Literatūra ir menas

Lietuvos rašytojų sąjungos savaitraštis
Literatūra ir menas

2003-03-07 nr. 2940

| Spausdinti | Archyvas | Redakcija |


PIRMASIS 
• KOVO 11-OJI – LIETUVOS NEPRIKLAUSOMYBĖS ATKŪRIMO DIENA23
• RENGINIAI, SKIRTI LIETUVOS NEPRIKLAUSOMYBĖS ATKŪRIMO DIENAI - KOVO 11-AJAI1
• TRUMPAI
• KITAME NUMERYJE

KULTŪROS ŽEMĖLAPIS 
• KINO TEATRAI
• TEATRAI
• KONCERTAI1
• PARODOS
• VAKARAI
• ĮVAIRŪS
• LTV KULTŪROS LAIDOS
• LR KULTŪROS LAIDOS

AKTUALIJOS 
• LIETUVOS KULTŪROS IR MENO TARYBOS 2002 M. VEIKLOS ATASKAITA
• LRS3
• Vytautas Martinkus.
APIE LITUANISTŲ "SOS"
3
• PARAMA NEVYRIAUSYBINIŲ ORGANIZACIJŲ KULTŪROS PROJEKTAMS4

JAUNIMO PUSLAPIS 
• "DOGMA". VILNIUS, 20035

DAILĖ 
• Jurgita Ludavičienė.
AUTENTIŠKUMAS, AUKSAS IR ATOKVĖPIO LAUKIMAS
• Jurgita Ludavičienė.
TAPYBA PRO BAŠKIRIŠKĄ RŪKĄ

KINAS 
• Rasa Paukštytė.
BERLYNALĖS ZIGZAGAI "TOLERANCIJOS LINK"

TEATRAS 
• AUDRONė GIRDZIJAUSKAITė.
TARIAMAS MOKSLIŠKUMAS AR TIESIOG "BLŪDAS"?
8

MUZIKA 
• Rūta Gaidamavičiūtė.
DEVYNI - GRAŽUS SKAIČIUS
• Rita Aleknaitė-Bieliauskienė.
KIEKVIENAS KONCERTAS - ĮVYKIS

NAUJI FILMAI 
• Rasa Paukštytė.
PERDIRBTAS "SKAMBUTIS" IR KITI PARALELINIAI PASAULIAI
1

VERTĖJO PUSLAPIS 
• VANDENYBĖS

ESĖ 
• TRAUKINYS

KNYGOS 
• Eugenija Vaitkevičiūtė.
DŪMŲ SUTVERTA KALBA
• KAS KADA KIENO PARAŠYTA
• ŽMONIJOS PRIEŠAI3
• HERBAS IR VARLĖS2
• ŠĖTONO PAŪKSMĖJE ir POMIRTINIS KROVINYS
• NAUJOS KNYGOS1

LITERATŪRA 
 ALGIS KALĖDA.
AKSIOLOGINĖ DERMĖ AR SUMAIŠTIS?
2

PROZA 
• DIEVO MALONĖ

POEZIJA 
• JONAS ZDANYS

SUKAKTYS 
• VLADAS BRAZIūNAS.
PRAŠVITĘS
• VLADAS BRAZIūNAS.
JUOZAS KAIP JUOZAS. UŽTAT JO DIDYBĖ IR GROŽIS!..

SKELBIMAI 
• SPAUDOS, RADIJO IR TELEVIZIJOS RĖMIMO FONDAS

IN MEMORIAM 
• PETRAS STAUSKAS1

KRONIKA 
• Antanas Naujokaitis.
LIETUVIAI SVETUR
• Ridas Viskauskas.
TEATRAS, KINAS, TV IR KITI (NE)MALONUMAI

DE PROFUNDIS 
• FANERA
• ANTRAMEČIŲ LICĖJUS

LITERATŪRA

AKSIOLOGINĖ DERMĖ AR SUMAIŠTIS?

ALGIS KALĖDA

[skaityti komentarus]

Pranešimas, skaitytas vasario 6 dieną Lietuvių literatūros ir tautosakos institute, aptariant praėjusių dvejų metų knygas.

Ketinu būti nemadingas, nešiuolaikiškas ir pasvarstyti literatūroje įprasminamas (aprašomas, deklaruojamas, teigiamas) vertybes, jų konfigūraciją, hierarchiją, santykius su paraliteratūriniu kontekstu. Gal daugiau kalbėsiu ne apie kūrinius, iškeliančius į centrą žmogiškumą ir idealybę, aukos prasmę (kaip V.Bubnio romanas "Balandžio plastėjime") ar raiškiai priešpriešinančius smurtą ir patriotinę dorą (tokius antipodus įkūnija R.Lankausko romano "Išvyka prieš sutemas" herojai Berija ir Laisvūnas). Maga kiek atidžiau pasižvalgyti į tam tikrus ribinius, simptomiškus atvejus, kai rašytojas užima abejingo (?) stebėtojo, diagnozuotojo poziciją arba kliaujasi paties vaizduojamų objektų ištarme.

Be abejo, apie vertybinius dalykus, kurie, kaip žinoma, "postmoderno eroje" (o gyvename joje lig šiol) neretai sutinkami ir palydimi pečių gūžtelėjimais arba geriausiu atveju - tiesiog ignoruojami, šnekėti keblu ir rizikinga. Išties - kokios čia gali būti meno reiškiamos, sugestijuojamos vertybės, jeigu, savaime suprantama, pats menas (ergo ir literatūra) yra savaiminė vertybė! Be to, dar turbūt tebesame šiems klausimams alergiški, nes ilgus metus nuolat buvo akcentuojama literatūros paskirtis, misija, uždaviniai, reikalaujama temos reikšmingumo, pilietinės atsakomybės, autoriaus dėmesio moralinėms, socialinėms, pagaliau tautinėms vertybėms, šitaip hiperbolizuojant instrumentines literatūros funkcijas.

Kita vertus, dažnokai įvairiomis progomis skambantys nuogąstavimai, priekaištingi bėdojimai, jog dabartinė literatūra abejingai ar atsainiai traktuoja moralės dalykus, vengia narplioti opius, skaudžius daugumai klausimus, o linksta į marginalių, keistuoliškų, rūpimų tik mažai visuomenės daliai reiškinių vaizdavimą, verčia atsigręžti ir į šiuos "senamadiškus" kūrybos aspektus. Juoba kad estetinė vertė, be abejonės, jau yra tiesiog savaime suprantamas, būtinas priklausomybės dailiajai literatūrai įrodymas, jos differentia specifica. Šį kriterijų, kaip apriorišką, esencinį literatūros rodiklį, iškelia kone visos pastaraisiais metais gausiai publikuojamos literatūrologinės studijos, o griežtais argumentais, nesileisdamas, beje, į nereikalingą neginčytinų tiesų perkratinėjimą, pagrindžia K.Nastopka įvairiais atžvilgiais vertingoje knygoje "Reikšmių poetika: semiotikos bandymai" (2002).

Nediskutuotinas teiginys, kone aksioma, jog literatūra turi būti laisva, neapkrauta užduotimis, kurias demokratinėje šalyje turi atlikti klerkai ir biurokratai (teigiama prasme), valdžios institucijos, auklėjimo ir baudžiamosios institucijos. Rašytojai turi būti, yra ir greičiausiai visada bus laisvi, rinkdamiesi savo temas, problemas, ignoruojantys tuos, kurie norėtų primesti kūrėjui kokią nors atsakomybę ar misiją. Tarp jų - G.Aleksa, E.Ališanka ir V.Astas, O.Baliukonė, V.P.Bložė ir V.Braziūnas, V.Bubnys, P.Dirgėla ir L.Gutauskas, M.Ivaškevičius, V.Jasukaitytė ir V.Juknaitė, H.Kunčius, R.Lankauskas ir S.Parulskis, J.Skablauskaitė, B.Vilimaitė ir G.Beresnevičius bei kiti nepaminėti prozininkai, poetai, eseistai, išleidę per pastaruosius metus vertingų ir nelabai vertingų knygų.

Literatūra kuriama, skaitoma, funkcionuoja konkrečioje sociumo erdvėje, vadinasi, vienokiu ar kitokiu būdu susijusi su tam tikrais lūkesčiais, konjunktūra. Kūrinys norom nenorom kreipiasi ne į tabula rasa, o į jau daugelio įtekmių paveiktą adresato sąmonę, atakuojamą pramogų ir masinės kultūros industrijos, patiriančią turbūt galingesnį materijos, o ne trapių dvasios fenomenų poveikį. Dabar susiformavęs paklausos kontekstas yra daugiaaspektis ir nepalankus mąsliai, nesparčiai refleksijai. Dinamiškas permainų srautas užlieja adresato sąmonę, blaško jo dėmesį vis naujomis akcijomis ir atrakcijomis. Tokią padėtį neabejotinai sąlygoja atitinkamos vartotojų bendruomenės nuostatos, o ypač masinėse komunikacijos priemonėse (visų pirma - komercinėje TV) įsigalėjęs reliatyvizmas, kai tikros problemos suplakamos su tariamos realybės šou.

Ar išties visur nyksta vertybių kriterijai ir palengva įsigali aksiologinė sumaištis? Turbūt sutiksime, jog menas, kultūra, literatūra šiuo metu tikrai nėra labiausiai vertinami dalykai. Dvasios vertybes toli užpakalyje palieka įvairaus pavidalo materialinės buities apraiškos - kova dėl pragyvenimo, butai, namai, skudurai, madingi reginiai ir baliai.

Vis dėlto kokią taktiką šioje situacijoje renkasi rašytojas, vienaip ar kitaip teigiąs, neigiąs, prieštaraujantis, deklaruojantis, norintis kam nors pritarti arba atvirkščiai - nenorintis su kuo nors sutikti? Kokie reiškiniai, klausimai gali lengviausiai it parakas pliūptelėti polemikos, atviros ar paslėptos, liepsnomis? Tarp tokių - neabejotinai tie, kurie nuolatos ir nuo seno glūdi lietuvių literatūros vertybinių orientacijų centre. Kalbu, žinoma, apie santykį su tautinėmis tradicijomis, su istorija, su savotiška šventumo aura apgaubtais dalykais, vienu žodžiu, apie tai, kas vadinama nacionalinės kultūros savastim, dvasiniu kanonu.

"Atsidūrėme stovinčiame vandenyje. Visuomenėje nutrūko pasikeitimo laiku prasidėjusi diskusija. Tai visų didžiausia nesėkmė, ištikusi mus per pastaruosius keletą metų", - sako V.Juknaitė eseistinių apmąstymų ir pokalbių rinkinyje "Išsiduosi. Balsu" (p. 116). Kalbėdama apie įtvirtintas patriotines poezijos nuostatas, svarstydama jų įtakingumo galimybes dabartiniu metu, ji priduria: Just.Marcinkevičiaus kūryboje "užkoduota, įvardyta mūsų vertybių sistema: žemė, žmogus, tėvynė, meilė, žmogaus ryšys su žmogum, žmogaus ryšys su žeme", o vėliau reziumuoja: "tai ritualinė arba, kaip mes patys ją dažnai vadinome, sakralinė poezija (...) Visų didžiausia iš šios poezijos silpnybių būtų intencionalumas - tai, kas ją esmingiausiai sieja su bendra mūsų literatūros tradicija: vertybės čia žinomos iš anksto" (p. 117-118). Tad kaip surasti, atpažinti ir perteikti vertybes?

Stereotipinių kanoniškųjų vertybių perkainojimo, demitologizavimo arba atvirkščiai - jų atgaivinimo klausimai aktualūs visąlaik, tik vienu ar kitu laikotarpiu jie tampa intensyvesni ir įgauna naujų atspalvių. Didžiausią pagreitį šios tendencijos įgavo, be abejonės, Atgimimo metais, šiandien, regis, jas labiausiai stimuliuoja jungimasis į globaliosios kultūros, Europos struktūras. Su kuo mes į jas įeisime, ką atsinešime? Ar nekyla nerimas, kad galime pasijusti turintys ir siūlantys vien suskilusią geldą?

V.Braziūnas vienoje įtaigiausių pastarųjų metų knygų "lėmeilėmeilėmeilė" rašo:
upių vardais meldeis, surukusių sodžių
praeities-ateities nutrūkusia sueitim
nėra čia jokių vertybių
išskyrus klajoklių kapines, godžios
dūlėsių dulkės gyvom akim

"perkastos upės"

Pacitavau šias eilutes ne tik dėl to, kad stengčiausi parodyti, jog eschatologinės vizijos iškyla ne tik R.Gavelio prozoje, bet ir kūriniuose tokių rašytojų, kurie, kaip atrodė, išsiskiria derminga pasaulėžvalga, itin tvirtai jaučia tautinių atramų gyvastingumą. Manding, V.Braziūnas užgriebė (poetiškai, intuiciškai) ir vieną esmingiausių mūsų literatūros savimonę dabar aitrinančių dalykų - "praeities-dabarties-ateities sueitį", - kitaip tariant, santykį su tradicijomis, tautos likimo dimensijomis. Šių saitų trūkinėjimą.

Dalykai, kurie daugeliui atrodo anachroniški, nereikalingi arba net visai neverti dėmesio, vis dėlto sudaro būtiškąją asmenybės duotybę, nuo jos nieku gyvu nepabėgsi - kaip ir nuo savo genų, gimimo vietos ir laiko, kad ir kaip to geistum. Dabartis - tai susitvenkusi praeitis ir besikaupianti ateitis. Nepaveikių, nuo žmogaus valios nepriklausomų reiškinių akivaizdoje svarbiausios tampa individualiosios nuostatos, rašytojo interpretacijos galia.

Laiko parametrų slėgimą begal jautriai, skausmingai suvokė R.Gavelis, vaizduodamas atgrasią realybę, kurioje teko/tenka/teks gyventi ištisoms kartoms. Pokario praeityje išugdytos ir įsigalėjusios fantasmagorijos veikia ir deformuoja dabartį, bjauriais beviltiškumo nuodais apkrečia ateitį:

"Šio pražūtingo rajono esmė nenusakoma jokiais hieroglifais, kuriuos būtų įmanoma užrašyti ir perskaityti. Šio pasaulio esmė yra neužrašoma - beveidė ir bežodė. Nuodingasis Karoliniškių zarinas įsiskverbia ne į plaučius, o į pačią žmogaus sielą. Čia rytais nepateka saulė, o vakarais nenusileidžia. Net šunys čia ilgesingai liūdni ir tyliai pamišę" ("Sun-Tzu gyvenimas šventame Vilniaus mieste", 2002, p.8).

Turbūt nesuklysiu pasakęs, jog šiame romane rašytojas daugeliu atvejų plėtoja svarbiausius motyvus, glūdėjusius ir ankstesniuose jo kūriniuose. Nuoseklus Vilniaus bendruomenės demitologizavimas, turistiškas dabarties ir praeities paveikslavimas, ne vienam atrodantis kaip savitikslis, vis dėlto yra kryptingas, urbia skaitytojo sąmonę, prislegia, o kartu provokuoja, neleidžia būti abejingam. Gal tai, ką sakau, yra rizikinga, o gal kiek banalu, bet manau, jog R.Gavelio diagnozės, aistringi neigimo aistros proveržiai literatūros aksiologinei sistemai yra reikšmingi būtent savo negatyviąja prasme. Praeitį ir dabartį, keistus meilės išgyvenimus ir ideologinius iškrypimus autorius tarsi projektuoja į daug patyrusio, skeptiško žmogaus vertinimo plotmę, kuri nejučia tampa amžinuoju idealybės lygmeniu. Žvelgiant būtent iš tokios perspektyvos, ir atsiskleidžia menkų aistrų, bukaprotiškų individų mažybė. Tad ir konkretūs laikotarpio ženklai bei figūros (pavyzdžiui, pokario metų Vilniaus vaizduose, nupieštuose skyrelyje "Invalidai ant ratukų") atrodo it žaisleliai visagalybės rankose. R.Gavelio kūrinys spinduliuoja tramdomu įniršiu, kreipiasi į adresato vertybines nuostatas.

To pasigedau, skaitydamas M.Ivaškevičiaus romaną "Žali" (2002), kurį valdo Jos Didenybė fikcija ir kuriame svarbiausias, kaip atrodo, siekinys - antistorinės sąmonės akibrokštai. Apie bene skaudžiausią laikotarpį naujojoje Lietuvos istorijoje, pokario metus, autorius-pasakotojas kalba, pasirinkęs atokų vertinimą "iš šalies":

"Juos paprasčiausiai užvaldė įkyri idėja turėti savo valstybę. Turėjo ją dvidešimt metų, tarp dviejų pasaulinių karų, buvo sutikę kantriai perlaukti Antrąjį ir didžiai nustebo, kad šiam pasibaigus jiems nedavė jų valstybės" (p. 5).

Iš pradžių suvokęs tokią nuostatą kaip duoklę madai, tikėjausi, kad (jau patyręs) rašytojas ilgainiui įsiūbuos atžagareivišką neigimo ir teigimo švytuoklę, juo labiau kad legendinio partizanų vado Jono Žemaičio likimas, nenuobodus sumanymas su jo antrininku - išdaviku teikė tam vilčių. Vis dėlto M.Ivaškevičius pasirinko nuobodoką atskirų, beveik autonomiškų epizodų dėliojimo kelią, tuo tarsi patvirtindamas, kad šiame mūsų pokalbyje išsakyti teiginiai apie postmodernizmo pabaigą yra teisingi. Išties įkyrus postmodernizmo štampų naudojimas virsta pretenzingu manieringumu.

Daug geriau vertinčiau S.Parulskio romano "Trys sekundės dangaus" (2002) netradiciškumą ir suprojektuotą vertybių sumaištį. Ne tik dėl to, kad visa tai aiškinantis galima pasitelkti ganėtinai įtikinamų motyvavimo kontekstų, suformavusių personažų vertybinį akiratį (sovietinių desantininkų aplinka, naujos "prarastosios kartos" pasaulėjauta etc.). Šiame kūrinyje nihilistinė pasaulėjauta nėra laužta iš piršto, o yra pagrįsta paties angažuoto pasakotojo emocinėmis interpretacijomis, diskurso autentiškumo įspūdžiu.

Nežinau, kaip jis geriausiai pasiekiamas, nežinau, kas lemia kūrinio įtikinamumą, bet būtent dėl šių ypatybių vertinu jaunos autorės V.Blažytės romaną "Geltona pieva" (2002), pasakojantį apie aitrų jaunuolių marginalų pasaulį. Juk dėl autentikos, kuri sukuriama ne vien iš faktografinių detalių ar intarpų, o visų pirma rodant individualias reakcijas, ir tapo tokia populiari šiandien eseistika.

Regis, panašaus pobūdžio konvencija lemia J.Kunčino kūrybos įtaigą, - joje tartum ir nedeklaruojama jokių vertybių (išskyrus dvasios laisvę), prikišamai nereiškiamos nei ideologinės, nei socialinės prieštaros, o veikiau liudijamas pats laikas. "Bilė ir kiti" (2002) - kūrinys, imituojantis "amžininko užrašus" ir daugeliu atvejų atspindintis paties autoriaus gyvenimo potyrius. Bohemos atstovas, Andropovo epochos autsaideris tampa "tų laikų herojumi", kurio paveikslas ir reakcijos daugeliu atvejų patikimiau atskleidžia aną tikrovę, negu tai galėtų padaryti sociologinės studijos.

Neretai susidaro įspūdis, kad šiuo metu literatūra (išskyrus knygas vaikams ir atvirai moralizuojančius kūrinius) arba neturi aiškių aksiologinių hierarchijų, arba nenori jų parodyti. Gal autoriai tiesiog vengia jas akcentuoti, bijodami būti nemadingi? Gal apskritai pakito rašytojo darbo prasmė? Gal ir jis labiau linksta pasikliauti profaniškąja vertybių samprata?

Bet O.Baliukonė, atsakydama į "Metų" anketą apie rašytojo vaidmenį dabartiniame pasaulyje, sako: "vulgarių, ciniškų ar net iškrypėliškų vaizdinių srautas nūnai kur kas stipresnis, nei buvo vakar. Yra manančių, kad tai pažanga, kad taip ir privalo reikštis tikroji laisvė... Aš taip nemanau (...) O paskatos kurti dvidešimt pirmame amžiuje tos pačios kaip ir praėjusiame ar dar ankstėliau: nenumaldomas noras žmogėti, kitaip tariant, dievėti" ("Metai", 2002, Nr. 11, p. 109).

 

Skaitytojų vertinimai


1436. 452003-03-07 17:08
Anot str. autoriaus, V. Juknaitė sako: Just.Marcinkevičiaus kūryboje "užkoduota, įvardyta mūsų vertybių sistema: žemė, žmogus, tėvynė, meilė, žmogaus ryšys su žmogum, žmogaus ryšys su žeme". Kilo klausimas: kas yra tas MŪSŲ ir kaip jis "apskaičiuojamas" (statistiškai, intuityviai...)? Mat sekdamas dabarties visuomenės procesus minėtųjų vertybių kažkaip nepastebiu, o gal net pastebiu joms priešingas: šildomos grindys, SAVAS žmogus, Europa-JAV, NEmeilė, žmogaus ryšys su pinigais ir valdžia etc.

1449. Verkslenantis2003-03-09 10:14
O kada literatura propagavo vertybes? Sovietmeciu, kada tarnavo komunistinei ideologijai?

Parašykite savo nuomonę

Įrašykite skaičių: Trys šimtai dešimt
Vardas arba parašas:
El. pašto adresas:
Straipsnio vertinimas:

Kultūros kalendorius
nuo 2012 m. Sausio

PATKPŠS

 1
2 3 4 5 6 7 8
9 10 11 12 13 14 15
16 17 18 19 20 21 22
23 24 25 26 27 28 29
30 31  

 1 2 3 4 5
6 7 8 9 10 11 12
13 14 15 16 17 18 19
20 21 22 23 24 25 26
27 28 29  

 1 2 3 4
5 6 7 8 9 10 11
12 13 14 15 16 17 18
19 20 21 22 23 24 25
26 27 28 29 30 31  

Nuorodos


Kultūros diskusijų forumas,
Kultūros vartai,
Kultūros institucijos,
Meno galerijos,
Meno bankas 
DAILĖ“, „VILNIUS“,
7 MENO DIENOS“,
ŠIAURĖS ATĖNAI“,
LITERATŪRA IR MENAS“,
NEMUNAS“,
UŽUPIO ŽURNALAS
Lietuva internete

Rodoma versija 11 iš 11 
21:43:16 Jan 29, 2012   
Jan 2011 Jan 2013
Sąrašas   Archyvas   Pagalba