Literatūra ir menas

Lietuvos rašytojų sąjungos savaitraštis
Literatūra ir menas

2004-06-11 nr. 3005

| Spausdinti | Archyvas | Redakcija |


PIRMASIS 
• Franzobel.
ODĖ VILNIUI
12
• TRUMPAI1
• KITAME NUMERYJE

KULTŪROS ŽEMĖLAPIS 
• KINO TEATRAI
• TEATRAI
• KONCERTAI
• PARODOS
• VAKARAI
• ĮVAIRŪS
• LR KULTŪROS LAIDOS

AKTUALIJOS 
• PASAULIO RAŠYTOJAI APIE ANTITERORIZMĄ3
• RINKIMŲ Į EUROPOS PARLAMENTĄ PARADOKSAI
• KREIPIMASIS Į KULTŪRINĘ EUROPĄ4
• ILGIAUSIŲ METŲ

POKALBIAI 
• Su poetu, vertėju VYTAUTU P. BLOŽE kalbasi EUGENIJA VAITKEVIČIŪTĖ.
"MAN RŪPĖJO KITI VAIDINIMAI, KITOS GĖLĖS, KITI PAVEIKSLAI…"
2

KNYGOS 
• Leonas Dirmeitis.
RAŠYTOJO VARDAS IR VERTĖ
19
• PROFESIONALUS POETAS, VĖJO SIELVARTININKAS, ŠVEDIŠKAS ŠAMANAS12
• IR PADEGĖ ŠIUOS NAMUS
• EUROPEANA6
• SMULKŪS VEDYBINIAI NUSIKALTIMAI
• NAUJOS KNYGOS

LITERATŪRA 
• KNYGA, IŠAUGUSI IŠ MITO9

MUZIKA 
• Audronė Žiūraitytė.
MATSO EKO CHOREOGRAFIJOS GRIŪTIS, VARŠUVIEČIŲ SUKELTA VILNIUJE
1
• PORTRETAS: DIANA ČEMERYTĖ – "TYLIOSIOS MUZIKOS" ESTETĖ10
• Ernestas Žvaigždžius.
IŠ ASTRONOMO UŽRAŠŲ
6

TEATRAS 
• Vlada Kalpokaitė.
KARALIUI NIEKS NERAŠO?
3

DAILĖ 
• Jurgita Ludavičienė.
KADA MARŠKINIAI SAVI?
• Eglė Kačkutė.
"ĒA VA MAL CHEZ LES STANIKAS"1
4
• Gintaras Kušlys.
VYTAUTO EIGIRDO TAPYBA KAUNO ARCHITEKTŲ NAMUOSE
1

ŠIUOLAIKINIS MENAS 
• VIDEOVARTOTOJŲ NUOMONĖ APIE VIDEOMENĄ IŠ RUSIJOS, SUOMIJOS IR ŠVEICARIJOS11
• ŠVEICARŲ VIDEOLAUKIAMASIS. ŽIŪRI IR LAUKI GERO VIDEOKŪRINIO.

POEZIJA 
• ALVYDAS AUGUSTINAS JEGELEVIČIUS12

PROZA 
• Jonas Mikelinskas.
NESUVALKIETĖ
1
 Jonas Mikelinskas.
MUSĖ ANT PEILIO
• Jonas Mikelinskas.
VYRŲ DIKTATŪROS GALAS
12

VERTIMAI 
• MIRON BIAłOSZEWSKI2

PAVELDAS 
• KOKIUS ATKURSIME VALDOVŲ RŪMUS? ARCHITEKTŪRINIŲ ANALOGŲ BEIEŠKANT3

JAUNIMO PUSLAPIS 
• RIMANTė KULVINSKYTė.
LIETUVIŠKOJI PABLO PICASSO REINKARNACIJA
4
• KIEKVIENAS BUVO VISATA21

AKTYVIOS JUNGTYS 
• Apie eksperimentinės muzikos bandymus visuomeniniam poligone kalbasi Vaiva ir Lukas Devita.
IEŠKANT INTUITYVIOS MUZIKOS
7

KRONIKA 
• BIRŽELIO ŽVAIGŽDĖS
• in memoriam.
GRIGORIJUS OZEROVAS (1940.X.28 – 2004.V.29)
1
• PATAISYKIME NETIKSLUMĄ1

DE PROFUNDIS 
• RETRO NONSENSAI4

PROZA

MUSĖ ANT PEILIO

Jonas Mikelinskas

[skaityti komentarus]

Viskas tikriausiai būtų buvę kitaip, jeigu ne taip greitai ir ne taip aklai būtų bėgęs laikas. Tąsyk tu labai skubėjai: mat užgriuvo šimtas darbų ir ne ką mažiau bėdų. Todėl susierzinai, kad virtuvėje nieko nėra ant stalo, nors seniai laikas buvo apsiprasti, kad žmona ilgiau guli ligoninėje, negu pluša virtuvėje, o sūnus nepaliauja diskutavęs diskotekoje. O dar čia nežinia kaip įstrigęs rankoje duonriekis peilis, kurį akys apžiūrinėjo, lyg pirmą kartą gyvenime regėtų. Apžiūrinėjo ir nežinojo, ką su juo daryti – riekti ar pjauti. Netgi tu nesumojai, ką iš viso žmonės su tokiais peiliais daro. Ir to dar betrūko, – tas peilio ašmenų galas buvo taukuotas ar meduitas, kadangi nusileidusi ant jo musė nebeįstengė pakilti. Tupėjo ir gailiai, rudeniškai zirzė, nors buvo pats pavasario gražumas. Ne, to peilio galas buvo ne taukuotas, o meduitas, pagaliau tu priėjai toli siekiančią išvadą: lengviau įklimpti ir sunku pakilti nuo klampaus, saldaus daikto. Reikėtų patikrinti. O kaip? Žinoma, tik liežuviu. Bet va ta muspalaikė! Tad nei nuvaikysi, nei palaižysi. Tu papūtei jai į uodegą. Bet tik sušiaušei jos kūbrį. Lyg ir pasidarė daugiau vietos ant to peilio ašmenų galo. Netgi prieš įstrigusią lange saulę sublizgo. Taigi beliko tik įsitikinti, ar iš tikrųjų tas peilio galas meduitas. Na, žinoma, ir prisilietei pačiu liežuvio galu. Galu prie galo! Prisilietei tai prisilietei, bet kur dingo muspalaikė? Nebėra! Medaus skonis burnoje, o musė ne danguje. Še tau, kad nori. Tai kur ji dabar? Jeigu nėra ant peilio galo, nenukrito nuo stalo, neskraido palubėj, tai tik burnoje, tai tik gerklėje nusėdo. O gal jau ir į pilvą ar net pačius plaučius nusikraustė. Lyg tyčia tu pajutai ir kažkokį saldžiarūgštį krebždesį galugerkly. Iš pradžių tu to krebždesio tik klauseisi ir lūkuriavai, bet nepanikavai. Tačiau pamažu ne juokais susirūpinai. O jeigu ji prisigėrusi nuodų nuo to saldaus "Aerodromo", kuris virtuvėje dar vis lyg koks skuduras kabo? Juk ta nuodvasa buvo leisgyvė. Va ir šleikštus saldumas galugerkly augo, stiprėjo. Ir sklido jis po visą kūną. Kažkoks keistas, negirdėtas neregėtas saldumas, kuris kibiomis muspalaikės kojomis ėmė šmirinėti po visą kūną, šonu ar lipniu snukiu užkliudydamas net pačią širdį. Tavo oda pašiurpo, sumedėjo, pasidarė tavo ir kartu ne tavo. Svetima! Staiga ir širdis stabtelėjo ar įsiklausė. O gal tik kažkam pasiruošė. Vėl suplakė, bet nebetvirtai, abejodama. Suskato permušinėti. Reikėjo tau ką nors daryti. O ką? Ką nors! Tu ėmei kriaukšėti. Kriaukšėjai iš pradžių atsargiai, tarsi bijodamas išspjauti širdį, kuri įstrigo galugerkly ir ten su kažkuo tąsėsi – gal su plaučiais, o gal ir su tulžim. Ir vis dėlto tu įsismaginai ir kriaukšėjai kaip koks užsirijęs katinas. Kaskart vis atkakliau, nuožmiau. Ašarodamas, seilėdamasis, aikčiodamas, pirsčiodamas. Bet tokiu savo uolumu tą šlykštynę – kokią šlykštynę? – tik dar labiau išerzinai, įsiutinai. Ji ėmė deginti gomurį, aiškiai išsiduodama, kad buvo tų nuodų prisilaižiusi iki vėmulio. Nuo apsinuodijimo vienintelis vaistas – vanduo! Tu prisiminei prieš tūkstantį metų mirusios senolės žodžius ir it išdegęs akis puolei prie kriauklės, atsukai čiaupą ir paleidai vandenį. Apžiojai čiaupą ir užsikosėjai, užspringai. Ėmė dusinti. Tu atvirtai aukštielninkas ant grindų ir ėmei žiaukčioti. Dabar tau atrodė, kad gerklėje, pilve, plaučiuose ir visame kūne ne tik ta viena nusususi muspalaikė, bet ištisas jų tabūnas.

Nežinia, kuo tas viskas būtų baigęsi, jeigu nebūtų grįžęs iš savo diskotekos ar dar kokios abrakadabros tavo sūnus. Jis pirmiausia sustabdė vandenį, po to pakėlė tave nuo šlapių grindų lyg kokią žliugsinčią mazgotę ir nudrėbė ant kėdės. Tu, tarsi kažką nujausdamas, atsikvošėjai ir, įsikibęs abiem rankom į stalo briauną, įsistebeilijai į vieną tašką. Tas taškas buvo musė, kuri vis artėjo. Artėjo ir didėjo, palikdama paskui save aiškų gelsvą... saldų šleifą. Tu persižegnojai, bet ta muspalaikė ne tik nesustojo, bet dar paspartino tą artėjimą. Tada tu visa gerkle subliovei:

– Štėš, šlykštyne!

Tačiau didmusė nesustojo. Tau nieko kita neliko, kaip vėl atsidurti ant grindų, pakelti akis į lubas ir filosofiškai tarti:

– Viešpatie, viskas būtų buvę kitaip, jeigu ne taip greit ir ne taip aklai būtų bėgęs laikas!

2003 m. balandis

 

Parašykite savo nuomonę

Įrašykite skaičių: Trys šimtai dešimt
Vardas arba parašas:
El. pašto adresas:
Straipsnio vertinimas:

Kultūros kalendorius
nuo 2012 m. Sausio

PATKPŠS

 1
2 3 4 5 6 7 8
9 10 11 12 13 14 15
16 17 18 19 20 21 22
23 24 25 26 27 28 29
30 31  

 1 2 3 4 5
6 7 8 9 10 11 12
13 14 15 16 17 18 19
20 21 22 23 24 25 26
27 28 29  

 1 2 3 4
5 6 7 8 9 10 11
12 13 14 15 16 17 18
19 20 21 22 23 24 25
26 27 28 29 30 31  

Nuorodos


Kultūros diskusijų forumas,
Kultūros vartai,
Kultūros institucijos,
Meno galerijos,
Meno bankas 
DAILĖ“, „VILNIUS“,
7 MENO DIENOS“,
ŠIAURĖS ATĖNAI“,
LITERATŪRA IR MENAS“,
NEMUNAS“,
UŽUPIO ŽURNALAS
Lietuva internete

Rodoma versija 11 iš 11 
21:41:54 Jan 29, 2012   
Jan 2011 Jan 2013
Sąrašas   Archyvas   Pagalba