Literatūra ir menas

Lietuvos rašytojų sąjungos savaitraštis
Literatūra ir menas

2003-08-29 nr. 2965

| Spausdinti | Archyvas | Redakcija |


PIRMASIS 
• Paulina Žemgulytė.
SENAME DVARE
13
• TRUMPAI
• KITAME NUMERYJE

KULTŪROS ŽEMĖLAPIS 
• KINO TEATRAI
• TEATRAI
• KONCERTAI
• PARODOS1
• ĮVAIRŪS
• LR KULTŪROS LAIDOS

AKTUALIJOS 
• Kęstutis Česnaitis.
PASPRINKIT JŪS NEAPYKANTA...
10
• ARTUR DOMOSŁAWSKI.
INTELEKTUALINIS CARLOSO FUENTESO CREDO
9

POEZIJA 
• Arvydas Genys.
APAŠTALO PAULIAUS KELIONĖS, LAIŠKAI IR NUTIKIMAI
1

PROZA 
• Marija Jurgelevičienė.
KEEP SMILING
1
• Marija Jurgelevičienė.
KALIGRAFIJA
4

VERTIMAI 
• ZHORZH UALLIK
• Vadimas Chrappa.
BALTOJI ŽUVIS

KNYGOS 
• Valentinas Sventickas.
JEIGU POEZIJA YRA LIGA, TAI - ATKRYTIS
• ŠVIESA KAMBARY BE LANGŲ7
• VIENMEČIAI AUGALAI5
• NAUJOS KNYGOS

LITERATŪRA 
• Apie Guilaume`ą Apollinaire`ą kalbasi ASTRIDA PETRAITYTĖ, hum.m.dr. GENOVAITĖ DRUČKUTĖ ir prof. ANTANAS ANDRIJAUSKAS.
GUILLAUME APOLLINAIRE
5

PAVELDAS 
• Vydas Dolinskas.
LIETUVOS KRIKŠTĄ MENANTI KNYGA
3

DAILĖ 
 Jurgita Ludavičienė.
BE SIENŲ KURŠIŲ KAIME
2
• Ignas Kazakevičius.
STILIAUS PRIVATUMAS. SPALVOS TERITORIJA
• Mikalojus Povilas Vilutis.
AKCIJA
7
• Džiuljeta Kulvietienė.
ČEKIJOS ŽYDŲ LITERATŪRA - MAIRONIO NAMUOSE

MUZIKA 
• Edmundas Gedgaudas.
JAU NEBE SUBRETĖ
19

TEATRAS 
• Kerry Shawn Keys.
ATŽALOS

JAUNIMO PUSLAPIS 
• BATHOS13

AKTYVIOS JUNGTYS 
• ŠAUKTUKŲ KONSTITUCIJA4
• Józef Życiński, Liublino arkivyskupas metropolitas.
HARIS POTTERIS VIETOJE VĖJO MALŪNŲ

KRONIKA 
• AUTORINĖ TEISĖ1
• PANEVĖŽIUI 500 METŲ6
• WWW.PRISILIETIMAS.NET JAUNIMO TEATRE36
• TARSI PRISIKĖLĖ SĖLIAI1

SKELBIMAI 
• ANTANO MIŠKINIO PREMIJA3

DE PROFUNDIS 
• Nerijus Vėta.
POETAI IRGI KEIKIASI
• Darius Pocevičius.
EILĖRAŠČIŲ JUNGINYS
11

DAILĖ

BE SIENŲ KURŠIŲ KAIME

Jurgita Ludavičienė

[skaityti komentarus]

iliustracija
M.T.Rožanskaitė. "Medžio ausis"

Kuršių kaimas visai ne pajūryje. Ir jokie kuršiai jame negyvena. Kuršių kaimas yra netoli Pirčiupio, ir visą vasarą jame gyvena visa Piekurų šeimyna. Sunku surasti geresnę vietą lietuviškoms vasaroms: pušų spygliai po kojomis, oranžinės nasturtos, kurių dabar jau retai bepamatysi, baltos langinės ir upelis, įtekantis į Šalčią... Tikriausiai tuoj pradėsiu cituoti Aistį apie "lauką, kelią, pievą, kryžių" ar kurį nors kitą autorių iš gausaus panašių lietuviško peizažo komponentų rinkėjų arsenalo. Tik kad viskas tiesa, kaip besipurtyčiau tų asociacijų su žemininkais. Nors kryžiaus nemačiau, bet visa kita - ten, vietoje, kaip ir priklauso.

Tik ten, be viso privalomo anturažo, dar yra, pavyzdžiui, pušys, kurių kamienai tarsi kerpėmis apaugę didelėmis baltomis gipsinėmis ausimis. Arba šiaudinė lelija, auganti tvenkinyje. Marijos Teresės Rožanskaitės, Igorio, Marijaus ir Gedimino Piekurų sodyboje rugpjūčio 23 dieną vykusi akcija "Piekurai be sienų" (vien pavadinimas ką reiškia) atrodė kaip savotiškas bandymas poetizuoti ir taip poetišką aplinką; įvesti kultūros dimensiją į vietą, kur žmogus mėgaujasi harmoningu santykiu su gamta. Atsargiai, bet atkakliai mėginant suformuoti savotišką kultūros ir natūros harmoniją (ne opoziciją), susiformuoja netikėti dariniai, apeliuojantys į asociacijas ir poetines vaizduotės galias. Igoris Piekuras verčia vaikščioti palei upeliuką ir stebėti šviesą, besiskverbiančią pro medžių kamienus, nukritusių lapų rudumą ir žalumą, upelio vandens mirguliavimą ir viso to atkartojimus akvarelėje. Akvarelės, prisegtos prie medžių kamienų - kaip iškirpti tos pačios aplinkos fragmentai, kurie liks ir tada, kai bergždžiai ieškosim praėjusios vasaros lapų, kai Kuršių kaime sniegą margins varnų ir žebenkščių pėdsakai. Akvarelės, pro kurias praeini - tarsi pirmos "stacijos"; procesija klusniai eina tolyn, rasdama aukštose žolėse Gedimino Piekuro staliuką, uždengtą raukšlėta marmurine staltiese. O už keleto žingsnių - kitas staliukas, tik staltiesė jau medinė. Baltas marmuro kilnumas ir rupus medžio geltonis taip graudžiai nefunkcionaliai šmėkščioja prie visai proziškos ir būtinos pirties; be abejonės, atmintyje šmėkščioja ir lietuvių skulptūroje jau buvusi marmurinė pagalvė, tačiau palaiminto (šiuo atveju) postmodernizmo epochoje originalumas nebėra būtina sąlyga. Todėl marmuro staltiesė turi teisę egzistuoti, ir ypač čia, kur ji tarsi nurodo į kitą stotelę - pušyną. Jame vėlgi baltai švysčioja prie medžių kamienų pritvirtintos gipsinės ausys. M. Rožanskaitė šįkart gerokai groteskiška - ausys tarsi pasiklausymo aparatai, niekam nereikalingos miške (nebent fiksuoti pušų ošimui). Antra vertus, galbūt kaip tik jam sugerti ir skirtos ausų kriauklės - kaip jūros kriauklės, kuriose lieka bangų šnaresys. Žmogaus invaziją primena prie pušyno džeržgiančio pjūklo įrašas - nepavojingas, tačiau įspėjantis. Todėl belieka eiti toliau - ieškoti angelų paveikslų, kurie sustatyti ant molbertų pievoje. Angelai tiesiog puikūs - vienas labiau impresionistinis, kitas primena muitininko Rousseau personažus, dar kitas aiškiai labiau pretenduoja į Rericho liniją. Tik joks meninis išsilavinimas čia nepadės, kadangi autoriai kukliai bindzinėja aplinkui, bandydami nepastebimai nuklausyti, ką miesto publika šneka apie jų darbus. Autoriai iš kelių aplinkinių kaimų, niekada rankose teptukų nelaikę ir laikyti nenorėję. Ir angelai kaip tema - nelabai prie širdies. Sako, geriau būtų tapę karvę ar trobą. Nepaisant to, (o greičiausiai kaip tik dėl to) rezultatas toks nuoširdžiai geras. Nuoširdžiai sakau. Ir lenda į galvą šventvagiškos mintys apie tai, kiek reikalingas meninis išsilavinimas tam, kad galėtum nutapyti gerą angelą. Marijus Piekuras jį (išsilavinimą) turi. Ir gerų angelų taip pat. Pastarieji kabo ūkinių pastatų ar pirtelių durų angose taip, kad viduje esanti tamsa, puodai ar aprūkusi krosnis sudarytų kontrastingą foną paveikslų spalvoms ir angelų siluetams. Priekiniame plane - didžiuliai vorai, iš karto blizgančiais siūlais padengę durų angas.

iliustracija
Marijus Piekuras ir kaimo žmonės-projekto dalyviai
Laimos Babraitytės nuotraukos

Kadangi sienų Piekurai neturi, grįžti galima kaip tik nori. Prie tvenkinio, kur grakšti šiaudinė lelija virsta fakelu su fejerverkais. Gaila elegantiškos formos, kuri taip greitai sudega, tačiau pajuodęs karkasas lieka, primindamas kokio nors gyvūno, greičiausiai avino, siluetą. Visai skulptūriška. Efemeriška ir efektinga paskutinė stacija, ne meditacijai, o vaikiškam aikčiojimui nuteikianti. Bet ne veltui čia veliasi procesijos ir stacijos; visame tame vyksme "be sienų" yra kažkoks ne tiek meninis, kiek religinis matmuo. Ir neturiu galvoje angelų; pušys, marmuras, makabriškos ausys prie medžių, liepsna ant tvenkinio; žemė, oras, ugnis ir vanduo. Garsas, galų gale - ir vaizdas. Visi komponentai, kad galėtum mąstyti apie natūros ir kultūros sandūrą Kuršių kaime.

 

Skaitytojų vertinimai


13894. LORDAS2005-02-05 19:31
nu ty dajoš

48372. lauryna :-( 2008-08-20 17:24
visiskos nesamones,Kursiai gyveno pajury prie baltijos juros Sventojoje .Gylesne informacija pasirinkt reikejo...O be to dabar kaip tik Sventojoje atsidare analogisku pavadinimu labai fainas viesbutukas,,KURSIU KAIMAS,,

Parašykite savo nuomonę

Įrašykite skaičių: Trys šimtai dešimt
Vardas arba parašas:
El. pašto adresas:
Straipsnio vertinimas:

Kultūros kalendorius
nuo 2012 m. Sausio

PATKPŠS

 1
2 3 4 5 6 7 8
9 10 11 12 13 14 15
16 17 18 19 20 21 22
23 24 25 26 27 28 29
30 31  

 1 2 3 4 5
6 7 8 9 10 11 12
13 14 15 16 17 18 19
20 21 22 23 24 25 26
27 28 29  

 1 2 3 4
5 6 7 8 9 10 11
12 13 14 15 16 17 18
19 20 21 22 23 24 25
26 27 28 29 30 31  

Nuorodos


Kultūros diskusijų forumas,
Kultūros vartai,
Kultūros institucijos,
Meno galerijos,
Meno bankas 
DAILĖ“, „VILNIUS“,
7 MENO DIENOS“,
ŠIAURĖS ATĖNAI“,
LITERATŪRA IR MENAS“,
NEMUNAS“,
UŽUPIO ŽURNALAS
Lietuva internete

Rodoma versija 11 iš 11 
21:43:49 Jan 29, 2012   
Jan 2011 Jan 2013
Sąrašas   Archyvas   Pagalba