Literatūra ir menas

Lietuvos rašytojų sąjungos savaitraštis
Literatūra ir menas

2009-06-26 nr. 3243

| Spausdinti | Archyvas | Redakcija |


PIRMASIS 
• NIJOLĖ MILIAUSKAITĖ.
7
• KRONIKA
• KITAME NUMERYJE

KULTŪROS ŽEMĖLAPIS 
• KINO TEATRAI
• TEATRAI
• KONCERTAI
• PARODOS
• VAKARAI
• ĮVAIRŪS

AKTUALIJOS 
• ASTRIDA PETRAITYTĖ.
Jau nubyrant kasdienos apnašoms nuo Poezijos gaivalo...
8
• RITA MIKUČIONYTĖ.
Eilėse prie meno: tikrieji ir tariamieji prioritetai
3

KNYGOS 
• INESA KIVILŠA.
Kad ir nežmoniškai, svarbu – kitoniškai...
4
• DEIMANTĖ ZAILSKAITĖ.
„Esu Dievas, poetas ir moteris“
1
• NAUJOS KNYGOS
• Bibliografijos ir knygotyros centras

TEATRAS 
• DALIA MIKOLIŪNAITĖ.
Islandijos teatrų, kuriančių vaikams, apžvalga
• RIDAS VISKAUSKAS.
Pakilę skrydžiui

DAILĖ 
• MARIJA REPŠYTĖ.
Mokslas per meno prizmę

MUZIKA 
• Pasakoja PETRAS KUNCA.
„Haydno reikalavimai yra aukščiausi“
3

PAVELDAS 
• Nacionalinės dailės galerijos pirmoji paroda „Spalvų ir garsų dialogai. M. K. Čiurlionio ir amžininkų kūryba“
• Europos parke – Gintaro Karoso kūriniai

SAVAITĖ SU TV 
• SKIRMANTAS VALIULIS.
Dienos ir naktys
1

(PA)SKAITINIAI 
• MINDAUGAS PELECKIS.
Judėjimas
6

POEZIJA 
• DALIA BIELSKYTĖ.
Trioletai
10

PROZA 
• JOLANTA SEREIKAITĖ.
Ji nebuvo Karmen
4

VERTIMAI 
• ZYGMUNT HAUPT.
Balandžiai iš Teodoro aikštės
1

AKTYVIOS JUNGTYS/ŠIUOLAIKINIS MENAS 
• ANDRIUS JEVSEJEVAS.
Absurdo poetika Vidurio ir Rytų Europos dramaturgijoje
1

AKTYVIOS JUNGTYS/KULTŪROS DIS/KURSE 
• ANGELĖ RIMKUTĖ.
Virtualaus bendravimo pinklės realybėje ir Jurgos Ivanauskaitės romanuose „Ragana ir lietus“ ir „Placebas“
2

AKTYVIOS JUNGTYS/JAUNIMO PUSLAPIS 
• MINDAUGAS PELECKIS.
Islandų muzikos fenomenas: kai šviesa tampa garsu
6

KRONIKA 
• MARIJA ZAVJALOVA.
Baltų-slavų tyrinėjimų centro įkūrimas Maskvoje
5

DE PROFUNDIS
Nepriklausomas ribotos atsakomybės „Literatūros ir meno“ puslapis
 
• DONATAS PETROŠIUS.
Būtini formalumai
• ALGIRDAS SELENIS.
• Ypatingas skonis
• Recepcijos recesijos išvirkšti kailiniai su pridurkais

PARK@S 
• Architektas Algimantas Černiauskas: Viešosios erdvės – mūsų gyvenimo atspindys1
• GINTAUTAS MAŽEIKIS.
Partiškumas prieš bendruomeniškumą
4
• DANGUOLĖ ŠAKAVIČIŪTĖ.
Kraštotyros vasara. Su iškeltu drėgnu pirštu?
2
 Visuomenės protesto fenomenas Europoje ir Lietuvoje: realybė ir siekiamybė5
• Pamesti ir atrasti negatyvai2
• PARK@S IEŠKO RĖMĖJŲ2

PARK@S

Visuomenės protesto fenomenas Europoje ir Lietuvoje: realybė ir siekiamybė

[skaityti komentarus]

iliustracija
Ugniaus Ratniko piešinys

Žmogus nuo pat savo gimimo yra linkęs maištauti: vaikas, negavęs saldainio, savo protestą reiškia klyksmu ir ašaromis, turinčiomis suminkštinti gimdytojų širdis. Vėliau maišto mastai didėja – plečiasi interesai, proporcingai auga problemų piramidė, daugėja nepasitenkinimo.

Žmonės ieškojo ir tebeieško įvairių būdų, kuriais galėtų išreikšti nepasitenkinimą esama padėtimi. Anot V. Kavolio, viena iš pirmųjų aprašytų maišto formų – Šėtono maištas, kuris išreiškia individo nepasitenkinimą laisvės trūkumu visuomenėje. Vykstant civilizacijos procesams, augant individų sąmoningumo lygiui, maištas įgavo apibrėžtesnę – protesto – formą.

Protestas gali būti apibūdinamas kaip atvira reakcija į susidarusią visomenės padėtį. Protesto fenomeną galima suprasti dvejopai: kaip reiškinį savaime ir kaip reiškinį tam tikrame kontekste. Esama politinių, socialinių ir kultūrinių protestų. Jie reiškiami tam tikromis formomis – šiuolaikinėje visuomenėje dažniausiai pasitaikančios yra piketas, streikas, mitingas, o radikaliausia protesto forma – revoliucija.

Dabartiniame pasaulyje streikuojantys ir protestuojantys piliečiai tapo įprastu reiškiniu. Protestuojama prieš įvairius visuomenėje vykstančius procesus: politinius, ekonominius, kultūrinius, socialinius, religinius, protestų amplitudė plati – nuo protesto prieš euro įvedimą iki protestavimo prieš artėjančius Naujuosius metus.

Protesto kultūra Europos šalyse yra skirtinga. Vienose šalyse ji dar neišaugo iš maišto rėmų – ten nepasitenkinimas reiškiamas chaotiškai, kitose jis reiškiamas kryptingai, remiantis sąmoningumu ir bendruomeniškumu ir naudojant įvairias protesto formas. Neabejotina protesto kultūros lydere laikoma Prancūzija. Klasikinis pavyzdys – Didžioji Prancūzijos revoliucija, o absurdiškiausiu pavyzdžiu galima laikyti jau tradiciniu tapusį protestą prieš Naujuosius metus – tai protestas prieš bėgantį laiką: jo dalyviai reikalauja, kad pasaulis atsisakytų atsisveikinti su senaisiais metais ir sutikti nieko gero nežadančius naujuosius. Prancūzai linkę protestuoti prieš bet ką: transporto darbuotojai kasmet sukyla prieš pensijų mažinimą, žvejai protestuoja dėl pernelyg mažų supirkimo kainų, studentai – prieš aukštojo mokslo reformas. Kone kiekvieną savaitę Prancūzijos miestų gatvėmis marširuoja protestuojantys gyventojai. Masinėse protesto akcijose dalyvauja dauguma kokios nors srities atstovų: darbininkų, transporto sistemos darbuotojų, medikų, mokytojų – tai rodo šalies gyventojų bendruomeniškumo lygį. Dažniausia Prancūzijoje naudojama masinio protesto forma yra streikas.

Kita protestais garsėjanti šalis yra Ispanija. Šios šalies žmonėms taip pat būdingas bendruomeniškumo jausmas – pavyzdžiui, net 500 000 ispanų žygiavo Madrido gatvėmis, protestuodami prieš aborto liberalizavimo įstatymo priėmimą. Protesto dalyviai savo nepasitenkinimą reiškė dėvėdami raudonas beisbolo kepuraites, kurios simbolizavo stiprybę ir gyvybės išaukštinimą, o tūkstančiai vaikų dainavo: „Ačiū, mamyte, kad leidai man gyventi“.

Protesto kultūros užuomazgų galima rasti ir kitose Europos šalyse. Pavyzdžiui, Islandija ilgą laiką buvo laikoma viena ramiausių ir taikingiausių valstybių, bet sudėtinga šalies ekonominė ir socialinė padėtis čia inspiravo neramumus: minia maištininkų parlamento pastatą apmėtė dažais ir maisto produktais, barškino buitiniais prietaisais ir mėtė sprogstamąsias medžiagas. Šitie veiksmai tęsėsi ne vieną dieną. Galima teigti, kad šioje šalyje protesto kultūra nėra galutinai susiformavusi. Panašiai galima apibūdinti ir Latviją – garsiai nuskambėjo sausio 13 d. vykusios riaušės, kurių metu kilo nekontroliuojamos masinės muštynės, buvo niokojamas parlamento pastatas, daužomos parduotuvių vitrinos.

Kas gi vyksta Lietuvoje? Kokios protesto pasireiškimo formos būdingos mūsų visuomenei? Jei peržvelgtume Lietuvos istoriją nuo Nepriklausomybės atkūrimo, užtektų vienos rankos pirštų, norint išvardyti visus Lietuvoje vykusius didelius protestus. Tikriausiai labiausiai įsiminusia galima laikyti Baltijos kelio protesto akciją.

Kodėl Lietuva nepasižymi tokių masinių protestų kiekiu, kaip, pavyzdžiui, Prancūzija ar Ispanija? Galbūt pas mus viskas gerai ir mums nėra prieš ką protestuoti? Tokia atsakymo versija mažai tikėtina. Iš tikrųjų vienareikšmiškai atsakyti sunku. Galima teigti, kad taip yra dėl žmonių pasaulėžiūros skirtumų, nesutampančių interesų, pokyčių baimės. Galima pastebėti, kad Europos šalyse nuo mažens ugdomas bendruomeniškumo jausmas. Tik tada gali užaugti sąmoninga ir pilietiška visuomenė, galinti išreikšti savo įsitikinimus racionaliais ir pragmatiškais būdais.

Lietuva šiuo požiūriu panaši į Latviją. Nesusiformavusį bendruomeniškumo jausmą, interesų skirtingumą parodė garsiai nuskambėjęs sausio 16-osios mitingas, vėliau peraugęs į riaušes. Žmonės į mitingą ėjo vedini skirtingų motyvų: kas pasimušti, kas pasižmonėti, o kas išreikšti ir savo asmenines problemas, todėl pagrindinė protesto idėja nepasiteisino, buvo naudojama brutali jėga. Nepasiteisino ir keletas anksčiau vykusių protestų: studentų protestas prieš švietimo reformas, reklamos agentūros organizuota vidaus reikalų sistemos tarnybų pareigūnų protesto akcija, akcija prieš transporto priemonių apmokestinimą.

Metaforiškai kalbant, galima būtų teigti, kad protesto kultūros dviratį Lietuva jau pasiskolino iš Vakarų Europos, tačiau neranda pamestų dviračio pedalų, kurie padėtų šia priemone efektyviai pasinaudoti. Lietuvių dainuojančios revoliucijos pavyzdys – neprisvilęs blynas, visi kiti, deja, prisvilę – tai atspindi chaotišką mūsų protesto kultūros plėtotę.

Tačiau yra ir kitokių nuomonių – KTU politikos ir viešojo administravimo instituto direktoriaus profesoriaus A. Krupavičiaus nuomone, mūsų šalyje protestų kultūra yra susiformavusi, protestų tradicijos gana stiprios, o lietuviai dėl savo temperamentingumo Europoje vadinami Šiaurės Europos italais.

Verta pasvarstyti, ar protestas šiuolaikinėje visuomenėje apskritai yra prasminga veikla, ar ji gali duoti apčiuopiamų rezultatų? Protestai, kurie yra neparemti stipriu bendruomeniškumo jausmu, gali būti laikomi beprasmiais, nes dėl skirtingų siekių sudėtinga pasiekti norimų rezultatų ir taip pateisinti protesto idėją. Kita vertus, šalyse, kuriose protesto kultūra dar tik formuojasi, visuomenės nepasitenkinimo išraiškų negalima laikyti beprasmiais reiškiniais.

Protesto kultūra – tai nuotaikų ir idealų, kuriomis gyvena visuomenė, atspindys, viena iš bendruomeniškumo išraiškų. Sustabarėjusi, negalinti savo nuomonės išreikšti visuomenė liudija šalies kultūrinę ir politinę stagnaciją. Protesto fenomenas skatina pažangą, jis turi būti skatinamas, o ne slopinamas, todėl Lietuvos švietimo sistemoje, per žiniasklaidos ir kitas primones reikėtų diegti visuomeniškumo, bendruomeniškumo idėją.

Pabaigoje norėtume prisiminti F. Nietzsche, sakiusį, kad normos turi būti peržiūrėtos. Nors F. Nietzsche kalbėjo apie moralės normas, bet ši mintis tinkama ir kultūriniame bei politiniame kontekste. Protestas – kaip tik tinkamas būdas tai padaryti.

Parengė ŠU Humanitarinio fakulteto filosofijos ir visuomenės mokslų programos III k. studentai Jevgenija Sorokina, Rasa Lopetaitė, Viktorija Kairytė, Arlandas Makūnas, Roman Šarpanov, Eglė Jasiūnaitė

 

Skaitytojų vertinimai


53725. Kukuruznikas2009-06-28 17:58
Grazu. Saunuoliai. Gal kiek per daug pastraipu, kiek `suskilinejes" straipsnis, bet idomus.

53736. Autoriai.2009-06-29 02:38
Kazkada maniau, kad jau kur, bet "Parke" cenzura reiskiasi maziausiai. Suklydau. Straipsnio esme, jo pagrindas dinges. Geda, kad mano ir mano grupes nariu pavardes cia.

53741. pritarimas,2009-06-29 10:14
Tikrai geda. Kaip galima is straipsnio isimti tai,kas sudaro jo esme? Koks tikslas tada buvo ji deti isvis?

53744. Redaktorė Sigita2009-06-29 13:50
Mielieji autoriai, reikėtų skirti, kas yra cenzūra, o kas - straipsnio redagavimas. Tada galbūt savo darbą vertintumėt savikritiškai. Beje, stebina jūsų pasirinkimas atsistoti į anoniminių komentatorių poziciją - juk yra būdų diskutuoti civilizuotai.

53746. autoriai2009-06-29 14:22
Kodėl anoniminių? Rašome visų autorių vardu :) Tiesa, straipsnio redagavimą suprantame kaip tam tikras pataisas (stilistikos ir kt.klaidų), o ne pagrindinių dalykų pašalinimą. Jeigu klystame, pataisykite mus. Mes manome, kad jei esmė atrodo netinkama, tada neverta ir straipsnį vargti redaguojant. Tokiu atveju straipsnis netenka savo prasmės, ar gi ne taip?

Parašykite savo nuomonę

Įrašykite skaičių: Trys šimtai dešimt
Vardas arba parašas:
El. pašto adresas:
Straipsnio vertinimas:

Kultūros kalendorius
nuo 2012 m. Sausio

PATKPŠS

 1
2 3 4 5 6 7 8
9 10 11 12 13 14 15
16 17 18 19 20 21 22
23 24 25 26 27 28 29
30 31  

 1 2 3 4 5
6 7 8 9 10 11 12
13 14 15 16 17 18 19
20 21 22 23 24 25 26
27 28 29  

 1 2 3 4
5 6 7 8 9 10 11
12 13 14 15 16 17 18
19 20 21 22 23 24 25
26 27 28 29 30 31  

Nuorodos


Kultūros diskusijų forumas,
Kultūros vartai,
Kultūros institucijos,
Meno galerijos,
Meno bankas 
DAILĖ“, „VILNIUS“,
7 MENO DIENOS“,
ŠIAURĖS ATĖNAI“,
LITERATŪRA IR MENAS“,
NEMUNAS“,
UŽUPIO ŽURNALAS
Lietuva internete

Rodoma versija 18 iš 18 
21:42:05 Jan 29, 2012   
May 2009 Sep 2014
Sąrašas   Archyvas   Pagalba