Literatūra ir menas

Lietuvos rašytojų sąjungos savaitraštis
Literatūra ir menas

2004-06-11 nr. 3005

| Spausdinti | Archyvas | Redakcija |


PIRMASIS 
• Franzobel.
ODĖ VILNIUI
12
• TRUMPAI1
• KITAME NUMERYJE

KULTŪROS ŽEMĖLAPIS 
• KINO TEATRAI
• TEATRAI
• KONCERTAI
• PARODOS
• VAKARAI
• ĮVAIRŪS
• LR KULTŪROS LAIDOS

AKTUALIJOS 
• PASAULIO RAŠYTOJAI APIE ANTITERORIZMĄ3
• RINKIMŲ Į EUROPOS PARLAMENTĄ PARADOKSAI
• KREIPIMASIS Į KULTŪRINĘ EUROPĄ4
• ILGIAUSIŲ METŲ

POKALBIAI 
• Su poetu, vertėju VYTAUTU P. BLOŽE kalbasi EUGENIJA VAITKEVIČIŪTĖ.
"MAN RŪPĖJO KITI VAIDINIMAI, KITOS GĖLĖS, KITI PAVEIKSLAI…"
2

KNYGOS 
• Leonas Dirmeitis.
RAŠYTOJO VARDAS IR VERTĖ
19
• PROFESIONALUS POETAS, VĖJO SIELVARTININKAS, ŠVEDIŠKAS ŠAMANAS12
• IR PADEGĖ ŠIUOS NAMUS
• EUROPEANA6
• SMULKŪS VEDYBINIAI NUSIKALTIMAI
• NAUJOS KNYGOS

LITERATŪRA 
• KNYGA, IŠAUGUSI IŠ MITO9

MUZIKA 
 Audronė Žiūraitytė.
MATSO EKO CHOREOGRAFIJOS GRIŪTIS, VARŠUVIEČIŲ SUKELTA VILNIUJE
1
• PORTRETAS: DIANA ČEMERYTĖ – "TYLIOSIOS MUZIKOS" ESTETĖ10
• Ernestas Žvaigždžius.
IŠ ASTRONOMO UŽRAŠŲ
6

TEATRAS 
• Vlada Kalpokaitė.
KARALIUI NIEKS NERAŠO?
3

DAILĖ 
• Jurgita Ludavičienė.
KADA MARŠKINIAI SAVI?
• Eglė Kačkutė.
"ĒA VA MAL CHEZ LES STANIKAS"1
4
• Gintaras Kušlys.
VYTAUTO EIGIRDO TAPYBA KAUNO ARCHITEKTŲ NAMUOSE
1

ŠIUOLAIKINIS MENAS 
• VIDEOVARTOTOJŲ NUOMONĖ APIE VIDEOMENĄ IŠ RUSIJOS, SUOMIJOS IR ŠVEICARIJOS11
• ŠVEICARŲ VIDEOLAUKIAMASIS. ŽIŪRI IR LAUKI GERO VIDEOKŪRINIO.

POEZIJA 
• ALVYDAS AUGUSTINAS JEGELEVIČIUS12

PROZA 
• Jonas Mikelinskas.
NESUVALKIETĖ
1
• Jonas Mikelinskas.
MUSĖ ANT PEILIO
• Jonas Mikelinskas.
VYRŲ DIKTATŪROS GALAS
12

VERTIMAI 
• MIRON BIAłOSZEWSKI2

PAVELDAS 
• KOKIUS ATKURSIME VALDOVŲ RŪMUS? ARCHITEKTŪRINIŲ ANALOGŲ BEIEŠKANT3

JAUNIMO PUSLAPIS 
• RIMANTė KULVINSKYTė.
LIETUVIŠKOJI PABLO PICASSO REINKARNACIJA
4
• KIEKVIENAS BUVO VISATA21

AKTYVIOS JUNGTYS 
• Apie eksperimentinės muzikos bandymus visuomeniniam poligone kalbasi Vaiva ir Lukas Devita.
IEŠKANT INTUITYVIOS MUZIKOS
7

KRONIKA 
• BIRŽELIO ŽVAIGŽDĖS
• in memoriam.
GRIGORIJUS OZEROVAS (1940.X.28 – 2004.V.29)
1
• PATAISYKIME NETIKSLUMĄ1

DE PROFUNDIS 
• RETRO NONSENSAI4

MUZIKA

MATSO EKO CHOREOGRAFIJOS GRIŪTIS, VARŠUVIEČIŲ SUKELTA VILNIUJE

Audronė Žiūraitytė

[skaityti komentarus]

Kaip viesulas įsiveržia į sceną šūkaujantys baleto artistai, kaip sniego lavina užgriūva to visai nesitikint. Šokėjai pabyra po sceną, rankomis, basomis kojomis ir galvomis "negražiai" maskatuodami, tai lyg augalai pasiūbuodami ar kirminai pavingiuodami, lyg lėlės pasitampydami. Akimirksnį jie sustingsta, toliau vėl kampuotomis linijomis erdvę žymi, į priešingą pusę, nei įprasta balete, išverstomis kojomis, pėdas atkišę, po sceną "žirkliuoja", horizontaliai vieni kitus paneša, prilaiko, kartais sinchroniškai, dažniau imitaciškai atkartoja, papildo. Judesių srautas nenutrūkstamas, virtuoziškas, dinamiškas, neleidžiantis šokėjams ir žiūrovams atsikvėpti nė akimirką, sukuriantis jau atpažįstamą ir net kopijuojamą XXI a. kontekste "klasikinį" Matso Eko stilių. Neatskiriama jo savybė – choreografinės ir režisūrinės vaizduotės sąveika, teatrinio veiksmingumo bei muzikalumo darna, žinomų kultūros mitų originali režisūrinė transformacija. Tuo turėjome progą įsitikinti gegužės 30 d., kai Vilniaus festivalio programoje Varšuvos didžiojo teatro – Lenkijos nacionalinės operos – baleto trupė parodė du švedų choreografo M.Eko spektaklius: "Karmen" ir "Kažkas tarytum".

Be to, dar 2000 m. Naujojo Baltijos šokio festivalio metu matėme jo drastišką A.Adamo "Žizel" interpretaciją (priminsiu, kad antrasis veiksmas vyksta beprotnamyje), kurią Vilniaus scenoje šoko M.Eko motinos (šokėjos ir baletmeisterės Birgit Cullberg) vardu pavadinta trupė "Cullbergballet". Jai M.Ekas sukūrė daugelį savo darbų. Prieš klasikinį baletą, jo stereotipus, kanonus choreografas maištauja naujomis ir kitų klasikinių veikalų versijomis – P.Čaikovskio gulbės tampa "bjauriaisiais ančiukais", kuriuos šoka vyrai ("Gulbių ežere" keliama Edipo komplekso problema), Aurora, įsidūrusi adata, patenka į narkotikų liūną ("Miegančiojoje gražuolėje" svarbi tėvų ir vaikų tema). Akiplėšiški, bet labai talentingi (genialūs!) sprendimai pelnė M.Ekui pasaulinę šlovę.

Choreografas kilęs iš teatralų dinastijos: garsi mama, tėvas – aktorius, brolis Niklas – šokėjas. Pats M.Ekas karjerą pradėjo režisuodamas lėlių ir Karališkajame dramos teatruose. "Kilminga" prigimtis ir įvairi darbo patirtis atsispindėjo ir Vilniaus festivalyje parodytuose M.Eko baletuose.

"Karmen" 1992 m. sukurta pagal G.Bizet–R.Ščedrino muziką. Be originalios choreografinės kalbos, čia efektingai panaudotos režisūrinės detalės – cigarai, degtukai, jų sukeliami "fejerverkai" vyrų šokyje, kai, įžiebti į batus, jie skrieja oru, palikdami siaurų dūmų linijų trajektorijas, kai, lyg povas pasislėpusi savo ilgos suknelės klostėse, staiga išnyra Karmen galva su rūkstančiu cigaru dantyse. Ji atrodo vulgariai, atstumiančiai. Reikšmingu semantiniu akcentu tampa vis kitos spalvos skarelė, gundytojos Karmen dovanojama pašaliečiui, prieš tai ištraukta iš jo nugaros, kaip ir iš Chosė "širdies" ar Eskamiljo tarpukojo; šventiškos serpantinų girliandos ir net specifiniai cigarų, degtukų kvapai. Dailininkės Marie Louise Ekman dekoracijos tikslingos – tai tik kelios tolumoje ir arčiau matomos didžiulės, "žirneliais" pagražintos vėduoklės. Neatskiriama M.Eko "Karmen" identifikuojanti ypatybė – žvilgančios ryškių mėlynai žalių spalvų, įvairaus dydžio volanais puoštos (ispaniškos) suknelės, ypač išsiskiriančios tamsiai pilkais "darbiniais kostiumais"ir beretėmis (tabako fabriko personalas) aprengtų vyrų fone. Tačiau net jis nepadėjo iškilti Karmen – ir apranga (kuklią raudoną suknelę tik finale keičia efektinga "poviška" su klostuotu šleifu), ir kuriamu charakteriu. Tai buvo ganėtinai ryškus, bet tuščiaviduris grafinis kontūras, nepripildytas vidinės jėgos (kad ir prastos reputacijos, Karmen vis dėlto – neeilinė moteris), daugiau suteikiamos atlikėjų.

Karmen personažas atrodė vienaprasmis (paleistuvė, vagišė). Beje, to, atrodo, siekė pats M.Ekas, pateikdamas, anot jo, vyro požiūrį į įvykius (tuo tarpu G.Bizet operoje – atvirkščiai). Vis dėlto ir Karmen, ir Chosė suvokei lyg a priori žinomų vertybių ar ydų simbolius, bet ne plėtojamus sudėtingus personažų charakterius, tegu pagal svarbą ir neįprastai perakcentuotus (spektaklis kuriamas kaip Chosė prisiminimų srautas, prieš bausmę – sušaudymą). M.Ekas choreografas čia atrodė stipresnis nei dramą rutuliojantis režisierius, tačiau Varšuvos šokėjų nebuvo visapusiškai atskleistas. Choreografo stilius ryškiausiai prabilo nedideliame fragmente "apraudant žuvusįjį". Štai, pagalvojai, kaip turėtų atrodyti visas spektaklis! Būtent tokia interpretacija gali būti jo vertinimo kriterijus (ar gyvybe trykštantis "Cullbergballet" videoįrašas su žymiąja trupės soliste Ana Laguna). Vilniaus scenoje šokant baleto artistei (programėlėje neidentifikuota) vandens spalvos suknele, atsivėrė M.Eko kuriamo judesio gelmė, į žiūrovą pulsuojanti jo gyvybė. "Rauda" tapo tragiška veikalo kulminacija, kuriai interpretacijos atžvilgiu neprilygo kitos, nors buvo aukšto lygio. Stilistiškai įtaigesnis atrodė ir D.Krzysztoforskos kuriamas M… vaidmuo. Karmen šoko Varšuvos didžiojo teatro primabalerina Elżbieta Kwiatkowska, Chosė – pagrindinis Varšuvos teatro šokėjas Sławomiras Woźniakas, Eskamilją – S.Basalajevas, karininką – W.Warszawskis.

Antroje dalyje parodytas M.Eko spektaklis "Kažkas tarytum" pagal Henryko Mikołajaus Góreckio "Mažojo requiem vienai lenkei" (op. 66) bei Koncerto klavesinui ir styginių orkestrui (op. 40) muziką pirmą kartą buvo atliktas 1997 m. Nyderlandų trupės ("Nederlands Dans Theater") Hagoje, 1998 m. Stokholme jį sušoko "Cullbergballet", 2001 m. – "Bayerische Staatsoper" trupė, o 2003 m. rugsėjį Varšuvos didžiajame teatre įvykusi spektaklio premjera buvo dedikuota kompozitoriaus Henryko Mikołajaus Góreckio septyniasdešimtmečiui. Tuomet buvo atnaujinta ir "Karmen", o Varšuvos teatro repertuare atsirado M.Eko choreografijos vakaras. Beje, ir M.Ekas, ir H.M.Góreckis drąsiais kūrybiniais sumanymais tam tikrais kūrybos periodais pelnė išsišokėlių reputaciją.

Išvydome sugestyvų reginį, kuriame dalyvauja 16 šokėjų. Atpažįstamas M.Eko stilius. Nors pirmos dalies "etnografinę" ispanišką aplinką antroje keičia marga, bet skandinaviškai estetiška šiuolaikinė atmosfera, jos energetinis laukas taip pat gana įkaitintas. Ne tik dinamiškomis judesių virtinėmis, kurios atitiko skambėjusios H.M.Góreckio muzikos, pasižyminčios dar ir redukuoto muzikinio audinio ritminiu įkarščiu, pagrindes ypatybes, bet ir tęsiamais režisūriniais atradimais. Šįkart efektingai pokšėjo ir įvairiomis trajektorijomis skriejo balionai, kartais tapdami, pavyzdžiui, moters pilvu, kurio sprogimas sukeldavo vyrų agresiją – brutalus, beveik "Allegro barbaro" stiliaus jų šokis. Nepretenzingas spektaklio pavadinimas "Kažkas tarytum" byloja, kad jis neturi tikslo papasakoti ką nors "nuo – iki". Jame trinamos ribos tarp realybės ir sapno ("Vyras nubunda, o gal užmiega?" – rašo M.Ekas), tarp teatro ir gyvenimo.

Spektaklį pradėjęs vyras moterišku alyvų spalvos paltu netrukus iš pirmos žiūrovų salės eilės tiesiog išsikelia partnerę garstyčių spalvos kostiumu bei dirbtine kuprele, o kūrinio pabaigoje, po įgytos "gyvenimo patirties", šie veikėjai apsikeičia rūbais (vyras – vyrišku kostiumu, moteris – moterišku paltu), ir kuprelė dabar jau styro ant vyro nugaros. Kažin kuris kuriam nušluostė (nusuko) nosį? – artistai apsikeičia tokiais gestais. Humoro elementai – nuolatiniai prasmingų emocijų reiškimo palydovai M.Eko spektakliuose. "Vėliau jis jau kitoks", – programėlėje komentuoja choreografas. Iš tikrųjų kitoks, nes nusisukęs užknarkia, neatsiliepdamas į partnerės, su kuria lyg ir buvo užsimezgęs ryšys, kvietimą švilpimu. Todėl dabar už geltonos sienos ji išvelkama kitų, paslaptingų, jėgų (matome tik šokėją sugriebusią ranką).

Pradinė ir finalinė "Kažkas tarytum" scenos – tai vienintelės "nuo – iki" ribos, kurias šiame balete galime įžvelgti, beje, suteikiančios laisvai formai darnos įspūdį. Jos atskirtos ir dekoracijomis. Kraštiniai epizodai vyksta mažoje, geltona uždanga atitvertoje scenos dalyje su nedidele anga. Pro ją veikėjai tarsi išsiveržia į kitas, platesnes, erdves. "Uždangai" pakilus atsiveria žydri, šiaurietišku šaltuku dvelkiantys horizontai, kuriems jaukumo ir tam tikro konkretumo suteikia lemputėmis apkabinėtas, šviečiantis namelio kontūras bei realistiški, gyvenimiški, įvairiomis progomis dėvimi kostiumai – sportiški, elegantiški, kasdieniški, nuo kostiumėlio su skrybėlaite iki trumpikių ("Toks gyvenimas", – pasakytų Zita Kelmickaitė). Baleto "Kažkas tarytum" scenografė Maria Geber – jau kelis dešimtmečius viena iškiliausių skandinavų teatro dailininkių – drąsiai derina ryškias spalvas, įvairius siluetus, kurie turi savitą estetiką. Ją kuria ir po sceną slankiojantys mobilūs kvadratai, iš kurių formuojami visokie statiniai. Scena, kostiumai neperkrauti, ryškinantys judesio savitumą.

Sprendžiant iš kūrybos, Šiaurės šalių atstovo, švedų choreografo M.Eko lėtapėdžiu, santūriu nepavadinsi. Jo kuriamas menas kunkuliuoja emocijomis, aistra, temperamentu, o svarbiausia – psichologiškai labai tikslia, todėl, matyt, ir tokia įtaigia išraiška. Juk tiesa, kad iš skausmo kartais sustabarėjame, jausdami artėjančią nelaimę – dejuojame ar šaukiame, norėdami jos atsikratyti – purtomės, o iš laimės – šokinėjame ar lekiame kaip padūkę, kartais atrodydami juokingai. M.Eko choreografijai būdingi humoristiniai, ironiški ir erotiški akcentai turtina raišką. Judesio grožis ir bjaurumas jo baletuose susipina, atskleidžia vienas kitą; visa suvienija labai stiprią poveikio galią turintis veiksnys – judesio kultūra, jo tobulumas. M.Ekas sukuria nepaprastai organišką šokio plastiką. Nors ji paremta klasika, bet pasižymi didelės amplitudės dinamika ir ekspresija, o judesio originalumas ir išradingumas kartais tiesiog gniaužia kvapą. Talentinga ir originali M.Eko choreografija priverčia naujai suskambėti ir gerai žinomą klasikinę muziką, kuri, pasirodo, išties turi kur kas daugiau niuansų, yra turtingesnė, negu įstengia atskleisti grynas klasikinis šokis.

 

Skaitytojų vertinimai


9077. mora2004-06-15 08:49
Taikliai parašyta, dėkui autorei.

Parašykite savo nuomonę

Įrašykite skaičių: Trys šimtai dešimt
Vardas arba parašas:
El. pašto adresas:
Straipsnio vertinimas:

Kultūros kalendorius
nuo 2012 m. Sausio

PATKPŠS

 1
2 3 4 5 6 7 8
9 10 11 12 13 14 15
16 17 18 19 20 21 22
23 24 25 26 27 28 29
30 31  

 1 2 3 4 5
6 7 8 9 10 11 12
13 14 15 16 17 18 19
20 21 22 23 24 25 26
27 28 29  

 1 2 3 4
5 6 7 8 9 10 11
12 13 14 15 16 17 18
19 20 21 22 23 24 25
26 27 28 29 30 31  

Nuorodos


Kultūros diskusijų forumas,
Kultūros vartai,
Kultūros institucijos,
Meno galerijos,
Meno bankas 
DAILĖ“, „VILNIUS“,
7 MENO DIENOS“,
ŠIAURĖS ATĖNAI“,
LITERATŪRA IR MENAS“,
NEMUNAS“,
UŽUPIO ŽURNALAS
Lietuva internete

Rodoma versija 11 iš 11 
21:41:41 Jan 29, 2012   
Jan 2011 Jan 2013
Sąrašas   Archyvas   Pagalba