Literatūra ir menas

Lietuvos rašytojų sąjungos savaitraštis
Literatūra ir menas

2004-06-11 nr. 3005

| Spausdinti | Archyvas | Redakcija |


PIRMASIS 
• Franzobel.
ODĖ VILNIUI
12
• TRUMPAI1
• KITAME NUMERYJE

KULTŪROS ŽEMĖLAPIS 
• KINO TEATRAI
• TEATRAI
• KONCERTAI
• PARODOS
• VAKARAI
• ĮVAIRŪS
• LR KULTŪROS LAIDOS

AKTUALIJOS 
• PASAULIO RAŠYTOJAI APIE ANTITERORIZMĄ3
• RINKIMŲ Į EUROPOS PARLAMENTĄ PARADOKSAI
• KREIPIMASIS Į KULTŪRINĘ EUROPĄ4
• ILGIAUSIŲ METŲ

POKALBIAI 
• Su poetu, vertėju VYTAUTU P. BLOŽE kalbasi EUGENIJA VAITKEVIČIŪTĖ.
"MAN RŪPĖJO KITI VAIDINIMAI, KITOS GĖLĖS, KITI PAVEIKSLAI…"
2

KNYGOS 
• Leonas Dirmeitis.
RAŠYTOJO VARDAS IR VERTĖ
19
• PROFESIONALUS POETAS, VĖJO SIELVARTININKAS, ŠVEDIŠKAS ŠAMANAS12
• IR PADEGĖ ŠIUOS NAMUS
• EUROPEANA6
• SMULKŪS VEDYBINIAI NUSIKALTIMAI
• NAUJOS KNYGOS

LITERATŪRA 
• KNYGA, IŠAUGUSI IŠ MITO9

MUZIKA 
• Audronė Žiūraitytė.
MATSO EKO CHOREOGRAFIJOS GRIŪTIS, VARŠUVIEČIŲ SUKELTA VILNIUJE
1
• PORTRETAS: DIANA ČEMERYTĖ – "TYLIOSIOS MUZIKOS" ESTETĖ10
• Ernestas Žvaigždžius.
IŠ ASTRONOMO UŽRAŠŲ
6

TEATRAS 
 Vlada Kalpokaitė.
KARALIUI NIEKS NERAŠO?
3

DAILĖ 
• Jurgita Ludavičienė.
KADA MARŠKINIAI SAVI?
• Eglė Kačkutė.
"ĒA VA MAL CHEZ LES STANIKAS"1
4
• Gintaras Kušlys.
VYTAUTO EIGIRDO TAPYBA KAUNO ARCHITEKTŲ NAMUOSE
1

ŠIUOLAIKINIS MENAS 
• VIDEOVARTOTOJŲ NUOMONĖ APIE VIDEOMENĄ IŠ RUSIJOS, SUOMIJOS IR ŠVEICARIJOS11
• ŠVEICARŲ VIDEOLAUKIAMASIS. ŽIŪRI IR LAUKI GERO VIDEOKŪRINIO.

POEZIJA 
• ALVYDAS AUGUSTINAS JEGELEVIČIUS12

PROZA 
• Jonas Mikelinskas.
NESUVALKIETĖ
1
• Jonas Mikelinskas.
MUSĖ ANT PEILIO
• Jonas Mikelinskas.
VYRŲ DIKTATŪROS GALAS
12

VERTIMAI 
• MIRON BIAłOSZEWSKI2

PAVELDAS 
• KOKIUS ATKURSIME VALDOVŲ RŪMUS? ARCHITEKTŪRINIŲ ANALOGŲ BEIEŠKANT3

JAUNIMO PUSLAPIS 
• RIMANTė KULVINSKYTė.
LIETUVIŠKOJI PABLO PICASSO REINKARNACIJA
4
• KIEKVIENAS BUVO VISATA21

AKTYVIOS JUNGTYS 
• Apie eksperimentinės muzikos bandymus visuomeniniam poligone kalbasi Vaiva ir Lukas Devita.
IEŠKANT INTUITYVIOS MUZIKOS
7

KRONIKA 
• BIRŽELIO ŽVAIGŽDĖS
• in memoriam.
GRIGORIJUS OZEROVAS (1940.X.28 – 2004.V.29)
1
• PATAISYKIME NETIKSLUMĄ1

DE PROFUNDIS 
• RETRO NONSENSAI4

TEATRAS

KARALIUI NIEKS NERAŠO?

Vlada Kalpokaitė

[skaityti komentarus]

iliustracija
Spektaklio "Madagaskaras" scena

Taip pasivadino straipsnis apie šių metų Naujosios dramos akciją, galvoje įkyriai sukantis rusų grupės "B2" dainos eilutėms (kurias jiems turbūt "šnabždėjo" Gabrielis Garcia Marquezas): "Большие города /Пустые поезда /Ни берега, ни дна /Все начинать сначала /Холодная война /И время как вода /Он не сошел с ума /Ты ни чего не знала... /Полковнику никто не пишет /Полковника никто не ждет…"

Šis truputį "popsėjančio" rusų roko motyvas kažkodėl įgarsino sąmonėje ir epizodus iš "cezario grupės" spektaklio "Už geresnį pasaulį" (geras "spyris" į per minkštas vietas civiliams, kariaujantiems ant sofų prie televizorių…), ir – tiesa, sidabrine intonacija – "Nusiaubtos šalies" scenas, kai karalienė Gineverė rašė laiškus karaliui Artūrui. Ant ore kabančių voratinklio plonumo nematomų gijų. Čia pat suliepsnojančių ir pranykstančių…

Šįkart nekalbėsiu apie utopijas – nors akcijos sumanytojai kaip visada maloniai pasiūlė koncepcinę renginio ašį. Suvėrė ant jos spektaklius kaip žiedus, vikriai mestelėjo į orą ir žino, kad tomis pačiomis ašimis ginkluoti juos sugaudys.

Sąmonės periskopai, iš žodžių, vaizdų, žvilgsnių šifruočių įvertinantys festivalinių veiksmų strategiją, padiktavo visai kitas schemas.

Apie karą, Karą, karus, beprasmybę, Prasmę, letarginį įsisiurbimą į viršelių ar ekranų saldžiuosius "vandenėlius", apakimą nuo glaistytų paviršių nešviesos, kuri tegali gydyti tavo paties langą ar sieną.

Tai nėra antiutopija – nuolankus terminas apibūdinti tam, kas "netyčia" ėmė ir sugriovė idealus. Tai – gryno pavidalo, šiurpi, nutinkanti, užgriūvanti ir sugriaunanti idealybė. Partizaninis idealų karas, vykęs visur ir visada. Tai, kad jis turi kokius nors apibrėžtus geografinius ar laikinius rėmus, – tūkstantis ir viena iliuzija.

Ką tik pasibaigusios akcijos įvykiai (skaitymai, eskizai – pamažu darosi nebesvarbu, kaip visa tai vadinasi) buvo "visokie" – visokių kūrimo stadijų, skirtingų pradinių sąlygų (tekstas, aktorių ir režisierių susitikimai) ir skirtingų perspektyvų. Žinoma, kiek tas perspektyvas gali numatyti (kartais atrodo, kad gali, bet ima ir paaiškėja, kaip labai klydai). Toliau bus daugmaž reguliarūs susitikimai su žiūrovais, aplodismentai, įvairaus plauko įvertinimai ar nesupratimai. Civilinis teatro gyvenimas.

Tačiau dabar jie suformavo skirtingiausių mundurų, šarvų ir kardų formų dalinį, pripažįstantį tik prieštaraujančius vieni kitiems įsakymus ir ženklų sistemas. Tai susivienijančią, tai pakrinkančią ir maištaujančią, apdriskusią paraduose, žėrinčią purvynuose kariauną…

Šiaip jau, žinoma, visai nesančią…

O vadovauja jai, ko gero, karalius Artūras.

Nežinia kodėl kilo minčių apie riterius gerokai prieš tuos, kurie Gintaro Varno spektaklyje su abejojančia neišvengiamybe stojosi stiklo karoliukų žaidimo figūromis.

Riteriai – tai broliai Žiurkiagalviai su gaubtais ant galvų ir iš ten šventąja ugnimi degančiomis akimis; tai jų "sesė Žygyje" – mergina invalido vežimėlyje, kirtusi aštria intonacijos ironija ir tikrąja – kilmingąja – didybe; riteriai be skiriamųjų karinių ženklų, su suknelėmis ar škotiškais kiltais, kuriuos iš aklinos tamsos "išplėšdavo" raketinė žalia ar raudona ugnis, deganti dėl geresnio pasaulio (?); riteriai Kazimieras Pokštas, Oskaras Milašius, net, ko gero, visai baugus ir "kūniškuose geiduliuose paskendęs" King Kongas; lietuviškiausi pasaulyje amerikietiškojo rezervato indėnai ir jų princesė; Denis Lavantas – tiesiog pats savaime (dar justi už jo pečių Rimbaud ir Vysockis)…

Jų damos? Turbūt – karalienė Gineverė ir karalienė Salė. Plyštančiomis širdimis stebinčios kruvinus turnyrus iš balkonų su paauksuotais baldakimais. Visos kitos išėjo į mūšius – greta, priešais… Tiesa, Salė svajojo tapti Joana ir šuoliuoti ant balto žirgo, Lietuvą iš nemielų lenkų vaduodama. Pasvajojo ir toliau kūrė eiles. Kaip kad damai pridera. Tik riterių aplink buvo gerokai mažiau, nei pakako jai išgelbėti…

"Kiekvienas, kuris išvykdamas ieškoti [šventojo Gralio] pasiims su savimi mergelę ar savo damą, puls į mirtiną nuodėmę (…) Nes tai nėra žemiškųjų dalykų ieškojimas, bet Mūsų Viešpaties slėpinių ir Jo paslaptingųjų džiaugsmų siekis. ("Quest of the Holy Grail" – romanas, kurį XIII amžiaus pradžioje parašė nežinomas cistersų vienuolis). Kareiviams, neatsilaikiusiems prieš "damų" apžavus "dėl geresnio pasaulio", taip pat baigdavosi nelabai gerai. Tiesa, ir tiems, kas drįsdavo pabučiuoti miegančią karalaitę "Arabiškoje naktyje", nekalbant jau apie visų šių liūdnų istorijų provaizdį – lemtingą Gineverės ir sero Lanseloto susitikimą. Matyt, riteriams nevertėtų pamiršti viduramžių "kolegų" įspėjimų.

iliustracija
Spektaklio "Nusiaubta šalis" scena
Dmitrijaus Matvejevo nuotraukos

Bernardas Klervietis XII amžiuje taip įsivaizdavo riterį, ragindamas jį ryžtis Kryžiaus žygiams: "Jo sielą saugo tikėjimo skydas, o kūną – plieno šarvai". Ir vieno, ir kito akcijos karžygiams kartais pritrūkdavo. Tikėjimo – tuo, kad yra priežastis atsidurti prieš žiūrovų akis ir būti tuo, kas šiuo metu esi. Tikėjimui atsiradus, gimsta riteris (nesvarbu, kokiais žodžiais kalbėtų ir ką darytų). Priešingu atveju – belieka sakyti kitaip. Tarti žodžius "aktorius" (ir matuoti jo galimybes), "personažas" (ir galvoti apie šio teksto ir teatro gyvio galimybes išlikti) bei kitokius… Režisierius šiuo atveju gali būti puikus strategas ir meistriškai nukreipti vidinę ar išorinę ugnį, numatyti spektaklio-mūšio dinamiką, skelbti karą ar taiką, išleisti kavaleriją ar įsakyti šokti į apkasus. O gali imtis ir klaidingos taktikos, tada jo "kareiviams" teks vaduotis patiems ar pasiduoti priešininkui (nesinori sakyti žodžio "žūti"). Šiaip ar taip, "Madagaskaro" antroji dalis tikrai pasirodė įstrigusi beprasmėje jau atrastų ir nebeatrandamų dalykų kovoje, ko gero, per ilgai užsitęsusioje, kurios metu spėta pamiršti, kokias teritorijas ketinta užimti (ar išlaisvinti?). Didvyrių, žinoma, yra – ir Ramūnas Cicėnas su Kazimieru Pokštu, ir Mantas Vaitiekūnas-Oskaras (ir – pagarba – Frenkas-King Kongas), ir Salė-Gintarė Latvėnaitė, dažnai kovojanti beveik viena ir nebežinia su kuo. Visi kiti, įsibėgėję spektaklio pradžioje, keistai trypčioja pabaigoje. Tiesa, žvalgyba praneša, kad režisierius Rimas Tuminas "viską antroje dalyje pakeitė". Tuo ir patikėkime.

Jonas Vaitkus keistokai konjunktūrinei C.Churchill pjesei "Skaičius" apie klonus ir tapatybes (beje, "Žvaigdžių karai" šią "originalią" temą sprendė kur kas įdomiau) pasirinko, man atrodo, kiek per jaunus ir nepatyrusius "jungas" visai be skydų. Su jais praktiškai atsisakė "kariauti" net paprastai nieko neatsisakantys "barbarai". Eimutis Kvosčiauskas, padedamas režisieriaus Alberto Vidžiūno, išties drąsiai stojo į sceninę dvikovą su milijono mūšių neregimais randais gražiu D.Lavantu, tačiau atrodė perdėm dvimatis ir taip išryškino popierinio "Švyturio" pasaulio dirbtinumą. Prancūzų aktorius, kažką mūsų sąmonėje padaręs laikui (praraja tarp jo – ekrane ir jo – "gyvo" atrodo būtent laikinė ir beveik fiziškai nepakeliama), pjesės erdvėms buvo "per didelis", bet buvo lankstus ir mokėjo "įsisprausti", atrado galimybę riterio žygdarbiui net ten, kur jis galėjo pasirodyti bergždžias. Tiesa, daugiataučio "Needcompany" spektaklis "Afekto vaizdai" ir filmas apie Auksinės žuvelės žaidimą patvirtino visas akcijos metu kylančias ir besileidžiančias mintis, kalbėdami apie totalų pasaulio nesaugumą, fragmentiškumą ir abejingumą šioms savo tikrovės savybėms. Tačiau jų pasirinktai ir sukurtai (?) kalbai kažko trūko – galbūt tvirtesnio trupės tikėjimo tuo, kad ja įmanoma susikalbėti tarpusavyje ir su kitais?

Visa kita "kompanija", manyčiau, pasirinko kur kas pavojingesnį kelią – eina per pavojus ir dykumas, kažko ieškodama. Gralio taurės, šaltos kavos skardinės, paslaptingojo gėrimo iš Hado karalystės? Išėjimo "iš" ar įėjimo "į", geresnės vietos tautai, pasiilgto saugumo ar trokštamo pavojaus? Mėnulio, kaip neutralios teritorijos ar materialaus idealo "garanto" Kaligulos rankose? Savo, importinio Teisingumo? Turbūt – visko kartu.

Priartėjimų blyksniai – Pokšto ir Oskaro "afrikietiškas" šokis ant stalo, dar vienas šokis – Pauliaus Čižinausko ir Vytauto Kontrimo kareivių (vienas jų – su rytietiška Lucy Wang stiliaus suknele ir kareiviškais batais). Abiejų veiduose – geresnio pasaulio švelnumas ir pilnatvė. Laisvūno Raudonio "škotų kario" patosas, Airidos Gintautaitės ir Vilmos Raubaitės kova su nesamomis papūgomis džiunglėse, Gabrielės Kuodytės Persefonė… Šviesos spinduliai Gintaro Varno ir Martos Vosyliūtės stikliniuose karoliukuose ant pirminės buvusios spaustuvės "uolienos", "žvaigždynai" langus dengiančios faneros lakštuose, šešėlių teatro riterių kardai ir jūros bangos. Dainiaus Kazlausko Merlinas – Bacho gelmės, aido ir neaprėpiamumo "tvarinys", kartu be galo teatrinis. Gytis Ivanauskas ir Parsifalis, su kuriuo aktorius eina ten, kur dar nebuvo, kur būnama tik abstrakčiai (teologiniuose traktatuose ar mistikų vizijose), Sauliaus Balandžio absoliučioji riterystė, kuriai tarnauja absoliutus Ginklanešys – Evaldas Jaras. Viktorija Kuodytė-Gineverė ir Povilas Budrys-Lanselotas – po antklode su pasaulio žemėlapiu, amžiams besiskiriantys. "Žiurkiagalviai" – Sergejus Ivanovas ir Leonardas Pobedonoscevas, jų tėvas – Arnoldas Jalianiauskas su skardine ir futbolo kamuoliu, iš rezervato išskrendantys "raudonveidžiai broliai" Darius Meškauskas, Andrius Kaniava, pakelių "princesė" – Eglė Barauskaitė ir veidą vis pametantis "baltasis" – Darius Skamarakas. Liūdnojo veido "indėno" Gintaro Grajausko prišaukti. Kiti (daugiausia) liūdnų ar (retai) linksmų veidų "riteriai indėnai" – kariaujantys aktorystės, režisūros, dramaturgijos, muzikos, šviesos, scenografijos mūšių lauke. Nuolat liejantys kraują.

Apie jų žygius kažkur tolyn išvykusiam, taip pat kažko ieškančiam karaliui Artūrui galėtų parašyti dvi karalienės – Gineverė ir Salė. Viena – ant voratinklio, kita – žąsies plunksna ant pergamento.

O kam visa tai?

"Jis atskleis šventojo Gralio slėpinius ir parodys tai, ko žmogaus širdis dar nepatyrė ir prieš ką nublanksta visos kalbos".

 

Skaitytojų vertinimai


9094. Sokis ant stalo: Hing Hongai ir ju zongai2004-06-15 17:01
Nejaugi lietuviski idealai- tai idiotiskos utopijos? O Madagaskaras - tai lietuviskas "Vysniu sodas"?

9104. Jauniskis2004-06-15 19:42
Issiblaivyk,Kalpokaite.

9147. chachacha2004-06-16 15:37
truktelnam, jauniski

Parašykite savo nuomonę

Įrašykite skaičių: Trys šimtai dešimt
Vardas arba parašas:
El. pašto adresas:
Straipsnio vertinimas:

Kultūros kalendorius
nuo 2012 m. Sausio

PATKPŠS

 1
2 3 4 5 6 7 8
9 10 11 12 13 14 15
16 17 18 19 20 21 22
23 24 25 26 27 28 29
30 31  

 1 2 3 4 5
6 7 8 9 10 11 12
13 14 15 16 17 18 19
20 21 22 23 24 25 26
27 28 29  

 1 2 3 4
5 6 7 8 9 10 11
12 13 14 15 16 17 18
19 20 21 22 23 24 25
26 27 28 29 30 31  

Nuorodos


Kultūros diskusijų forumas,
Kultūros vartai,
Kultūros institucijos,
Meno galerijos,
Meno bankas 
DAILĖ“, „VILNIUS“,
7 MENO DIENOS“,
ŠIAURĖS ATĖNAI“,
LITERATŪRA IR MENAS“,
NEMUNAS“,
UŽUPIO ŽURNALAS
Lietuva internete

Rodoma versija 11 iš 11 
21:41:42 Jan 29, 2012   
Jan 2011 Jan 2013
Sąrašas   Archyvas   Pagalba