Literatūra ir menas

Lietuvos rašytojų sąjungos savaitraštis
Literatūra ir menas

2009-06-26 nr. 3243

| Spausdinti | Archyvas | Redakcija |


PIRMASIS 
• NIJOLĖ MILIAUSKAITĖ.
7
• KRONIKA
• KITAME NUMERYJE

KULTŪROS ŽEMĖLAPIS 
• KINO TEATRAI
• TEATRAI
• KONCERTAI
• PARODOS
• VAKARAI
• ĮVAIRŪS

AKTUALIJOS 
• ASTRIDA PETRAITYTĖ.
Jau nubyrant kasdienos apnašoms nuo Poezijos gaivalo...
8
• RITA MIKUČIONYTĖ.
Eilėse prie meno: tikrieji ir tariamieji prioritetai
3

KNYGOS 
• INESA KIVILŠA.
Kad ir nežmoniškai, svarbu – kitoniškai...
4
• DEIMANTĖ ZAILSKAITĖ.
„Esu Dievas, poetas ir moteris“
1
• NAUJOS KNYGOS
• Bibliografijos ir knygotyros centras

TEATRAS 
• DALIA MIKOLIŪNAITĖ.
Islandijos teatrų, kuriančių vaikams, apžvalga
• RIDAS VISKAUSKAS.
Pakilę skrydžiui

DAILĖ 
• MARIJA REPŠYTĖ.
Mokslas per meno prizmę

MUZIKA 
 Pasakoja PETRAS KUNCA.
„Haydno reikalavimai yra aukščiausi“
3

PAVELDAS 
• Nacionalinės dailės galerijos pirmoji paroda „Spalvų ir garsų dialogai. M. K. Čiurlionio ir amžininkų kūryba“
• Europos parke – Gintaro Karoso kūriniai

SAVAITĖ SU TV 
• SKIRMANTAS VALIULIS.
Dienos ir naktys
1

(PA)SKAITINIAI 
• MINDAUGAS PELECKIS.
Judėjimas
6

POEZIJA 
• DALIA BIELSKYTĖ.
Trioletai
10

PROZA 
• JOLANTA SEREIKAITĖ.
Ji nebuvo Karmen
4

VERTIMAI 
• ZYGMUNT HAUPT.
Balandžiai iš Teodoro aikštės
1

AKTYVIOS JUNGTYS/ŠIUOLAIKINIS MENAS 
• ANDRIUS JEVSEJEVAS.
Absurdo poetika Vidurio ir Rytų Europos dramaturgijoje
1

AKTYVIOS JUNGTYS/KULTŪROS DIS/KURSE 
• ANGELĖ RIMKUTĖ.
Virtualaus bendravimo pinklės realybėje ir Jurgos Ivanauskaitės romanuose „Ragana ir lietus“ ir „Placebas“
2

AKTYVIOS JUNGTYS/JAUNIMO PUSLAPIS 
• MINDAUGAS PELECKIS.
Islandų muzikos fenomenas: kai šviesa tampa garsu
6

KRONIKA 
• MARIJA ZAVJALOVA.
Baltų-slavų tyrinėjimų centro įkūrimas Maskvoje
5

DE PROFUNDIS
Nepriklausomas ribotos atsakomybės „Literatūros ir meno“ puslapis
 
• DONATAS PETROŠIUS.
Būtini formalumai
• ALGIRDAS SELENIS.
• Ypatingas skonis
• Recepcijos recesijos išvirkšti kailiniai su pridurkais

PARK@S 
• Architektas Algimantas Černiauskas: Viešosios erdvės – mūsų gyvenimo atspindys1
• GINTAUTAS MAŽEIKIS.
Partiškumas prieš bendruomeniškumą
4
• DANGUOLĖ ŠAKAVIČIŪTĖ.
Kraštotyros vasara. Su iškeltu drėgnu pirštu?
2
• Visuomenės protesto fenomenas Europoje ir Lietuvoje: realybė ir siekiamybė5
• Pamesti ir atrasti negatyvai2
• PARK@S IEŠKO RĖMĖJŲ2

MUZIKA

„Haydno reikalavimai yra aukščiausi“

Pasakoja PETRAS KUNCA

[skaityti komentarus]

iliustracija
Vilniaus kvartetas 1979 m.: sėdi A. Vainiūnaitė, stovi (iš kairės) A. Vasiliauskas, D. Katkus, P. Kunca
Aleksandro Ratnikovo nuotrauka

Apie Josepho Haydno kūrinius Vilniaus kvarteto koncertuose pasakoja buvęs šio ansamblio narys, smuikininkas PETRAS KUNCA

Minėdami Vienos klasiko Josepho Haydno 200-ąsias mirties metines, jo muzikos klausomės ir ją suvokiame šiandienos kontekste. Štai aktorius Antanas Šurna viename interviu sako, jog „dabar vyksta totalus kultūros praradimas, jaunimas jau yra išaugintas popkultūros. Jis nebežino nei literatūros, nei muzikos klasikų... Jo smegenys –­ kompiuteryje.“ Kas gali pasakyti, kad J. Haydnui kuriant kvarteto žanrą, pasaulis buvo mažiau dramatiškas? Galbūt visos jo kūrybos esmė ir vertingumas ryškėja per jo muzikos europietiškiausius estetinius idealus. Norėdamas groti J. Haydną, atlikėjas turi atrasti specifiškiausią, gryniausią garso išgavimo technologiją. Atlikėjui tai yra sunkiausia, nes grojimo būdai J. Haydno buvo juntami taip gerai ir taip ryškiai apibrėžti, kad atrodo, jog jokia kita muzika tuo nepasižymi. J. Haydnas reikalauja tobulos smuiko, alto ir violončelės grojimo mokyklos. J. Haydno reikalavimai yra aukščiausi. Natūralūs jo muzikos vidiniai ryšiai yra kaip amžinas gamtos atsinaujinimas, nesunaikinama gyvybė. Sukasi apie tą patį, bet iš naujo. Kaip žiūrint į debesis, judančius ta pačia kryptimi, bet įvairiausių formų, vis kitaip apšviečiamus. Kaip žiūrint į subėgančias upes. Kūrybos procesas irgi teka daugybėje Žemės vietų, bet tik vienam vieninteliam genialiam žmogui buvo leista jį taip suformuoti, kad atlikėjui klausimų nebelieka – tai J. Haydnas.

Prisimindamas 31-erius savo kūrybos metus Vilniaus kvartete, mūsų surengtą 19-os koncertų ciklą „Visi 83 J. Haydno styginiai kvartetai“ tebeminiu kaip ypatingą meninį aktą. Visą tuometinį mūsų muzikavimą ir J. Haydno opusų atlikimus supratome kaip vidinį pasipriešinimą tuometinei gyvenimo brutalybei. Reikėjo išsaugoti ansamblį, išlikti patiems, kad galėtumėm prisidėti prie savos kultūros puoselėjimo, ir tai mus mobilizavo. Mums atrodė būtina išvažiuoti į Lježą, į kvartetų konkursą (1972 m. Belgijoje* –­­ R.N.), prieš tai sėkmingai pasirengti konkurso atrankoms Maskvoje. Pirmieji programos turai reikalavo stambių klasikinių – L. van Beethoveno, W. A. Mozarto ir J. Haydno kvartetų. Kompozitorius Julius Juzeliūnas važiuodavo į Maskvą su mumis kartu, ir, būdamas atrankos vertinimo komisijos narys, padėjo „prasimušti“. Ir iš tikrųjų, kai Maskvoje mūsų nepraleido, J. Juzeliūno atkaklumo dėka komisija įtraukė į protokolus nutarimą, kad, jei atrinktieji į konkursą dėl kokių nors priežasčių negalės važiuoti į konkursą Vakaruose, liktų Vilniaus kvarteto kandidatūra. Tokios protingos J. Juzeliūno politikos dėka taip ir atsitiko. (Iš žinomų solistų sudaryti kvartetai per mėnesį suėjo ir po savaitės iširo, žinoma, kažką pagrojo – bet visi girdėjo, kad tai nėra tikri ansambliai, ir ypač tai atskleidė J. Haydno muzikos interpretacijos.) Jau tada mokėmės kovoti už savo kultūrą kiekviename žingsnyje, kitaip negalima buvo suvokti savo gyvenimo. Konkursas taip pat buvo kovos, jau platesniame, tarptautiniame kontekste, arena, bet daug didesni išbandymai laukė ateityje. Galima sakyti, ir J. Haydno kvartetų ciklas 1979–1982 m. „gyveno“ braunantis pro tam tikrus „nesupratimo brūzgynus“ –­ kam čia reikia, kas čia klausys, gi tie J. Haydno kvartetai visi vienodi, ant vieno kurpaliaus padaryti, pasenusi muzika, – tokius žodžius buvo baisu girdėti, mums atrodė, kad tiek daug žmonių, kurie valdo kultūrą, nieko nenori suprasti! Ką daryti? Tekdavo daug kartų eiti į visokias instancijas aiškinti ir įrodinėti... Kai instancijos patardavo, kad reikia propaguoti mūsų šiuolaikinę muziką, tai čia interesai būdavo panašūs. Bet kad reikėjo aiškinti, ką gali reikšti J. Haydno kvartetai mūsų visuomenei, kad tokio ciklo neturi daugelis Europos ir pasaulio valstybių, o mes Lietuvoj galime tai padaryti, kad mes Lietuvoje jau esame tam pribrendę, atrodė keista. Tuo metu Vilniaus kvartetas kėlė sau rimčiausius meninius reikalavimus, degėme didžiuliu vidiniu poreikiu tobulintis. Tam būtinai reikėjo klasikos. Tik paskui galėjome sakyti, jog, išstudijavę visus J. Haydno kvartetus, įgijome tokią gilią kvarteto grojimo sampratą, kad ją galėtume pateikti visuomenės dėmesiui.

Tuo metu kvartete griežė Audronė Vainiūnaitė, Petras Kunca, Donatas Katkus ir Augustinas Vasiliauskas – visi buvome tie patys „lježiečiai“, po konkurso pirmiausia subrandinę M. K. Čiurlionio kūrinių styginiam kvartetui visumą ir tik tada priartėję prie kito – J. Haydno kvartetų ciklo. Mums buvo svarbu išbandyti galimybes, įkūnijant naujas, gal visuomenei ir netikėtas idėjas, buvo svarbu tos muzikos interpretacijomis pagrįsti savo egzistenciją mene, įgyti pasitikėjimo jėgomis ir po kiek laiko ėmėme jausti visuomenės pasitikėjimą Vilniaus kvartetu... Ne tik prisilietimas prie J. Haydno, bet ir jo pateikimas savo dienų klausytojams, šiuolaikinei didžiajai koncertų scenai –­ uždaviniai nemenki, ir jie kilstelėjo, sutaurino Vilniaus kvarteto kūrybą. Sutvirtino ir kamerinės muzikos padėtį Lietuvoje. Maždaug tuo pačiu metu buvo tęsiami tarptautiniai Vilniaus kamerinės muzikos festivaliai, vėliau atvedę iki dešimties Vilniaus kvartetų muzikos festivalių, ir tas procesas buvo susijęs ir su lietuviškosios kamerinės muzikos kūrybos intensyvėjimu. Tuo metu Lietuvos kvartetas buvo pasiekęs savo veiklos zenitą, Filharmonijoje šalia mūsų įtemptai repetavo M. K. Čiurlionio kvartetas. Jie lankydavosi mūsų koncertuose, mes, visi trys kvartetai, domėjomės vieni kitų veikla. Prof. Jurgis Fledžinskas patarimais kartais padėdavo mums, tačiau tuo metu Vilniaus kvartetui didžiausią įtaką turėjo Maskvos P. Čaikovskio konservatorijos prof. Viktoras Gvozdeckis, globojęs ir Vilniaus, ir Maskvos kvartetus (pastarajame pirmuoju smuiku griežė Raimundas Katilius). Jausdavome klausytojų požiūrį į skirtingas interpretacijas, būdavome lyginami su Lietuvos kvartetu, kurio veikla buvo tapusi tam tikru kvarteto muzikos vertinimo etalonu, jie turėjo savo publiką, o mes atėjome kaip jaunimas, jų pačių paruoštas, – tad čia būta tam tikros polemikos: ar Paulausko stilius priimtinesnis, ar Vainiūnaitės; skirtumai dar kartą atskleidė J. Haydno universalumą, tinkantį visiems žmonėms, charakteriams, visoms kartoms. XXI a. muzikos kontekste J. Haydno muzika išlieka kaip gajus Europos muzikinės kultūros reiškinys.

Polemika dėl J. Haydno kūrybos nesiliauja. Štai dabar su naujuoju kvartetu „Akademija“ atliekant J. Haydną Vilniaus universitete gydytojams ir kitų specialybių dėstytojams ir studentams, tenka girdėti komentarus: „Jūs sakote, kad J. Haydnas yra šiuolaikinis, o klausau kaip paprasčiausią klasiką, tai sena muzika, kuri graži, bet manęs „neužkabina“, dabartinė muzika įdomesnė ir įvairesnė, daugeliu aspektų brandesnė.“ Yra įvairių nuomonių. Prisiminkime Vilniuje prieš metus koncertavusio austrų kvarteto „Artis“ interviu „Krantų“ žurnalui. Į klausimą apie J. Haydno styginių kvartetų reikšmę formuojant publikos skonį violončelistas Othmaras Mülleris atsako: „Būtų puiku, jei taip būtų. Tačiau aš nusiteikęs pesimistiškiau. Kad čia pajustum skonį, geras skonis turėtų būti išugdytas kur nors kitur. O juo labiau – styginių kvarteto atveju. Bijau, kad ir šiaip negausios rimtąja muzika besidominčios publikos didžiuma mieliau vaikšto į simfoninius koncertus arba į operą, ir nebūtinai tam, kad pasiklausytų Haydno, veikiau – Čaikovskio arba van Beethoveno. O net tie, kurie sako, kad mielai pasiklausytų ir kamerinės muzikos, mano, kad Haydnas yra pretenzingas, ne toks paklausus, kaip, pvz., Čaikovskio simfonijos.“ Čia matome tam tikrą epochų ir stilių palyginimą, vertinimą, bet tai tik dar kartą parodo J. Haydno muzikos gyvybingumą: apie ją nuolat kalbama, ji yra programose, matome, kad ir mūsų laikais niekas iš tos kūrybos lentynon nesudėta. Esame teisūs, teigdami, kad be klasikos negalime toliau ugdyti savo švietimo sistemos. O J. Haydnas čia yra kertinis akmuo, ir ne tik jo kvartetai. O. Mülleris sako, kad net ir šiandien kai kurie, išklausę J. Haydno simfoniją, suglumsta, tvirtina nežinoję, kad jo muzika tokia šiurkšti! Kaip įdomiai žmonės klauso ir sprendžia! „Ar tai gali išugdyti gerą skonį? –­­ toliau samprotauja O. Mülleris. – Manau, kad per pastaruosius 100–150 metų Haydnas pateko į tokią padėtį todėl, kad nepelnytai buvo priimamas kaip „apdulkėjęs“. Sakome: na taip, jis – styginių kvartetų pradininkas, bet, na, kažkoks... „tėtušis Haydnas“. Šiandieniniai susitikimai su menine visuomene, mūsų publika, Muzikos ir teatro akademijos ir kitais studentais rodo, jog Haydnas yra reikalingas lyg tyro oro gurkšnis, teikiantis energiją žmogaus harmoningo emocinio pasaulio sampratai.“

Tęsiant kalbą apie Vilniaus kvarteto sumanymą, miela prisiminti Jurgio Dvariono žodžius 1982 m. vasario 20 d. „Literatūroje ir mene“: „Vilniaus kvartetas artėja prie savo sumanymo finalo. 17-tame koncerte iš ciklo „Visi 83 J. Haydno styginių kvartetai“ Mažojoje baroko salėje jau skambėjo vėlyvieji opusai. Tokį didingą darbą pajėgūs atlikti tik muzikantai, fanatiškai mylintys savo profesiją.“ Tikrai – fanatizmo tuo metu niekas negalėjo iš mūsų atimti. Tai buvo visiškas mūsų atsidavimas aukštai meno idėjai, mūsų gyvenimo tikslas. Šiandien tai liudija ir nuo laiko pageltęs J. Haydno kvartetų ciklo bukletas –­ kvarteto altisto Donato Katkaus, tada jau ir Lietuvos kompozitorių sąjungos nario, muzikologo darbas, į kurį jis įdėjo daug pastangų ir širdies. To meto „šabakštynai“ nulėmė labai pavėluotą bukleto išleidimą (jis pasirodė tik trečiame koncerte), nes, matot, neatsirado popieriaus jam išleisti, jau ką čia kalbėti apie kreidinį (popierų – R.N.)! Haydnas akumuliavo visą Vilniaus kvarteto kūrybą, jo ryšius su šiuolaikine, pirmiausia – lietuvių – muzika, užsimezgė ryšiai su kitais atlikėjais, taip atlikome daug kitų šalių – ir lenkų, ir amerikiečių, ir kt. – naujos muzikos. Pasitelkus J. Haydną, daug ką galima daryti ir sau leisti. Šiandien pasakyčiau, kad J. Haydno kvartetų ciklas buvo ambicingų žmonių tikslas, kuris labai pasiteisino. Daug ciklo programų išgirdo ir kitų Lietuvos miestų ir miestelių klasikos mėgėjai, bet su ypatinga šiluma ir šiandien prisimenu, kaip dėmesingai J. Haydno kvartetų klausėsi vaikai Biržų, Joniškio, Pakruojo, Alytaus, Daugų, Marijampolės ir kt. muzikos ir vidurinėse mokyklose. Nemaža dalis tų kvartetų vėliau buvo griežiama, prie jų buvo grįžtama visada. Ne tik prie populiariausių 77, 76, 74 opusų, bet ir prie op 20, 33, 54. Manau, kad šie pamatai tebelaiko ir dabartinio Vilniaus kvarteto kūrybą.

Kiek dar daug yra dalykų, kuriuos tuose pačiuose kvartetuose galima studijuoti, norisi prie jų grįžti, nes J. Haydno muzika turi ypatingą savybę – atsivertęs partitūrą 1000-ąjį kartą, pamatai dalykų, kurių anksčiau nematei, net nenutuokei esant. Reikia patirties pamatyti J. Haydno muzikos struktūrų šiuolaikiškumą: viskas jo kūryboje yra matematiškai tikslu ir logiška, tačiau su tokiu dideliu meilumu, ypatingu savaimingumu, nepaprasta fantazija išdėstyta. Ji neskatina mėgdžioti: W. A. Mozartas pasimokė iš J. Haydno, pateikė jam savo kvartetus, ir J. Haydnas W. A. Mozarto kvartetuose pastebėjo dalykų, kurių nežinojo. Pasimokė iš jaunesnio, kokia kryptimi eiti toliau. Kaita ir tobulėjimas – nuolatinis atsinaujinimo procesas; J. Haydno muzika yra užbaigta, bet kartu begalinė. Ji šiandien gali duoti atsparos tašką turbūt kiekvienam kūrybiškam žmogui. Su baleto artistu Jonu Katakinu, šiandien, gaila, velioniu, rimtai puoselėjome mintį pradėti rengti baleto vakarus, kuriuose būtų sujungtas styginių kvarteto ir baleto žanrų klasicizmas per J. Haydno kvartetų muziką.

Dar tebesu pavargęs po vakarykščio koncerto (gegužės 25 d. „Akademijos“ kvartetas atliko du J. Haydno kvartetus). Kolegos šiandien pripažįsta – tam, kad pavyktų perteikti haidnišką žaimingumą, sudaryti „nesistengimo“ iliuziją, reikia įdirbio. Atsakomybė groti J. Haydną – nepaprastai didelė. Bet ir džiaugsmas labai didelis.

______________________________________
* Vilniaus kvartetas laimėjo Pirmąją vietą.

Užrašė Rita Nomicaitė

 

Skaitytojų vertinimai


53730. pritariu :-) 2009-06-28 22:38
gerai, kad raso apie Haydna. Ypac apie kvartetine muzika. Pritariu, "kad čia pajustum skonį, geras skonis turėtų būti išugdytas kur nors kitur"

53734. skaitytojas2009-06-28 23:37
Norisi pasveikinti išsamaus teksto autorių – prof. P. Kuncą už tokį nenuilstamą, intensyvų ir, kas svarbiausia, nesavanaudišką darbą, supažindinant visuomenę su klasikinių kūrinių išpildymu ir jų suvokimu. tai daryti gali tik muzikai pasišventęs ir labai intelektualus žmogus, koks ir yra P.Kunca. Sėmės Jums!

Parašykite savo nuomonę

Įrašykite skaičių: Trys šimtai dešimt
Vardas arba parašas:
El. pašto adresas:
Straipsnio vertinimas:

Kultūros kalendorius
nuo 2012 m. Sausio

PATKPŠS

 1
2 3 4 5 6 7 8
9 10 11 12 13 14 15
16 17 18 19 20 21 22
23 24 25 26 27 28 29
30 31  

 1 2 3 4 5
6 7 8 9 10 11 12
13 14 15 16 17 18 19
20 21 22 23 24 25 26
27 28 29  

 1 2 3 4
5 6 7 8 9 10 11
12 13 14 15 16 17 18
19 20 21 22 23 24 25
26 27 28 29 30 31  

Nuorodos


Kultūros diskusijų forumas,
Kultūros vartai,
Kultūros institucijos,
Meno galerijos,
Meno bankas 
DAILĖ“, „VILNIUS“,
7 MENO DIENOS“,
ŠIAURĖS ATĖNAI“,
LITERATŪRA IR MENAS“,
NEMUNAS“,
UŽUPIO ŽURNALAS
Lietuva internete

Rodoma versija 18 iš 18 
21:42:15 Jan 29, 2012   
May 2009 Sep 2014
Sąrašas   Archyvas   Pagalba