinga alėjukė. Kada gi tai buvo? Prieš dešimt, penkiolika metų? Rodėsi - neseniai, bet kitame gyvenime.

Pensiono šeimininkų porelė sėdėjo šoniniame kambaryje prie televizoriaus. Lietuvis, išgirdęs varpelį, suskambėjusį Batūrai veriant duris, pakilo ir priėjo artyn.

- Ko pageidautumėt?

- Kavos, jei galima.

- Gersite svetainėje ar savo kambaryje?

- Savo kambaryje.

- Atnešime.

- Nereikia, - tarė Batūra, - pats nusinešiu.

Televizoriuje kalbėjo rauplėtas barzdočius.

- ...skridome virš taigos, tūkstančių tūkstančiai kilometrų - nė gyvos dvasios. Vien meškos. Aš jo klausiu ["Ko? Meškos?" - pagalvojo Batūra]: tiek žemės turite, statykite miestus, gamyklas, panaudokite! Bet kuri jūsų sritis dešimtis kartų didesnė už Prūsiją. Ko jūs pas mus lendate? Ir žinote, ką jis man atsakė?

"Nežinau ir žinoti nenoriu," - pagalvojo Batūra.

Kamera nuslinko nuo barzdočiaus ir pasirodė visi susirinkusieji studijoje. Antroji iš dešinės buvo Diana. O kad niekas nesuabejotų, priešais ją stovėjo lentelė su užrašu "Diana Batūra. Žurnalas "Žiedinis kopūstas".

- Velniai rautų! - tarė Batūra.

- Was? - paklausė vokietė.

Batūra parodė pirštu į ekraną:

- Tai įrašas ar tiesioginis eteris?

- Nežinau, - atsakė šeimininkas, - mes ką tik įsijungėm.

Batūra nužingsniavo prie laiptinės.

Televizoriaus pultas buvo padėtas prie lovos ant spintutės. Batūra išsitraukė degtinę, atsisėdo lovoje ir surado reikalingą programą.

- O dabar suteikiame žodį... - kalbėjo vedėjas.

Batūra pasižiūrėjo į laikrodį, nugėrė didelį gurkšnį iš butelio ir išsitraukė mobilųjį.

Redakcijoje sakė, kad Dianos Borisovnos nėra, o į klausimą, kur dingusi, neturį įgaliojimų atsakyti. Gal jai ką nors perduoti?

- Taip, - sakė Batūra. - Prašom perduoti, kad aš jus pavadinęs kiauliauodege beždžione.

Į duris pasibeldė:

- Jūsų kava.

- Ačiū. Padėkit ant stalo. Ačiū.

Batūra pakilo, pakabino paltą į spintą ir įsipylė degtinės į stiklinę.

Namų telefonas atsakė tik ilgais skambučiais. Batūra surinko mobiliojo numerį.

- Atleiskite, - atsakė jis Dianos balsu. - Dabar aš esu labai užsiėmusi, bet jei paliksite savo pranešimą po signalo, aš jums būtinai paskambinsiu.

- Esu Didkuršiuos, - tarė Batūra. - Laukiu. Čia truputį vėjuota, užtat nėra jokių turistų. Pensionas vadinasi "Tylusis uostas". Tai prie bažnyčios, iškart už parduotuvės. Sėdžiu vienas kaip kvailys.

Laidai besibaigiant diktorius pranešė, kad tuo metu, kai ją rašė, dalyviai dar nežinojo, kaip klostysis įvykiai, bet dabar, kada jau žinoma, jog Rusijos politikoje nugalėjo sveikas protas...

Batūra vienu mauku išgėrė stiklinę ir išjungė televizorių. Už mansardos langų iš karto pasigirdo vėjo kaukimas.

Norėjosi tapti žuvimi. Ten, kur jos gyvena, negirdėti vėjo. Batūra nemėgo vėjo ir bijojo uraganų. Rudenį, kai pakildavo audros, jame viskas susigūždavo šlykščia nuojauta. Širdies gilumoje jis tikėjo, kad numirs rudenį. Tuo tarpu žuvis nieko nežino apie Sembos vėtras. Ten apačioje pas ją visada tylu. Jos nekankina beprasmiška praeitis. Žuviai nebėra "vakar", o "ryt" niekad nebus. Ji nieko nelaukia. Paprasčiausiai gyvena, myli, ėda, kad gyventų. Ji niekad nedaro, ko nenori. Didelė baltoji žuvis... Batūra plaukė, žiovuliuodamas apvalia burna, ir lėtai judino pelekus. Vanduo buvo tamsus, žalsvas. Dugne, virš juodų riedulių, tarsi vata liulėjo dumbliai. Plėšriai merkdama geltonas akis, pro šalį praplaukė lašiša. Ji buvo didesnė už jį, ne jo dantims. "Kokio velnio ji čia plaukia, - suirzęs pagalvojo Batūra. - Juk aš ją dar ryte suvalgiau." Ir pabudo.

Laikrodis rodė aštuonias.

Batūra ištiesė ranką link telefono, bet jausdamasis apdujęs, nutarė pirma nusiprausti. Palengvėjo. Paskui gurkštelėjo degtinės, užgėrė šaldytuve rastu mineraliniu vandeniu ir surinko numerį.

"Atleiskite, dabar aš esu labai užsiėmusi, bet jei paliksite savo pranešimą po signalo, aš jums būtinai paskambinsiu."

Norėjosi tapti didele balta žuvimi.

Šeimininkė sėdėjo toje pačioje vietoje priešais televizorių ir nuo plokščios lėkštės lesė konservuotus kukurūzus. Batūra ketino paklausti, ar jo niekas nesiteiravęs, bet jam vis nekilo noras kalbėti vokiškai, o šeimininko lietuvio nesimatė.

iliustracija
Vadimas Chrappa

Vėjas taip užgriuvo duris, kad Batūra su vargu jas atidarė. Suplėšyti debesys, blykčiodami žvaigždėmis, paniškai lėkė į rytus. Šventoriaus eglės desperatiškai mostagavo skarotomis letenomis. Viršum viso pasaulio pakibo grasus žemas įsisiautėjančios jūros gaudesys.

Batūrai nusigaunant iki baro, vėjas keliskart griebė jį už palto skvernų, norėdamas sviesti prie mokyklos tvoros - tiesiai į nuogas apgenėtų skroblų šakas.

Visai netikėtai bare buvo žmonių. Trys iš keturių staliukų buvo užimti.

Batūra užsisakė gėrimo, karštų sumuštinių ir sėdo prie laisvo stalo, žiūrėdamas į televizoriuje šokančius negrus. Jo jau nebetrikdė "Leninu" pravardžiuoto žmogaus galva kampe po palme.

Poniutė prisėlino nepastebimai. Dribtelėjusi ant kėdės priešais, sušuko "Sveikas!" tuo pat momentu, kai Batūra įsikišo į burną gabalą sumuštinio su visu jo sūriu, kumpiu ir pomidoru.

Batūra linktelėjo.

- Negi nepažinai? - nustebo poniutė.

Ji turėjo didžiules kriaušės formos krūtis, ištempiančias baltą ploną megztinį. Į ilgus liežuvius sulipdyti ir mėlynu šerkšnu pabarstyti šviesūs plaukai stirksojo stačiai, tviskėdami ultramarinu.

Batūra nurijo pusiau sukramtytą gabalą ir paklausė:

- Kas jūs?

- Tai šaunuolis! - susižavėjo poniutė. - Dar pasakyk, kad Valkos nepažįsti.

- Nepažįstu, - prisipažino Batūra. - Kurią Valką aš turiu pažinti?

- Taigi mes buvom kartu per gimtadienį! Negi pamiršai? Tu dar padegei jai dirbtines gėles ant galvos.

Poniutė ėmė springti juokais, ketindama krūtimis pakelti stalviršį. Batūra stvėrė taurelę su degtine.

- O kodėl tu vienas? - prisikvatojusi paklausė blondinė. - Ko nors lauki?

- Laukiu.

- Ko? Gal aš žinau?

- Kažin.

- Na, lauk. O jei nori, prisijunk prie mūsų, bus linksmiau.

- Kad ne, - tarė Batūra. - Ačiū. Gal vėliau.

Nenoriai, su apgailestavimu atsigręždama, ji nuėjo prie savo staliuko. Ten sėdėjo du vyrai - storas ir labai storas, iš išvaizdos jaunesni už Batūrą, taip pat draugė, kuri nuo anos poniutės skyrėsi tik žaliu šerkšnu šukuosenoje. Centre matėsi litrinis butelis graikiško konjako bei dubenėlis su mandarinais.

Neatsimindamas nei Valkos, nei kaip jai padegęs gėles, Batūra juo labiau negalėjo atsiminti dažytos poniutės. Tokių blondinių pilna visur. Joms atrodo, kad jos neatspiriamai žavingos ir vien dėl to paprasčiausiai priverstos drėbtis su kiekvienu sutiktuoju. Vyrai jas muša, bet mėlynėms atslūgus, vėl ateina laikas dažytis plaukus ir vilktis aptemptus rūbus.

Mėlynoji kažką sakė žaliajai ir abi žaismingai pažvelgė į Batūrą. Tuo metu jų vyrai buvo įsitraukę į pokalbį, kuris, sprendžiant iš jų galutinai sukvailėjusių fizionomijų, buvo dalykinis.

Batūra pabaigė degtinę ir, palikęs nesuvalgytus sumuštinius, išėjo iš baro.

- Ar niekas manęs nesiteiravo? - paklausė jis šeimininkų.

- Niekas.

Vakarienės jis atsisakė.

Tris valandas Batūra išsėdėjo prie nebylaus televizoriaus - buvo išjungęs garsą, klausydamasis, ar netrenks įeinamosios durys, bet girdėjosi tik vėjas už lango. Po vienuolikos paskambino.

"Atleiskite, dabar aš esu labai užsiėmusi, bet..."

Baltoji žuvis nervingai pliaukštelėjo uodega.

Batūra prisipylė pilną stiklinę degtinės, lėtai ją išgėrė, surūkė mažą, bet labai stiprų olandišką cigarą iš skardinės dėžutės. Jis visada nešiojosi tokią dėžutę su dviem trimis cigarais.

Paskui nuėjo prie jūros.

Šaltalankis draikėsi ant skardžių, numesdamas vešlias šakas, o šios šokinėjo žemyn, į paplūdimį. Jūra, sunkiai staugdama, mėtėsi į krantą, tėkšdama purslus į veidą keliems gintaro gaudytojams.

Stvarstydamasis apnuogintų krūmyno šaknų, Batūra nusileido prie vieno iš gaudytojų. Anas, atsirėmęs į didelio kvadratinio graibšto kotą, stovėjo svyruodamas vėjo gūsiams į taktą. Jo veidą dengė apsiausto gaubtas, o rankoje suspausta cigaretė, kurią jis kilojo prie juodos įdubos, nieko negalėjo apšviesti.

- Na kaip? - sušuko Batūra, bandydamas pažvelgti po gaubtu. - Randat ką nors?

Tamsa iš įdubos sumurmėjo, bet ką būtent - Batūra nesuprato. Dėl visa ko sakė:

- Aišku.

Jūra buvo šalta. Batūra tai pajuto, vos tik banga lyžtelėjo kojas ir pateko į batus. Instinktyviai jis susigūžė ir sustojo, bet iš karto padarė kelis žingsnius į priekį. Banga jį pargriovė ir ėmė vilkti. Tuo akimirksniu jis prisiminė turįs ant rankos savo mėgstamą senovinį šveicarišką laikrodį, bet jį gelbėti jau buvo per vėlu.

Paltas apsunko, bet kai Batūra pabandė jį nusimesti, sutrukdė pabrinkusios rankovės ir jis tik susipainiojo, o jūra užvaldė jį visiškai, sukiodama kaip skudurinę lėlę.

Batūrai tik žengiant į jūrą, gintaro gaudytojai suprato, kas atsitiks, ir puolė link jo. Bet sustojo pamatę, kaip jį pargriaudama pačiupo banga. Iš žaidimo su štormu pasidarę profesiją, jie gerai mokėjo taisykles ir intuityviai jautė ribą, iki kurios dar įmanoma ištraukti žmogų iš bangomūšio. Batūra suspėjo už jos užbėgti.

Dėl skausmo dešiniajame šone jis suprato, kad guli krante atgavęs sąmonę. Paskui vėmė vandeniu.

Pakišęs ranką po šlapiu paltu ir apčiupinėjęs šonkaulius, Batūra pajuto, kad vienas sulaužytas. Matyt, nuo smūgio į akmenį ar į bangolaužį.

Kažkas baksnojo jam į petį. Pakėlęs galvą Batūra pamatė jauną moterį tampriai užsagstyta striuke su gaubtu. Ji negirdimai judino lūpas ir tiesė jam garuojantį puodelį. Jis neigiamai numojo, atsikėlė ir nukėblino palei krantą.

Priešais, vartydamasi vėjyje, lėkė tuščia pakuotė nuo dirbtinio šerkšno.

Iš rusų kalbos vertė LETAS Palmaitis

 

Parašykite savo nuomonę

Įrašykite skaičių: Trys šimtai dešimt
Vardas arba parašas:
El. pašto adresas:
Straipsnio vertinimas:

Kultūros kalendorius
nuo 2012 m. Sausio

PATKPŠS

 1
2 3 4 5 6 7 8
9 10 11 12 13 14 15
16 17 18 19 20 21 22
23 24 25 26 27 28 29
30 31  

 1 2 3 4 5
6 7 8 9 10 11 12
13 14 15 16 17 18 19
20 21 22 23 24 25 26
27 28 29  

 1 2 3 4
5 6 7 8 9 10 11
12 13 14 15 16 17 18
19 20 21 22 23 24 25
26 27 28 29 30 31  

Nuorodos


Kultūros diskusijų forumas,
Kultūros vartai,
Kultūros institucijos,
Meno galerijos,
Meno bankas 
DAILĖ“, „VILNIUS“,
7 MENO DIENOS“,
ŠIAURĖS ATĖNAI“,
LITERATŪRA IR MENAS“,
NEMUNAS“,
UŽUPIO ŽURNALAS
Lietuva internete

Rodoma versija 11 iš 11 
21:43:55 Jan 29, 2012   
Jan 2011 Jan 2013
Sąrašas   Archyvas   Pagalba