Literatūra ir menas

Lietuvos rašytojų sąjungos savaitraštis
Literatūra ir menas

2009-06-26 nr. 3243

| Spausdinti | Archyvas | Redakcija |


PIRMASIS 
• NIJOLĖ MILIAUSKAITĖ.
7
• KRONIKA
• KITAME NUMERYJE

KULTŪROS ŽEMĖLAPIS 
• KINO TEATRAI
• TEATRAI
• KONCERTAI
• PARODOS
• VAKARAI
• ĮVAIRŪS

AKTUALIJOS 
• ASTRIDA PETRAITYTĖ.
Jau nubyrant kasdienos apnašoms nuo Poezijos gaivalo...
8
• RITA MIKUČIONYTĖ.
Eilėse prie meno: tikrieji ir tariamieji prioritetai
3

KNYGOS 
• INESA KIVILŠA.
Kad ir nežmoniškai, svarbu – kitoniškai...
4
• DEIMANTĖ ZAILSKAITĖ.
„Esu Dievas, poetas ir moteris“
1
• NAUJOS KNYGOS
• Bibliografijos ir knygotyros centras

TEATRAS 
• DALIA MIKOLIŪNAITĖ.
Islandijos teatrų, kuriančių vaikams, apžvalga
• RIDAS VISKAUSKAS.
Pakilę skrydžiui

DAILĖ 
• MARIJA REPŠYTĖ.
Mokslas per meno prizmę

MUZIKA 
• Pasakoja PETRAS KUNCA.
„Haydno reikalavimai yra aukščiausi“
3

PAVELDAS 
• Nacionalinės dailės galerijos pirmoji paroda „Spalvų ir garsų dialogai. M. K. Čiurlionio ir amžininkų kūryba“
• Europos parke – Gintaro Karoso kūriniai

SAVAITĖ SU TV 
• SKIRMANTAS VALIULIS.
Dienos ir naktys
1

(PA)SKAITINIAI 
• MINDAUGAS PELECKIS.
Judėjimas
6

POEZIJA 
• DALIA BIELSKYTĖ.
Trioletai
10

PROZA 
• JOLANTA SEREIKAITĖ.
Ji nebuvo Karmen
4

VERTIMAI 
• ZYGMUNT HAUPT.
Balandžiai iš Teodoro aikštės
1

AKTYVIOS JUNGTYS/ŠIUOLAIKINIS MENAS 
 ANDRIUS JEVSEJEVAS.
Absurdo poetika Vidurio ir Rytų Europos dramaturgijoje
1

AKTYVIOS JUNGTYS/KULTŪROS DIS/KURSE 
• ANGELĖ RIMKUTĖ.
Virtualaus bendravimo pinklės realybėje ir Jurgos Ivanauskaitės romanuose „Ragana ir lietus“ ir „Placebas“
2

AKTYVIOS JUNGTYS/JAUNIMO PUSLAPIS 
• MINDAUGAS PELECKIS.
Islandų muzikos fenomenas: kai šviesa tampa garsu
6

KRONIKA 
• MARIJA ZAVJALOVA.
Baltų-slavų tyrinėjimų centro įkūrimas Maskvoje
5

DE PROFUNDIS
Nepriklausomas ribotos atsakomybės „Literatūros ir meno“ puslapis
 
• DONATAS PETROŠIUS.
Būtini formalumai
• ALGIRDAS SELENIS.
• Ypatingas skonis
• Recepcijos recesijos išvirkšti kailiniai su pridurkais

PARK@S 
• Architektas Algimantas Černiauskas: Viešosios erdvės – mūsų gyvenimo atspindys1
• GINTAUTAS MAŽEIKIS.
Partiškumas prieš bendruomeniškumą
4
• DANGUOLĖ ŠAKAVIČIŪTĖ.
Kraštotyros vasara. Su iškeltu drėgnu pirštu?
2
• Visuomenės protesto fenomenas Europoje ir Lietuvoje: realybė ir siekiamybė5
• Pamesti ir atrasti negatyvai2
• PARK@S IEŠKO RĖMĖJŲ2

AKTYVIOS JUNGTYS/ŠIUOLAIKINIS MENAS

Absurdo poetika Vidurio ir Rytų Europos dramaturgijoje

ANDRIUS JEVSEJEVAS

[skaityti komentarus]

iliustracija
Alio Balbieriaus nuotrauka

Pabaiga. Pradžia 21 numeryje

Ne taip atvirai demonstruojama karnavališkosios grotesko poetikos raiška pasižymi trys A. Ambraso ir R. Midvikio parašytos pjesės. Bachtiniškoje grotesko interpretacijoje svarbią vietą užimančios viršus vs. apačia / žemė vs. dangus / galva vs. apatinė kūno dalis opozicijos, bene ryškiausiai matomos pirmojoje šių menininkų pjesėje „Duobė“. Pati draminė situacija – keturi personažai sėdi duobėje ir niekaip negali išsikapstyti – reprezentuoja savotišką „įžemintos“ visuomenės įvaizdį. Minėtąsias opozicijas pjesės autoriai papildo dar keliais komponentais („aukštojo“ literatūrinio žanro atstovas tragikas Ofelijus priešinamas „žemosios“, liaudiškosios kultūros atstovui – klounui Cezariui, žemiesiems instinktams atstovaujantis dešrininkas Benediktas – knygą skaitančiam Korneliui, juoda duobė ir miesto gatvėmis slankiojantys kaminkrėčiai atsiduria opozicijoje su Baltojo miesto švytinčiais stogais įvaizdžiu), tačiau absurdiškoje neveiksnumo – negebėjimo ar, veikiau, nenoro išlipti – situacijoje, regis, užprogramuotas konfliktas neįvyksta. Draminis vyksmas čia pagrįstas paradoksaliai viena kitą keičiančiomis komiškomis scenomis, laisvai jungiamomis su bravūriškais sąmojais, improvizaciniais klounados numeriais, laisvos formos nonsenso poezijos bei ištraukų iš W. Shakespeare’o dramų skaitymais ir giliais, būties beprasmybę deklaruojančiais tekstais.

Galiausiai, personažams vis dėlto išlipus, tačiau kaipmat susiradus naują duobę, A. Ambrasas ir R. Midvikis, į pjesę įvesdami dar ir savotišką Sizifo darbą dirbančią duobkasių porelę (vieną duobę užkasdami, jie neišvengiamai turi iškasti kitą), komplikuoja ir taip beviltišką situaciją. Jie neutralizuoja veikėjų ypatybes, panaikina realios padėties (purvinos duobės) ir siekiamybės (Baltojo miesto) priešpriešą. Į duobę eilinį sykį įvirtęs Nepažįstamasis su didžiuliu skausmu išrėkia: „Nėra! Ten nieko nėra! Plynas laukas!!!“1. Tačiau, kaip būdinga absurdo dramaturgijai, „Duobės“ autoriai galutinį sprendimą tikėti ar netikėti Nepažįstamuoju (kurio vardas gan iškalbingas –­ Ostapas), palieka recipientui.

Šiurpia metafizine baime dvelkia A. Ambraso ir R. Midvikio „Pirmadienio popietėje“ ir K. Sajos dramoje „Pranašas Jona“ savaip pasikartojanti evangelijos scena, kurioje Kristus, būdamas Getsemano sode ir jausdamas, kad bus nukryžiuotas, prašė apaštalų nemiegoti, o jie vis dėlto užmigo. Sugretinus šią biblinę ištrauką su K. Sajos dramos scena, kurioje Rašto žinovas Paschoras išmetamas pro laivo bortą, o pranašas Jona miega laivo kajutėje, ir prisiminus, kad į atvirą vandenyną išmestas Paschoras po kiek laiko sugrįžo laivan, atsiveria įdomi „Pranašo Jonos“ ir „Pirmadienio popietės“ gretinamosios analizės galimybė, siekiant išsiaiškinti realias abiejų tekstų sąsajas su biblinio pasakojimo motyvais.

Groteskiškas įvaizdis, atspindintis transformacijos, nebaigtos metamorfozės iš mirties į gimimą, iš augimo į tapsmą būsenoje esantį kūną, čekų ir slovakų dramaturgijoje pasireiškė vėlyvųjų viduramžių danse macabre tradiciją perėmusiu ir savaip adaptuotu ritualinio šokio, virsmo leitmotyvu.

S. Mrożeko pjesėje „Tango“ vaizduojamas sendaikčiais užverstas Stomilių butas, simbolizuojantis namuose tvyrančią apkerpėjimo, chaoso, anarchijos atmosferą. Svarbus scenografijos elementas –­ karstas – metaforiškai atspindi beprasmę atgyvenusios, mirusios senosios kartos (senelė Eugenija) padėtį. Bent kiek nusikaltusi, senelė kaipmat guldoma ant karsto – taip išreiškiamas konfliktinis senatvės ir jaunystės, mirties ir gyvybės santykis. Tačiau svarbiausias pjesės akcentas, be abejo, – finalinėje scenoje įvykstančio mirties šokio (tango aplink Arturo lavoną) motyvas, artimas M. Bachtino apibrėžtai grotesko stilistikai.

A. Goldflamo pjesėje „Buvo jų penki su puse“ („Bylo jich pět a půl“, 1982) scenoje lieka tik stalas, kėdės ir trys lėlės –­­ trijų pagrindinių veikėjų antrininkai, šešėliai, kurie tuoj pat užkraunami ant aktorių nugarų, ir prasideda šėlsminga, juoko ir klounados lydima gaudynių scena (Groteskiškas dvinarių žmogystų, savotiškų Siamo dvynių įvaizdis čia be galo primena lenkų režisieriaus Tadeuszo Kantoro žmonių – marionečių teatrą).

Du veikėjai trečiajam nuo nugaros nuplėšia lėlę – antrininką, kartu nuplėšiami ir marškiniai, kurie galėtų simbolizuoti savotišką apsaugą nuo žmogų supančio pasaulio. Todėl bejėgis, atviras žmogus pasmerkiamas kančioms ir gėdai: iš pradžių scenoje pririšamas prie stulpo, dažais ant nuogo kūno jam nupiešiamas taikinys, į taikinį iš pradžių ritmingai svaidomos popierinės kregždės, kurios vėliau pakeičiamos tikromis strėlytėmis. Surištasis personažas tokiu pat ritmu deklamuoja frazę: „Mačiau paveikslėlį: antikristas bando ietimi pasmeigti šventąjį. Tačiau šventasis sėdi taip, lyg tai jo neliestų. Anksčiau maniau, kad viduramžių dailininkai nemokėjo nutapyti tokių minties srautų kaip baimė, siaubas, skausmas, taigi rodos, kad savo kančiomis lyg ir nesidomėjo. Šiandien viską suprantu: O ką galėjo padaryti?“2.

Tuo tarpu kitas veikėjas pabando sumažinti įtampą: paėmęs dvi lazdas, bando su pririštuoju žaisti kaip su lėle. Pamažu į žaidimą lėlėmis įsitraukia ir kiti scenoje esantys žmonės. Ši scena gana tiksliai vizualizuoja A. Camus žodžius: „Žmonės irgi skleidžia kažką nežmoniška. Tarpais, aiškumo valandėlėmis, mechaniški jų judesiai padaro kvaila visa, kas juos supa“3. Ir iš tikrųjų rimta, galbūt net tragiška situacija, kai žmogus nuogas ir bejėgis atsiduria prieš pasaulį ir tampa taikiniu, pereina į kvailiojimą ir žaidimą. Žmonės scenoje iš tiesų tampa lėlėmis.

Niekada nesibaigiančios kelionės traukiniu, absurdiško sukimosi aplink savo ašį ir košmariškos nuolat už lango siaučiančio karo atmosferos paveikto žmogaus būseną nagrinėjančios V. Klimáčeko pjesės „Dobro došli“ (1992) antroji dalis prasideda traukinio atvykimo į pasienį ir dokumentų tikrinimo scena. Kaip ir būdinga absurdo dramai, čia viskas kone apsiverčia aukštyn kojom. Bent šiek tiek logiškai pirmuosiuose keturiuose paveiksluose skambėjusius Pirmo ir Antro personažų dialogus keičia nesąmoningas, absurdiškas, keturis kartus kartojamas rusiškas anekdotas („Du ponai važiuoja traukiniu. Vienas klausia: Kuda vy idiote? Ja jedu iz Sankt Peterburga v Maskvu. A vy? Antras atsako: Ja jedu iz Maskvy v Sankt Peterburg... Vot technika.4), cirko numeriai. Kardinaliai keičiasi ir traukinio palydovės požiūris į Pirmą ir Antrą: ji, buvusi dalykiška ir mandagi, staiga tampa vulgari kekšė: „Nori mane iškrušti? Gali.“ Kitų personažų veiksmai ir žodžiai tampa neracionalūs, absurdiški: pasienietė, apipilta daugybe dokumentų, lytiškai susijaudina, staiga pradeda atlikinėti įvairiausius magiškus triukus: iš veikėjų nosių, burnų, ausų traukia cigaretes, batus, nosines. O į kupė įsiveržęs girtuoklis, vien dėl to, kad Pirmas ir Antras neatsakė į klausimą „Kaip sekasi?“, pasiryžęs perpjauti jiems gerkles skustuvu. Pagrindiniai herojai leidžia suprasti, kad tai nutinka nebe pirmą kartą, todėl šis „kasdieniškas“ nutikimas sulaukia atitinkamos jų reakcijos – veikėjai užsikloja laikraščiais ir lyg niekur nieko užmiega.

Paskutiniame paveiksle traukinys įvažiuoja į tunelį, dingsta šviesa, dega tik palydovės atneštas puodelis su gėrimu. Vienam personažui atrodo, kad traukinys pradingo, tačiau kitas tuoj pat viską paaiškina: galutinė traukinio stotelė –­ kartuvės. Pjesė baigiasi Pirmo ir traukinio palydovės šokiu tyloje bei girtuoklio žodžiais „Dobro došli“ – „Sveiki atvykę“. Užgesus visiems šviesoms šaltiniams, vėl skamba įrašytas pamokantis balsas, pranešantis, kad viena valanda Einšteino traukinyje yra lygi daugeliui metų realiame gyvenime. Po dienos į pradinę stotį grįžęs žmogus supranta, kad visi jam brangūs žmonės yra seniai mirę.

Plastinės raiškos priemonėmis ir poleminiu kalbos ir reflektuojamos realybės santykiu kuriamas dvilypis – siaubo ir komizmo – įvaizdis, inspiruojamas metafizinę baimę keliančių kankinimo scenų ir joms priešinamos klounados, cirko elementų. Nei lietuvių, nei lenkų dramaturgija neįsisavino nebyliojo kino plastinės estetikos tiek, kiek tuometinės Čekoslovakijos literatūrinė ir teatrinė mintis.

Matome, jog lietuviškajame absurdo dramos variante karnavalinio grotesko estetikai būdingi bruožai tampa esminiu, dramaturginį žanrą lemiančiu aspektu, tuo tarpu čekų, slovakų bei lenkų dramaturgijoje groteskiniai įvaizdžiai daugiau fragmentiški, atlieka pagalbinę, dekoratyvinę funkciją, čia jie yra tik priemonė iškreiptam, absurdiškam pasaulio modeliui kurti, o lietuvių draminiuose eksperimentuose grotesko ir absurdo ribos niveliuojasi, sąvokos viena prie kitos priartėja. Be to, čekų ir slovakų absurdo dramoje stilistinėmis grotesko priemonėmis dažniausiai išreiškiamos vidinės personažų būsenos, metafizinis baimės, siaubo ir absurdiškumo jausmas. O štai lietuvių ir lenkų absurdistinėje kūryboje liaudiškam karnavaliniam groteskui (išreiškiamas žvėrimis virtusios minios, šokio ar ritualo įvaizdžiais) neretai suteikiamas deformuotą pasaulį pašiepiantis pobūdis. Paradoksalu, tačiau šiuo aspektu A. Ambraso ir R. Midvikio dramos labiau prisišlieja būtent prie buvusios Čekoslovakijos absurdo dramų modelio.

__________________________________
1Ambrasas A. ŽEME, NEPALIK MŪSŲ.–V.: Lietuvių literatūros ir tautosakos institutas, 2008, p. 173.
2HaDIVADLO: HRY, STUDIE, SCÉNÁŘE, DOKUMENTY. 1996, p. 75.
3Camus A., Ibid,. p. 21.
4Klimáček V. DESAŤ HIER. – Bratislava: Divadelný Ústav, 2004, p. 169.

 

Skaitytojų vertinimai


53728. ačiū2009-06-28 19:22
Įdomus testinis tekstas. Dekuje, hvala ljepo :)

Parašykite savo nuomonę

Įrašykite skaičių: Trys šimtai dešimt
Vardas arba parašas:
El. pašto adresas:
Straipsnio vertinimas:

Kultūros kalendorius
nuo 2012 m. Sausio

PATKPŠS

 1
2 3 4 5 6 7 8
9 10 11 12 13 14 15
16 17 18 19 20 21 22
23 24 25 26 27 28 29
30 31  

 1 2 3 4 5
6 7 8 9 10 11 12
13 14 15 16 17 18 19
20 21 22 23 24 25 26
27 28 29  

 1 2 3 4
5 6 7 8 9 10 11
12 13 14 15 16 17 18
19 20 21 22 23 24 25
26 27 28 29 30 31  

Nuorodos


Kultūros diskusijų forumas,
Kultūros vartai,
Kultūros institucijos,
Meno galerijos,
Meno bankas 
DAILĖ“, „VILNIUS“,
7 MENO DIENOS“,
ŠIAURĖS ATĖNAI“,
LITERATŪRA IR MENAS“,
NEMUNAS“,
UŽUPIO ŽURNALAS
Lietuva internete

Rodoma versija 18 iš 18 
21:42:11 Jan 29, 2012   
May 2009 Sep 2014
Sąrašas   Archyvas   Pagalba