Literatūra ir menas

Lietuvos rašytojų sąjungos savaitraštis
Literatūra ir menas

2009-06-26 nr. 3243

| Spausdinti | Archyvas | Redakcija |


PIRMASIS 
• NIJOLĖ MILIAUSKAITĖ.
7
• KRONIKA
• KITAME NUMERYJE

KULTŪROS ŽEMĖLAPIS 
• KINO TEATRAI
• TEATRAI
• KONCERTAI
• PARODOS
• VAKARAI
• ĮVAIRŪS

AKTUALIJOS 
• ASTRIDA PETRAITYTĖ.
Jau nubyrant kasdienos apnašoms nuo Poezijos gaivalo...
8
• RITA MIKUČIONYTĖ.
Eilėse prie meno: tikrieji ir tariamieji prioritetai
3

KNYGOS 
• INESA KIVILŠA.
Kad ir nežmoniškai, svarbu – kitoniškai...
4
• DEIMANTĖ ZAILSKAITĖ.
„Esu Dievas, poetas ir moteris“
1
• NAUJOS KNYGOS
• Bibliografijos ir knygotyros centras

TEATRAS 
• DALIA MIKOLIŪNAITĖ.
Islandijos teatrų, kuriančių vaikams, apžvalga
• RIDAS VISKAUSKAS.
Pakilę skrydžiui

DAILĖ 
• MARIJA REPŠYTĖ.
Mokslas per meno prizmę

MUZIKA 
• Pasakoja PETRAS KUNCA.
„Haydno reikalavimai yra aukščiausi“
3

PAVELDAS 
• Nacionalinės dailės galerijos pirmoji paroda „Spalvų ir garsų dialogai. M. K. Čiurlionio ir amžininkų kūryba“
• Europos parke – Gintaro Karoso kūriniai

SAVAITĖ SU TV 
• SKIRMANTAS VALIULIS.
Dienos ir naktys
1

(PA)SKAITINIAI 
• MINDAUGAS PELECKIS.
Judėjimas
6

POEZIJA 
• DALIA BIELSKYTĖ.
Trioletai
10

PROZA 
• JOLANTA SEREIKAITĖ.
Ji nebuvo Karmen
4

VERTIMAI 
 ZYGMUNT HAUPT.
Balandžiai iš Teodoro aikštės
1

AKTYVIOS JUNGTYS/ŠIUOLAIKINIS MENAS 
• ANDRIUS JEVSEJEVAS.
Absurdo poetika Vidurio ir Rytų Europos dramaturgijoje
1

AKTYVIOS JUNGTYS/KULTŪROS DIS/KURSE 
• ANGELĖ RIMKUTĖ.
Virtualaus bendravimo pinklės realybėje ir Jurgos Ivanauskaitės romanuose „Ragana ir lietus“ ir „Placebas“
2

AKTYVIOS JUNGTYS/JAUNIMO PUSLAPIS 
• MINDAUGAS PELECKIS.
Islandų muzikos fenomenas: kai šviesa tampa garsu
6

KRONIKA 
• MARIJA ZAVJALOVA.
Baltų-slavų tyrinėjimų centro įkūrimas Maskvoje
5

DE PROFUNDIS
Nepriklausomas ribotos atsakomybės „Literatūros ir meno“ puslapis
 
• DONATAS PETROŠIUS.
Būtini formalumai
• ALGIRDAS SELENIS.
• Ypatingas skonis
• Recepcijos recesijos išvirkšti kailiniai su pridurkais

PARK@S 
• Architektas Algimantas Černiauskas: Viešosios erdvės – mūsų gyvenimo atspindys1
• GINTAUTAS MAŽEIKIS.
Partiškumas prieš bendruomeniškumą
4
• DANGUOLĖ ŠAKAVIČIŪTĖ.
Kraštotyros vasara. Su iškeltu drėgnu pirštu?
2
• Visuomenės protesto fenomenas Europoje ir Lietuvoje: realybė ir siekiamybė5
• Pamesti ir atrasti negatyvai2
• PARK@S IEŠKO RĖMĖJŲ2

VERTIMAI

Balandžiai iš Teodoro aikštės

ZYGMUNT HAUPT

[skaityti komentarus]

    Zygmuntas Hauptas (1907–1975) – pastaraisiais metais iš užmaršties atrandamas lenkų prozos meistras. Gimęs dabartinėje Vakarų Ukrainoje, Lvove baigęs gimnaziją ir studijavęs architektūrą, jis po tėvo mirties 1928 m. išvyko į Pary­žių, ten studijavo urbanistiką, tapė, rašė apsakymus. Ketvirtojo dešimtmečio pradžioje grįžo į Lvovą, ten projektavo, tapė, gyveno kaip laisvas menininkas. 1939 m. mobilizuotas, kariavo motorizuotos kavalerijos divizijoje, vėliau, pasiekęs Prancūziją, kovojo lenkų daliniuose Vakarų fronte. 1946 m. demobilizuotas, išvyko į JAV, gyveno Naujajame Orleane, Niujorke, Vašingtone, dirbo „Amerikos balso“ radijuje, įvairiuose leidiniuose. Jo apsakymai, spausdinti emigracinėje spaudoje, Jurgio Giedraičio (Jerzy Giedroyć) žurnale „Kultura“, 1963 m. pelnė šio žurnalo premiją, atnešusią jam pripažinimą. Z. Haupto apsakymams būdingi subtilūs, daugiasluoksniai paveikslai, gebėjimas pastebėti trapias detales ir įžvelgti jose atminčiai svarbius motyvus, užmegzti iš šių įžvalgų pasakojimą, kuriame praeitis ir dabartis susiejamos į magiškos tikrovės audinį.

    Apsakymas „Balandžiai iš Teodoro aikštės“ spaudoje pirmą kartą pasirodė 1944 m. („Wiadomości Polskie Polityczne i Literackie“, Nr. 7, Londonas). Veiksmas vyksta tarpukario Lvove.


Iki Teodoro aikštės mudu taip niekada ir nenuėjome, niekada nebuvau prieš tai ten buvęs ir galbūt niekada ten nebenueisiu. Tikriausiai ji ir pasiliks vien mano vaizduotės paveikslas – nepatikrintas, nesusietas su tikrove; kaip ir daugelis kitų, kuriems lemta pasilikti fantazijose, jis niekada nenuvils ir nenustebins visišku antipodo skirtingumu. Net nelabai žinau, kur jos vieta mano gimtojo miesto topografijoje. Šiaip ar taip, išsiruošdami ten, buvome lyg ir įsitikinę, jog ji maždaug toje pusėje, kur Krokuvos Priemiesčio gatvė, Solskių aikštė, „Paryžius“.

Buvo taip. Panelė ketino nuvežti savo aukštakulnei tetulei kokią nors dovaną, ką nors, kas padėtų sutvirtinti saitus su šia dama – su ja ir su jos reikalais. Aš net manau, kad galėjo ir nesivarginti, nes ir be to būta reikalų, itin paslaptingai siejusių ją su jos tetulės pasauliu. Rimtai apie tai nė nemąsčiau.

Ši dovana būtinai turėjo būti iš Teodoro aikštės. Dar prieš mums ten išsiruošiant, aš vaizduotėje be galo išmoningai ir smulkmeniškai susikūriau šią aikštę. Tikriausiai ji ne kažin kuo skyrėsi nuo kitų didmiesčių marchés aux puces. Turėjome praeiti pro Didįjį teatrą ir prekybinį žydų kvartalą ir išeiti priešais iš pilkų plytų sumūrytų aklinų sienų stačiakampius. Purvinos gatvės, grįstos akmenimis, lūžinėjančios į be jokio plano suręstų lūšnų iškyšulių ir nišų taktą. Parduotuvės, krautuvėlės, sandėliai, stalių dirbtuvės, kalkių ir kailių sandėliukai, sodos vandens ir cigarečių kioskai, aplink išsibarstę medeliai ir parkeliai, arklidės ir krovininių priekabų garažai, ant tvorų džiūstantys kino plakatai, kepyklos ir dešrų rūkyklos, iškabos „ŽIBALAS“ ir „PREKYBA GRŪDAIS“, prie šaligatvių sustatytos kaimiečių vežėčios, anglies vežimai, paniurę kiemelių nasrai, ledų daryklos ir čiužinių dirbtuvės, šurmuliuojantys sendaikčių prekeivių, sutenerių ir dykinėtojų pulkeliai, visokio šlamšto sandėliai ir unitų vienuolyno sienos, kaštonai už tvoros, krečiantys lapus ant šaligatvio, apdulkėję sinagogų langai, tramvajų bėgiai ir po gatvę pabirę šiaudai, kanapinio audinio ritiniai, susegti plieninėmis juostomis, ir faneros dėžės su visokiais niekučiais, kanalizacijos vamzdžiai, suversti šalia rausiant žemę į paviršių išskrosto molio kupstų, debesų kaltūnais besiveliąs dangus, žvirbliai, sukantys ratus kartu su vėjo nešamų šiukšlių sūkuriais, priemiesčio žmonijos šurmulys ir krautuvėlės, grūste prigrūstos apgailėtinų drapanų, gelžgalių, visokio griozdo, neskoningų indų, popierių, aprūdijusių veidrodžių ir makulatūros.

Turėjome nueiti ten ir surasti tą Teodoro aikštę. Tai nebūtų buvę sudėtinga, juk ji tikriausiai buvo atpažįstama jau iš tolo. Vėjas būtų iš ten nešęs lengvučius, klajojančius oru lyg vaiduokliai, neryžtingai besiblaškančius pasiuntinius – baltas ir margaspalves paukščių plunksneles, fazanų uodegas, žąsų sparnų plunksnas, ančių pūkus, povų uodegose išpaišytas akis ir bersalietiškų gaidžių uodegų virpesius. Netrukus pasigirstų ir pasklistų skersgatviais paukščių balsų šurmulys, tikras šnekalų Babelio bokštas ir giesmių grožio konkursas, laiko ištvermės ir gaidų aukštumo challenge. Pagaliau atėję iki pat aikštės, būtume atsidūrę tikroje spalvų ir garsų mugėje, tarsi išnirę giedančio kilimo fone. Dabar net nesu tikras, ar savo fantazijoje iš anksto nebuvau numatęs mūsų sutrikimo ir pasimetimo šiame išsvajotame pasaulyje, kuo puikiausiai derėjusiame prie tuometinės mūsų aplinkos.

Likimas panoro, kad taip neįvyktų. Ėjome ta nujaučiama kryptimi, žingsniavome Choronžčyznos gatve, saulės spinduliai lūžo į gipsinius mūrinių namų stiukus; namo, pro kurį ėjome, kieme stovėjo neįsidėmėtinos išvaizdos skarmaluotas žmogėnas, ir aš panūdau jo paklausti, kur yra Teodoro aikštė.

– Aišku, žinau, nes – o ką, o ko tamstai Teodoro aikštėje? – savimi pasitikinčiu balsu paklausė jis manęs, tarsi jau žinotų, ko mums reikia.

– Norėtume nusipirkti balandžių porelę, – įdėmiai nužvelgdama jį atsakė Panelė: ji man beprotiškai patiko tokia, kai kalbėdavosi su nepažįstamaisiais. Atrodydavo, lyg jais domėtųsi, šiek tiek susidrovėjusi, visada geraširdė, tarsi tai ji ketintų jam padovanoti porelę nuostabių balandžių.

– Aišku, kad galiu pristatyti, – atsakė tas ponulis, susiverždamas šaliką ant kaklo, slapčiomis dirstelėjo į mane ir vėl atsisuko į Panelę, lyg sandėryje dalyvautų tik ji.

– Mes norėtume iš Teodoro aikštės, –­ patikslinau, nejučiomis imdamas gailėtis, jog ta aikštė vėl traukiasi nuo manęs į nežinomybę, o Panelė sutartinai pakartojo: –­ Mes norėtume iš Teodoro aikštės.

– Tai jau suprantu, aišku, ponai, iš aikštės, pats atnešiu.

Susidairėme, paskui abu nužvelgėme prekės siūlytoją ir sutikome – veikiausiai šįsyk mums taip ir neteks susipažinti su aikšte; nors galų gale puikiausiai galėjome ten nueiti kad ir kitą dieną.

Susitarėme, kad rytoj po pietų jis užeis pas mus į namus, ten, kur gyvenau aš –­ ateis su savo preke.

Antrajame namo, kuriame gyvenau, aukšte iš gatvės pusės buvo įsikūrusi „Visuotinio žodžio“ redakcija. Į ją buvo lipama laiptais, apšviečiamais iš viršaus – veikiausiai nuo penkto aukšto, pro spalvotus vitražo, kurio meninius trūkumus kompensavo patriotiniai siužetai, stiklus.

Dienraštis buvo neva nepriklausomas. Priešiškai nusistačiusieji teigė, jog jis vos ne vos alsuoja Saugumo skyriaus pinigų dėka. Šiaip ar taip, pinigų iš tiesų trūko, ir man kartais tekdavo tapti gėdingų, nemalonių situacijų liudininku. Manau, kad tam tikros žurnalistikos apraiškos stebėtinai primena par excellence fiziologines funkcijas, ir, pavyzdžiui, įvadinius straipsnius rašantis redaktorius galėtų pateikti puikų, tiesiog klinikinį savo skrandžio darbo ar vartojamų narkotikų poveikio paveikslą.

Redakcija priminė raitijos brigados štabą. Čia dirbo antrasis redaktorius, rašęs vedamuosius, tikras brigados vado ar štabo viršininko pavaduotojo tipas. Jis vairavo dienraščio politiką, dairydamasis tolyn į pavojingus horizontus. Administratorius, gaižus ir dalykiškas, tvarkė savo bendražygių reikalus, įsirausęs į popierius ir kvitus, lyg koks brigados intendantas. Sporto skyriaus redaktorius, elegantiškas ir šiuo požiūriu itin retas reiškinys, tarsi kokia kanarėlė septynioliktame amžiuje, vis užbėgdavo akimirkai ir palikdavo ant stalo žalius PATo pranešimus apie sportą. Moterų skyrelio redaktorė, vienintelė šiame nušiurusiame biure rami ir kupina pusiausvyros, iš tiesų po truputį padėdavo visiems. Čia dar dirbo teismų kronikos redaktorius, miesto žinių redaktorius ir du naktiniai redaktoriai. Tiesa, dar buvo provincijos kronikos specialistas. Žemiausio hierarchijos rango darbuotojas buvo redakcijos kurjeris Gžegožas.

Vyriausiasis „Visuotinio balso“ redaktorius buvo turbūt menkiausiai mano pažįstama asmenybė. Jis atrodė nuolat susigėdęs dėl savęs, dėl savo drąsos, kad sugeba vadovauti dienraščiui, dėl savo miniatiūrinio Hearsto vaidmens. Kaip ir priklausė pagal jo didžiulę atsakomybę bei žurnalisto įgudimą, jis visada buvo deramai užsiėmęs ir tiesiog plėšyte plėšomas į visas puses, bet kai tik sąmoningos būsenos susidurdavo su manimi, jį apimdavo tam tikra nuostaba ir jam nebūdingas smalsumas, sutikus būtybę, kurios gyvenimo būdas ir siekiai taip skiriasi nuo jo.

Redakcija buvo įsikūrusi keliuose kambariuose, sudariusiuose tikrą labirintą, kurį dar painesnį darė ištisas spintų, lentynų ir senų laikraščių šūsnių continuum. Vienas šio labirinto koridorius vedė į spaustuvę, kurios langai išėjo į betoninį kiemo šulinį. Nusileisdavau ten iš savo aukšto oficinoje vienuoliktą vakaro, atidėjęs į šalį knygą, ir jau žinodavau, jog sėdintis prie ryškiai plieskiančios lempos naktinis redaktorius nudžiugs mane išvydęs. Toje pačioje rankoje laikydamas bandelę su kumpiu ir telefono ragelį, jis užsirašinėdavo nežinia kokią korespondenciją ir šelmiškai linksėdavo man galva. Jis sėdėdavo prie stalo, ant kurio, be telefonų, svarbią vietą užėmė stiklainis klijų, lyg gintaro spalvos auglys sustingusių ant indo sienelių. Be to, ten žvilgėjo žirklės, kurios neišvengiamai vertė mane prisiminti karpytoją iš Hamsuno „Bado“.

Vartydavau įvairaus pobūdžio laikraščių šūsnį, surištą į „komplektą“, paskui iš nuobodulio imdavau gilintis į įvairiausius leidinius, kuriais nuolat būdavo aprūpinama redakcija. Mano neatsakingi interesai, inercija ir nuobodulys skatino mane įdėmiai studijuoti politikos savaitraščius, ekonomikos traktatus, mėnraščius, kuriuose buvo pasakojama apie racionalų lenktyninių žirgų auginimą, universiteto Kosmogonijos ir astronomijos katedros biuletenius, Budapešto agentūros humoro skyrelius. Redakcijos vandentiekio čiurlenimas būdavo puikus mano apmąstymų fonas.

Grįždavau į savo aukštą pro spaustuvę, padalytą į linotipų skyrių ir rankinę rinkyklą. Iš linotipų salės po kiemą aidėdavo šlamesys ir mašinų dundėjimas, o rinkykla būdavo visa pajuodusi nuo spaustuvės dažų. Linktelėdamas galva, pasisveikindavau su linotipų mašinistais –­ pirmuoju rotacinės mašinistu apkūniu milžinu ponu Volfu ir su rankiniais rinkėjais. Su metranpažais, tikrais spaustuvės darbininkų aristokratais, kalbėdavausi bičiuliškai. Net su ciniškais platinimo skyriaus darbuotojais palaikiau mandagią, drungną santarvę. Sena mašina plokščiu paviršiumi, spausdinusi „iškabą“, paskutinį kartą užsivesdavo apie pirmą nakties. Palyginti su mano dirbtuve penktajame aukšte, ji stovėjo giliai apačioje, pusrūsyje, bet jos bildesys ir gergždesys būtų prižadinęs net pačią mirtį. Be abejo, po kurio laiko kuo puikiausiai prie jos pripratau, ir jos nuolat grojamas maršas man nebedarė jokio įspūdžio.

Name buvo dar nežinia kokie biurai, jame gyveno ir žmonės, kurių, nors ir daugelį metų buvome kaimynai, niekada nepažinojau ir kurie manęs niekada nedomino. Keliuose į kiemą išeinančiuose balkonuose tarnaitės rytais plakdavo miesčionių kilimus, ir tas rytinis būgnų tratėjimas visuomet keldavo man didžiulę su smalsumu sumišusią neviltį.

Kitą dieną maždaug sutartu laiku atėjo tas neįsidėmėtinos išvaizdos ponulis su šaliku, po didoko švarko skvernu už vielinės rankenėlės laikydamas narvelį su balandžių porele. Jis šelmiškai man mirktelėjo ir nusišypsojo išgedusiais dantimis. Balandžiai buvo įsibaiminę, neramiai burkavo pūkuotomis gerklėmis. Narvelyje surūdijusiomis grotomis, priterštame paukščių mėšlo ir prikreiktame grūdų lukštų, jiems buvo ankšta.

Jis ištarė Panelei „bučiuoju rankas“, ištraukė balandžius, įgudusiais pirštais prilaikydamas juos už išsipūtusių uodegų ir koralų spalvos nagų, elgėsi laisvai ir nerūpestingai – „Liuks paukštukai – visai nebrangiai – iš aikštės“, bet vis tiek nepajėgė nuslėpti nerimo ir besidairant į šalis vis kylančio nervinio tiko. Tai mūsų nestebino, bet atmosfera nejučiomis pasidarė neįprasta ir nervinga.

Mano kaimynė, susidomėjusi mūsų pirkiniu, pasiūlė man pasitarti su senu spaustuvės rinkėju ponu Ščepaniaku –­ buvo kalbama, kad jis aistringas balandžių augintojas ir žinovas.

Antrajame oficinos aukšte veikė spaustuvė. Čia, tarp įkypų raidžių kasų, vyravo tyla ir ramybė. Kaip žinia, renkant skiltis, šriftai nevartomi rėtyje. Susikūprinę rinkėjai traukia šriftus iš kasų, perskiria tarpais ir sudeda į rinkinius. Juodi voratinkliai, tarsi gedulingas šydas, sukibo į salės kampus. Riebiai spindėjo ant šriftų ištepti dažai.

Poną Ščepaniaką radau toje tamsioje rinkykloje – jis atrodė gana irzlus ir įtarus, bet mano reikalas pamažu ėmė jį dominti. Taip, jis tai išmanė – šitą ponas – tikrai ne nuo vakar – bet – šitą ponas – kodėl manęs klausiat – jis nejaukiai dirsčiojo į mane pro akinius – tikrai – iš tiesų – balandžių išmanymas neatsiranda –­ šitą ponas – per kelias dienas – aišku –­ būna tų balandžių – tai aikštėj ieškojot –­ būna ten jų – bet aš ten – šitą ponas – aš ten nevaikštau – aš tuo nesidomiu – piktai ir nenoriai murmėjo jis.

Tačiau mums išėjus pro duris, jis netrukus nusekė paskui, šiaip ar taip, mėgėjas, susidomėjo, timptelėjo mane už rankovės ir – tai parodykit, atneškit – pratarė jis ir vėl sugrįžo prie savo kasų.

– Ekstra klasė, – gyrėsi žmogus su šaliku. – Jums tikrai pasisekė, kad aš vietoj prasmegčiau, tiesiog karališka pora, jauni, nedaug lesa, patys susiranda, kiek jiems reikia, už dyką, be pinigų – iš aikštės – juk sakiau, kad iš aikštės, – jis instinktyviai mėgino apžavėti mus ta aikšte, ir atrodė, jog kartu su paukščiais narvelyje uždaryta Teodoro aikštė liejasi laukan pro uždaras vielines dureles, pro langus plūsta į kiemą ir nebyliu šurmuliu nuvilnija namų stogais.

Panelė glaudė prie skruostų pūstas balandžių krūtines – o aš niekaip nesiryžau apsispręsti. Su nuostaba, kupinas susižavėjimo stebėjau balandžius, o šie, pakreipę galvas į šoną, žvilgčiojo į mane akių karoliukais – tai vienos, tai kitos.

Žmogus su šaliku prilaikė apšiurusias duris, vis paimdavo balandžius Panelei iš rankų, burkavo, kaip jie, pūstelėdavo jiems į pūkuotas plunksnas, iš bedugnės kišenės bėrė ant delno ir kišo prie snapų sorų grūdelius, šaukėsi liudininke smalsiąją kaimynę, kuri vis mėgino įsibrauti pro tas pačias duris, švelniai vadino balandžius vardais ir švilpavo jiems – tas švilpimas priminė vėją kamine.

– Matau, kad į geras rankas atiduodu, – kartojo jis. – Tik paberkit jiems sorų, o narvelį, tegu bus, pridėsiu, garantija, kad porelė, panele geradare, antros tokios aikštėj nerasit. Nebrangiai, už dešimtinę, garbės žodis, porelė.

Vis dar nesiryžau apsispręsti. Kaimynė žvelgė abejojamai. Jis dirstelėjo į ją įžeidžiu žvilgsniu, ir ji pasitraukė šalin.

Panelė juokėsi, sėdėdama ant mano lovos, ir glaustė balandžius pūstomis apykaklėmis, plunksnotomis kojelėmis –­ atrodė tarsi Velasquezo Venera su balandžiais.

– Lukterkit, – pratariau. Ir už lango, kiemo tarpuvartėje, išvydau kitus du: vienas buvo storas, su apsiaustu, kitas su narveliu po pažastimi; jiedu kalbėjosi su sargiene ir rodė į mano langus.

– Lukterkit, – vėl pakartojau, nuėjau prie durų ir čia pat duryse kaktomuša susidūriau su sargiene, kuri šluostėsi rankas į prijuostę ir akivaizdžiai buvo nusiteikusi priekaištauti. Nebuvau nei pats žymiausias, nei pats garbingiausias namo gyventojas, ir ji ironiškai manęs klausinėjo, ar tai mano verslas aikštėje, ar aš žinau, jog ponas Ščepaniakas jau patyręs širdies smūgį, ar jų, dirbančių žmonių, tai yra jos ir jos vyro, nebūtų galima palikti ramybėje, juk jie garbingi žmonės, ar šeimininkas ponas majoras Sobolevskis viską žino ir kad dėl to turi man kai ką pasakyti, ir tempė mane už rankovės, garsiai šnibždėdama:

– Pone, sergėk Dieve, ar žinot, kad tokiems nieko nereiškia suvaryti žmogui peilį į pašonę, kad „konkurentai“ tokiems –­ tarsi pasiutusiam šuniui, kam šaukiatės sau ir mums nelaimės. Aš pati neturiu su tais dalykais nieko bendra, bet tegu Dievo Motina saugo...

Niekaip nesupratau, apie ką ji kalba. Ant laiptų būriavosi linotipų mašinistai, su liemenėmis, marškinių rankovės paraitotos iki alkūnių, tiekimo vyrukai ironiškai šūkavosi su tais, kurie buvo likę kieme.

– Kur ponas Ščepaniakas? – paklausiau berniukų, rinkyklos praktikantų: sustoję prie lango, jie įdėmiai spoksojo į namo vartus; ten išvydau būrį žmonių, nerūpestingai parimusių į laiptų turėklus, plepančių tarpuvartėje ir besibūriuojančių prie įėjimo, suaugusių ir paauglių, apkūnių pirklių ir visiškų driskių. Narveliuose, iš po pakeltų surdutų skvernų plazdėjo sparnais ir lyg vėduokles plėtė uodegas balandžiai – balti, dėmėti, sidabraspalviai, pilkšvo indigo spalvos, druskos su pipirais pilkumo, žilsvi, pelenų spalvos, taškuoti, perliniai, rusvi, įprasto indigo, raibuliuojantys visomis vaivorykštės spalvomis ir šiaip balandžiai kaip balandžiai; saldus balandžių burkavimas užplūdo visą kiemą. Aikštė atkeliavo iki pat mūsų.

Poną Ščepaniaką radau kertėje, besi­krapštinėjantį po raidžių kasas. Išvydęs mane, jis atgręžė išblyškusį veidą išsiplėtusiais akių vyzdžiais ir paraudusiais vokais. Jis niekaip negalėjo susikaupti ir tik neraiškiai šveplavo – iš jo kalbos supratau tik „šitą ponas“. Galų gale jam apskritai praėjo noras su manimi kalbėtis, ir jis be užuolankų gestais išprašė mane iš rinkyklos. Kas, po galais, nutiko? Rinkyklos berniukai neramiai kikeno, o aš, nepajėgęs nieko išklausti iš senio, sugrįžau į viršų.

Storasis ponas Volfas, rotacinės mašinistas, išraudęs, šnopuodamas išlindo iš pusrūsio, kur elektros šviesos kaskadose, lyg alyva ištepta pabaisa, žvilgėjo rotacinė mašina. Ponas Volfas, didžiulis, lyg olimpietis, jautė man atstumo ir orumo kupiną simpatiją, bet dabar, priešingai, negu buvo įprasta, įveikė santūrumą ir pranešė man prislopintu bosu:

– Tie balandžių pardavėjai – tai, žinot, tamsta, tikra mafija, baisesnė už frankmasonus. Tik pažiūrėkit, Ščepaniako iš baimės vos neištiko apopleksija, jie visi vienas kitą pažįsta ir plėšia klientus vienas kitam iš rankų, mėgėjas jiems –­ priešas, verčiau meskit tai, dėl šventos ramybės, mielas pone, tai – tikra gangsterių šutvė. Pats nueisit ir įsitikinsit. Bet pagaliau kam jums, spjaukit į visa tai – ir pasibjaurėjamai nusikrenkštęs, nulipo į linkusiais nuo jo svorio įvijais geležiniais laiptais žemyn į rotacinės salę.

Mane suėmė juokas vien nuo minties apie balandžių pardavėjus, jų išraudusius nuo skrofuliozės veidus, stačias apykakles ir aplamdytas konkurentų kepures – balandžių pardavėjai, tikras išskirtinumo Trinity House. Visa tai mane tiesiog stulbino. Laikiau save pozityviu žmogumi, ir staiga, lyg Kafkos romane, aplink mane ima rutuliotis iracionalūs dalykai. Tikra astralinė orgija. Panelė, supama balandžių sparnų debesų ir spalvų vaivorykštės, languose žėrintys saulės spinduliai, sparnų šlamesys ir plazdėjimas, barokiniai, ažūriniai narveliai ir grūdų grikšėjimas po batų kulnimis. Daiktai praranda savo akivaizdų dydį, vieni traukiasi į šalį ir mažėja, kiti staiga tarsi suserga dramblialige ir ima augti, pamažu išblėsdami nenatūraliame artume, ir klasikinė laiko bei vietos vienovė, kuriai esame pratę paklusti, pradingsta šiame kliedesyje.

Mėginu susitvardyti ir suvaryti išsibarsčiusias mintis bei vaizdinius atgal į savo vietas. Apsisprendžiame, ilgai nesiderėję.

Aikštė pamažu ima sklaidytis iš mūsų namų – svaigi, lyg pralieto eterio kvapas, ji tarsi eterio lašai pamažu garuoja ir miršta. Jos šaukliai paslepia narvelius po nudrengtų apsiaustų skvernais. Kiemo šulinyje nugula paskutinės plunksnos ir pūkai. Namas sugrįžta prie senosios tvarkos. Mašinistai barškina linotipų klavišais, sargienė vėl lankstosi prie dubens pamuilių ir leisdamasis laiptais švilpauja redakcijos kurjeris Gžegožas.

Narvelį nudažiau raudonai, kad atrodytų linksmiau, jis paskui ilgai džiūvo ir tepliojo mums pirštus. Balandžiai pasirodė besą dvi patelės – šį nuosprendį išgirdome iš ramybę atgavusio, bet vis dar nešnekaus mėgėjo pono Ščepaniako, šiam atsigavus po nervų priepuolio. Buvome begėdiškai apgauti. Aukštakulnės tetulės palankumo man vis viena nepavyko pelnyti.

Iki tikrosios Teodoro aikštės mudu taip niekada ir nenuėjome, niekada iki tol nebuvau ten buvęs, ir nežinia, ar kada nors benueisiu.



Iš lenkų kalbos vertė VYTAUTAS DEKŠNYS
Versta iš: Haupt Z. Pierścień z papieru. – Wołowiec: Wydawnictwo Czarne, 1999.

 

Skaitytojų vertinimai


53768. K. I. Gałczyński2009-07-01 13:33
Skaitykite Hauptą, mergaitės/ Skaitykite jį, velniai rautų

Parašykite savo nuomonę

Įrašykite skaičių: Trys šimtai dešimt
Vardas arba parašas:
El. pašto adresas:
Straipsnio vertinimas:

Kultūros kalendorius
nuo 2012 m. Sausio

PATKPŠS

 1
2 3 4 5 6 7 8
9 10 11 12 13 14 15
16 17 18 19 20 21 22
23 24 25 26 27 28 29
30 31  

 1 2 3 4 5
6 7 8 9 10 11 12
13 14 15 16 17 18 19
20 21 22 23 24 25 26
27 28 29  

 1 2 3 4
5 6 7 8 9 10 11
12 13 14 15 16 17 18
19 20 21 22 23 24 25
26 27 28 29 30 31  

Nuorodos


Kultūros diskusijų forumas,
Kultūros vartai,
Kultūros institucijos,
Meno galerijos,
Meno bankas 
DAILĖ“, „VILNIUS“,
7 MENO DIENOS“,
ŠIAURĖS ATĖNAI“,
LITERATŪRA IR MENAS“,
NEMUNAS“,
UŽUPIO ŽURNALAS
Lietuva internete

Rodoma versija 18 iš 18 
21:42:10 Jan 29, 2012   
May 2009 Sep 2014
Sąrašas   Archyvas   Pagalba