Literatūra ir menas

Lietuvos rašytojų sąjungos savaitraštis
Literatūra ir menas

2003-08-29 nr. 2965

| Spausdinti | Archyvas | Redakcija |


PIRMASIS 
• Paulina Žemgulytė.
SENAME DVARE
13
• TRUMPAI
• KITAME NUMERYJE

KULTŪROS ŽEMĖLAPIS 
• KINO TEATRAI
• TEATRAI
• KONCERTAI
• PARODOS1
• ĮVAIRŪS
• LR KULTŪROS LAIDOS

AKTUALIJOS 
• Kęstutis Česnaitis.
PASPRINKIT JŪS NEAPYKANTA...
10
• ARTUR DOMOSŁAWSKI.
INTELEKTUALINIS CARLOSO FUENTESO CREDO
9

POEZIJA 
• Arvydas Genys.
APAŠTALO PAULIAUS KELIONĖS, LAIŠKAI IR NUTIKIMAI
1

PROZA 
• Marija Jurgelevičienė.
KEEP SMILING
1
• Marija Jurgelevičienė.
KALIGRAFIJA
4

VERTIMAI 
• ZHORZH UALLIK
• Vadimas Chrappa.
BALTOJI ŽUVIS

KNYGOS 
• Valentinas Sventickas.
JEIGU POEZIJA YRA LIGA, TAI - ATKRYTIS
• ŠVIESA KAMBARY BE LANGŲ7
• VIENMEČIAI AUGALAI5
• NAUJOS KNYGOS

LITERATŪRA 
 Apie Guilaume`ą Apollinaire`ą kalbasi ASTRIDA PETRAITYTĖ, hum.m.dr. GENOVAITĖ DRUČKUTĖ ir prof. ANTANAS ANDRIJAUSKAS.
GUILLAUME APOLLINAIRE
5

PAVELDAS 
• Vydas Dolinskas.
LIETUVOS KRIKŠTĄ MENANTI KNYGA
3

DAILĖ 
• Jurgita Ludavičienė.
BE SIENŲ KURŠIŲ KAIME
2
• Ignas Kazakevičius.
STILIAUS PRIVATUMAS. SPALVOS TERITORIJA
• Mikalojus Povilas Vilutis.
AKCIJA
7
• Džiuljeta Kulvietienė.
ČEKIJOS ŽYDŲ LITERATŪRA - MAIRONIO NAMUOSE

MUZIKA 
• Edmundas Gedgaudas.
JAU NEBE SUBRETĖ
19

TEATRAS 
• Kerry Shawn Keys.
ATŽALOS

JAUNIMO PUSLAPIS 
• BATHOS13

AKTYVIOS JUNGTYS 
• ŠAUKTUKŲ KONSTITUCIJA4
• Józef Życiński, Liublino arkivyskupas metropolitas.
HARIS POTTERIS VIETOJE VĖJO MALŪNŲ

KRONIKA 
• AUTORINĖ TEISĖ1
• PANEVĖŽIUI 500 METŲ6
• WWW.PRISILIETIMAS.NET JAUNIMO TEATRE36
• TARSI PRISIKĖLĖ SĖLIAI1

SKELBIMAI 
• ANTANO MIŠKINIO PREMIJA3

DE PROFUNDIS 
• Nerijus Vėta.
POETAI IRGI KEIKIASI
• Darius Pocevičius.
EILĖRAŠČIŲ JUNGINYS
11

LITERATŪRA

GUILLAUME APOLLINAIRE

(1880 Roma - 1918, Paryžius)

Apie Guilaume`ą Apollinaire`ą kalbasi ASTRIDA PETRAITYTĖ, hum.m.dr. GENOVAITĖ DRUČKUTĖ ir prof. ANTANAS ANDRIJAUSKAS

[skaityti komentarus]

iliustracija
Mairice`as de Vlaminckas. Guillaume’o Apollinaire’o portretas

Pabaiga. Pradžia 34 numeryje

G.Apollinaire`as išleido knygą, pavadintą "Alkoholiai". Rodos, tai reikšmingiausia jo knyga?

Genovaitė Dručkutė. Galima būtų ją laikyti reikšmingiausia, nors tiek G.Apollinaire`ui, tiek XX a. pradžios prancūzų poezijai nepaprastai svarbios ir "Kaligramos". Rinkinys "Alkoholiai" - iš tiesų įdomi, savita knyga; jai būdingas daugialypiškumas. Ši knyga liudija gyvybingą tradicijos ir modernumo ryšį Apollinaire`o (ir to laiko prancūzų) poezijoje. Čia sudėti maždaug per penkiolika metų parašyti eilėraščiai, kuriuos G.Apollinaire`as buvo spausdinęs po vieną ar po kelis įvairiuose laikraščiuose ir žurnaluose. Paskiausiai parašyta nedidelė poema "Zona", sukurta 1912 m., jo noru buvo įdėta į rinkinio pradžią. Apollinaire`as "Zonos" neįprastumu bei naujumu norėjo pritrenkti skaitytoją, įvesti jį į modernistinį kontekstą. Poemą "Zona" ir visą rinkinį "Alkoholiai" galime laikyti poetiniu modernizmo manifestu. Savo pasaulėjautą, modernistines nuotaikas G.Apollinaire`as išsako ne tiesiogiai, bet per išorinio pasaulio daiktus. "Zonoje" Apollinaire`as panaudoja gana neįprastą formą - prozines eiles, nors kai kurios eilutės yra rimuotos. Jis atsisako griežtos metrikos. Neįprastas ir kreipinys - antrasis vienaskaitos asmuo; poetas kreipiasi į save, o kartu - į kiekvieną skaitytoją, sakydamas jam "tu". Visas rinkinys, o pirmiausia - "Zona", skamba kaip vidinis lyrinio herojaus monologas. Nors pirmomis "Zonos" eilutėmis Apollinaire`as deklaruoja klasikos paneigimą, tolimesniuose "Alkoholių" puslapiuose matome ir gana tradicinių, klasikinių eilėraščių, tad galima teigti, kad įvairovė yra šios knygos dominantė. "Zonoje" Apollinaire`as skelbia, jog apdainuos naujovišką, t.y. urbanistinį, peizažą; jo eilėraščių lyriniai herojai bus ne piemenėliai, o mieste dirbantys žmonės; menas, kuris neretai buvo suprantamas tik kaip elitinis, skirtas grupelei išrinktųjų, dabar turėtų tapti prieinamas visiems, jis turėtų užleisti vietą plakatams, afišoms, laikraščiams. XX a. pradžioje užgimstančio pasaulio šūkis: ritmas, tempas, greitis; poezija turi pasivyti gyvenimą ir netgi eiti priekyje. Poeto jausmai iliustruojami išorinio pasaulio daiktais ir reiškiniais, pavyzdžiui, Eifelio bokštas tampa lyrinio "aš" antrininku ar pakaitalu. "Zonos" dėstymas nenuoseklus, autorius šokinėja nuo vienos temos prie kitos, nepaiso prancūziško racionalumo, laužo erdvės ir laiko nuoseklumą, būdingą klasikinei poezijai. "Zonoje" yra įkūnyti trys svarbūs kubistinės ir apskritai modernistinės poezijos principai: pirma, temų įvairovė ir kaita - viename kūrinyje daugybė temų susipina, sukuria naujas sąsajas; antra, laiko nuoseklumo nebuvimas, laikas nelinijinis; trečia, erdvės ribotumo nepaisymas, erdvė yra neaprėpiama, begalinė (Paryžius, atrodo, aprėpia visą pasaulį). Bet kaip neretai atsitinka Apollinaire`ui, ką pažadėjęs, jis ne visuomet išpildo iki galo - tolimesniuose rinkinio eilėraščiuose modernizmo bruožai tai išryškėja, tai susilpnėja. Pavyzdžiui, "Reino ciklas", kuris įtrauktas į "Alkoholius", palyginus su "Zona" ar "Nemylimojo daina", skamba gana tradiciškai. "Reino ciklo" eilėraščius įkvėpė vokiečių romantinė poezija; jie parašyti laikantis ir metrikos, ir ritmikos reikalavimų, tiesa, čia nėra skyrybos ženklų, bet Apollinaire`as šia prasme nebuvo visiškas naujokas prancūzų poezijoje; punktuacijos nepaisė ir S.Mallarme. "Reino ciklas" kontrastuoja su "Zona" ir kitais eilėraščiais bei sustiprina daugialypiškumo įspūdį.

iliustracija
Irene Lagut. Guillaume’o Apollinaire’o portretas

Antanas Andrijauskas. Kalbėjome apie pirmąjį nedidelės apimties Apollinaire`o rinkinį, kuris daugiau buvo jauno poeto kūrybinių ambicijų išraiška. O rinkinys "Alkoholiai" patvirtino, kad į prancūzų poezijos Olimpą įžengė nauja reikšminga figūra. Sklaidydamas rinkinį, regi laiko tėkmės pėdsakus ir daugybę skirtingų poetinių projekcijų, kurios ir sudaro jo žavesį. Šios eilės aprėpia beveik penkiolika metų, tad galima pamatyti poeto evoliuciją nuo ankstyvųjų simbolistinių, neoromantinių imitacijų (jis dažnai žaidžia savo pirmtakų poetinėmis frazėmis) iki vientisos modernistinio meno koncepcijos. Rinkinys buvo rengiamas ilgai, nuo 1904 metų, po pažinties su Picasso; nuolat keitėsi jo sumanymas ir pavadinimai, pvz., "Reino vėjas", "Respublikos metai", ir tai rodo, kaip brendo paties Apollinaire`o poetinė koncepcija. Vėliau atsirado pavadinimas "L`eau de vie", kurį galima versti "Gyvybės vanduo" arba "Degtinė", o galutinis variantas "Alkoholiai". Jis gali reikšti "svaigulį" - poetinį apsvaigimą ir apgirtimą, ribos tarp fantazijos ir tikrovės praradimą. Šis neapibrėžtumas būdingas modernizmo koncepcijai. Kai rinkinys 1913 m. pasirodė, jau buvo pasibaigusi herojiška fovizmo, ekspresionizmo ir daugybės kitų modernistinio meno sąjūdžių epopėja; paskelbtas futurizmo manifestas, po kuriuo esantis Apollinaire`o parašas daugelį šokiravo. Knygos kompozicijai būdingas daugiasluoksniškumas; čia ryškūs elementai, atėję iš arabiškos, bizantiškos tradicijos Dante`s, kuris susijęs su arabiška mitologija. Knygos kompozicinė struktūra primena Dante`s pragaro ratų pasaulį. "Alkoholius" sudaro trys pagrindiniai ciklai: 1) ankstyvosios 1898-1904 m. romantinės eilės; 2) 1905-1909 m. eilėraščiai, kuriuose vyrauja naujų meninės išraiškos formų paieškos; 3) 1910-ųjų metų lyrinės eilės. Čia ryškėja svarbūs poslinkiai poetinės formos srityje. Tęsdamas Mallarme tradiciją, autorius atsisako punktuacijos, motyvuodamas tuo, kad eilės turi savą, imanentinę ritmiką, savas pauzes. Apollinaire`as įveda į modernizmą dar vieną svarbų dalyką - apjungia tai, kas liko iki galo neįgyvendinta "Bestiarijuje", t.y. poeto ir dailininko požiūrį į pasaulį; čia jau ryški kubistinio meno koncepcija. Kalbėdamas apie šį rinkinį, Apollinaire`as pareiškia esąs dailininkas; jis panaudoja reportažo, afišos motyvus, laužo įprastines poetines struktūras, įveda, kaip ir Picasso kubistiniuose paveiksluose, skirtingus, "išmąstomus" regėjimo taškus, neregimas projekcijas, sukuria naują meninio laiko sampratą. Naujos moderniosios poezijos koncepcijos gimimo procesą iliustruoja Apollinaire`o juodraščiai, iš kurių aiškėja, kokį milžinišką darbą jis atliko, rengdamas šį leidinį, taip pat matyti, kaip keičiasi jo eilių struktūra bei forma; jis suranda naujų vidinių muzikalios architektonikos formų, įvesdamas įvairius kursyvus, skirtingo ilgio eilutes, jas komponuodamas į ekspresyvias vaizdines struktūras.

iliustracija
Pablo Picasso. Guillaume’o Apollinaire’o portretas

Minėjote, rinkinyje "Alkoholiai" yra ir "Reino ciklo" eilėraščiai. Tad prisiminkime Apollinaire`o gyvenimo metus, praleistus Vokietijoje, kuriuos ženklina, regis, pirmoji nelaiminga meilė. Minėjote ir jo eilėraštį ar baladę "Nemylimojo daina", nors man labiau patiktų: "Nelaimingai įsimylėjusio daina". Apollinaire`as nelaimingai įsimylėjęs Vokietijoje bus ne paskutinį kartą, po to dar išgyvens nelaimingą meilę dailininkei Marie?

G.D. Apie nelaimingas G.Apollinaire`o meiles yra ką pakalbėti. Kiek jam sekėsi draugystėje, tiek nesisekė meilėje. Gyvenimo Vokietijoje tarpsnis neilgas; jis dirbo mokytoju vienuose kilminguose namuose, kur ir susipažino su angle guvernante Annie Playden. Ją Apollinaire`as įsimylėjo, dėl jos du kartus iš Paryžiaus važiavo į Londoną, bandydamas merginą palenkti; tačiau jai šis meilinimasis buvo atkarus - norėdama nutraukti pažintį, ji galiausiai išvyko į Ameriką, vandenynu atsiskyrė nuo įkyrėjusio gerbėjo. Kita didelė Apollinaire`o meilė buvo dailininkė Marie Laurencin; juos supažindino Picasso, ir šis ryšys truko bene ketverius metus. Galiausiai Apollinaire`as 1918 m., keletą mėnesių prieš mirtį, vedė; neilgai trukusi santuoka buvo laiminga. Apibendrinant galima pasakyti, kad Apollinaire`o santykiai su moterimis klostėsi nelengvai. Jis skundžiasi, kad yra nemylimas; tai liudija ir eilėraštis "Nemylimojo daina". Bet, matyt, jis buvo ne tik nemylimas, bet ir nemylintis; bičiuliai atsiminimuose rašo, kad Apollinaire`as santykiuose su moterimis buvo ir labai drovus, nevikrus, ir tuo pat metu stengėsi dominuoti, buvo pavydus ir neištikimas. Tačiau meilės ir švelnumo troško visą gyvenimą. Galima prisiminti ir jo santykius su motina, kurie taip pat visą gyvenimą buvo komplikuoti, nors jis ją ir mylėjo, ir gerbė.

A.A. Kaip dažnai būna poezijoje, nelaiminga meilė buvo vienas didžiųjų jo poetinių praregėjimų stimulų. Aistringos meilės anglei Annie Pleyden yra kupina ankstyvoji Apollinaire`o poezija; galbūt ši nelaiminga meilė ir pavertė Apollinaire`ą didžiu poetu, kaip Kierkegaardą - didžiu filosofu. Laimingos su Annie prie Reino krantų praleistos akimirkos išliko visam gyvenimui. Meilė, skausmas, ilgesys, nusivylimas skatino jo poetinį talentą. Jis visomis galimomis priemonėmis siekė užkariauti mylimosios širdį. Išauklėtą puritoniškoje Anglijos atmosferoje merginą ši aistra baugino ir ji nesutiko tekėti. Ji pabėgo į JAV nuo jo gaivališkos meilės, psichologinio spaudimo - tai nežadėjo ramaus, puritoniško šeimyninio gyvenimo, prie kurio buvo pratusi. Jos santykių su Kostrowickiu istorija turėjo tęsinį po keturiasdešimt penkerių metų, kai vienas belgų poetas, rašęs knygą apie Apollinaire`ą, galiausiai surado jo pirmąją didžiąją meilę. Kai gyvendama Šiaurės Amerikoje Annie iš laiško sužinojo, kad aistringai ją mylėjęs ir bauginęs jaunuolis tapo XX a. prancūzų poezijos legenda Apollinaire`u, savo laiške atsakė: "tie, kas pažįsta jo poeziją, turi būti dėkingi, kad mūsų romanas pasibaigė tragiškai, ir aš neištekėjau - tikriausiai tos nuostabios eilės nebūtų atsiradusios, juk labai retai būna, kad poetas sukurtų poetinį paminklą žmonai, paprastai tai būna tik nelaimingos meilės išdava". Apollinaire`o gyvenime buvo dar keletas svarbių meilių. Viena jų - 1914 m. pažintis su jį sužavėjusia reto grožio aristokrate Louise de Koligni Chatijon (sakoma, kad ji buvo kilusi net iš karališkos giminės); ši meilė taip pat išsiliejo nuostabiomis eilėmis, išleistomis pomirtiniame leidinyje "Eilės Lu" ("Poemes a Lou"). Kaip dažnai būdavo Apollinaire`o gyvenime - jis sužavėdavo savo impulsyvumu, užsimegzdavo trumpas kontaktas, bet jo pavydumas, impulsyvumas, distancijos nesilaikymas greit sukeldavo neigiamą reakciją. Aistringai pamilęs šią moterį, Apollinaire`as iškart mėgino ją užkariauti, o ji atstūmė, pasibodėjusi aristokratiškoje aplinkoje neįprastu elgesiu. Ši pažintis užsimezgė Nicoje; iš ten sukrėstas ir nusivylęs Apollinaire`as išvyko savanoriu į Pirmąjį pasaulinį karą - tikriausiai viena pagrindinių šio lemtingo žingsnio priežasčių ir buvo nelaiminga meilė. Minėtina ir dar viena meilė, išsiliejusi poezijoje - tai trumpalaikė jo 1915 m. pažintis, užsimezgusi traukinyje, su Madeleine. Kadangi Apollinaire`as, kaip būdinga poetams, dažnai skendo fantazijose, tai šis trumpalaikis kontaktas vėliau laiškuose suliepsnojo didele meile. Jo meilės laiškuose, adresuotuose Madeleine, daug aistros, žaismingumo ir poetinės improvizacijos.

iliustracija
Henri Frickas. Guillaume’o Apollinaire’o portretas

Paminėjote Pirmąjį pasaulinį karą - galbūt Apollinaire`as išėjo į frontą savanoriu ne tik bėgdamas nuo nelaimingos meilės, bet ir norėdamas įsitvirtinti kaip prancūzas? Juk karo metais jis gavo Prancūzijos pilietybę, kurios visą laiką siekė?

G.D. Abi paminėtos priežastys yra reikšmingos. Taip, jis kovojo už Prancūziją, kurią laikė savo tėvyne. Kita vertus, karas jam buvo avantiūra, dar vienas nuotykis. Apollinaire`as viską gyvenime darė aistringai - ir kariaudamas, ir siekdamas moterų palankumo. Jau minėtas epizodiškas jo meilės ryšys su Lou; vėliau - trumpos sužadėtuvės su Madeleine Pages; susipažinęs traukinyje, poetas rašė jai ilgiausius laiškus, paleistas atostogų aplankė šią karštai pamiltą merginą Afrikoje, Orano mieste. Apollinaire`as ir karo metais liko aktyvus kultūrinio ir literatūrinio gyvenimo dalyvis. Sakoma - kai patrankos dunda, mūzos tyli, bet Apollinaire`o meninės saviraiškos nesusilpnino nei dundančios patrankos, nei jį sužeidusi skeveldra.

Baigiantis karui, pasirodė antras reikšmingas Apollinaire`o eilėraščių rinkinys "Kaligramos". Jame, matyt, labiausiai išryškėjo formalūs jo kūrybiniai ieškojimai - juk kai kurie eilėraščiai yra ne tik skaitomi, bet ir žiūrimi?

G.D. "Kaligramos" jau liudija didžiulę duoklę kubizmui. Poetas šiuos eilėraščius vadino "pokalbiais": jiems būdinga laisva asociacijų kaita, atsiminimai, susiliejantys su atsitiktinai nugirstų pokalbių nuotrupomis. "Kaligramas" iš tiesų reikia ne tik skaityti, bet ir matyti; eilėraščių eilutės, žodžiai sudėlioti taip, kad sudarytų tam tikrą formą, apie kurią kalbama eilėraštyje (pavyzdžiui, lietaus). Grafinė eilėraščio išraiška, išorinė forma yra viena iš nuorodų, padedančių atskleisti eilėraščio prasmę. Poetas iliustruoja, kaip vienu metu galima vaizduoti daug dalykų, įspūdžių, įvykių. Vėliau Apollinaire`o tyrinėtojai šį metodą pavadino "pikturaliniu simultanizmu". Kaleidoskopiška eilėraščių kompozicija, iliustruojanti poeto sąmonės srautą, galėjo būti įkvėpta ir dailės sukeltų įspūdžių. Tiesiogiai su daile sietinas eilėraštis "Langai", kuris iš pradžių buvo sumanytas kaip Apollinaire`o draugo Delaunay parodos katalogo įžanga - dailininkas šioje parodoje demonstravo paveikslų ciklą "Susisiekiantys langai". Kaip paveiksluose, taip ir Apollinaire`o eilėraštyje "Langai" kalbama apie šviesos ir spalvos vienybę, apie jų sukeliamą įspūdį; kartu eilėraštyje atkuriamos poeto pokalbių su bičiuliu dailininku nuotrupos. Eilėraštyje skaitytojas "pamato", jei tik moka žiūrėti, daugybę dalykų. Norėčiau atkreipti dėmesį ir į kitą "Kaligramų" eilėraštį, pavadintą "Kalvos", kuris yra savotiškas Apollinaire`o poetinis kredo: čia jis įveda talpią ir gana netikėtą metaforą, poetus palyginęs su kalvomis; poetai - kalvos, nes mato, suvokia daugiau, toliau negu kiti, poetai savo talento prigimties yra pašaukti ieškoti naujų, dar nepramintų takų. Savo kūryba Apollinaire`as kaip tik ir ieško naujų takų, rodo, kaip tai reikia daryti; jis šokiruoja skaitytoją grynai eksperimentiniais posmais, išdėstydamas eilutes geometrinių figūrų, daiktų forma; jis tyčia apsunkina skaitymą - norint žodžius ir eilutes susieti tarpusavyje, reikia ir skaitytojo pastangų, taigi skaitytojas tampa bendraautoriu. Apollinaire`as demonstruoja, kaip poeziją priartinti prie tapybos, kaip eiles suvokti akimis. Jam ne mažiau svarbus poezijos ir muzikos ryšys - tai kitokia muzika negu verleniškoji. Apollinaire`as žaidžia garsais, jų sąskambiais lyg spalvomis, linijomis, formomis. Išryškėja vienas esminių Apollinaire`o poezijos bruožų: poezija turi būti universalus menas: ir žodis, ir vizualinis menas, ir muzika.

iliustracija
Marie Laurencin. Pablo Picasso, Fernande Olivier, Guillaume Apollinaire ir Marie Laurencin

A.A. Kalbėdamas apie "Kaligramas" atkreipčiau dėmesį, kad tai yra, kaip rodo ir paantraštė, "Taikos ir karo eilės". Ši garsioje leidykloje "Mercure de France" išleista knyga skirta artimam draugui rašytojui Rene Dalise, žuvusiam 1917 m. fronte. Joje ryškus karo alsavimas. Knygą sudaro šeši skyriai, kurių kompozicija remiasi Dante`s pragaro ratų struktūra. Čia Apollinaire`as karą vaizdžiai prilygina pragarui. Matome, kaip griežta sonatos forma, turinti aiškią loginę struktūrą (kurią tapyboje naudojo Čiurlionis) Apollinaire`o kūryboje išardoma, griaunama; čia įvedami nauji modernistiniai meninio regėjimo aspektai. Daugiaplaniškumas, regėjimo taškų kaita šiame rinkinyje tampa konceptualiu branduoliu. Poetinis tekstas nuolatos perauga į piešinio struktūras: pavyzdžiui, eilėraštis komponuojamas kaip namo ar krintančio lietaus piešinys. Vaizdas ir žodis knygoje nuolat susipina. Apollinaire`as sąmoningai ieško modernistinei poezijai būdingų techninių, t.y. meninės formos, naujovių. Jis siekia perteikti vaizdinių simultaniškumą, parodydamas paralelines, išsiskleidžiančias teksto struktūras. Tai jau kitoks skaitytojo santykis su tekstu; jis taps nepaprastai svarbus XX a. antrosios pusės literatūroje.

iliustracija
Jackues`as Dyssord`as. Guillaume’o Apollinaire’o portretas

Prof. Galina Baužytė-Čepinskienė nurodo, jog siurrealistinio teatro principus Apollinaire`as suformulavo vienos savo pjesės pratarmėje. Įdomu, ar jo dramaturgija taip pat reikšminga?

G.D. Apollinaire`as nėra itin reikšmingas dramaturgas. Jis parašė dvi pjeses - "Teiresijo krūtys", kurios pratarmėje suformuluoja siurrealistinio meno koncepciją, įveda siurrealizmo sąvoką, ir "Laiko spalva"; taip pat sukūrė komiškos operos "Kazanova" scenarijų. Apollinaire`ui esant gyvam, buvo pastatyta tik jo pirmoji pjesė (1917 m.), kurią aš įrašyčiau į vieną gretą su Alfredo Jarry`o farsų trilogija "Karalius Ūbas", tačiau Apollinaire`o kūrinys nepasiekia Jarry`o dramaturgijos įtaigos ir galios. Dabar šią pjesę galima prisiminti tik todėl, kad joje pirmąkart pavartotas žodis "siurrealistinis", kurį vėliau perėmė "tikrieji" siurrealistai - A.Bretonas, Ph.Soupault. "Teiresijo krūtų" įžangoje Apollinaire`as pareiškia, jog jis savo kūrinį (kurį laiko labai naujovišku) apibūdina naujadaru - būdvardžiu "siurrealistinis". Jis pabrėžia, kad šis būdvardis neturi kokios nors perkeltinės ar simbolinės prasmės. Jo nuomone, naujadaras "siurrealistinis" gana tiksliai apibūdina meno kryptį ar tendenciją, kuri, tiesą pasakius, nėra tokia jau ir nauja. Tačiau toji tendencija, kurios savitumą bando išryškinti Apollinaire`as, iki jo nebuvo taikoma kaip kūrybos principas, kaip meno ar literatūros hipotezė. Apollinaire`as sako, jog po V.Hugo atėjo dramaturgų karta, išpažįstanti, anot jo, "vulgarųjį idealizmą", t.y. ieškanti panašumo į tiesą ne ten, kur reikėtų ieškoti - vietiniame kolorite, smulkmeniškame natūralizme, papročių vaizdavime, perdėtame jausmingume. Apollinaire`as, norėdamas atnaujinti teatrą, priartinti jį prie gyvenimo, nusprendė grįžti prie pačios gamtos, o ne fotografiškai ją kopijuoti. Tai ir būsiąs siurrealistinis menas. Žmogus, norėdamas pamėgdžioti ėjimą, sukūrė ratą - o ratas visai nepanašus į koją; pirmasis šitai sugalvojęs, pats to nežinodamas, atvėrė kelius siurrealizmui. Tokiu metaforišku termino "siurrealistinis" apibrėžimu ir išsemiama "Teiresijo krūtų" reikšmė literatūros ir teatro istorijai.

Pokalbio pabaigoje gal apibendrinkime Apollinaire`o poetinę koncepciją bei įnašą į literatūrą, poeziją…

A.A. Apollinaire`o teorinė koncepcija formuojasi dailės ir poezijos kritikos tekstuose, kurių jis nemažai paskelbė nuo 1902 iki 1918 metų. Priešingai nusistovėjusiam požiūriui, jis buvo ne tik modernaus meno kritikas, kadangi paskelbė daug straipsnių, skirtų klasikinės dailės ir literatūros istorijai. Puikus to liudijimas yra prieš keletą dešimtmečių išleistas solidžios apimties rinkinys "Meno kronika". Iš didesnių dailei skirtų leidinių pažymėtina knyga "Dailininkai kubistai" (1913). Analizuodami Apollinaire`o vaizduojamosios dailės kritiką, matome, kad ankstyvajame periode vyrauja publikacijos iš Vokietijos kultūros centrų, o nuo 1905 m. jo dėmesio sulaukė P.Picasso kūryba. 1905-1906 m. surengtos retrospektyvinės van Gogho, Cezanne`o parodos, kurios sužavėjo Prancūzijos elitą, privertė kitaip pažvelgti į šių menininkų kūrybą ir jų nubrėžtus tapybos kelius. Apollinaire`as anuometinei dailei skirtose publikacijose konceptualiai grindė naują modernistinio meno koncepciją, kuri skleidėsi jo draugo Picasso ir kitų dailininkų kubistiniuose paveiksluose, jam artimų italų futuristų, fovistų ir vokiečių ekspresionistų darbuose. Peržvelgę Apollinaire`o kritinius straipsnius, beveik nerasime nė vienos reikšmingos to meto dailės figūros, ypač - avangardinio meno, kuri vienaip ar kitaip nebūtų jo pristatyta. Modernistinio meno aspektai gvildenami ir jo literatūriniuose esė. Itin konceptualus, net sakyčiau - programinis yra 1918 m. pasirodęs straipsnis "Naujoji sąmonė ir poetai", kuriame Apollinaire`as aiškina, kas yra naujoji, modernioji sąmonė, kaip ji užvaldo pasaulį, kuo modernistinė meno koncepcija skiriasi, pavyzdžiui, nuo neoromantinės ar simbolistinės. Jis pabrėžė, kad Prancūzijoje išryškėjęs galingas vaizduojamosios dailės ir poezijos sąjūdis (kaip jis sako, Prancūzija tapo Vakarų civilizacijos modernistinės sąmonės architektu, intelektualiniu vedliu) pagrindinį dėmesį sutelkė į formą - lyrikai ir dailei suteikta anksčiau neregėta laisvė, atvertas kelias naujiems meninės formos eksperimentams. Formalieji ieškojimai, jo teigimu, moderniajame mene įgauna pirmaeilę reikšmę: pasaulio dinamiškėjimas sąlygoja kitokį, naują pasaulio suvokimą. Poezija neišvengiamai turi transformuotis, išnaudoti visas poligrafijos galimybes, kurios sukuria iki tol nežinotą vizualinę lyriką, glaudžiai susijusią su vaizduojamuoju menu. Taip mene prasideda anksčiau neįsivaizduotos kūrybinės laisvės epocha. Reziumuodami galime teigti, kad Apollinaire`as buvo vienas didžiųjų XX a. pradžios prancūzų poezijos reformatorių, naujo modernistinio meno šauklių, suformavusių naują požiūrį į meno kūrimo formą, poetinio meno virtuvę. Jo kūryboje emocionalus lyrizmas, dramatiškas poeto sielos klyksmas įgyja šiuolaikinę meninę formą.

iliustracija
Andre Rauveire`as. Guillaume’o Apollinaire’o portretas

G.D. Vis dėlto Apollinaire`o paskaita apie "naująją sąmonę" jo koncepcijoje nereiškia radikalaus tradicijos pertrūkio. Priešingai - jis iliustruoja, kaip tradicija gali skleistis naujaisiais laikais, pasikeitus aplinkybėms. Tai įrodo ir jo poezija. Apollinaire`as, išaugęs iš simbolizmo, neoromantizmo, atvėręs kelius modernistinei poezijai, išlieka originalus; jo balsas, kalbėjimas su niekuo kitu nesupainiojamas. Norėčiau pabrėžti vieną esminį skirtumą tarp Apollinaire`o ir siurrealistų, kadangi neretai jie suplakami. Apollinaire`ui poetinė kūryba yra nepriklausomas, savarankiškas aktas, o A.Bretonui ir jo "šutvei" menas yra priemonė atspindėti pasąmonę, išsakyti tai, kas neišsakoma. Siurrealistų tikslas ir tiesa - pasąmonė ir jos veiklos išraiška, o G.Apollinaire`o - menas ir poezija.

 

Skaitytojų vertinimai


3606. Taukas :-( 2003-09-01 04:27
Nei sis nei tas...Internete galim viska surast ir pasiskaityt.

3671. Česius2003-09-04 20:30
Tauke, bet cia ir yra internetas, gudruoli tu neapsakomas!

3673. Rapolas :-) 2003-09-04 20:39
Aš iš Vilniaus. Ačiū labai.

3674. Apolinaras :-( 2003-09-04 20:41
Lietuviai manes nesupranta. Nes nevalgo darzoviu.

12452. Raistas2004-12-19 16:34
Apolinarai, zmogus nebutu zmoumi, jei nevalgytu mesos

Parašykite savo nuomonę

Įrašykite skaičių: Trys šimtai dešimt
Vardas arba parašas:
El. pašto adresas:
Straipsnio vertinimas:

Kultūros kalendorius
nuo 2012 m. Sausio

PATKPŠS

 1
2 3 4 5 6 7 8
9 10 11 12 13 14 15
16 17 18 19 20 21 22
23 24 25 26 27 28 29
30 31  

 1 2 3 4 5
6 7 8 9 10 11 12
13 14 15 16 17 18 19
20 21 22 23 24 25 26
27 28 29  

 1 2 3 4
5 6 7 8 9 10 11
12 13 14 15 16 17 18
19 20 21 22 23 24 25
26 27 28 29 30 31  

Nuorodos


Kultūros diskusijų forumas,
Kultūros vartai,
Kultūros institucijos,
Meno galerijos,
Meno bankas 
DAILĖ“, „VILNIUS“,
7 MENO DIENOS“,
ŠIAURĖS ATĖNAI“,
LITERATŪRA IR MENAS“,
NEMUNAS“,
UŽUPIO ŽURNALAS
Lietuva internete

Rodoma versija 11 iš 11 
21:43:46 Jan 29, 2012   
Jan 2011 Jan 2013
Sąrašas   Archyvas   Pagalba