Literatūra ir menas

Lietuvos rašytojų sąjungos savaitraštis
Literatūra ir menas

2004-06-11 nr. 3005

| Spausdinti | Archyvas | Redakcija |


PIRMASIS 
• Franzobel.
ODĖ VILNIUI
12
• TRUMPAI1
• KITAME NUMERYJE

KULTŪROS ŽEMĖLAPIS 
• KINO TEATRAI
• TEATRAI
• KONCERTAI
• PARODOS
• VAKARAI
• ĮVAIRŪS
• LR KULTŪROS LAIDOS

AKTUALIJOS 
• PASAULIO RAŠYTOJAI APIE ANTITERORIZMĄ3
• RINKIMŲ Į EUROPOS PARLAMENTĄ PARADOKSAI
• KREIPIMASIS Į KULTŪRINĘ EUROPĄ4
• ILGIAUSIŲ METŲ

POKALBIAI 
• Su poetu, vertėju VYTAUTU P. BLOŽE kalbasi EUGENIJA VAITKEVIČIŪTĖ.
"MAN RŪPĖJO KITI VAIDINIMAI, KITOS GĖLĖS, KITI PAVEIKSLAI…"
2

KNYGOS 
• Leonas Dirmeitis.
RAŠYTOJO VARDAS IR VERTĖ
19
• PROFESIONALUS POETAS, VĖJO SIELVARTININKAS, ŠVEDIŠKAS ŠAMANAS12
• IR PADEGĖ ŠIUOS NAMUS
• EUROPEANA6
• SMULKŪS VEDYBINIAI NUSIKALTIMAI
• NAUJOS KNYGOS

LITERATŪRA 
• KNYGA, IŠAUGUSI IŠ MITO9

MUZIKA 
• Audronė Žiūraitytė.
MATSO EKO CHOREOGRAFIJOS GRIŪTIS, VARŠUVIEČIŲ SUKELTA VILNIUJE
1
• PORTRETAS: DIANA ČEMERYTĖ – "TYLIOSIOS MUZIKOS" ESTETĖ10
• Ernestas Žvaigždžius.
IŠ ASTRONOMO UŽRAŠŲ
6

TEATRAS 
• Vlada Kalpokaitė.
KARALIUI NIEKS NERAŠO?
3

DAILĖ 
 Jurgita Ludavičienė.
KADA MARŠKINIAI SAVI?
• Eglė Kačkutė.
"ĒA VA MAL CHEZ LES STANIKAS"1
4
• Gintaras Kušlys.
VYTAUTO EIGIRDO TAPYBA KAUNO ARCHITEKTŲ NAMUOSE
1

ŠIUOLAIKINIS MENAS 
• VIDEOVARTOTOJŲ NUOMONĖ APIE VIDEOMENĄ IŠ RUSIJOS, SUOMIJOS IR ŠVEICARIJOS11
• ŠVEICARŲ VIDEOLAUKIAMASIS. ŽIŪRI IR LAUKI GERO VIDEOKŪRINIO.

POEZIJA 
• ALVYDAS AUGUSTINAS JEGELEVIČIUS12

PROZA 
• Jonas Mikelinskas.
NESUVALKIETĖ
1
• Jonas Mikelinskas.
MUSĖ ANT PEILIO
• Jonas Mikelinskas.
VYRŲ DIKTATŪROS GALAS
12

VERTIMAI 
• MIRON BIAłOSZEWSKI2

PAVELDAS 
• KOKIUS ATKURSIME VALDOVŲ RŪMUS? ARCHITEKTŪRINIŲ ANALOGŲ BEIEŠKANT3

JAUNIMO PUSLAPIS 
• RIMANTė KULVINSKYTė.
LIETUVIŠKOJI PABLO PICASSO REINKARNACIJA
4
• KIEKVIENAS BUVO VISATA21

AKTYVIOS JUNGTYS 
• Apie eksperimentinės muzikos bandymus visuomeniniam poligone kalbasi Vaiva ir Lukas Devita.
IEŠKANT INTUITYVIOS MUZIKOS
7

KRONIKA 
• BIRŽELIO ŽVAIGŽDĖS
• in memoriam.
GRIGORIJUS OZEROVAS (1940.X.28 – 2004.V.29)
1
• PATAISYKIME NETIKSLUMĄ1

DE PROFUNDIS 
• RETRO NONSENSAI4

DAILĖ

KADA MARŠKINIAI SAVI?

Jurgita Ludavičienė

[skaityti komentarus]

iliustracija
Eglė Strielčiūnaitė, Vytautas Michelkevičius. "Savi marškiniai arčiau kūno: objektas viduje". 2003–2004

Lietuviškos tekstilės Meka pastarąjį dešimtmetį tapo Kaunas: tarptautinės tekstilės parodos, vykstančios šiame mieste, kiekvieną kartą pagrįstai vertinamos kaip išskirtinis reiškinys taikomosios (ir ne tik) dailės srityje, leidžiantis susipažinti su tuo, kas nauja sukurta užsienyje ir Lietuvoje, įvertinti vietinius autorius platesniame kontekste et cetera. Laikinajai sostinei įtvirtinus tekstilės pozicijas, tikrajai sostinei ambicijos neleido tyliai pasitraukti. Tekstilės srityje dirbančių autorių pakanka, kad būtų galima parodas rengti ne kartą per dvejus metus Kaune, o kasmet: vienais metais – Vilniuje, kitais – Kaune. Ir rodyti yra ką; kūrybingų, įdomių, išsiskiriančių autorių pakaks abiem parodoms, svarbu tik pasirinkti skirtingas koncepcijas, o Vilniaus ir Kauno tekstilės mokyklos ir taip skiriasi. Taigi buvo nuspręsta tekstilės parodas priartinti prie Vilniaus, t.y. "marškinius prie vilnietiškojo kūno": eksponuojant apsiriboti tik lietuvių autoriais bei siūlyti jiems apmąstyti naujovės ir tradicijos santykį šiuolaikinėje tekstilėje. LDS galerijoje "Arka" atidaryta tekstilės meno bienalė "Savi marškiniai arčiau kūno" ir demonstruoja, kas iš viso šio sumanymo išėjo. "Savus marškinius" galima suvokti ir interpretuoti įvairiai. Tiesiogiai teritorine prasme – jog tai "vilnietiškoji" tekstilė, dar tiesmukiau – eksponuojant marškinius, arba metaforiškiau – "savus marškinius" traktuojant kaip lietuviškumą, kultūrinį savitumą, tradicijų tasą ar emocinę savastį. "Arkoje" vietos pakanka visokioms interpretacijoms – tarp jų ir pačioms netikėčiausioms.

XXI a. tekstilė gali atspindėti įvairiausias menines kryptis; ji ženkliška ir abstrakti, skulptūriška ir mobili. Iš tekstilės tam tikru atžvilgiu liko tik vardas: vaizdajuostėje užfiksuotas audimo procesas ar kilimas, siūlai, kuriais suraišiotas šiaudų gniužulas, – visa, kas rišta, pinta, austa, kas tiesiogiai ar asociatyviai su tuo susiję, – galima vadinti tekstile. Visgi bemaž kiekvienoje tekstilės parodoje tenka vis iš naujo su džiaugsmu įsitikinti, kad konceptualumas puikiai dera su tradicijų ir amato puoselėjimu. Rankų darbas išlieka, primindamas kasdieninį sėdėjimą prie staklių (su nuoroda į sulinkusias nugaras, sau, o paskui dukroms krautus kraičius), vakarus su vąšeliu ar virbalais, kurie sovietmečiu buvo bemaž kiekvienos moters kasdienybės atributai, o dabar atiduoti į specialisčių rankas, nes siūlai brangsta, o gatavi daiktai pinga, ir reta kuri taip didžiai vertina energiją, įdėtą į megztinį ar šaliką, kad aukotų mezgimui menką laisvalaikį. O tekstilininkės dirba toliau. Taigi ir kūriniuose moteriškumo dimensija ryški: pavyzdžiui, pavadinimuose "Jei užmigsiu, neišgirsiu, kaip išeini" (Lina Šaduikytė), "Labas rytas, brangusis" (Monika Žaltauskaitė-Grašienė, vyriškų marškinių apykaklę "išpuošusi" skutimosi peiliukais, – sunku įsivaizduoti kokį nors "brangųjį", besiruošiantį priartinti šiuos marškinius prie kūno), "8 moterys" (Eglė Ganda Bogdanienė, surinkusi nepaprastai gražių brandžių moterų kolekciją; jų fotografijos koketiškai ir paslaptingai šypsosi iš už rožėmis ištapyto balto šilko); motyvuose – moterys visuomet arčiau atminties (giminės, tradicijų, ritualų). Todėl parodoje kaip visuomet nestinga aliuzijų į praeitį, prisiminimų ir nuojautų. Lyrizmo, emocijų, sugebėjimo balansuoti tarp dygios ironijos ir noro nieko neįžeisti.

Taigi – kada vis dėlto marškiniai savi? Sakykim, kas arčiausiai: tada, kai jie nuausti savo rankomis. Taip, kaip daro mūsų tekstilės klasikas Feliksas Jakubauskas, demonstruodamas tradicinius gobelenus, kurie tačiau dėl nesubalansuoto spalvų ir kompozicijos sprendimo atrodo lyg rastinukai šiaip jau subtiliai ir konceptualiai dirbančio maestro kūrybos kontekste. Arba Mina Babenskienė. Arba Danutė Kvietkevičiūtė, leidžianti išaustam veidui išryškėti pilkšvame siūlų rūke. Arba Vladas Daškevičius, kurio kūrinį galima eksponuoti dėl audimo technikos tobulumo (tikiu tuo, ką sako specialistės), taigi rankų darbo atžvilgiu viskas gerai, bet tikrai ne meno požiūriu. Kalbant apie meniškumą, "audėjų" grupėje tarsi povas tarp balandžių neabejotinai išsiskiria Žydrė Ridulytė, kurios audinys iš tolo rusvai žvilga galerijos salėje. Žvilga todėl, kad nuaustas iš varinės vielos, atrodančios kaip paprasčiausias liureksas, kol palieti – ir pajunti pagarbą autorei, sugebėjusiai nelauktu minties posūkiu pakeisti medvilninį siūlą metaliniu ir dar visa tai išausti. Audinys įgauna fizinį svorį ir apimtį, iš efemeriškos medžiagos tapdamas savotiška kolona, "paminklu audėjai". Netikėtai paradoksalus ir Agnietės Janušaitės darbas "Baltasis audinys" – tradicinis lietuviškas lininis rankšluostis, iš pirmo žvilgsnio atrodantis, tarsi būtų sulaistytas juodu tušu. Tačiau bjauri dėmė, lyg voras išsiplėtusi rankšluosčio kampe, taip pat išausta, kaip ir visi subtiliausi pilkšvumo atspalviai, pereinant nuo juodos į baltą. Tradicija su švelniais "bjaurumo estetikos" ir ironijos niuansais.

Dar marškiniai savi tuomet, kai jie kabo tavo rūbų spintoje, t.y. tiesiog tuomet, kai juos nešioji. Nešiojamų marškinėlių etiketes pateikia Barbora Gediminaitė, iš jų suformavusi margus marškinėlius – tarsi globalizuotos šių dienų rūbų prekybos simbolį. Visgi šios iš viso pasaulio prekyviečių atkeliavusios etiketės ir menamas jų savininkės lietuvaitės kūnas sudaro gana sąmojingą kontrastą – ką įgyja ar praranda lietuviškas identitetas, apvilktas kosmopolitiniu T-shirtu? Skareles, kadaise galbūt nešiotas močiutės ar kokios giminaitės, kažkodėl komplikuotai įkomponuotas į rombus, eksponuoja Gražina Škikūnaitė; gaila, bet darbas taip ir lieka hermetiškas – nieko nesakantis, o gal neturintis ką pasakyti. Zita Inčirauskienė nepagailėjo jau visai artimo savo kūnui objekto – gipsinių rankos ir kojos "išnarų" (tiesą sakant, negaliu garantuoti, jog tai tikrai autorės kūno "įdėklai", jie galėjo priklausyti ir kam nors kitam). Papuošti kaligrafiškais pamušalais, šie buvę gipsiniai drabužiai tapo skulptūriniais objektais. Kūniškąją liniją išlaiko ir Lina Jonikė, kruopščiai mėlynais siūlais ant čiužinio išsiuvinėjusi mėnesinių pėdsakus; tik ironija išlieka aliuzijos pavidalu – aliuzijos į nesiliaujančias įvairausių įklotų reklamas, kuriose būtina ant jų pilti mėlyną skystį.

Dar lieka amžinoji lietuviškumo, tautinio identiteto tema; nors ji tam tikrais aspektais paliesta ir jau aprašytuose darbuose, tačiau kai kurie kūriniai skirti jai tiesiogiai. Jūratė Petruškevičienė, iš daugelio gražiai baltais siūlais apnertų nosinių padariusi vieną didelę ir užmezgusi kampe mazgą, siūlo neaišku ką: "завязать с традицией" ar užrišti mazgelį tam, kad tradicija neliktų užmiršta? Inga Betuža-Bertuža verčia prisiminti baltus kilimėlius, ant kurių mėlynais siūlais būdavo išsiuvinėtas koks nors išmintingas posakis. Ant vieno – katė su naščiais, tėtis katinas prie vandens siurblio ir ruošiamas prausti katinėlis. "Labas rytas", – parašyta ant kilimėlio, kadaise turbūt puošusio jaukią kokios nors šeimininkės virtuvę, o dabar apkraštuoto mėlynlangėmis medžiagomis, kabančio galerijoje. Pokarinis naminis kičas virsta XXI a. menu – gal ne iki galo, per maža sarkazmo, ir tasai virsmas pernelyg aiškiai neišreikštas. Bet dar po dvidešimties metų tokius kilimėlius iš lietuviško kaimo jau teks siuvinėti pačioms menininkėms, kadangi jie liks tik prisiminimuose. Panašiai šiek tiek ironizuoti lietuvišką mentalitetą, tik šįkart religiniu aspektu, bando Kristina Karvelytė, austą liūdno veido liaudišką mariją derindama su medžiagine lelija, kokiomis puošiami laidotuvių vainikai. "Marijų ir lelijų Lietuva", – skelbia pavadinimas; dėl to sunku būtų ginčytis, ir giesmių, ir ašaringų gestų Lietuvoje daugiau, negu reikia, tačiau kukliam darbeliui poveikio jėgos aiškiai pristigo. Virginija Degenienė širdį iš lietuviškos trispalvės uždaro į perregimą torsą; ar lietuviškai širdžiai ankšta kūne, – autorė smulkiau neaiškina. "Душе осточертела /сплошная оболочка /с ушами и глазами /величиной в пятак /и кожей, шрам на шраме /надетой на костяк", – jeigu tikėsime paslaugiai atminties pakištomis Arsenijaus Tarkovskio eilutėmis. Trispalvė širdis narve tuo tarpu jokios dvasinės traumos nereprezentuoja. Šiaip sau – kabo ir tiek. Lauros Keblytės siūlomas energijos šaltinis - sąžiningai išaustas natūralistinis grietinės indelis ant geltono fono su juodais ratilais, keliančiais asociacijas ir su taikiniu, kurio centre kaip prizas – ta pati grietinė, ir su spinduliais. Pirkime prekę lietuvišką?

O bene labiausiai netikėtą požiūrį į temą šįkart išreiškia Eglė Strielčiūnaitė ir Vytautas Michelkevičius, kuriems nereikėjo nei rišti, nei austi. Pakako įkalbėti autobusų vairuotojus įsileisti menininkus į kabinas ir nufotografuoti jų asmeninę erdvę. Iš tiesų, kiekvienas vairuotojas ankštą savo autobuso kabiną dekoruoja pagal savo skonį ir gyvenimo supratimą: čia ir plastikinių gėlių girliandos, ir trispalvė, ir įvairiausių šalių banknotų bei vėliavėlių kolekcijos, ir nuotraukos, ir žvėriukai-talismanai, ir dar daugybė visko. Tai ir yra savi marškiniai, kurie arčiausiai kūno. Banalūs, kičiniai, perkrauti, tačiau tikrai savi kiekvienam vairuotojui, jo namai reisuose, kuriuos pasiimi su savim ir kurie užtai turi atspindėti viską, kas tau brangu. O jau iš to kurti meną su distancijos pagalba – autorių reikalas.

Savi vilnietiški marškiniai atrodo tiek tradiciškai, tiek ir moderniai; tarptautinio Kauno ir lietuviško Vilniaus tandemas turėtų dar labiau suaktyvinti ir taip jau margą, kūrybingą ir išradingą lietuviškos tekstilės areną. Ir tada bus ko laukti kiekvienais metais.

 

Parašykite savo nuomonę

Įrašykite skaičių: Trys šimtai dešimt
Vardas arba parašas:
El. pašto adresas:
Straipsnio vertinimas:

Kultūros kalendorius
nuo 2012 m. Sausio

PATKPŠS

 1
2 3 4 5 6 7 8
9 10 11 12 13 14 15
16 17 18 19 20 21 22
23 24 25 26 27 28 29
30 31  

 1 2 3 4 5
6 7 8 9 10 11 12
13 14 15 16 17 18 19
20 21 22 23 24 25 26
27 28 29  

 1 2 3 4
5 6 7 8 9 10 11
12 13 14 15 16 17 18
19 20 21 22 23 24 25
26 27 28 29 30 31  

Nuorodos


Kultūros diskusijų forumas,
Kultūros vartai,
Kultūros institucijos,
Meno galerijos,
Meno bankas 
DAILĖ“, „VILNIUS“,
7 MENO DIENOS“,
ŠIAURĖS ATĖNAI“,
LITERATŪRA IR MENAS“,
NEMUNAS“,
UŽUPIO ŽURNALAS
Lietuva internete

Rodoma versija 11 iš 11 
21:41:43 Jan 29, 2012   
Jan 2011 Jan 2013
Sąrašas   Archyvas   Pagalba