Literatūra ir menas

Lietuvos rašytojų sąjungos savaitraštis
Literatūra ir menas

2003-08-29 nr. 2965

| Spausdinti | Archyvas | Redakcija |


PIRMASIS 
• Paulina Žemgulytė.
SENAME DVARE
13
• TRUMPAI
• KITAME NUMERYJE

KULTŪROS ŽEMĖLAPIS 
• KINO TEATRAI
• TEATRAI
• KONCERTAI
• PARODOS1
• ĮVAIRŪS
• LR KULTŪROS LAIDOS

AKTUALIJOS 
• Kęstutis Česnaitis.
PASPRINKIT JŪS NEAPYKANTA...
10
 ARTUR DOMOSŁAWSKI.
INTELEKTUALINIS CARLOSO FUENTESO CREDO
9

POEZIJA 
• Arvydas Genys.
APAŠTALO PAULIAUS KELIONĖS, LAIŠKAI IR NUTIKIMAI
1

PROZA 
• Marija Jurgelevičienė.
KEEP SMILING
1
• Marija Jurgelevičienė.
KALIGRAFIJA
4

VERTIMAI 
• ZHORZH UALLIK
• Vadimas Chrappa.
BALTOJI ŽUVIS

KNYGOS 
• Valentinas Sventickas.
JEIGU POEZIJA YRA LIGA, TAI - ATKRYTIS
• ŠVIESA KAMBARY BE LANGŲ7
• VIENMEČIAI AUGALAI5
• NAUJOS KNYGOS

LITERATŪRA 
• Apie Guilaume`ą Apollinaire`ą kalbasi ASTRIDA PETRAITYTĖ, hum.m.dr. GENOVAITĖ DRUČKUTĖ ir prof. ANTANAS ANDRIJAUSKAS.
GUILLAUME APOLLINAIRE
5

PAVELDAS 
• Vydas Dolinskas.
LIETUVOS KRIKŠTĄ MENANTI KNYGA
3

DAILĖ 
• Jurgita Ludavičienė.
BE SIENŲ KURŠIŲ KAIME
2
• Ignas Kazakevičius.
STILIAUS PRIVATUMAS. SPALVOS TERITORIJA
• Mikalojus Povilas Vilutis.
AKCIJA
7
• Džiuljeta Kulvietienė.
ČEKIJOS ŽYDŲ LITERATŪRA - MAIRONIO NAMUOSE

MUZIKA 
• Edmundas Gedgaudas.
JAU NEBE SUBRETĖ
19

TEATRAS 
• Kerry Shawn Keys.
ATŽALOS

JAUNIMO PUSLAPIS 
• BATHOS13

AKTYVIOS JUNGTYS 
• ŠAUKTUKŲ KONSTITUCIJA4
• Józef Życiński, Liublino arkivyskupas metropolitas.
HARIS POTTERIS VIETOJE VĖJO MALŪNŲ

KRONIKA 
• AUTORINĖ TEISĖ1
• PANEVĖŽIUI 500 METŲ6
• WWW.PRISILIETIMAS.NET JAUNIMO TEATRE36
• TARSI PRISIKĖLĖ SĖLIAI1

SKELBIMAI 
• ANTANO MIŠKINIO PREMIJA3

DE PROFUNDIS 
• Nerijus Vėta.
POETAI IRGI KEIKIASI
• Darius Pocevičius.
EILĖRAŠČIŲ JUNGINYS
11

AKTUALIJOS

INTELEKTUALINIS CARLOSO FUENTESO CREDO

ARTUR DOMOSŁAWSKI

[skaityti komentarus]

iliustracija
Carlosas Fuentesas

Žmogaus, bene labiausiai prisidėjusio prie septintajame dešimtmetyje praūžusio Lotynų Amerikos prozos bumo, turbūt nereikia plačiau pristatyti. Tai - Carlosas Fuentesas, meksikiečių diplomato sūnus, vėliau pats tapęs diplomatu ir rašytoju bei sudominęs savo proza Jungtinių Valstijų leidėjus. Tuomet ir suklestėjo Lotynų Amerikos proza - Gabrielis Garcia Marquezas, Marijas Vargas Llosa, Julijas Cortazaras ir pats Fuentesas politiniu ir maginiu realizmu užkariavo viso pasaulio skaitytojų vaizduotę.

Žymiausias XX a. meksikiečių prozininkas pirmą kartą atvyko į tėvynę jau turėdamas 16 metų. Jis buvo diplomato sūnus, tad paauglystę praleido ant lagaminų. Vašingtonas, Rio de Žaneiras, Buenos Airės, Santjagas, Ženeva… Manyčiau, kad iš čia ir ypatinga jo požiūrio į pasaulį ir žmones perspektyva. Fuentesas darė iš karto dvi karjeras - rašytojo ir diplomato. Jis dirbo Jungtinių Tautų atstovybėse Europoje ir rašė romanus: "Gryniausio oro šalis", "Ramios sąžinės", "Artemijo Cruzo mirtis". 1975 m. jis išleido savo žymiausią knygą "Terra Nostra". Geriausi jo pastarųjų metų kūriniai - "Krištolo siena" (mūsų laikų politinis ir dvasinis Meksikos portretas) ir "Metai su Laura Diaz" (balzakiška freska apie šios šalies praėjusio šimtmečio istoriją).

Visą gyvenimą Fuentesas vėlėsi į politines akcijas ir disputus. 1968 m., numalšinus studentų demonstracijas Tlatelolko aikštėje, jis, vienas pirmųjų Meksikos intelektualų, parašė triuškinančią autoritarinės revoliucinės institucinės partijos (valdė Meksiką 1929-2000 m.) kritiką. Tais pačiais metais jis pasirašė intelektualų protesto laišką prieš Varšuvos Sutarties šalių karinę intervenciją į Čekoslovakiją. Būdamas Meksikos ambasadoriumi Paryžiuje, atsistatydino iš pareigų, protestuodamas prieš autoritarinę savo vyriausybės politiką. Jaunystėje jį, kaip ir daugelį Lotynų Amerikos rašytojų, sužavėjo Kubos revoliucija. Kaip ir daugelis jų, Fuentesas nutraukė santykius su Kuba 1971 m., po to, kai ten Maskvos procesų stiliumi buvo nuteistas poetas Hubertas Padilla.

Lotynų Amerikoje rašytojas ir intelektualas yra ne vien knygų ir straipsnių autorius. Pats Fuentesas yra sakęs, jog rašytojai jo regione (panašiai kaip Lenkijoje) užima ypatingą padėtį, nes Lotynų Amerikos visuomenės neturėjo kito būdo nuomonei reikšti. Diktatūros ir kankinimai, skurdas, analfabetizmas, spauda, tarnaujanti valdžiai ir pinigams… "Kai rašytojai tylėdavo, visur būdavo tyla", - kažkada pasakė Fuentesas. Dabar viskas kiek kitaip - veikia partijos, profesinės sąjungos, laisva spauda, tad rašytojo balsas jau nebe toks svarbus, nors vis dar daug svarbesnis negu kad ir Jungtinėse Valstijose. "Mūsų problemos aštresnės nei ten, už sienos, nes čia daug daugiau skurdo ir korupcijos". Fuentesas nori likti nuosaikus ir kuklus, jis sakosi norįs kalbėti kaip pilietis, o ne kaip Tėvynės ar regiono gelbėtojas.

Naujausia Fuenteso knyga "Tuo tikiu", 75 metų rašytojo ir mąstytojo intelektualinis credo, yra sąmojingas ir visų pirma išmintingas pokalbis su skaitytoju apie gyvenimą ir pasaulį. Fuentesas pasakoja apie tai, kas jį žavi, ir apie savo patirtį - apie draugystę, meilę, seksą, šeimą, Dievą, sutiktus žmones arba apie tuos, kurie formavo jį savo knygomis - Cervantezą, Shakespeare`ą, Balzacą, Faulknerį, Kafką, Manną, Buńuelį… Mane labiausiai sudomino tie skyriai, kuriuose Fuentesas polemizuoja apie pasaulį ir mūsų dienų iššūkius: globalizaciją, kovą su skurdu ir terorizmu, valstybės ir laisvos rinkos santykius, senojo ir naujojo pavidalo pasipriešinimo sąjūdžius.

Fuentesas, rašytojas su dviem sielomis, liberalas ir socialistas, tvirtina, jog sugriuvus Berlyno sienai, "naujo nuostabaus pasaulio" utopijai, kuri paliko tik žmonių ir jų vilčių kapinyną, įsivyravo kitos melagingos dogmos mada. Tai - "nevaržoma laisvoji rinka, kuri realiai veikė, Ronaldui Reaganui valdant Jungtines Valstijas ir Margaret Thatcher - Didžiąją Britaniją". Fuentesas rašo: "buvo manoma, jog rinkos malonei palikti ekonominiai galiūnai pamažu ims dozuoti savo pelną, pervesdami jo perteklių į daugumos likusiųjų sąskaitas". Ties devintojo ir dešimtojo dešimtmečių slenksčiu kelios Lotynų Amerikos šalys noriai pirko receptą, kaip greitai pasveikti, - jis publicistikoje buvo formuluojamas kaip taurės metafora: perteklius, nutekėjęs iš perpildytos taurės, turėjo sudrėkinti pagrindą, ant kurio stovi taurė. Turtingųjų turto perteklius turėjo nutekėti vargšams ir įtraukti juos tarp tų, kuriems palanki nevaržoma ūkio raida.

"Tačiau taip neįvyko,- rašo Fuentesas.- Tie, kurie buvo viršuje, ten ir liko, o valstybės nesikišimas virto brutaliu kišimusi, jei tik reikėdavo padidinti karines išlaidas ar gelbėti apgavystėmis susitepusius arba bankrutuojančius bankus. Pagaliau, komunizmo žlugimo akivaizdoje, dešinieji padidino atstumą tarp turtingųjų ir skurdžių, paliko skurdžius likimo valiai, padėjo koncentruotis turtingųjų galiai ir įšventino Reagano neodarvinizmą. Skurdžius jiems yra skurdžius todėl, kad jis - veltėdis". Pasaulis metėsi iš vieno kraštutinumo į kitą, iš vienos utopijos į kitą, ne mažiau grėsmingą, slėpdamiesi nuo lietaus, palindo po lietvamzdžiu - bent jau skurdžiausieji pasaulio gyventojai tikrai tai patyrė.

Žmones, patyrusius sovietinį totalitarizmą, greičiau inteligentus nei kitų visuomenės grupių atstovus, įskaudintų laukinio kapitalizmo lyginimas su komunistine priespauda. Šiaip ar taip laisvė lyginama su diktatūra. Tačiau milijonams skurdžių Pietų gyventojų mūsų pasipiktinimas tėra tik nedaug reiškianti smulkmena, ji anaiptol nenustelbia dramos, kurią jie patiria kiekvieną dieną - trūksta butų, šlubuoja sveikatos apsauga, švietimas, kartais net gresia badas. Fuentesas, kuris komunizmo laikais drįso pasipriešinti daugelio Vakarų intelektualų tikėjimui tuo, kad "žmonijos problemų sprendimas slypi už geležinės uždangos", dabar vėl nesivaržo piktintis, kad tapo nemadinga kreipti dėmesį į socialinę neteisybę ir didžiosios žmonijos dalies skurdą. Jis tarsi sako mums, jog, griuvus "naujojo puikiojo pasaulio" utopijai, paskubomis buvo išmesti į šiukšlyną žodžiai, vertybės ir idėjos, kurias reikia ir net būtina ginti. Reikia tik išmintingai tai daryti.

Rašytojas pateikia duomenų, kurie kompromituoja neoliberalizmo ir globalizacijos himnų autorius: 20 procentų Žemės gyventojų suvartoja 90 procentų pasaulio produkcijos. Pasaulis, kiekvienais metais išleisdamas 800 mlrd. dol. ginklams, neranda 6 milijardų, kurių pakaktų pastatyti pradines mokyklas visiems Žemės rutulio vaikams. Fuentesas rado šiuos duomenis ne kairiųjų "organuose", antiglobalistų biuleteniuose ar Le Monde Diplomatique.

Tai - UNESCO direktoriaus Federico Mayoro ir Pasaulio Banko direktoriaus Jameso Wolfensono vertinimai.

Nedėkime meksikiečių rašytojo į lentynėlę su užrašu "globalifobija". Jis pripažįsta, jog negalima priešintis globalizacijai - ji vyksta pati, nepriklausomai nuo mūsų valios, lygiai taip pat beprasmiška pasisakyti prieš traukos dėsnį. Fuentesas rašo: "Noriu tuo pasakyti, kad jei globalizacija neišvengiama, tai nereiškia, kad ji neša tik nepataisomą žalą". Globalizacija, kurią matome dabar, Fuenteso nuomone, bus vertinama ateityje - "ir tas vertinimas bus labai rūstus, jei globalizacijos vardas reikš dar didesnį nedarbą, smunkančią socialinę rūpybą, valstybių suverenumo praradimą, tarptautinės teisės žlugimą, pagaliau politinį cinizmą. Kaip tik šio cinizmo dėka, pranykus demokratijos vėliavoms, kuriomis šaltojo karo metais pasipriešinimo komunizmui vardan mojavo vadinamojo laisvojo pasaulio žmonės, tas pats laisvasis pasaulis galės save pasveikinti vietoje komunistinio totalitarizmo ar diktatūros pagal Fidelio Castro modelį įsivedęs despotinį kapitalizmą, efektyvų, kaip Kinijoje, ir tai, pagal dabartinę globalinę logiką, visada geriau, nei neribotas neoliberalizmas, kuris iš tiesų yra ne kas kita, kaip draugelių kapitalizmas, kurį matome Rusijoje".

Fuentesas griežtai kritikuoja Jungtinių Valstijų užsienio politiką. Nors Lotynų Amerikoje glūdinčios jo šaknys yra svarbus Fuenteso pozicijos fonas, manau, kad tai iki galo nenulemia jo kritikos pobūdžio. Šis žmogus netelpa į "antiamerikanizmo" lentynėlę. Kai kalbėjomės prieš metus, jis turėjo poleminių pastabų dėl Jungtinių Valstijų embargo Kubai (jis sakė: -Tai jis padėjo Castro 40 metų išsilaikyti valdžioje!), dėl Amerikos politikos meksikiečių imigrantų atžvilgiu, dėl Lotynų Amerikos diktatorių rėmimo praeityje, tačiau manė, jog bendradarbiavimas su Jungtinėmis Valstijomis teikia Lotynų Amerikai daug galimybių. Pagaliau - ar rašytojas, savo literatūriniu tėvu vadinantis Williamą Faulknerį, gali turėti antiamerikietišką fobiją?

Tiesa, Fuentesas savo mokytoju renkasi kaip tik Faulknerį, amerikietiškosios svajonės ir uraoptimizmo kritiką, kuris rašė: "Mes, amerikiečiai, taip pat galime bankrutuoti. Ir mes nešiojamės tragedijos kryžių. Tas kryžius - tai rasizmas". Tačiau Faulkneris - toks pats amerikietiškumo kritikas, kaip Gombrowiczius lenkiškumo - amerikietis iš Amerikos, kritiškai mąstančios Amerikos kvintesencija. Taip pat ir Fuentesas, išaugęs Jungtinėse Valstijose, vėliau už kairuoliškas pažiūras ten nebeįleidžiamas, šiandien kritikuoja Vašingtono politiką greičiau Faulknerio, o ne Marquezo dvasia.

Kokia tai kritika? Tam tikra prasme standartinė, nors nėra nei tūžminga, nei primityvi. Fuentesas mano, jog "sprendimai vengti susitarimų dėl atmosferos saugos, lygiagretaus nusiginklavimo ir visų pirma dėl teisingumo globalizacijos (t.y. Vašingtono atsisakymas pripažinti Tarptautinį Baudžiamąjį Tribunolą) neprisideda prie teisingumo viešpatavimo pasaulyje".

Fuentesas kritikuoja Jungtinių Valstijų politinio elito pasaulio situacijos sampratą. Klaidingą sampratą, o ne blogą valią ir pinigus - tuo rašytojo kritika išsiskiria iš antiamerikanizmo bangos pasaulyje.

"Įvardinti "blogio ašį" - tai labai primityvus būdas kovoti su terorizmu, tapatinant jį su dviem ar trimis, ir dar klaidingai pasirinktomis, valstybėmis. Terorizmas neturi savo valstybės. Tai yra jo pranašumas ir jo pavojus. Jis neturi vėliavos, neturi veido, vieną dieną pasirodo Afganistane, kitą - baskų krašte, trečią - Oklahomoje, o dar kitą - Belfasto gatvėse. 2001 rugsėjo 11-osios tragedija sukrėtė visus ir patvirtino terorizmo universalumą. Reikia kovoti su juo visur, kur tik jis pasirodo, užuot demonizavus tautas ir ištisas kultūras. Neturime įsipainioti į pražūtingas pinkles, priskirdami terorizmui istorinę neapykantą Jungtinėms Valstijoms. Užuot skyrę visą dėmesį skirtingų civilizacijų susidūrimui, verčiau pastebėkime blogio šaknis glūdint konkrečių islamo šalių vyriausybių korupcijoje ir neefektyvume. Taip pat turime pastebėti, jog daug gilesnės mūsų pasaulio konfliktų priežastys - tai nestabilumas, beteisiškumas, skurdas, išskirtinumo tendencijos ir apskritai - naujo teisingumo trūkumas naujoje realybėje.

Fuentesas atkreipia dėmesį dar į vieną veiksnį - manyčiau, jog tai yra pamatinis veiksnys globalizacijos laikų planetoje. Mes Vakarų pasaulyje stebimės įvairiais reiškiniais už mūsų kultūros ribų. Kodėl TEN (pvz., Azijoje) toks beteisiškumas? Kodėl TEN (pvz., Artimuosiuose Rytuose) tiek skurdo ir prievartos? Kodėl JIE nesusikuria pamatų savo raidai? Kodėl nenuverčia blogos vyriausybės? Ar tai - blogesnės kultūros? Fuentesas siūlo atsakymą: "Kaip įmanoma, kad kažkas gali būti persas?" - ironiškai savęs klausė Monteskjė, klestint Švietimui, palikusiam tamsoje didžiąją žmonijos dalį, nebaltuosius ir neeuropiečius. Išstumtų į paraštes Azijos, Afrikos ir Lotynų Amerikos tautų konkista ar rekonkista buvo vienas svarbiausių tūkstantmečio įvykių. Pasirodo, nebuvo vienos istorijos, jų buvo daug. Nebuvo vienos kultūros, buvo daug kultūrų. Tai, kad tūkstantmečio pabaigoje tai įsisąmoninome, buvo vienas didžiausių šio tūkstantmečio laimėjimų.

Šią istorijų įvairovę šiandien, globalizacijos dėka, matome geriau, nei kada nors anksčiau". Tačiau dėl "didžiausio tūkstantmečio laimėjimo" aš nebūčiau toks tikras kaip Fuentesas. Kiek žmonių, darančių įtaką pasaulinio masto sprendimams, iš tiesų suvokia šią istorijų įvairovę? O jei ir suvokia, tai kas toliau?

Dešimtojo dešimtmečio viduryje tarp Lotynų Amerikos liberalaus elito buvo populiari Carloso Alberto Montaneros, Plinijo Apulėjo Mendozos ir Alvaro Vargaso Llosos (Marijo Vargaso Llosos sūnaus) knyga "Tobulo Lotynų Amerikos idioto vadovėlis". Šis pamfletas, kurį populiarino ir Marijas Vargasas Llosa, taikliai atskleidė kai kurias Lotynų Amerikos (ir ne tik jos) kairiųjų nuostatas, stereotipus ir anachroniškas pažiūras. Tačiau šioje knygoje su "idiotizmu" sulyginama ir bet kokia dešimtajame dešimtmetyje įsivyravusio socialinio ir ekonominio modelio kritika. Ši knyga tapo neoliberalizmo, atnešusio regiono gyventojams daugiau nusivylimo nei vilties, apologija. Kriminaliniai ir finansiniai skandalai, susiję su neoliberalių prezidentų vardais - Carloso Menemo (Argentinoje), Alberto Fujimorio (Peru) ar Carloso Salinaso de Gortario (Meksikoje) - privertė susimąstyti, ar kai kuriais požiūriais "idiotai", Lotynų Amerikos reiganizmo kritikai, nebuvo teisūs, taip pat - kokia šios atsakomybės dalis tenka nesąžiningiems individams, o kokia - pačiai sistemai.

Paklausiau Fuenteso, ką jis mano apie "Idioto vadovėlį". Numojo ranka - neverta apie tai kalbėti. Jo nuomone, šis pamfletas - jau anachronizmas, šaltojo karo palikimas.

Meksikiečių rašytojo pasaulėžiūra nedera nei su "idiotų", nei su "antiidiotų" pažiūromis. Fuentesas tiesiog nusiėmė komunizmo ir antikomunizmo kovos laikų ideologinius akinius ir stebi pasaulį naujomis akimis.

Jis rašo: "Nesutinku su dviem politikos pavidalais. Viena - tai galvą į smėlį slepiančio stručio politika. Kita - buliaus, kuris įsiveržia į krištolo krautuvėlę ir viską išdaužo, politika. Pirmosios politikos šalininkai linkę apsimesti, kad dabartinė ekonominė tvarka ir globalizacija nekelia jokių problemų. Antrieji - tai mūsų laikų luditai, radikalieji antiglobalistai, kurie savo XVIII ir XIX amžių pirmtakų, mašinų naikintojų, pavyzdžiu norėtų sustabdyti tai, kas nesustabdoma".

Fuentesas ramiai argumentuoja, kad tiek nuo pavadžio paleistos rinkos dogmatikai, tiek ir kvaili protesto sąjūdžiai, tie, kurie priešinasi naujovėms, lygiai taip pat veda darbininkus į pražūtį. Globalizacijos eros naujoves būtina naudoti geriems tikslams. Be abejo, technologija ir informacija privalo tarnauti kovai prieš skurdą. Be abejo, jos privalo padėti kontroliuoti valdžią. Jos būtinai privalo prisidėti prie švietimo. Kaip tik švietimas yra pagrindinis rašytojo rūpestis. Jo prognozės - iš dalies tipiškos antiglobalistų pranašystės: "Globalizacija - tai tam tikra valdžios sistema. Laisva prekyba išryškina negausių tarpusavyje konkuruojančių korporacijų persvarą ir išstumia iš šios konkurencijos smulkų ir vidutinį verslą - taip didėja nedarbas, smunka daugumos gyventojų apsirūpinimas ir gerovė".

Tačiau tuo pačiu metu Fuenteso kritikos kliūva ir patiems tikrovės kritikams. Jis rašo: "Naujieji kairieji negali būti tarsi "neoluditai", jie privalo turėti savo augančių darbo galimybių politiką, kuri remtųsi kontraktais, atspindinčiais ne tik įmonių lankstumą, bet ir darbininkų sugebėjimą prisitaikyti. Kapitalistinis fordizmas ir sovietinis stachanovizmas jau mirė. Kairieji turėtų rūpintis ne visuotiniu darbingumu, bet žmogų tenkinančio darbo pasiūla". Fuentesas atmeta nostalgiją praeities kairiesiems. Jis reikalauja, kad naujieji kairieji, ypač atėję į valdžią, pripažintų, kad yra ir kiti kairieji, kurie juos nuolat kritikuoja. Tai - vienintelis priešnuodis nuo melo, dogmatizmo, savęs garbinimo ir, be abejo, tironijos.

Vienas iš daugelio Fuenteso keliamų klausimų: "Ar gali politika vėl imti kontroliuoti rinkos gaivalą? Ar valstybė dar vaidina kokį nors vaidmenį globaliame pasaulyje?" Jo atsakymas: "Tai įmanoma. Tokia politika gali sugrįžti. Valstybė vaidina savo vaidmenį. Jau atsiskleidė Reagano ir Thatcher laikų Miltono Friedmano antivalstybinės doktrinos veidmainystė ir neefektyvumas. Valstybė, kadaise apšaukta pasenusiu dariniu, pasirodė pajėgi išlaikyti smukusius bankus, apsukrius finansininkus ir išpopintas karinės technikos įmones. 2001 metais supratome, jog nebūna stabilios demokratijos be stiprios valstybės". Fuentesas siūlo grąžinti valstybei prideramą vaidmenį - "nedidelė, bet stipri valstybė".

Jis ragina skurdžias Trečiojo Pasaulio ir Lotynų Amerikos šalis kurti tinkamą vietinę valdžią. Jis kartoja tarsi mantrą, jog globalizacija ir apskritai mūsų pasaulis bei jo sistemos bus beprasmiški, jei neįvyks vietinės reikšmės permainos, tai yra, jei žmonės jų nepajus. Fuentesas pataria kovoti su vietinėmis nesąžiningumo apraiškomis, kad turtingųjų parama, jei ji kada nors ateis, "nenuskęstų šulinyje be dugno, kuriame tūno ir viena labiausiai nepasotinamų pabaisų - korupcija". Užuot nuolat verkšlenus, kartojus skundų litanijas ir reiškus pretenzijas, reikia išsišluoti namus, nusiprausti, laikytis žodžio, būti punktualiam, rūpintis forma.

Nerealios svajonės? Galbūt. Tačiau Fuentesas nekuria didingų utopijų. Jis neburnoja ant pasaulio dėl jo netobulumo - turi šiek tiek konservatyvaus pesimizmo, mato, kad pasaulis yra toks, koks yra. Tačiau jo netenkina konservatyvus kapituliavimas be kovos, kuriuo mes nusidėjome dešimtajame dešimtmetyje. Jis siūlo nuveikti ką nors, kad pasaulis būtų nors truputį tobulesnis. Juo labiau, kad visi mato, kokia yra padėtis.

Fuenteso knyga "Tuo tikiu" kviečia pasikalbėti apie pasaulį. Šių apmąstymų atmosfera, abejonės, dialogas su skaitytoju ir su pačiu savimi leidžia gretinti Fuentesą su tokiais dabarties komentatoriais, kaip Fernandas Savateras, George`as Sorosas, Josephas Stiglitzas, Zygmuntas Baumanas, Ryszardas Kapuścińskis. Fuentesas mums pasakoja apie pasaulį be iliuzijų, tačiau neatsisako svajonių. Negalima kurti žmonėms tarnaujančios ekonominės politikos, visų pirma nesuformulavus idealo, kad žmonės yra galutinis tikslas. Fuentesas išsako paprastą išmintį, kad "negali būti žmogaus veiklos vertų tikslų, jei nėra mūsų žmogiško būvio vertų idealų". "Istorijos pabaigos" laikais daugelis kažkodėl pamiršo idealus. Fuentesas tiki, jog idealai ir svajonės tebėra įmanomi, reikalingi ir būtini.

Iš lenkų kalbos vertė Vytautas Dekšnys

Versta iš: Gazeta wyborcza, 2003.VII.11

 

Skaitytojų vertinimai


3630. Katsz :-) 2003-09-02 08:13
Geras, labai sveikaprotiškas tekstas. Ves vis užkampis, o lenkai jau seniai su visais kalba kaip su lygiais. P.S. Net Fuentesą jie lygina su savais ir puikiai jaučiasi.

3638. Varna2003-09-02 15:10
senu nupezusiu socialkomunistu atsivertimai jau senai nieko nebestebina. ismintis atgalia data. manau, jog didziausia Lotynu Amerikos tragedija - kulturinio identiteto neturejimas. bet tai visu "jaunu" tautu "tragedija". paparsciausiai TEN dar nesibaige viduramziai. yra ir dalyku, kurie guodzia - vidutinis europietis 9-10 amziuje buvo zymiai ziauresnis ir "kvailesnis" uz vidutini pietamerikieti. jie issikapstys! jeigu atvirai, manau, jog tada ir prasides "aukso amzius" Zemeje - kai Lotynu Amerika izengs i Europos romantizmo (19am.) stadija.

3644. Kaze2003-09-02 18:28
Varnos vertinimai - tikras lobis jaunuju humanitaru intelektui patyrineti. Viduramziai kaip tamsybes isikunijimas, "kulturinio" identiteto neturejimas, "jaunos" tautos, "vidutinis" pietamerikietis ir visa kita - kaip nepasidziaugti sia nuostabia Rusijos nacbolu ir "tikruju" kulturos entuziastu terminijos misraine!

3645. varna-kazei2003-09-02 20:38
lobis ne lobis, bet "atsiverk sezame" kazkas sutaupe.praleidai pabaiga, brangusis. tai buvo optimizmo ir savitvardos kupinas atsiliepimas. ir dar, brangusis, intelekto tyrineti nereikia ( o gal turejai minty delfinus?). nuomone - stai ka reikia tyrineti. bet. o viduramzius paminejau tik del to, jog tai buvo laikas, kai neegzistavo individualybes kultas. tik tiek, brangusai..

3652. Kaze-Varnai2003-09-03 09:56
Koks slykstus familiarumas! Ko cia lendi neprasyta ciupinetis. Kapstykis siukslynuose ir toliau mandravok, Viduramziu Ziniuone.

3654. varna-kazei2003-09-03 11:32
Tamsta turėtum žinoti, kad didžiausius atradimus archeologai padarė šiukšlynuose, kurie susikaupdavo prie gyvenviečių. O "žiniuonės", kiek man žinoma, po šiukšlynus nesikapstydavo. O dėl "čiupinėtis", tai net neminėjau tokio žodžio. Tai Fuentesas "čiupinėjosi" su Castro, o dabar verčia kaltę kitiems. Kad ir tiems patiems amerikonams - atseit jų embargo padėjo išsilaikyti valdžioje komunistams. Kažkokios kvailystės! Tai 80-ų metų amerikonų embargo Olimpiadai Maskvoje padėjo rusams išsilaikyti Afganistane? O embargo Irakui padėjo išsilaikyti Husseinui? Remiantis tokia logika, amerikiečiai turėtų paskelbti embargo visosms jai draugiškoms šalims - su tikslu paremti tenykštę valdžią. Fuentesas kritikuoja (bet ne primityviai, kaip pastebi autorius) Jungtines Valstijas, bet mielai su ja permiegotų ir tą patį siūlo daryti savo gentainiams.

3658. mb2003-09-03 13:21
tu varna esi analfabetas ir prisigraibes is populiariu enciklopediju ziniu. is tikruju lobis tyrineti neapsisvietusiu intelEgentu intelektui. is kur tiek idiotisku stampu?

3669. lenkintojas2003-09-04 09:20
Baikit ta pludimasi ir asmeniszkumus, gerbiamieji. Bepigu jiems ten buti komunistais ir bepigu mums czia szlowinti koki ten pinocheta.

3672. Džonis2003-09-04 20:37
O man gerb. Varna patinka. Seniai taip nesijuokiau, oi seniai. Gudragalve ilgasnape! Nepasiduok, idrish tvaju palku!

Parašykite savo nuomonę

Įrašykite skaičių: Trys šimtai dešimt
Vardas arba parašas:
El. pašto adresas:
Straipsnio vertinimas:

Kultūros kalendorius
nuo 2012 m. Sausio

PATKPŠS

 1
2 3 4 5 6 7 8
9 10 11 12 13 14 15
16 17 18 19 20 21 22
23 24 25 26 27 28 29
30 31  

 1 2 3 4 5
6 7 8 9 10 11 12
13 14 15 16 17 18 19
20 21 22 23 24 25 26
27 28 29  

 1 2 3 4
5 6 7 8 9 10 11
12 13 14 15 16 17 18
19 20 21 22 23 24 25
26 27 28 29 30 31  

Nuorodos


Kultūros diskusijų forumas,
Kultūros vartai,
Kultūros institucijos,
Meno galerijos,
Meno bankas 
DAILĖ“, „VILNIUS“,
7 MENO DIENOS“,
ŠIAURĖS ATĖNAI“,
LITERATŪRA IR MENAS“,
NEMUNAS“,
UŽUPIO ŽURNALAS
Lietuva internete

Rodoma versija 11 iš 11 
21:43:45 Jan 29, 2012   
Jan 2011 Jan 2013
Sąrašas   Archyvas   Pagalba