Literatūra ir menas

Lietuvos rašytojų sąjungos savaitraštis
Literatūra ir menas

2009-06-26 nr. 3243

| Spausdinti | Archyvas | Redakcija |


PIRMASIS 
• NIJOLĖ MILIAUSKAITĖ.
7
• KRONIKA
• KITAME NUMERYJE

KULTŪROS ŽEMĖLAPIS 
• KINO TEATRAI
• TEATRAI
• KONCERTAI
• PARODOS
• VAKARAI
• ĮVAIRŪS

AKTUALIJOS 
 ASTRIDA PETRAITYTĖ.
Jau nubyrant kasdienos apnašoms nuo Poezijos gaivalo...
8
• RITA MIKUČIONYTĖ.
Eilėse prie meno: tikrieji ir tariamieji prioritetai
3

KNYGOS 
• INESA KIVILŠA.
Kad ir nežmoniškai, svarbu – kitoniškai...
4
• DEIMANTĖ ZAILSKAITĖ.
„Esu Dievas, poetas ir moteris“
1
• NAUJOS KNYGOS
• Bibliografijos ir knygotyros centras

TEATRAS 
• DALIA MIKOLIŪNAITĖ.
Islandijos teatrų, kuriančių vaikams, apžvalga
• RIDAS VISKAUSKAS.
Pakilę skrydžiui

DAILĖ 
• MARIJA REPŠYTĖ.
Mokslas per meno prizmę

MUZIKA 
• Pasakoja PETRAS KUNCA.
„Haydno reikalavimai yra aukščiausi“
3

PAVELDAS 
• Nacionalinės dailės galerijos pirmoji paroda „Spalvų ir garsų dialogai. M. K. Čiurlionio ir amžininkų kūryba“
• Europos parke – Gintaro Karoso kūriniai

SAVAITĖ SU TV 
• SKIRMANTAS VALIULIS.
Dienos ir naktys
1

(PA)SKAITINIAI 
• MINDAUGAS PELECKIS.
Judėjimas
6

POEZIJA 
• DALIA BIELSKYTĖ.
Trioletai
10

PROZA 
• JOLANTA SEREIKAITĖ.
Ji nebuvo Karmen
4

VERTIMAI 
• ZYGMUNT HAUPT.
Balandžiai iš Teodoro aikštės
1

AKTYVIOS JUNGTYS/ŠIUOLAIKINIS MENAS 
• ANDRIUS JEVSEJEVAS.
Absurdo poetika Vidurio ir Rytų Europos dramaturgijoje
1

AKTYVIOS JUNGTYS/KULTŪROS DIS/KURSE 
• ANGELĖ RIMKUTĖ.
Virtualaus bendravimo pinklės realybėje ir Jurgos Ivanauskaitės romanuose „Ragana ir lietus“ ir „Placebas“
2

AKTYVIOS JUNGTYS/JAUNIMO PUSLAPIS 
• MINDAUGAS PELECKIS.
Islandų muzikos fenomenas: kai šviesa tampa garsu
6

KRONIKA 
• MARIJA ZAVJALOVA.
Baltų-slavų tyrinėjimų centro įkūrimas Maskvoje
5

DE PROFUNDIS
Nepriklausomas ribotos atsakomybės „Literatūros ir meno“ puslapis
 
• DONATAS PETROŠIUS.
Būtini formalumai
• ALGIRDAS SELENIS.
• Ypatingas skonis
• Recepcijos recesijos išvirkšti kailiniai su pridurkais

PARK@S 
• Architektas Algimantas Černiauskas: Viešosios erdvės – mūsų gyvenimo atspindys1
• GINTAUTAS MAŽEIKIS.
Partiškumas prieš bendruomeniškumą
4
• DANGUOLĖ ŠAKAVIČIŪTĖ.
Kraštotyros vasara. Su iškeltu drėgnu pirštu?
2
• Visuomenės protesto fenomenas Europoje ir Lietuvoje: realybė ir siekiamybė5
• Pamesti ir atrasti negatyvai2
• PARK@S IEŠKO RĖMĖJŲ2

AKTUALIJOS

Jau nubyrant kasdienos apnašoms nuo Poezijos gaivalo...

ASTRIDA PETRAITYTĖ

[skaityti komentarus]

iliustracija
Diskutuoja Genovaitė Dručkutė ir
Naglis Kardelis

Autorės nuotrauka

Kažin ar būta tokio precedento – Rašytojo atminimui, jo kūrybos analizei skirta mokslinė konferencija surengiama vos pusmečiui tepraėjus po jo mirties? O gal ši – „Sigitas Geda: pasaulinės kultūros atlietuvinimas“, įvykusi birželio 5-ąją Kultūros, filosofijos ir meno institute, kaip tik ir bus precedentas – svarbu įvertinti Kūrėjo fenomeną, kol jis, Išėjusysis, dar taip skaudžiai (švelniai ar pan.) tebėra su mumis, kol išvis – tebėra, kol jo atvaizdo ir kūrybos tomų nenugulė „užmiršimo dulkės“... O greta su šiuo „kol“ –­ ir „jau“: jau nubyrant kasdienos apnašoms, jau išsilukštenant esminei Kūrėjo esybei...

Subjektyvūs faktoriai ir mene, ir moksle (ypač moksle apie meną) kartais būna lemiantys – ir tam dabar nesuteikiu jokios ironiškos prasmės; svarstau: kažin ar būtų šios konferencijos idėjai pakakę paties S. Gedos „imanentinės vertės“, jei ne prof. habil. dr. Antano Andrijausko, konferenciją inspiravusio ir organizavusio, „angažuotumas“: juodu su S. Geda sieja ne tiek (ne tik) kūrybos laukas, kiek –­ vaikystė prie Veisiejų ežerų...

Man regis, mokslinio (loginio-analitinio) žvilgsnio susiliejimas su „širdies žvilgsniu“ buvo (būtų ir kitos analogiškos) konferencijos privalumas. Dar gyvas emocinis ryšys su Poetu galbūt ir nepasitarnaus, guldant pranešimą į „nostrifikuojamą“ mokslinę publikaciją, bet renginiui tai suteikė papildomų „konotacijų“. Ši konferencija (bei jos popietinis posėdis) ir pradėta netradiciškai – muzikine įžanga: liaudies dainas, daugiausia dzūkų, atliko druskininkietė Birutė Zalanskaitė. O pats prof. A. Andrijauskas, skaitydamas pranešimą „S. Gedos pasaulinės kultūros atlietuvinimas kaip kalbos ir būties metafizika“, pirmiausia pabrėžė, jog tai vienas iš nedaugelio tokio masto mūsų poetų bei neprilygstamas vertėjas, kartu nesusilaikė nepasidalijęs jam pačiam tokiais brangiais bendrystės su vaikystės draugu prisiminimais. Tiesa, tai jau buvo po svečio iš Šveicarijos prof. habil. dr. Jano Peterio Locherio pranešimo „Nuo Strazdo iki Li Bo – keletas minčių apie S. Gedos poe­tikos erdves“. Turėjome galimybę patys pamėginti aprėpti Gedos poetinių autoritetų erdvę –­ buvo primintas pirmasis „riboženklis“ (1967-aisiais –­ metams praėjus po pirmosios knygelės „Pėdos“ –­­ pasirodžiusi poema „Strazdas“), o prie antrojo galėjome ir prisiliesti – gavome lapelius su eilėraščiu „Žiogas“, kuriame, paminėjus ne vieną poetą (ir Apollinaire’ą, ir Puškiną, ir Maironį, ir kitus, mums nelabai žinomus), žvilgsnis fokusuojamas į Li Bo. Pranešėjas pažymėjo logikos, alogikos ir translogikos dermę S. Gedos kūryboje, akcentuodamas: tai labai lietuviškas poetas. Matyt, renginio „psichologinės konotacijos“ kaltos, bet labiau nei šis žvilgsnis iš šalies rūpėjo „saviškių“ pranešimai. Prof. Andrijausko kalba išties provokavo ne tik mąstymą, bet ir emocijas; tai laikyčiau šių „precedentų“ privalumu – tik, gaila, žinia apie šią ne į sausą mokslinį „diskursą“ orientuotą konferenciją, matyt, plačiau nepasklido. Išties tarp klausytojų pasigedau rašytojų, artimai su „herojumi“ bendravusių plunksnos brolių, galėjusių ir be teisės į oficialius pranešimus sukurti stiprų emocinio vyksmo lauką (manau, aktyviau rašytojams įsitraukus į renginio organizavimą, jo pavadinime „atlietuvinimas“ būtų bent jau pakeistas „sulietuvinimu“ – juk ne apie turėtą, prarastą ir sugrąžintą lietuviškumą ketinta kalbėti?). Taigi prof. Andrijauskas, prisipažinęs, kad žmogui, su kuriuo vaikystėje augai, esi kur kas atlaidesnis, sužadino vaikystės lietuviškame kaime vaizdinius: įstabi gamta, skaidrūs, dar žuvimi knibždantys ežerai, bet kartu – nepritekliai, ypač gausiai vaikų knibždančiose trobose, ir nedidelės, ribotos bendruomenės ironiškas požiūris į „kitokį“, vaikams nė kiek ne mažiau būdingas nei suaugusiesiems. Pranešėjas apie tai bylojo tik užuominomis, tad šių eilučių autorė leido sau įsijausti; šiaip ar taip, buvo pasakyta: Sigitas paprastai laikydavęsis nuošaliai nuo vaikų, buvęs tylus, naivus keistuolis, bet – bet kai užsiplieksdavęs!.. o taip nutikdavę, kai berniūkščiai imdavę šaipytis iš „kitokios“ jo išvaizdos... Pranešėjas pabrėžė, kad vaikystė prie Veisiejų ežerų, vandens gelmių su paslaptingu žuvų pasauliu darė įtaką ir S. Gedos metafizinėms pajautoms. Bet ne tik „mitologinį krūvį“ turinčios žuvys rūpėjusios mažajam Gedai – stiprus buvęs ir jo prisirišimas prie „proziškos“ žemės, jos gyvūnų, vabzdžių. Tad apibendrindamas poeto „psichologinę analizę“, prof. Andrijauskas pažymėjo vidinį asmenybės prieštaringumą: „kompleksai“ čia pynęsi su didybės manija (pastarosios išraiška galima laikyti ir legendą apie švedišką savos pavardės kilmę – Gedda). Pranešėjo teigimu, „bendravimas“ su didžiaisiais pasaulio kūrėjais, vertėjo darbas S. Gedos poetinį talentą pervedė į kitą – metafizinės būties, gelminių archetipų lygmenį (tarsi iliustruojantį C. G. Jungo archetipų teoriją). Štai viename iš puikiausių S. Gedos atliktų vertimų –­ Giesmių giesmėje – susipina ir sakraliniai, ir liaudiški, erotiniai motyvai. Svarbi S. Gedai buvusi ir prancūzų poetinė tradicija – dominę būtent klajokliai, „piktžodžiautojai“ F. Villonas, Ch. Baudelaire’as, A. Rimbaud. Nuo poetinio alter ego grįždamas prie „kasdienės“ asmenybės, pranešėjas prisipažino, jog ir jį šokiruodavęs S. Gedos pasisakymų kategoriškumas, tad esą suprantama, kad turėjęs daug priešų, ilgai buvęs nepripažintas. Bet pastarąjį teiginį, replikuodamas iš salės, paneigė dr. Vytautas Rubavičius (atstovaujantis ir rašytojų, ir mokslininkų luomui): mitas, kad S. Geda sunkiai skynėsi kelią į pripažinimą, – jo talentas buvęs įvertintas iškart. Šią mintį V. Rubavičius turėjo galimybę netrukus išplėtoti, skaitydamas pranešimą „Sigitas Geda: kalbos iš(si)laisvinimas“. Anot jo, ir sovietiniai kritikai savo diplomatiškai suformuluotomis frazėmis dažnai „pridengdavo“ literatūros maištininkus. O pranešime, prisipažino V. Rubavičius, išdėstęs mintis, kilusias, išgirdus žinią, jog S. Gedos nebėra. Taigi – išnyko daugiau nei 40 metų literatūros gaivalą palaikęs poetas, kuriam pasirodžius, vienu mostu buvusios nušluotos visos sovietinės literatūrinės kalbos normos. Pranešėjas iškėlė tarsi retorinį (S. Gedos atžvilgiu gal išties aktualų) klausimą: kas ką išlaisvina – žmogus kalbą ar kalba žmogų? V. Rubavičius pats ir atsakė: poetas nepajėgtų išlaisvinti kalbos, jei pati kalba jam nesuteiktų tokios malonės. Taigi S. Geda keliavęs „kalbos dangumi, pragaru ir mariomis“. V. Rubavičiaus teigimu, S. Gedos „Strazdas“ ir pratęsė Just. Marcinkevičiaus „Donelaitį“, ir buvo jo priešingybė. Nors ir pažymėjęs sovietinių kritikų geranoriškumą, pranešėjas stebėjosi, kaip 1972-aisiais „prasprūdo“ „26 rudens ir vasaros giesmės“, griovusios visas ideologines klišes. Tai buvęs beprotiškos kūrybinės galios proveržis, apstulbinęs „sistemą“, vertęs kurį laiką nepastebėti to „apsižioplinimo“. O Giesmes pradedantis Dante’s epigrafas „Nel mezzo del cammin... („Gyvenimo nuėjęs pusę kelio, / Aš atsidūriau miško tankmėje“) bylojęs lyg koks Lemties ženklas... Dieviškų ir šėtoniškų spalvų mainymasis, anot V. Rubavičiaus, būdingas S. Gedos kūrybai. Šiaip ar taip, nuo pirmųjų publikacijų nebuvo nesuvokiančių jo reikšmingumo, jo kūrybinės jėgos.

S. Gedos rėmimąsi pirmykščiu kalbos gaivališkumu turėjome progos patirti (ne vienas – prisiminti) lingvistui ir literatūrologui iš Šiaulių universiteto prof. dr. Skirmantui Valentui pranešimą „Destrukcijos grožis (S. Gedos „Teisingojo žodžio malda“, 1991)“ iliustravus filmuotu daugelį kadaise (būtent 1991-aisiais) šokiravusiu „hepeningu“ – kai iš Poeto lūpų, skaitant Šv. Jonų bažnyčioje šį kūrinį, galiausiai ėmė sklisti tik neartikuliuoti garsai... Tiesą sakant, man buvo didelė staigmena dabar, po daugelio metų, patirti, – pranešėjui išdalijus lapelius su „Sigito malda per Šventą Bernardą į Maloningąją Mergelę, Dievo Motiną“, – jog tuokart, sėdint prieš televizorių, girdėtas emociškai įtaigus „garsynas“, pasirodo, slėpė „normalų“ prasmingą poetinį tekstą... (Atmenu, su bendradarbiais vėliau diskutavome: kažin, ar S. Gedos ir turėta tokių intencijų – „šokiruoti buržua“, ar vis dėlto jis nebuvo numatęs tokios – visus sugluminusi, iš vėžių išmušusios – savo galios). S. Valentas, komentuodamas „filmuką“, pažymėjo, kad Gedai visada rūpėję, kas slypi „anapus kalbos“.

Prof. A. Andrijausko teiginį, jog būtent vertimai atskleidė S. Gedos poetinio talento galią, iliustravo šiai kūrybinio darbo sričiai skirtų pranešimų gausa. Dr. Žilvinės Gaižutytės („Kai sava sutaria su svetima: S. Gedos vertimai sociologiniu ir kultūriniu požiūriu“) ir dr. Jadvygos Bajarūnienės („Austrų belaisvis“ S. Geda –­ Georgo Traklio poezijos vertėjas“) pranešimuose S. Geda galbūt labiau pasitarnavo kaip „iliustracija“, pirmajame aptariant įvairius vertimų sociologijos aspektus, antrajame – pristatant kontroversišką paties G. Traklio asmenybę ir jo poezijos savitumą (kartu pažymint, jog prie knygelėje publikuotų Traklio vertimų bus ranką pridėjęs ir redaktorius Antanas Gailius – čia jie tikslesni nei prieš tai publikuotieji „Pergalėje“). Dr. Odeta Žukauskienė („Kaukazo kraštai XX a. lietuvių kultūros akiračiuose ir S. Gedos kūryboje“), prisiminusi ir stipraus Kaukazo „lauko“ patrauktus M. K. Čiurlionį, V. Krėvę, A. Vienuolį-Žukauską, stabtelėjo ties S. Gedos išverstu X amžiaus armėnų sakralinio giedojimo tradicijos šedevru – Gregoro Narekacio „Sielvartingų giedojimų knyga“. Dr. Naglis Kardelis perskaitė pranešimą „Senovės Artimųjų Rytų poezijos pasaulis S. Gedos vertimuose“. Pranešėjas pažymėjo, kad S. Geda, pradėjęs versti senuosius Artimųjų Rytų tekstus (Senąjį Testamentą, šumerų, babiloniečių poeziją), prisilietė prie seniausios rašytinės, o kartu – poetinės tradicijos. Per šį senųjų tautų gaivalą jis išlaisvino ir savąjį kalbos pirmapradiškumą – štai šumerų poetiniuose tekstuose kaip tik ryški sakralumo ir vitališkumo sampyna. S. Gedai ši tradicija – žydų, šumerų, hetitų – buvusi artimesnė nei, pavyzdžiui, kinų. Darkart pabrėžta: Giesmių giesmė esąs vertimo šedevras. Nė vienos senųjų kalbų nemokėdamas – o jos ne specialistui ir sunkiai įkandamos –­ S. Geda net ir neaiškias prasminiu požiūriu originalo vietas sugebėjo „pervesti“ į šamaniškojo kalbos transo lygmenį, kai žodžių prasmė nelabai ir svarbi. Dr. Genovaitė Dručkutė, pristatydama „S. Gedą –­ Dante’s vertėją“, primiausia priminė, jog jau egzistavęs A. Churgino vertimas S. Gedos nevaržęs – jis rėmęsis nuostata, jog daugelis tautų turi po kelis, net ir keliolika literatūros šedevrų vertimų. „Į Dantę“, anot pranešėjos, S. Geda ėjęs pamažu ir nuosekliai – pirmiausia išvertęs dabar mažai kam žinomą „Naują gyvenimą“. Detaliau aptardama Dante’s „Pragaro“ vertimą, G. Dručkutė puikų stiliaus pajautimą grindė ne viena citata ar tesiog tinkamai įvestu naujadaru („dangūs mireliojo“). S. Geda, kuriam norminės kalbos nepakako, vis dėlto – anot pranešėjos –­ puikiai sutramdė formą. Taigi lietuviškajame „Pragare“ (taip pat, tikėkimės, kitose, dar rankraštyje likusiose, dalyse) ekspresyvia lietuviška leksika ataidi stiprus originalo aidas.

Neturėjau galimybės išklausyti paskutiniųjų pranešimų, bet gal ir gerai, kad negirdėjau to, kuriame žadėta aptarti S. Gedos eseistiką, – pritariu N. Kardeliui, replikavusiam, jog poetinių ir prozinių S. Gedos tekstų kokybė gana skiriasi – pastarieji nėra tokie stiprūs... Užtat džiaugiuosi turėjusi progą prisiminti Poezijos galią, gelmes, išsilaisvinimą iš kasdienės (net ir knyginės) kalbos varžtų – grįžusi paskubėjau pasirausti tarp jaunystės knygų ir išsitraukti nedidukę juosvą knygelę su paauksintu užrašu: Sigitas Geda „26 rudens ir vasaros giesmės“...

 

Skaitytojų vertinimai


53748. o?2009-06-29 21:26
buvo nulietuvinta? keistas konferencijos pavadinimas

53786. labasrytas :-) 2009-07-02 14:08
tikrai idomu

53788. piemengalys2009-07-02 20:29
ar yra išlikę filmuota medžiaga, kaip Geda skaitė Jonų bažnyčioje? gal kas galit įdėti į youtube...

53789. ap2009-07-03 08:56
Gerb. "piemengaliui"- reikia kreiptis i paminėtąjį ŠU profesorių: filmukas - jo nuosavybė. Manau, kad daug kam būtų įdomu...

53790. katė2009-07-03 09:26
Aš labai gerai prisimenu tą S. Gedos pokštą-akibrokštą.

53797. terra2009-07-04 08:52
jokio pokšto ten nebuvo, buvo vapėjimas, visi išsigando, kad Gedai pavažiavo stogas

53803. :)2009-07-04 13:39
buvo jėga:)

53813. ruta :-) 2009-07-05 13:41
bet jau pavadinima sugalvojo tai..

Parašykite savo nuomonę

Įrašykite skaičių: Trys šimtai dešimt
Vardas arba parašas:
El. pašto adresas:
Straipsnio vertinimas:

Kultūros kalendorius
nuo 2012 m. Sausio

PATKPŠS

 1
2 3 4 5 6 7 8
9 10 11 12 13 14 15
16 17 18 19 20 21 22
23 24 25 26 27 28 29
30 31  

 1 2 3 4 5
6 7 8 9 10 11 12
13 14 15 16 17 18 19
20 21 22 23 24 25 26
27 28 29  

 1 2 3 4
5 6 7 8 9 10 11
12 13 14 15 16 17 18
19 20 21 22 23 24 25
26 27 28 29 30 31  

Nuorodos


Kultūros diskusijų forumas,
Kultūros vartai,
Kultūros institucijos,
Meno galerijos,
Meno bankas 
DAILĖ“, „VILNIUS“,
7 MENO DIENOS“,
ŠIAURĖS ATĖNAI“,
LITERATŪRA IR MENAS“,
NEMUNAS“,
UŽUPIO ŽURNALAS
Lietuva internete

Rodoma versija 18 iš 18 
21:42:03 Jan 29, 2012   
May 2009 Sep 2014
Sąrašas   Archyvas   Pagalba