Literatūra ir menas

Lietuvos rašytojų sąjungos savaitraštis
Literatūra ir menas

2009-06-26 nr. 3243

| Spausdinti | Archyvas | Redakcija |


PIRMASIS 
• NIJOLĖ MILIAUSKAITĖ.
7
• KRONIKA
• KITAME NUMERYJE

KULTŪROS ŽEMĖLAPIS 
• KINO TEATRAI
• TEATRAI
• KONCERTAI
• PARODOS
• VAKARAI
• ĮVAIRŪS

AKTUALIJOS 
• ASTRIDA PETRAITYTĖ.
Jau nubyrant kasdienos apnašoms nuo Poezijos gaivalo...
8
 RITA MIKUČIONYTĖ.
Eilėse prie meno: tikrieji ir tariamieji prioritetai
3

KNYGOS 
• INESA KIVILŠA.
Kad ir nežmoniškai, svarbu – kitoniškai...
4
• DEIMANTĖ ZAILSKAITĖ.
„Esu Dievas, poetas ir moteris“
1
• NAUJOS KNYGOS
• Bibliografijos ir knygotyros centras

TEATRAS 
• DALIA MIKOLIŪNAITĖ.
Islandijos teatrų, kuriančių vaikams, apžvalga
• RIDAS VISKAUSKAS.
Pakilę skrydžiui

DAILĖ 
• MARIJA REPŠYTĖ.
Mokslas per meno prizmę

MUZIKA 
• Pasakoja PETRAS KUNCA.
„Haydno reikalavimai yra aukščiausi“
3

PAVELDAS 
• Nacionalinės dailės galerijos pirmoji paroda „Spalvų ir garsų dialogai. M. K. Čiurlionio ir amžininkų kūryba“
• Europos parke – Gintaro Karoso kūriniai

SAVAITĖ SU TV 
• SKIRMANTAS VALIULIS.
Dienos ir naktys
1

(PA)SKAITINIAI 
• MINDAUGAS PELECKIS.
Judėjimas
6

POEZIJA 
• DALIA BIELSKYTĖ.
Trioletai
10

PROZA 
• JOLANTA SEREIKAITĖ.
Ji nebuvo Karmen
4

VERTIMAI 
• ZYGMUNT HAUPT.
Balandžiai iš Teodoro aikštės
1

AKTYVIOS JUNGTYS/ŠIUOLAIKINIS MENAS 
• ANDRIUS JEVSEJEVAS.
Absurdo poetika Vidurio ir Rytų Europos dramaturgijoje
1

AKTYVIOS JUNGTYS/KULTŪROS DIS/KURSE 
• ANGELĖ RIMKUTĖ.
Virtualaus bendravimo pinklės realybėje ir Jurgos Ivanauskaitės romanuose „Ragana ir lietus“ ir „Placebas“
2

AKTYVIOS JUNGTYS/JAUNIMO PUSLAPIS 
• MINDAUGAS PELECKIS.
Islandų muzikos fenomenas: kai šviesa tampa garsu
6

KRONIKA 
• MARIJA ZAVJALOVA.
Baltų-slavų tyrinėjimų centro įkūrimas Maskvoje
5

DE PROFUNDIS
Nepriklausomas ribotos atsakomybės „Literatūros ir meno“ puslapis
 
• DONATAS PETROŠIUS.
Būtini formalumai
• ALGIRDAS SELENIS.
• Ypatingas skonis
• Recepcijos recesijos išvirkšti kailiniai su pridurkais

PARK@S 
• Architektas Algimantas Černiauskas: Viešosios erdvės – mūsų gyvenimo atspindys1
• GINTAUTAS MAŽEIKIS.
Partiškumas prieš bendruomeniškumą
4
• DANGUOLĖ ŠAKAVIČIŪTĖ.
Kraštotyros vasara. Su iškeltu drėgnu pirštu?
2
• Visuomenės protesto fenomenas Europoje ir Lietuvoje: realybė ir siekiamybė5
• Pamesti ir atrasti negatyvai2
• PARK@S IEŠKO RĖMĖJŲ2

AKTUALIJOS

Eilėse prie meno: tikrieji ir tariamieji prioritetai

RITA MIKUČIONYTĖ

[skaityti komentarus]

iliustracija
„Was du liebst, bringt dich auch zum Weinen“. 2009
Tobias Rehbergeris

Kiekvieną Venecijos bienalę papras­tai lydi statistiniai rekordai. Birželio 4–6 d. atidarymo renginiuose dalyvavo 3774 spaudos atstovai (tarp 2626 laimingųjų užsieniečių buvau ir aš). Pirmąją dieną eiliniams lankytojams buvo parduoti net 4776 bilietai. Pagrindinėje parodoje Giardini ir Arsenale dalyvauja 90 menininkų, kurie kartu su nacionaliniais paviljonais atstovauja 77 pasaulio šalims. Paklaidžioti mieste ir apsilankyti salose kviečia net 44 renginiai.

Kaip įprasta, daugiausia diskutuojame apie 53-iosios Venecijos bienalės, pavadintos Making Worlds // Fare Mondi // Bantin Duniyan // Weltenmachen // Construire des Mondes // Fazer Mundos…, prioritetus. Dar prieš metus, kai tapo žinoma, kad garbė kuruoti pagrindinę bienalės ekspoziciją Giardini ir Arsenale teko švedų kilmės dailėtyrininkui Danieliui Birnbaumui, džiaugėsi daugelio šalių menininkai ir kritikai. Pirmiausia skandinavai, kadangi 1963 m. Stokholme gimęs kuratorius čia ne tik praleido vaikystę, bet ir studijavo vietos universitete literatūros, meno, filosofijos ir religijos istoriją, dėstė keliose Švedijos sostinės aukštosiose meno mokyklose, rašė apie dailę, vadovavo meninių mainų programoms ir panašiai. Taigi galime prognozuoti, kad šiai personai bus artima regioninė dailė. Džiūgavo ir amerikiečiai, kadangi JAV, kur D. Birnbaumas studijavo filosofiją ir sociologiją, formavosi jo estetinės pažiūros, vėliau ėmė bendradarbiauti su garsiuoju meno žurnalu „Artforum“. Fenomenologo (D. Birnbaumas apgynė daktaro disertaciją iš Edmundo Husserlio filosofijos) dėmesys konceptualizmui garantuotas. Buvo patenkinti ir vokiečiai –­ juk D. Birnbaumas yra vienos prestižinių Vokietijos dailės mokyklų Staedelschule rektorius ir parodų centro Kunsthalle Portikus direktorius Frankfurte prie Maino. Vadinasi, tikėtina dada, Fluxus ir Bauhauzo tradicijų sklaida. Daug vilčių su D. Birnbaumu siejo net rusai, kadangi jis buvo vienas dviejų pastarųjų Maskvos bienalių kuratorių. Rusų avangardui – atviras kelias...

Dažniausiai bienalėse išryškėja arba asmeninės kuratoriaus nuostatos ir ambicijos, arba siekis akcentuoti vienas ar kitas dominuojančias meno tendencijas. Daugelio dailėtyrininkų nuomone, 2007 m. bienalės kuratorius Robertas Storras priklausė pirmajai kategorijai, todėl sulaukė nuožmios kolegų kritikos ir net publikavo 25 puslapių „pasiteisinimą“ tarptautiniame žurnale „Artforum“. Galima tik žavėtis D. Birnbaumo strateginiais gebėjimais, nes jis pasirinko naują kelią – neišryškinti nei aiškiai apibrėžtų individualių pozicijų, nei vyraujančių dailės krypčių. Tai nelengvas uždavinys – ištirpdyti asmeniškumus bendrumuose ir kūrinius sudėlioti taip, kad žiūrovas, mąstydamas apie meną, kurtų pasaulio dailės mozaiką iš savo patirties. Galbūt dėl šių filosofinių atviros kūrybos gijų plaukiantis kitoks kuratoriaus vaidmuo sulaukė ypač palankaus kritikų vertinimo.

Naujų meno formų kūrimas ir jų susipynimas, galimybė susikurtą savąjį pasaulį – tokios idėjos išplėtotos net kuriant bienalės katalogų dizainą. Įsigydamas dviejų dalių leidinį, galėjai rinktis iš kelių tau patikusių grafinio dizaino variantų su skirtingais geometriniais segmentais, kurie „atkeliauja“ iš pasaulio vėliavų.

Vis dėlto pagrindinius bienalės akcentus puikiai sudėjo ir kuratoriaus prio­ritetus išryškino garbinga tarptautinė žiuri – Jackas Bankowsky’s iš JAV, Homis K. Bhabha iš Indijos, Saratas Maharajus iš Pietų Afrikos, Julia Voss iš Vokietijos ir Angela Vettese iš Italijos (pirmininkė) – išdalijusi prestižinius „Aukso liūtų“ apdovanojimus. Už viso gyvenimo kūrybą buvo apdovanotos dvi amerikiečių meno žvaigždės –­ japonų kilmės instaliacijų ir performansų menininkė Yoko Ono ir konceptualaus popmeno JAV atstovas Johnas Baldessari’s. Vertinčiau tai kaip duoklę D. Birnbaumo brandos perio­dui, amerikietiškojo postmodernizmo istoriniam įtvirtinimui apskritai.

Y. Ono, atvykusi su sūnumi ir jo sužadėtine, buvo viena didžiųjų renginio žvaigždžių. Pagrindiniame Giardini paviljone pristatomos trumpos XX a. 7-ame dešimtmetyje mašinėle spausdintos menininkės būsenų „nuotrupos“. Atskiroje ekspozicijoje galima išvysti chrestomatinius autorės, kurios kūrybai įtakos turėjo Fluxus judėjimas, videoperformansus (žiūrovai, karpydami ant scenos sėdinčios menininkės drabužius ją apnuogina; Y. Ono segasi liemenėlę skambant Lenono muzikai), piešinius ir instaliacijas su lipniais lapeliais.

J. Baldessari’s taip pat sulaukė nemažai dėmesio, ypač kaip kelių kartų menininkų mokytojas. Jo kūrinio Giardini idėja – apipavidalinti pagrindinį paviljoną taip, kad vaizdas ant jo fasado primintų pietų kraštų kurortinį vaizdelį (galėtų būti „žydroji pakrantė“ su palmėmis kraštuose). Išdidintas iš reklaminių bukletų ar asmeninio fotoalbumo atpažįstamas vaizdelis virto šmaikščia miesto gerovės parodija.

„Aukso liūtu“ už geriausią Nacionalinį paviljoną buvo apdovanota JAV ekspozicija Topological Gardens, kurioje keturių dešimtmečių kūrybos retrospektyvą pristatė garsus konceptualizmo atstovas Bruce’as Naumanas. Buvo smagu „perversti“ jo kūrybos albumą, pradedant neoniniais užrašais ir baigiant „galvų“ fontanais. Šis apdovanojimas tik sustiprino mintį apie šiandieninį amerikiečių konceptualizmo įvairiapusiškumą ir jo įtakos istorinę svarbą.

Geriausiu parodos menininku pripažintas vokietis Tobias Rehbergeris, sukūręs įspūdingą kavinės su terasa erdvę Was du liebst, bringt dich auch zum Weinen. Kūrinys išsiskyrė ryškiu juodų ir baltų dryžių ir dėmių kontrastu, naikinančiu grindų ir lubų ribas, įstrižainių ritmika, ryškiaspalvėmis formomis – baldais, laisva (tapybiška, grafiška, skulptūriška) funkcinių zonų samplaika. Taip žiuri įvertino naują D. Birnbaumo idėją kviesti instaliacijos, dizaino ir architektūros srityse dirbančius menininkus, kurie kurtų erdvėms, turinčioms aiškią visuomeninę paskirtį. Šio proceso negalima pavadinti elementariu vietos apipavidalinimu, nes patalpa, nors ir neprarasdama funkcionalumo, daugiausia veikia kaip socialinė, t. y. atvira bend­ravimui, erdvė. Be to, ji tampa ryškiu meno objektu. Panašiai Rirkritas Tiravanija apipavidalino bienalės knygyno erdvę, Massimo Bartolini’s – edukacijai skirtą patalpą. Tai dar viena svarbi kuratoriaus koncepcijos – meno pasaulio atvirumas ir komunikavimo galimybės –­ iliustracija.

„Sidabro liūtu“, kuris skiriamas jauniesiems menininkams, apdovanota švedė Nathalie Djurberg už įspūdingą kūrinį Experimentet. Klaidžiodamas „tamsos“ pasaulyje tarp egzotiškų žmogaus dydžio molinių ryškiaspalvių pumpurų ir gėlių žiedų, sustingsti prieš video vaizdus – ekranuose mirgančias pačios menininkės gamintas siaubo lėles trilerio scenose. Šiame darbe jungiami du plastiniai segmentai, kurie išryškėjo ir kituose bienalės kūriniuose. Pirma, dėmesys labai puošnioms, teatrališkoms kompozicijoms su įspūdingu sceniniu apšvietimu. Tai sietume ir su Venecijos karnavaline prabanga, ir su pigiu prašmatnumo siekiu per sunkmetį. Antra, akivaizdi dominuojanti absurdiškumo, kartais psichodelikos prisodrinta linija kaip siurrealistinio pasąmonės srauto tąsa.

Žiuri skyrė keturis specialiuosius apdovanojimus, kurie tik atspindi aptartųjų meno tendencijų įvairovę. Remaking Worlds apdovanojimas skirtas brazilų menininkei Lygijai Pape (1927–2004), kuri sukūrė konstruktyvistinės dvasios kompoziciją Ttéia 1, C. Tamsoje švyti lyg iš aukso gijų ištampytos metalo spindulių įstrižainės, tarp kurių knieti pasivaikščioti. Konceptuali XX a. 3–4 dešimtmečių konstruktyvizmo idėjų interpretacija aktuali iki šiol.

Žiuri apdovanojimas Curatoring World skirtas Michaeliui Elmgreenui ir Ingarui Dragsetui už Danijos ir Šiaurės šalių (Suo­mijos, Norvegijos, Švedijos) paviljoną The Collectors. Kuratoriai žengė netradiciniu keliu – jie subūrė keliolika menininkų kolektyviniam darbui, kurio idėja balansuoja tarp fikcijos ir realybės ir yra meno-gyvenimo atšakos dalis. Du greta esantys nacionaliniai paviljonai suvokiami kaip gyvenamieji būstai – pirmasis yra parduodamas, antrajame įsikūrusi gėjų šeimyna. Norėdamas priartėti prie „parduodamo namo“ prieangio, turi keliasdešimt minučių pastovėti interesantų eilėje. Tuomet dvidešimties lankytojų grupę pasitinka „nekilnojamojo turto agentūros“ atstovas, kuris vedžioja po kambarius (juose instaliuoti menininkų kūriniai) ir pasakoja apie namo gyventojus bei atskirų baldų, rakandų, „dailės kūrinių“ atsiradimo interjere istorijas. Baigęs ekskursiją ir potencialiems pirkėjams padalijęs vizitines korteles, agentas išveda laukan. Ar neįdomu, kaip gyvena kaimynai? O čia gėjų šeimynos karalija –­ su vonios kambariu, židinio sale, darbastaliu, erotiniais piešiniais ir lauko baseinėliu su plūduriuojančiu skenduoliu...

Ši nominacija išryškino kelias tendencijas. Pirmiausia, konceptualios pramogos kontekste aktualų polinkį į žaismingas kolektyvines kūrybos formas, kūrybinį kelių šalių bendradarbiavimą (lietuviai su latviais ir estais, matyt, sunkai susitartų), platesnį ir integruotą daugelio menininkų pristatymą. Antra vertus, šioje bienalėje net keletą kartų reikėjo stovėti didžiulėse eilėse prie meno –­ taip dirbtinai sukeliamas ažiotažas slėpė stiprų reklaminį užtaisą. Pavyzdžiui, patekti į britų paviljoną galima buvo tik 900 laimingųjų tą pačią dieną nuo 10 h (įsivaizduokite bėgančius spaudos atstovus, kad galėtų užsiimti eilę). Gerokai pastovėję, gavome lipdukus ant riešo su videoseanso pradžios nuoroda. Manau, kad sovietmečiu gimusiems ir užaugusiems bet kurios eilės, net ir prie tauraus meno, sukelia pasąmoninius neigiamus impulsus. Trečia, skandinavų ekspozicija pabrėžė gėjų kultūros dominavimą, kuris šioje Venecijos bienalėje buvo akivaizdus kaip niekad. Žmogaus vidinio laisvėjimo kontekste tai ypač krito į akis.

Apdovanojimas Expanding Words įteiktas Singapūro paviljone pasirodančiam menininkui Mingui Wongui, kuris nagrinėja šalies kino industrijos istoriją. Ekspozicijoje rodoma ir istorinė medžiaga (kino teatrų nuotraukos, filmų plakatai, bilietai etc.), ir bandymai atkurti amerikietiškos dvasios nacionalinius filmus videoformatu. Šis kūrinys atspindi vis stiprėjančią grįžimo prie muziejinių „tikrųjų vertybių“ tendenciją, kurios atgarsius galima buvo matyti ne vienoje ekspozicijoje. Net formalios rinkinio demonstravimo tradicijos ir įranga – salės su suolais, vitrinos, vaizdai rėmuose, dokumentų išklotinės po stiklu –­ dominavo daugelyje kūrinių. Be abejo, dažnai taikomos šiuolaikinės technologijos –­­ skaitmeniniai plokšti ekranai su retransliuojamu vaizdu, projekcijomis ant lubų, grindų ir panašiai. Toks noras grįžti prie amžinų meno vertybių, mano manymu, yra daugiau imituojantis, paradoksalus ir nostalgiškas ekskursas į praeitį.

Paskutinysis apdovanojimas Translating Worlds skirtas italui Roberto Cuo­ghi’ui už garso instaliaciją ir Giardini pagrindiniame paviljone esančio vidinio kiemelio orientalistinę dvasią. Kalbėtume apie tikro ir atkartoto pojūčio dvilypumą. Ryšys tarp Vakarų ir Rytų meno tradicijų tarsi grąžina mus prie Y. Ono kūrybos ir simboliškai uždaro šį apdovanojimų ratą.

Lietuvai Venecijos bienalėje atstovavo Niujorke kuriantis Žilvinas Kempinas, kurį pristatė „Vartų“ galerija. 26 m ilgio „Tūba“ renesansinėje Scuola Grande della Misericordia bažnyčios erdvėje tarsi harmonizuoja skirtingų tūrių ritmiką, pabrėžia efemeriškus šviesos ir šešėlių kaitos niuansus. Tvirtų kolonų, santūrių sienų šaltumas ir mirguliuojančių vaizdajuosčių jautrumas sukuria emocinį kontrastą, kuris pabrėžia erdvės sakralumą. Šis minimalistinės plastikos erdvinis kūrinys atrodė savalaikis bienalės koncepcijos kontekste. Į Lietuvos ekspozicijos atidarymą atvyko oficiali LR Vyriausybės delegacija, šventinę kalbą pasakė premjeras Andrius Kubilius. Nejučia šį atidarymą lyginu su 2007-ųjų Lietuvos prisistatymu ir nominuota Nomedos ir Gedimino Urbonų kūryba. Tuomet dalyvavo gerokai daugiau užsienio svečių, galbūt tam įtakos turėjo ir menininkų, ir ŠMC komisaro Simono Reeso tiek asmeninis, tiek institucinis įdirbis... Be to, išleistas puikus Ž. Kempino kūrybos katalogas.

Paprastai save lyginame su kaimynais. Šįkart Latvijos paviljonas – trys nedidučiai kambarėliai, kuriuose tilpo net dviejų menininkų – Evelynos Deičmane ir Miko Mitrevico – darbai. Ekspozicijoje dominavo M. Mitrevico kūriniai – šilti jausmingų prisiminimų nostalgijos prisodrinti miniatiūriniai gamtos vaizdeliai, tarsi teatro maketo projektukai. Vanduo, smėlis ir besiilsinčio, svajojančio žmogaus figūra prie lango, įsitaisiusi ant kalvos ar pajūryje... Kūriniai puikiai atliepė scenografinę bienalės tendenciją.

Estijos paviljone eksponuota politizuota Kario išvaduotojo skulptūros Taline nukėlimo akcija su sovietmečio ir dabarties riaušių dokumentika. Pagrindinis akcentas – gulsčiai kybanti auksuota kario figūra. Vienoje salių net rodomas videofilmas, kaip šis konceptualus lengvo svorio objektas pučiamas vėjo virsta ir rusų tautybės piliečių atremiamas į medį, tada prieina estų policininkai... Tarp renginių, kuriuos teko matyti, tokių atvirų gyvenimo skaudulių inspiruotų kūrinių buvo nedaug.

Iš lydinčių renginių išskirčiau dvi meno kolekcijas. Palazzo Fortuny demonstruojamas papildytas Axelio Vervoordto šiuolaikinio meno rinkinys In-finitum išsiskyrė savitu ekspoziciniu nerūpestingumu. Šalia kabantys skirtingų epochų kūriniai rodomi be nuorodų (jos pateikiamos specialiuose informaciniuose lapuose), natūraliai koegzistuoja tarsi namų aplinkoje. Kita didžiulė François Pinault kolekcija pristatoma naujose buvusios muitinės patalpose itin vaizdingoje Didžiojo kanalo ir lagūnos sankirtoje. (Dėl šių patalpų taip pat kovėsi ir Peggy Guggenheim atstovai, bet pralaimėjo įtakingesniam konkurentui. P. G. muziejuje buvo pristatyta įspūdinga Roberto Rauchenbergo asambliažų paroda.) Didelėse įspūdingo aukščio salėse su vaizdingomis panoramomis pro langus eksponuojami žymieji XX a. grandai: Takashi Murakami, Cindy Sherman, Jeffas Koonsas, Richardas Princas, Marlene Dumas, Cy Twombly’s ir kiti. Ką čia sausakimša XX a. lietuvių dailės ekspozicija naujojoje Nacionalinėje galerijoje...

 

Skaitytojų vertinimai


53755. jlj2009-06-30 12:43
bent jau nera savo niekam neidomiu ir tik paciai svarbiu gyvenimo epizodu atpasakojimo ir savo subjektyviu potyriu isaukstinimo kaip pas narusyte. aisku, tikslu, nepretenzinga bet profesionalu aciu mikucionytei

53772. Trys šimtai dešimt 2009-07-01 15:11
profesionalumo pristigo tok rasant apie lietuvos paviljona. atrodo, kad autore buvo tik praeitoj bienalej

53784. op2009-07-02 12:21
o ka rasyti apie ta lietuviska pavilijona, kai jame kazkas prakishtas, cia tik mums pripudrinta, kad jis genijus, nes matote niujoreke, chikazgoje, ar paryziume gyvena ar kur ten, vienu zodziu, kazkur zemaitijoje

Parašykite savo nuomonę

Įrašykite skaičių: Trys šimtai dešimt
Vardas arba parašas:
El. pašto adresas:
Straipsnio vertinimas:

Kultūros kalendorius
nuo 2012 m. Sausio

PATKPŠS

 1
2 3 4 5 6 7 8
9 10 11 12 13 14 15
16 17 18 19 20 21 22
23 24 25 26 27 28 29
30 31  

 1 2 3 4 5
6 7 8 9 10 11 12
13 14 15 16 17 18 19
20 21 22 23 24 25 26
27 28 29  

 1 2 3 4
5 6 7 8 9 10 11
12 13 14 15 16 17 18
19 20 21 22 23 24 25
26 27 28 29 30 31  

Nuorodos


Kultūros diskusijų forumas,
Kultūros vartai,
Kultūros institucijos,
Meno galerijos,
Meno bankas 
DAILĖ“, „VILNIUS“,
7 MENO DIENOS“,
ŠIAURĖS ATĖNAI“,
LITERATŪRA IR MENAS“,
NEMUNAS“,
UŽUPIO ŽURNALAS
Lietuva internete

Rodoma versija 18 iš 18 
21:42:09 Jan 29, 2012   
May 2009 Sep 2014
Sąrašas   Archyvas   Pagalba