Literatūra ir menas

Lietuvos rašytojų sąjungos savaitraštis
Literatūra ir menas

2009-06-26 nr. 3243

| Spausdinti | Archyvas | Redakcija |


PIRMASIS 
• NIJOLĖ MILIAUSKAITĖ.
7
• KRONIKA
• KITAME NUMERYJE

KULTŪROS ŽEMĖLAPIS 
• KINO TEATRAI
• TEATRAI
• KONCERTAI
• PARODOS
• VAKARAI
• ĮVAIRŪS

AKTUALIJOS 
• ASTRIDA PETRAITYTĖ.
Jau nubyrant kasdienos apnašoms nuo Poezijos gaivalo...
8
• RITA MIKUČIONYTĖ.
Eilėse prie meno: tikrieji ir tariamieji prioritetai
3

KNYGOS 
 INESA KIVILŠA.
Kad ir nežmoniškai, svarbu – kitoniškai...
4
• DEIMANTĖ ZAILSKAITĖ.
„Esu Dievas, poetas ir moteris“
1
• NAUJOS KNYGOS
• Bibliografijos ir knygotyros centras

TEATRAS 
• DALIA MIKOLIŪNAITĖ.
Islandijos teatrų, kuriančių vaikams, apžvalga
• RIDAS VISKAUSKAS.
Pakilę skrydžiui

DAILĖ 
• MARIJA REPŠYTĖ.
Mokslas per meno prizmę

MUZIKA 
• Pasakoja PETRAS KUNCA.
„Haydno reikalavimai yra aukščiausi“
3

PAVELDAS 
• Nacionalinės dailės galerijos pirmoji paroda „Spalvų ir garsų dialogai. M. K. Čiurlionio ir amžininkų kūryba“
• Europos parke – Gintaro Karoso kūriniai

SAVAITĖ SU TV 
• SKIRMANTAS VALIULIS.
Dienos ir naktys
1

(PA)SKAITINIAI 
• MINDAUGAS PELECKIS.
Judėjimas
6

POEZIJA 
• DALIA BIELSKYTĖ.
Trioletai
10

PROZA 
• JOLANTA SEREIKAITĖ.
Ji nebuvo Karmen
4

VERTIMAI 
• ZYGMUNT HAUPT.
Balandžiai iš Teodoro aikštės
1

AKTYVIOS JUNGTYS/ŠIUOLAIKINIS MENAS 
• ANDRIUS JEVSEJEVAS.
Absurdo poetika Vidurio ir Rytų Europos dramaturgijoje
1

AKTYVIOS JUNGTYS/KULTŪROS DIS/KURSE 
• ANGELĖ RIMKUTĖ.
Virtualaus bendravimo pinklės realybėje ir Jurgos Ivanauskaitės romanuose „Ragana ir lietus“ ir „Placebas“
2

AKTYVIOS JUNGTYS/JAUNIMO PUSLAPIS 
• MINDAUGAS PELECKIS.
Islandų muzikos fenomenas: kai šviesa tampa garsu
6

KRONIKA 
• MARIJA ZAVJALOVA.
Baltų-slavų tyrinėjimų centro įkūrimas Maskvoje
5

DE PROFUNDIS
Nepriklausomas ribotos atsakomybės „Literatūros ir meno“ puslapis
 
• DONATAS PETROŠIUS.
Būtini formalumai
• ALGIRDAS SELENIS.
• Ypatingas skonis
• Recepcijos recesijos išvirkšti kailiniai su pridurkais

PARK@S 
• Architektas Algimantas Černiauskas: Viešosios erdvės – mūsų gyvenimo atspindys1
• GINTAUTAS MAŽEIKIS.
Partiškumas prieš bendruomeniškumą
4
• DANGUOLĖ ŠAKAVIČIŪTĖ.
Kraštotyros vasara. Su iškeltu drėgnu pirštu?
2
• Visuomenės protesto fenomenas Europoje ir Lietuvoje: realybė ir siekiamybė5
• Pamesti ir atrasti negatyvai2
• PARK@S IEŠKO RĖMĖJŲ2

KNYGOS

Kad ir nežmoniškai, svarbu – kitoniškai...

INESA KIVILŠA

[skaityti komentarus]

Kitoniškumas visada traukia: originaliai apsirengęs žmogus sulaukia kitų dėmesio ir susidomėjimo, netradiciškai atrodantis daiktas – pirkėjo, net kitaip nuskambėjusi daina – klausytojų pripažinimo. Todėl, savaime aišku, suklūstama ir išgirdus leidyklos „Kitos knygos“ pavadinimą – ji leidžia kitokias knygas: mažai žinomų rašytojų, gana keistų ir netradicinių siužetų, neįprastai apipavidalintas.

Leidykla „Kitos knygos“ įsikūrė 2004 metais. Apie tai, iš kur kilo idėja leisti būtent tokio pobūdžio knygas, mano pakalbintas leidyklos projektų vadybininkas Gediminas Pulokas atsakė, kad tokią literatūra jie skaito patys. Paprasta ir aišku. Leidyklos tinklalapyje internete puikuojasi užrašas: „Literatūra / Kontrkultūra / kontrpolitika / intro / radikaliai kitos knygos.“ Ar tikrai jų knygos tokios jau radikaliai kitokios, ir nusprendžiau patikrinti. Iš gana ilgo literatūros sąrašo išsirinkau tris pačias keisčiausias ir labiausiai akį traukiančias (tiesiogine to žodžio prasme) knygas.

Andriušis Ž. BAL ONIRIQUE
– K.: Kitos knygos, 2008

Pirmoji, kurią atsiverčiau – Žilvino Andriušio eksperimentinės poezijos knyga „Bal onirique“ (2008). Žilvinas Andriušis – poetas, eseistas, literatūros kritikas. 2003 m. autorius išleido onirinį, filosofinį traktatą „Bildungas“.

Kas nėra vartęs „Bal oniriqe“, tikrai patariu –­ knygos pateikimas vertas atskiros temos. Atrodo, tarsi knygos raidės būtų atgijusios ir išsibėgiojusios kas sau: vienos sugulusios vertikaliai, kitos – gulsčiai, vienur užrašyta didžiosiomis raidėmis, kitur –­ mažosiomis, vienos pajuodintos, kitos paprastos. Žodžiu, tikras „balaganas“. Rišlaus teksto nėra tiek jau ir daug. Ne ką keistesnis už knygos pateikimą yra jos siužetas – jo tiesiog nėra. Kadangi tai – eksperimentinė poezija (?), siužeto gal ir nereikėtų pernelyg tikėtis, bet tokio visiško chaoso tikrai nelaukiau. Prisipažinsiu, baigusi skaityti knygą taip iki galo ir nesupratau, kas tai buvo. Pati idėja labai įdomi ir pagirtina – papasakoti skaitytojui, kas yra onirika, ir pateikti, autoriaus žodžiais, savo paties bendravimo su oniriniu pasauliu faktus. Tačiau ar tai Ž. Andriušiui iš tiesų pavyko, drįsčiau suabejoti. Onirinis metodas nėra naujas reiškinys, apie jį yra rašę nemažai rašytojų. Galbūt žymiausias jų ir, mano nuomone, geriausiai aprašęs – Gastonas Bachelard’as. Nenorėčiau, o ir negalėčiau šių dviejų rašytojų lyginti, bet aiškiai matyti, kam perteikti oniriką pavyko daug geriau.

Norintiesiems susidaryti aiškesnį vaizdą, apie ką vis dėlto yra knyga, štai keletas jos ištraukų:

„Onirinis metodas – tai pakankamai nesudėtingas ir šiokio tokio kryptingumo, ištvermės ir įtikėjimo reikalaujantis būdas, kaip pasiekti nesąmoningą kalbos proveržį sapno metu. Už mūsų sąmonės ribų (jau seniai įrodyta) egzistuoja ne kokia nors tuščia bedugnė, o ištisas okeanas, vaizdinė, garsinė ir kalbinė medžiaga, pasireiškianti savo pavidalais mums miegant ar snaudžiant.

Panagrinėti šią onirinę erdvę yra tekę ne vienam pasaulio poetui ar prozininkui, bet tik nuo kūrybinio polinkio (dažnai atsieto nuo žmogaus valios) priklauso, ar autorius pasirenka perdėm sąmoningą, logišką savo kūrybos kryptį ir atmeta oniriką, ar pasiduoda iracionalumui, absurdo bei kalbinių mutacijų pasauliui ir paskęsta onirikoje.

Tai labai senas metodas, taikytas jau graikų orakulų ir pasiekęs tarpukario Paryžiaus siurrealistus. Todėl daug grynos onirikos pavyzdžių yra senųjų civilizacijų paliktuose tekstuose, taip pat prancūzų modernioje poezijoje.

Onirinė erdvė nėra visokiausių užmirštų praeities dialektų talpykla – tai gan sudėtingos konstrukcijos mechanizmas, kuris labiau priklauso nuo autoriaus psichikos ypatybių ar išsilavinimo ir dažniausiai yra reikšmių, prasmių, fonetinių žaidimų ir įvairiausių kalbų sąveikavimo arena. Visas kalbinio produkto patekimas į sąmoningą kūrėjo būtį taip pat yra gan paslaptingas dalykas. Nes nenorint ir nelaukiant –­ tikrai nieko neįvyks, bet ir labai norint, deja, nėra jokios garantijos, kad reikiamas kontaktas su pasąmone pasireikš.“

Šios kelios pastraipos ir yra tas rišlus ir suprantamas tekstas visoje knygoje. Toliau prasideda autoriaus „nušvitimas“, iškoduojant onirinio pasaulio faktus, o skaitytojo supratimas, apie ką toliau eina kalba, visiškai baigiasi. Tiesa, knygos pradžioje dar yra pateikiami autoriaus užrašyti skirstymai, pagal kuriuos skaitytojas turėtų susigaudyti toje onirikos jūroje. Nori nenori susidaro įspūdis, kad pats Ž. Andriušis, perskaitęs, ką parašė būdamas paniręs į gilų „onirikos transą“, išsigando, jog niekas to nesupras, tad ir surašė nurodymus, kaip knygą skaityti. Pamiršau paminėti, kad tekstas gali būti sunkiai įkandamas tiems, kurie lietuvių kalbą laiko vienintele, kurią verta mokėti, nes be gimtosios, knygoje puikuojasi rusų, vokiečių ir kitų kalbų žodžiai, frazės ir sakiniai. Taigi reikėtų būti nors šiek tiek poliglotu.

Fiokla. SUPERLENINAS IR AMANITAS MUSCARIAS
–­ K.: Kitos knygos, 2008

Antroji mano dėmesį patraukusi knyga – Fioklos „Superleninas ir amanitas muscarias“ (2008). Ar aš parašiau „knyga“? Tai nė šimto puslapių nesiekianti komiksų knygelė. Nors ir į komiksų knygelę nepanaši. Pagrindiniai komiksų mėgėjai vaikai ir paaugliai dar nesuprastų, o suaugusieji... Abejoju, ar supratau ir aš. Bet apie viską nuo pradžių.

Vilma Pajuodienė – Fiokla – Panevėžyje gyvenanti menininkė ir poetė, nuo 1996 m. kurianti tekstus, tapybos darbus. Jos kūryba išaugo iš dadaizmo, suprematizmo idėjų.

Taigi knyga „Superleninas ir amanitas muscarias“ akį patraukia ryškiu ir spalvingu viršeliu, kurio pagrindinis herojus – visų žinomas Leninas supermeno kostiumu, stovintis musmirių pievoje. Sakyčiau, gana iškalbingas viršelis. Nors Leninas ant knygos viršelio ir labai dailiai nupieštas, nors ir skambus pavadinimas su jo vardu, tačiau visoje knygoje apie jį nerasite nė žodelio. Jis puikuojasi tik iliustracijose (labai patikusiose mano mažajam broliui, kuriomis jis pasinaudojo kaip spalvinimo knygute). Todėl visų Lenino gerbėjų laukia nusivylimas. Norint susidaryti aiškesnį vaizdą, apie ką yra knyga, cituoju keletą eilučių:


          Apie papūgos kojas.
          Kai jas ploviau, jai ir girtai mergaitei,
          Mergaitei žvėriui.
          Tai buvo draugystė,
          Lipšnumas ir pievų gaivumas.
          Dar šiandien mačiau pelėdą.
          Pelėda skrido tyliai, nes ji – vienišas
          Paukštis.
          (Ji – ne aikštinga papūga.)
          Draugiški padarai – aikštingi...

Tokie ir panašūs paplepesiai apie viską ir apie nieką sudaro visą knygą. O jei rimtai, knygą „Superleninas ir amanitas muscarias“ galima pavadinti smagiu pokštu arba rimtu nesusipratimu, čia jau kaip pažiūrėsi. Knyga nedidukė, eilėraščių nedaug, o ir visų užrašymų negali vadinti eilėraščiais. Na, ką čia ir pridursi, nebent Kęstučio Navako atsiliepimą apie šią knygą, kurį Fiokla įdėjo į savo internetinį puslapį kaip pirmąją recenziją: „Ant ketvirtojo viršelio teigiama, kad Leninas labai mėgdavęs haliucinogeninius grybus ir dažnai juos valgydavęs. Panašu, kad tai, kas liko nuo Lenino, suvalgė knygos autorė. Jei ir po jos dar keli grybai likę, tesuvalgo skaitytojai, kitaip jie niekaip šitos knygos nesupras. Prirašyta „bile“ ko, nenutrūkstamas (ne)sąmonės srautas, pripaišyta irgi tarsi ką tik po trepanacijos. Kiekvienam pankui patiksiantis maketas dvelkia nesuvaidinta anarchija. Na, žinote, čia dar kiečiau už sukiškėjusį Big Beną. Jei išgirsiu, jog karste Maironis vartosi, žinosiu, nuo ko.“1

Juokingai graudu, bet tiesa.

Klimašauskas V. ALFAVILNIUS
–­ K.: Kitos knygos, 2008

Trečioji vartyta knyga yra Valentino Klimašausko „Alfavilnius, arba keisti Arnoldo Sputniko nuotykiai“ (2008). V. Klimašauskas – tekstų apie šiuolaikinį meną, vėlyvojo kapitalizmo visuomenę, sapnus, nanorobotus ir laiko mašinas autorius, Vilniaus šiuolaikinio meno centro kuratorius2. Domisi autoprogramavimu, nanogastronomija (pavyzdžiui, kaip vietoj ekspreso pusryčiams pasigaminti kavos ikrų), seksizmo ir ateivių anatomijos ryšiais, nori susitikti su nematoma moterimi (pageidautina – su menininke, geriausia – su nematoma personaže) –­ tokią informaciją galima aptikti www.alfavilnius.com. Žodžiu, gana spalvinga asmenybė.

„Alfavilnius“ – tai pirmoji V. Klimašausko knyga. Ji patraukia įdomiu dizainu. Smagu į rankas paimti knygą, kuri primena tavo paties mokyklinius užrašus, kur viskas surašyta pagal savą tvarką, be jokios pradžios ir pabaigos, su išbraukymais ir išryškinimais. Kodėl dabar apie tai kalbu? Nes V. Klimašausko knyga būtent tokia: puslapiai išbraukyti tarsi nepavykę juodraščiai, jokios tvarkos, struktūros, būdingos visoms knygoms, nei įžangos, nei pabaigos. Tradicinis knygos viršelis pakeičiamas paprasčiausiu puslapiu, kuriuo ir pradedamas pasakojimas. Titulinis puslapis slepiasi giliai knygos viduje – ten ir randame autorių ir pavadinimą. Tarp pasakojimo išnyra daugybė keistų programavimo ištraukų ir išnašų, kurios pinasi ir kuria savo istoriją. Pasakojimas taip pat yra apverstas: knygos pradžia nėra pasakojimo pradžia, o veikiau vidurys.

Siužetas ne mažiau painus už apipavidalinimą –­ tai pasakojimas apie Arnoldą Sputniką, pirmąjį tautinį kiborgą, kuris gyvena Alfavilniuje ir su kitais veikėjais lyg po pramogų parką keliauja po realizmo, mokslinės fantastikos, literatūros teorijos, kičinės ir pornoliteratūros atrakcionus. Knygos personažai pasitraukia į fantazijų pasaulį, nes jiems tikrovė atrodo drastiška ir nuobodi, bet galiausiai grįžta atgal, nes fantazijos – dar drastiškesnės ir nuobodesnės. Romano pavadinimas – tiesioginė nuoroda į Jeano Luco Godard’o filmą „Alphaville, keistas Lemmy Caution nuotykis“, 1965 m. visiškai nepakeistame Paryžiuje nufilmuotą kaip ultrafuturistinė antiutopija.3 Fikcinis Alphaville miestas, įsikūręs nežinomoje planetoje nenusakomais laikais, ir jo gyventojai yra valdomi kompiuterio „Alpha 60“. Alfavilnius – tai blogasis šio miesto brolis dvynys. Dėl jo gyventojų robotizacijos kovoja įvairios reakcionieriškos bei pramogų diktatūros ir ultramodernios ideologijos. Romano veikėjai bando joms pasipriešinti – jie stengiasi ištrūkti už tvirtovės, kalbos ir fantazijos ribų, kol įkrinta į pačių išsikastą siužeto duobę. Vaizdas kaip iš fantastinio futuristinio filmo.

Šioje knygoje yra visko: meilės romano nuotrupų, trilerio motyvų, mistikos ir net pornoscenų. Kai kurios vietos gana šokiruojančios, tačiau tai tik dar labiau masina skaityti.

Pats autorius apie savo knygą sako taip:

„Kad ir kaip norėčiau, „Alfavilnius“ nėra griaunanti knyga, kuri tik apverčia aukštyn kojomis pradžią su pabaiga, išnašas apkeičia vietomis su pačiu pasakojimu ir t. t. Sakykime, kad tai, jog viršelis atsidūrė knygos viduje, o ant viršelio atsidūrė atsitiktinis puslapis iš romano vidurio, nėra spaustuvės klaida, o sąmoningas naujojo pasakojimo konstravimas. Man atrodė labai svarbūs kai kurie pasakojimo konstravimo principai – viskas turi tarnauti ir kaip „įprastai“ perskaitomas tekstas, ir kaip kažko kito – didesnio ar mažesnio – metafora. Antra rašymo taisyklė – jei tik pajusdavau, kad siužetas ar personažas pasidaro suprantamas ir žinomas, t. y. neįdomus, aš nuolat jį nutraukdavau. Panašiai kaip atrakcionų parke, jei vienas atrakcionas, sakykime, realizmas, pradeda pykinti ar tampa normalybe, tada išlipi ir pereini prie kitų – pop ar porno literatūros, literatūros kritikos ar kultūrų teorijos. Taip, į gerą tai ar į blogą, pasaulis vis labiau panėšėja į atrakcionų parką.“4

Iš tiesų – siužeto tėkmė nenuspėjama: ji kaip pasivažinėjimas amerikietiškais kalneliais tai iškeldavo į žinojimo aukštumas, tai nugramzdindavo į visiško chaoso ir absurdo gelmes. Baigus skaityti, dar ilgai išlieka įspūdis, kad į tavo paties smegenis buvo įsibrovęs viską valdantis kompiuteris ir ką nors ten pakeitė.

Gretinant visas tris knygas, išryškėja dvi jas siejančios ypatybės – tai keistas knygos pateikimas ir neįprastas siužetas. Knygos tikrai radikaliai kitokios, kaip ir skelbia leidyklos „Kitos knygos“ šūkis, tačiau nepretenduojančios į aukštus apdovanojimus. Kam nors jos sukelia lengvą šoką, ką nors sudomina ir patraukia, ką nors gal ir šokiruoja, nes tokių nesąmonių dar nėra skaitęs. O man jos patiko. Na beveik. Bent jau idėja, kad jos tokios yra.

______________________________________
1 http://fiokla.blogas.lt/
2 http://www.manoknyga.lt/knyga/alfavilnius.html
3 http://www.alfavilnius.com/category/alfavilnius/page/2/
4 http://www.rasyk.lt/ivykiai/valentinas-klimasauskas-viskas-yra-leistina.html

 

Skaitytojų vertinimai


53739. pl :-) 2009-06-29 08:52
Valio, dar pasirodo, kad egzistuoja ir kritika, ne vien savo klano liaupsintojai. Tik kodėl tie liaupsintojai vadinasi kritika? Galėtų taip ir vadintis - pagyrų rašinėtojais.

53747. grafomanija2009-06-29 19:59
Man pasirodė, kad p. Kivilša sudėjo daug citatų, mažai savo minčių. Pasisakyta labai jau atsargiai.

53766. Kepamos knygos2009-07-01 13:30
Knygos kepamos viena po kitos... Hm, o kas iš to? Knygų rinka ant žlugimo ribos. Išskyrus "Pegaso" knygynus, kitur padėtis tragiška.

53921. arunas2009-07-15 17:28
kol egzistuos zmonija, tol egzistuos knygos. Ats. nr.53766 kas kitas zmonijos zlugimas,itariu, kad tai turejote galvoje?

Parašykite savo nuomonę

Įrašykite skaičių: Trys šimtai dešimt
Vardas arba parašas:
El. pašto adresas:
Straipsnio vertinimas:

Kultūros kalendorius
nuo 2012 m. Sausio

PATKPŠS

 1
2 3 4 5 6 7 8
9 10 11 12 13 14 15
16 17 18 19 20 21 22
23 24 25 26 27 28 29
30 31  

 1 2 3 4 5
6 7 8 9 10 11 12
13 14 15 16 17 18 19
20 21 22 23 24 25 26
27 28 29  

 1 2 3 4
5 6 7 8 9 10 11
12 13 14 15 16 17 18
19 20 21 22 23 24 25
26 27 28 29 30 31  

Nuorodos


Kultūros diskusijų forumas,
Kultūros vartai,
Kultūros institucijos,
Meno galerijos,
Meno bankas 
DAILĖ“, „VILNIUS“,
7 MENO DIENOS“,
ŠIAURĖS ATĖNAI“,
LITERATŪRA IR MENAS“,
NEMUNAS“,
UŽUPIO ŽURNALAS
Lietuva internete

Rodoma versija 18 iš 18 
21:42:16 Jan 29, 2012   
May 2009 Sep 2014
Sąrašas   Archyvas   Pagalba