Literatūra ir menas

Lietuvos rašytojų sąjungos savaitraštis
Literatūra ir menas

2003-08-29 nr. 2965

| Spausdinti | Archyvas | Redakcija |


PIRMASIS 
• Paulina Žemgulytė.
SENAME DVARE
13
• TRUMPAI
• KITAME NUMERYJE

KULTŪROS ŽEMĖLAPIS 
• KINO TEATRAI
• TEATRAI
• KONCERTAI
• PARODOS1
• ĮVAIRŪS
• LR KULTŪROS LAIDOS

AKTUALIJOS 
• Kęstutis Česnaitis.
PASPRINKIT JŪS NEAPYKANTA...
10
• ARTUR DOMOSŁAWSKI.
INTELEKTUALINIS CARLOSO FUENTESO CREDO
9

POEZIJA 
• Arvydas Genys.
APAŠTALO PAULIAUS KELIONĖS, LAIŠKAI IR NUTIKIMAI
1

PROZA 
• Marija Jurgelevičienė.
KEEP SMILING
1
• Marija Jurgelevičienė.
KALIGRAFIJA
4

VERTIMAI 
• ZHORZH UALLIK
• Vadimas Chrappa.
BALTOJI ŽUVIS

KNYGOS 
• Valentinas Sventickas.
JEIGU POEZIJA YRA LIGA, TAI - ATKRYTIS
• ŠVIESA KAMBARY BE LANGŲ7
• VIENMEČIAI AUGALAI5
• NAUJOS KNYGOS

LITERATŪRA 
• Apie Guilaume`ą Apollinaire`ą kalbasi ASTRIDA PETRAITYTĖ, hum.m.dr. GENOVAITĖ DRUČKUTĖ ir prof. ANTANAS ANDRIJAUSKAS.
GUILLAUME APOLLINAIRE
5

PAVELDAS 
• Vydas Dolinskas.
LIETUVOS KRIKŠTĄ MENANTI KNYGA
3

DAILĖ 
• Jurgita Ludavičienė.
BE SIENŲ KURŠIŲ KAIME
2
• Ignas Kazakevičius.
STILIAUS PRIVATUMAS. SPALVOS TERITORIJA
• Mikalojus Povilas Vilutis.
AKCIJA
7
• Džiuljeta Kulvietienė.
ČEKIJOS ŽYDŲ LITERATŪRA - MAIRONIO NAMUOSE

MUZIKA 
• Edmundas Gedgaudas.
JAU NEBE SUBRETĖ
19

TEATRAS 
 Kerry Shawn Keys.
ATŽALOS

JAUNIMO PUSLAPIS 
• BATHOS13

AKTYVIOS JUNGTYS 
• ŠAUKTUKŲ KONSTITUCIJA4
• Józef Życiński, Liublino arkivyskupas metropolitas.
HARIS POTTERIS VIETOJE VĖJO MALŪNŲ

KRONIKA 
• AUTORINĖ TEISĖ1
• PANEVĖŽIUI 500 METŲ6
• WWW.PRISILIETIMAS.NET JAUNIMO TEATRE36
• TARSI PRISIKĖLĖ SĖLIAI1

SKELBIMAI 
• ANTANO MIŠKINIO PREMIJA3

DE PROFUNDIS 
• Nerijus Vėta.
POETAI IRGI KEIKIASI
• Darius Pocevičius.
EILĖRAŠČIŲ JUNGINYS
11

TEATRAS

ATŽALOS

Kerry Shawn Keys

[skaityti komentarus]

iliustracija
Vilmos Šileikienės fotografija

Annai James Costello
akmenų trobelėje
prie pušyno plytinės,
kur šitai pirmą kartą atlikta


Veikėjai
Kirtėjas: mačetė.
Mėnesiena: balti drabužiai; absurdiška oranžinė mėnulio kaukė su juokdariška šypsena.
Nendrynė: geltona kaukė.
Jis: žalia dažyta kaukė; aptemptas triko.
Ji: žalia dažyta kaukė; aptemptas triko.
Poetas: senyvas, manieringas; gerai apsirengęs, išskyrus į akis krintantį parkerio formos daiktadėtį.
Nendrių deivė: geltona kaukė ir triko.
Choras:

(fleitos solo; įeina KIRTĖJAS)
(muzika)
KIRTĖJAS:

Turėjau čia ateiti.
Kasmet tas pats.
Turiu čionai ateiti.

Ieškodamas. Ieškodamas kažko. Šviesos?
Ne, ne jos. Savo gulto - nakties valandos,
Rudom ražienom laukiant mėnulio rasos.
Kadaise dirbau šias molėtas lankas,
Kirtau ir glamonėjau, glosčiau, kol ritmas
Užvaldydavo rankas. Kelias akimirkas.
Tarsi žalia daina, pradingstanti laike.

(taisosi gultis; pažvelgia į mėnulį, atsikelia)

Nendrynė - didžiuliai saulėti kutai.
Nendrynė - mėnesienoj švyti jos kardai.
CHORAS:
Atėjau vildamasis rasti ją.
Jis atėjo, tikėdamasis rast mane.

(KIRTĖJAS pradeda šokti abstraktų, lėtą ir su pertrūkiais šokį. Šokis kartojamas tris kartus.)
(muzika: ranka mušamas būgnas)

Klaidžioju nakčia, klausausi svirplių, virpėjimo
sparnų
ir kerinčių lakštingalos verksmų.
Mieguistas tarsi nulaužta, sušalusi šakelė
Į tankmę įžengiu, cukranendres išvydęs
Lyg tylų drugį jas paglostau. Kam - nežinia.
Aš pasiklydau.
Taip. Aš atėjau čionai. O kur toliau keliausiu?
Taip. Jis ateina čia. Kasmet. Kasmet.

(MĖNESIENA kalbėdama sukasi apie KIRTĖJĄ)
(muzika MĖNESIENAI: pastovus ritmas)
MĖNESIENA:
Tu čia. Ir vėl. O kam? Ištiesint lanką atpildo?
Dėl meilės, nuodėmės, tuščiavidurio manekeno?
Tavo mačetę ėda rūdys, jos tarsi sulčių krešuliai
Šalia spaustuvo. Praėjusį rugsėjį palikai ją naują,
Įbedęs į senutę žemę. Dabar jinai tarytumei
ražiena.
Ką padarei. Man daros nuobodu kiekvieną
Rudenį tave regėti. Sakyk, kas tave pančioja ir sieja.

KIRTĖJAS:
Aš nesupančiotas. Aš laisvas, ar girdi,
Aš - laisvas nendrių darbininkas.
Dar vakar beklajodamas išvydau
Akacijų pakrūmėj aviną begulint
Ir ant ragų jo pasimovusį mėnulį.
Nesiseka ir vėl. Tarsi kas pašaukė per greit mane.
Tačiau turėjau čia sugrįžt. Likimas?
Aš pats pasirenku kelius. Ar čia jinai? Ar kur kitur?

(muzika)
MĖNESIENA:
Lemtis. Tai jo yda. Vaidmuo manasis - juoktis.

(MĖNESIENA, iki šiol be kaukės, tik baltais drabužiais, užsideda absurdišką oranžinę mėnulio kaukę su juokdariška šypsena. Tada pradeda šokti Juoko šokį. Šokama ratu nelyginant mėnulio orbita, bet kojos juda tartum mėnulio šviesa, krintanti pro medžius be lapų; jos kuria linijinę šokio struktūrą ir pozas.)

CHORAS:
Jis atėjo čia ne šiaip sau. Dėl jos.
Nendryne ji. Pritūpus. Arba aukštielninka.
Bet ar sezonas tinkamas?
Kur ekspertizė, kur žiūri kalendorius?
O gal ji stovi ten, tiesi kaip ietis,
Ir laukia pjovėjo mačetės?
Žiūrėk! Kažkas ten šoka. O gal tik virpa oras?

(scenos gilumoje svyruoja vaiduokliškas šokis, scena neapšviesta, kad šokis liktų neaiškus)

KIRTĖJAS:
Ji čia! Vėjarodė audringą dieną.
Plunksnelė gyvybės viesulo aky.
Ar nuskinta jau, ar ji...

(NENDRYNĖ su geltona kauke)
NENDRYNĖ:
Ji? Mėnesiena? Aš. Tačiau kodėl...
(fleita)
KIRTĖJAS:
Ne. Ne. Ji mėnesienoj šoka
Tarsi šaka upelio dugne,
Tarsi gėlė sutemų delne
Liauna. Liekna. Švelnu....

NENDRYNĖ:
Prisimenu...

KIRTĖJAS:
Aš...

NENDRYNĖ:
Prisimenu...
(muzika)
CHORAS: (NENDRYNĖS, nuostabaus grožio deivės, šokis. Ji šoka savo mirties šokį, kol choras kalba už ją.)
(fleita ir būgnai)

…tavo mačetės
Lenktą vėją. Rudas rankas,
Vis pralenkiančias laiką. Ir saulę, bronza tavam
Veide raukšles išėdusią. Ir amuletą. Dantų
baltumą.

(ilgas šokis su būgnais)
KIRTĖJAS:
O tavo kūnas virpa ir liepsnoja.
O tavo krūtys - užlieti saulės rožių pumpurėliai.
Dar nė viena strėlė nebuvo taip arti
Prie tikslo. Deja, pjūtis vėl baigias per anksti.
Bet aš vis grįžtu ir sugrįžtu…....

(KIRTĖJAS kartoja savo įėjimą tris kartus)
CHORAS:
Jis grįžta. Tarsi žudikas į nusikaltimo vietą.
Lyg šuo iškasti šeimininko palaikų.
Ji po sniegu. Išsekusi patelė.
Nebylios skruzdės ir vėjas atšiaurus
Vieninteliai draugai jai bus.
Palietus jį, užgriežė svirpleliai -
O ji, artipilnė, apsvaigus, išsiliejo žemėn,
Kuri sugėrė ją lyg karščio krečiamas ligonis.

KIRTĖJAS:
Žemė užsiveria. Ima, kas jai priklauso.
Jauna ir stipri kaip mergelė.
Lyg tuopa mėnesienoj išlaki.
Netekau jos, nes užsimojau per anksti.

MĖNESIENA:
Jos akys žvaigždėmis į dangų kyla.
Išsineša jo darbą, atlygį, gyvybę. Maldą.
Ji - nendrė saulėtais plaukais,
Rudens šviesoj šešėlis jaunas vysta.
Nendrynė mėnesienoj sublizga kardais.
Jis groja tą pačią melodiją kaip ir kadais.

(MĖNESIENA prieina prie KIRTĖJO, ir šis jai paduoda mačetę. MĖNESIENA paima fleitą. Palygina su mačete. Apžiūri. Įbruka fleitą muzikantui. Šis pradeda groti; prie jo prisijungia kitas fleitininkas. O KIRTĖJAS sušoka trumpą šokį nelyginant jonvabalis prieš žalią prožektorių. Tada šviesa ir muzika pamažu pradingsta, ir minutę kitą girdėti tik šokio garsas. Tada uždanga.)
(muzika)
INTERLIUDIJA: Atžalų farsas su būgnais
(JIS, JI su žaliomis kaukėmis, dengiančiomis veidus. Abu vilki aptemptais triko. Šokis prasideda po farso.)

JI:
Romą gėrioti smagu,
Kai žinai, jog užteks atsargų.

JIS:
Vasaros, valandos, dienos
Plaukia upe. Plaukia gėlė
Ir žuvis. Plaukia kvailys.

JI:
Šita svaigi liepsna
Man neleis sušalti.
Nors po antro ar trečio
Manęs neverta kelti.

JIS:
Po trečio butelio
Ji užgeso lyg šviesa.
Po trečio butelio
Virto mėnulio vėsa.

JI:
Jei jau dirbu, dirbu sunkiai,
Jei jis žaidžia, būna kietas.
Gal tu jo nepagausi,
Bet trečias kartas smagiausias.
JIS ir JI:
Trečias smagiausias.
Jis pats smagiausias.
Pirmas skynimas - lengviausias.
Kai antras užplūsta - svaigina.
Bet gero būna po tris, negi nežinot?

JIS:
Raičiojomės lapų nuklota žeme.

JI:
Jis klūpėjo priešais mane.

JIS:
Aš tariau: "Dar sykį,
maldauju."

JI:
Jis nežinojo, ką
Paslėpiau saujoj.

JIS:
Romą gėrioti smagu,
Kai žinai, jog užteks atsargų.

JI:
Ir nesvarbu valanda ar diena,
Jei tavo atžala jauna.

(muzika)
(šokis)
POETAS:
Kai ore plevena nuostabūs šešėliai,
Aš arčiau slenkuosi vėlei.
Jie sako - jei tris kartus meilužiai nenumiršta,
Džiaugsmai nepatirti juos seka lyg likimo
pirštas.
(į šalį)
Matuot daiktams ir tuštuma pritinka.
Šiame lauke susilietė jų kūnai pirmąkart.
Reikėjo geismo, tobulo lyg graikiška vaza,
Kad degtų jų aistros lėta ir tolima liepsna.
(į šalį)
Juk aš poetas, Apolono pasekėjas, aš - žinovas.
Dabar kiekvieną rudenį vėlyvą
vėjarodė jiems sukas ir gaidys pragysta.
Minkštam nendryne aš įsitaisysiu guolį,
O patekėjus saulei, trauksiu vėl į tolį.
Bet jeigu pasiseks, šiąnakt išvysiu ženklą:
Tarp žemės ir dangaus plevens lapeliai du.
Iliuziška paguoda: nei išsipildymo, nei laisvės.

(POETAS atlieka mimo numerį "Be laisvės"; kiekvienas judesys turi savo priešybę. Be muzikos. Pradeda groti muzika. Dvi fleitos varžosi viena su kita tartum du lapai. Tada POETAS atsisėda keista poza ir, atrodo, užmiega.)

KIRTĖJAS:
Aš atėjau iš miško laukymės.
Taip. Iš anos pusės, kur pušynas.
Lauke nendrių atžalos plūsta tarsi tvanas.
Jos grįžta ir grįžta, bet mane meilė apleidus,
Ir kaltės amžinos seka aidas.

CHORAS:
Mane seka kaltės amžinos aidas.
Moly įklimpo pėda. Gyvybės nutraukta gija.
Mano širdis - subyrėjusi trapi mozaika.
Vos prasiskleidusią pabučiavau ją. Nužudžiau ją.
Graži ji buvo. Šilkiniai plaukai. Saulės kutai.
Mulatė. Šviesi, beveik balta oda.
Tačiau atėjo spalis. O su juo atėjo galas.

(CHORAS šoka lėtą, siūbuojantį, stilizuotą šokį, beveik baletą)

KIRTĖJAS:
Prieš padegant, kas liko, ir pašaukiant vėją
Aš paskubėjau ir pralaimėjau.
Ji prakalbo, ir šiltas gūsis per lauką nuskriejo.
Ji kaip akmuo tylėjo, ir juokėsi mėnuo.

POETAS:
(į šalį)
Tai jis, kirtėjas. Užduosiu klausimėlį.
Jo atsakymai man tartum inkstuos smėlis.
Regėjau elnią ir elnę ant tolimų kalvų.
Viens kitą šaukė jie lyg du žvaigždynai.
Po daugel metų meilės šauksmas
Pateko į istorijas, tarsi balandis
Ar elniukas, parblokštas ant plento.
Ar tau taip irgi lemta?



KIRTĖJAS:
Tu mįslėmis kalbi. O aš kalbu širdim.
Ji atvėrė savo paslaptį ir krito žemyn.
Dabar jos vienintelis bičiulis dieną - tik mėnesiena.
Mus skiria žemės vikšrai ir kepinanti saulė.
Širdy kartoju tai, ką sužlugdžiau.
Akmens pagalvė. Purvo lova.
Mano kaltė - eilėraštis, kurio neparašiau.

CHORAS:
Jo kaltė - eilėraštis. Jo nesėkmė.
Jisai nemiega, neregi sapnų - jis prieblandoj
Amžinoje paskendęs. Tarytum vėlyva spingsulė.
Ar matai jį vaikštantį po lauką, lyg tai padėtų
Išpirkt jo nuodėmę? Bet niekas negalėtų...

KIRTĖJAS:
to padaryt. Jie sako - tiktai sapnas.
Kodėl - nesuprantu.
Ir keliauju įprastu ratu,
Geisdamas jungties, kai jos liepsna
Ir mano pjūtis bus viena...

NENDRIŲ DEIVĖ:
Viena amžina liepsna. Viena
Begalinės pradžios pabaiga. Viena
Aistra, žmonių nepasmerkta,
Pranokstanti netikrą atpildą.
Kaip Dievai amžina, be pabaigos, pusiausvyros,
Be Fenikso užburto rato. Anapus būties
Ir mirties. Štai ko ji trokšta. Ji.
Ji nori būti amžina jame ir savyje.
Kad jų vanduo tekėtų amžinai
Į vandenyną melsvą… jausmą...

KIRTĖJAS:
Tu čia

NENDRIŲ DEIVĖ:
Ir ten

(muzika: būgnai pradeda varžytis tarpusavyje)

CHORAS:
Pašokime.

(Šalia uolos scenos centre - flirto šokis, panašesnis į instinktyvų ritualą, į bičių apšilimo judesius, šokis su daugybe konfigūracijų, akimirkai sustingdytų gestų ir užlaikymų. Šokis negrubus, bet ir ne itin rafinuotas.)

KIRTĖJAS:
Jei tik galėtume, ši moteris priešais mane, ši siela...

NENDRIŲ DEIVĖ:
Kas metai laukė.
Saulei šviečiant
Ir audrai kaukiant.
Matė tave tolstant,
Lyg mirtis mana
Tave pavertus būtų
Spurdančia auka.

KIRTĖJAS:
Bet ši našta..

NENDRIŲ DEIVĖ:
...tiems, kurie ją priima, duota. Nejaugi...

(muzika)

POETAS:
Gali būt, kad šios tarp nendrių slypinčios figūros
Yra tik žodžių tylus gurgesys, lyg vandens,
bėgančio į jūrą.
Klausyk. Štai jis - nutilęs kirtėjas.
Rankas plačiai išskėtęs
Lyg žengdamas lynu tarp mėnesienos ir šilto oro.
Bet ką jis daro ten. Toks vienišas.

(trumpas, niūrus KIRTĖJO šokis)
Bet kurgi ji? Šiemet kažkas ne taip:
Ne pagal planą apeiga, suklastota daina.
Kur tinkama tvarka, kur mano programa?

(prieina prie žiūrovų ir paima programą)

Ir miegas. Smėlinas nykštukas. Miegas. Jis mane
traukia.
Tarytumei į kitą sąjungą, į kitą lauką....

KIRTĖJAS:
Galbūt žmogus, užmigęs čia,
Ir laiko mudu paslapčia.

NENDRIŲ DEIVĖ:
Suglauskim krūtines ir lūpas
Virš šio sapnų barzduko.

KIRTĖJAS:
Ir tą akimirksnį, kai jis
Sujungia mūsų lūpas ir mintis.

NENDRIŲ DEIVĖ:
Kūną ir kriaunas.

KIRTĖJAS:
Ir kraują su krauju.

NENDRIŲ DEIVĖ:
Amžino poilsio jį ištremkim,
Kad mūs aistra šią derliaus šventę
Paverstų nesibaigiančiu šokiu.

(muzika)
(Prasidedant šokiui, MĖNESIENA peskaito eilėraštį "Atžalos". Šokis prasideda tada, kai KIRTĖJAS ir NENDRIŲ DEIVĖ užmeta POETĄ ant uolos scenos centre. CHORAS pradeda šokti, prie jų prisijungia KIRTĖJAS ir NENDRIŲ DEIVĖ, ir apie juos vyksta šokis. Bešokant nusileidžia gigantiškas mėnuo ir užstoja POETĄ. Šokis tęsiasi dar ilgai po to, kai eilėraštis pasibaigia.)
(eilėraštis "Atžalos")

Šios atžalos - antrasis metų derlius
arba trečiasis, tačiau, be abejo, geriausias:
kaskart mačetė pašaknes joms pakerta,
kaskart iš jų vaikai atgimsta,
jų sultys saldžiausios,
stiebai išlakiausi.

Šios atžalos - antrasis metų derlius
arba trečiasis:
tai jos - naujoji sėkla laukuose,
iš jų išaugs užgrūdinta karta,
jų dūmas svaigiausias,
ūgliai standžiausi.

Šios atžalos - antrasis vaisių derlius
arba trečiasis, tačiau, be abejo, geriausias:
iš jų gurkšnojau lėtą šokį,
iš jų aš sėmiau aršią kraujo jėgą,
jų romas ryklei maloniausias,
ugnies glėbys - švelniausias.


Iš Amerikos anglų kalbos vertė Laurynas Katkus ir Marius Burokas
 

Parašykite savo nuomonę

Įrašykite skaičių: Trys šimtai dešimt
Vardas arba parašas:
El. pašto adresas:
Straipsnio vertinimas:

Kultūros kalendorius
nuo 2012 m. Sausio

PATKPŠS

 1
2 3 4 5 6 7 8
9 10 11 12 13 14 15
16 17 18 19 20 21 22
23 24 25 26 27 28 29
30 31  

 1 2 3 4 5
6 7 8 9 10 11 12
13 14 15 16 17 18 19
20 21 22 23 24 25 26
27 28 29  

 1 2 3 4
5 6 7 8 9 10 11
12 13 14 15 16 17 18
19 20 21 22 23 24 25
26 27 28 29 30 31  

Nuorodos


Kultūros diskusijų forumas,
Kultūros vartai,
Kultūros institucijos,
Meno galerijos,
Meno bankas 
DAILĖ“, „VILNIUS“,
7 MENO DIENOS“,
ŠIAURĖS ATĖNAI“,
LITERATŪRA IR MENAS“,
NEMUNAS“,
UŽUPIO ŽURNALAS
Lietuva internete

Rodoma versija 11 iš 11 
21:43:40 Jan 29, 2012   
Jan 2011 Jan 2013
Sąrašas   Archyvas   Pagalba