Literatūra ir menas

Lietuvos rašytojų sąjungos savaitraštis
Literatūra ir menas

2004-06-11 nr. 3005

| Spausdinti | Archyvas | Redakcija |


PIRMASIS 
• Franzobel.
ODĖ VILNIUI
12
• TRUMPAI1
• KITAME NUMERYJE

KULTŪROS ŽEMĖLAPIS 
• KINO TEATRAI
• TEATRAI
• KONCERTAI
• PARODOS
• VAKARAI
• ĮVAIRŪS
• LR KULTŪROS LAIDOS

AKTUALIJOS 
• PASAULIO RAŠYTOJAI APIE ANTITERORIZMĄ3
• RINKIMŲ Į EUROPOS PARLAMENTĄ PARADOKSAI
• KREIPIMASIS Į KULTŪRINĘ EUROPĄ4
• ILGIAUSIŲ METŲ

POKALBIAI 
• Su poetu, vertėju VYTAUTU P. BLOŽE kalbasi EUGENIJA VAITKEVIČIŪTĖ.
"MAN RŪPĖJO KITI VAIDINIMAI, KITOS GĖLĖS, KITI PAVEIKSLAI…"
2

KNYGOS 
• Leonas Dirmeitis.
RAŠYTOJO VARDAS IR VERTĖ
19
• PROFESIONALUS POETAS, VĖJO SIELVARTININKAS, ŠVEDIŠKAS ŠAMANAS12
• IR PADEGĖ ŠIUOS NAMUS
• EUROPEANA6
• SMULKŪS VEDYBINIAI NUSIKALTIMAI
• NAUJOS KNYGOS

LITERATŪRA 
• KNYGA, IŠAUGUSI IŠ MITO9

MUZIKA 
• Audronė Žiūraitytė.
MATSO EKO CHOREOGRAFIJOS GRIŪTIS, VARŠUVIEČIŲ SUKELTA VILNIUJE
1
• PORTRETAS: DIANA ČEMERYTĖ – "TYLIOSIOS MUZIKOS" ESTETĖ10
• Ernestas Žvaigždžius.
IŠ ASTRONOMO UŽRAŠŲ
6

TEATRAS 
• Vlada Kalpokaitė.
KARALIUI NIEKS NERAŠO?
3

DAILĖ 
• Jurgita Ludavičienė.
KADA MARŠKINIAI SAVI?
• Eglė Kačkutė.
"ĒA VA MAL CHEZ LES STANIKAS"1
4
• Gintaras Kušlys.
VYTAUTO EIGIRDO TAPYBA KAUNO ARCHITEKTŲ NAMUOSE
1

ŠIUOLAIKINIS MENAS 
• VIDEOVARTOTOJŲ NUOMONĖ APIE VIDEOMENĄ IŠ RUSIJOS, SUOMIJOS IR ŠVEICARIJOS11
• ŠVEICARŲ VIDEOLAUKIAMASIS. ŽIŪRI IR LAUKI GERO VIDEOKŪRINIO.

POEZIJA 
• ALVYDAS AUGUSTINAS JEGELEVIČIUS12

PROZA 
• Jonas Mikelinskas.
NESUVALKIETĖ
1
• Jonas Mikelinskas.
MUSĖ ANT PEILIO
• Jonas Mikelinskas.
VYRŲ DIKTATŪROS GALAS
12

VERTIMAI 
• MIRON BIAłOSZEWSKI2

PAVELDAS 
 KOKIUS ATKURSIME VALDOVŲ RŪMUS? ARCHITEKTŪRINIŲ ANALOGŲ BEIEŠKANT3

JAUNIMO PUSLAPIS 
• RIMANTė KULVINSKYTė.
LIETUVIŠKOJI PABLO PICASSO REINKARNACIJA
4
• KIEKVIENAS BUVO VISATA21

AKTYVIOS JUNGTYS 
• Apie eksperimentinės muzikos bandymus visuomeniniam poligone kalbasi Vaiva ir Lukas Devita.
IEŠKANT INTUITYVIOS MUZIKOS
7

KRONIKA 
• BIRŽELIO ŽVAIGŽDĖS
• in memoriam.
GRIGORIJUS OZEROVAS (1940.X.28 – 2004.V.29)
1
• PATAISYKIME NETIKSLUMĄ1

DE PROFUNDIS 
• RETRO NONSENSAI4

PAVELDAS

KOKIUS ATKURSIME VALDOVŲ RŪMUS? ARCHITEKTŪRINIŲ ANALOGŲ BEIEŠKANT

[skaityti komentarus]

iliustracija
Budos pilies karalių rūmų riterių salė

Vykdant Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės valdovų rūmų atkūrimo projektą, greta natūros archeologinių ir architektūrinių tyrimų, rašytinių istorijos šaltinių paieškų organizuojamos rūmų tyrinėtojų, projektuojančiųjų architektų bei interjerų ir ekspozicijų programos rengėjų tiriamosios ekspedicijos į tipologiškai ir chronologiškai artimas Europos valdovų bei didikų rezidencijas, su kuriomis Lietuvos valdovų rūmus siejo kultūriniai, meniniai ir politiniai ryšiai. "Literatūra ir menas" jau skelbė Lietuvos dailės muziejaus, Projektavimo ir restauravimo instituto atstovų, dalyvavusių 2003 m. rudenį surengtoje pirmojoje tiriamojoje ekspedicijoje į Vidurio Europą, mintis. Šiandien pateikiame Valdovų rūmų atkūrimo projekto mokslinio vadovo Napalio Kitkausko pastabas.

Žemutinės pilies Valdovų rūmų atstatymo idėja buvo iškelta prieš 20 su viršum metų, kai buvo paskelbtas konkursas Senamiesčio teritorijoje suprojektuoti Nacionalinės galerijos pastatui. Viename konkursiniame projekte kaip tik buvo pasiūlyta Nacionalinei galerijai atstatyti Valdovų rūmus. Atgimimo metais (1987–1989 m.) Valdovų rūmų atkūrimas tapo neginčytinas, jis suprastas kaip mūsų valstybingumo svarbiausio simbolio atkūrimas. Tos nuostatos pakako, kad pradėtume prieš 200 metų sugriautų rūmų pamatų atkasimo darbus, tiksliau – buvusių rūmų teritorijos archeologinius ir architektūrinius tyrimus. Valstybė per Kultūros ministeriją tam tikslui kasmet skirdavo lėšų. Džiaugtasi radiniais, ryškėjančiu rūmų kontūru, atsiskleidžiančiais mūsų istorijos užmirštais puslapiais.

Vis dėlto nuo tyrimų darbų pradžios praėjus keliolikai metų šiandien matyti, kad anuomet nebuvo viskas padaryta. Nebuvo pakankamai akcentuota istorinių ir menotyrinių tyrimų svarba, nebuvo gauta lėšų tokiems tyrimams. O jie turėjo vykti lygiagrečiai su natūros tyrimais. Gal net sustota prie prielaidų, kad apie mūsų Valdovų rūmus nebėra išlikę istorinių šaltinių. Esą rūmai po XVII a. vidurio karų buvę apleisti, po to niekas nedaręs jų inventoriaus, aprašymų ir panašiai.

Gausiai natūros medžiagai apibendrinti, jai nuodugniau perprasti nebuvo rengiamos specialistų ekspedicijos į kaimynines šalis, kur rezidenciniai rūmai išlikę ar atskirais atvejais net atstatyti, kur sukaupta tuo klausimu patirtis, išleista knygų, parengta kitų publikacijų. Be abejo, ir tokioms ekspedicijoms reikėjo lėšų.

Buvo atsiradęs dar vienas stabdys – spaudoje prasidėjo diskusijos, ar tikslinga atstatyti Valdovų rūmus. Neretai oponentai griebdavosi klaidinančių visuomenę argumentų. Gal dėl tos priežasties metams laiko buvo sustabdytas Valdovų rūmų tyrimų finansavimas: tyrėjai tuo metu dirbo negaudami atlyginimų.

2000–2001 m. Seimas ir Vyriausybė priėmė dokumentus dėl Valdovų rūmų atkūrimo. 2001-aisiais prasidėjo projektavimo darbai. Užsibrėžtas tikslas iki 2009 metų Valdovų rūmus atstatyti. Tapo akivaizdu, kad, siekiant natūros medžiagą geriau perprasti, ją visapusiškiau panaudoti rengiant projektą, reikia daugiau pavyzdžių. Būtina susipažinti su analogiškais objektais kitose šalyse, nes rezidencinės paskirties išlikusių pastatų Lietuvoje nėra. Reikia ir papildomų istorinių tyrimų. Nors gerokai pavėluotai, istorikai ir menotyrininkai pradėjo dirbti kitų šalių archyvuose.

Kultūros ministerija pritarė Valdovų rūmų tyrinėtojų, atkūrimo projekto ir interjerų bei ekspozicijų rengėjų tiriamųjų ekspedicijų 2003-2004 m. programai. Ji dabar įgyvendinama.

2002 m. buvo aplankytos svarbiausios Lenkijos renesansinės pilys: Varšuvos karalių pilis (atstatyta prieš keliolika metų), Krokuvos Vavelis (senoji karalių rezidencija), Piaskowa Skala, Niepolomicų, Baranovo pilys. Šios pilys yra maždaug tokio pat senumo kaip Žemutinės pilies rezidenciniai rūmai, turi vidinius kiemus su arkinėmis galerijomis.

2003.IX.23–X.8 buvo tęsiama pažintis su Vidurio Europos pilimis, valdovų ir didikų rezidencijomis. Lankytos Vengrijos, Slovakijos, Austrijos, Čekijos pilys, kuriose susitikta ir diskutuota su čia įsikūrusių muziejinių institucijų vadovais, restauratoriais, architektais, kitų sričių specialistais. Didžioji aplankytų pilių dalis statytos ar rekonstruotos XV a. pab.–XVI amžiuje. Tai buvo Jogailaičių (Gediminaičių) dinastijos klestėjimo metai, kai šios dinastijos atstovai rezidavo ne tik Lenkijos bei Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės, bet kurį laiką ir Čekijos bei Vengrijos sostinėse. Jogailaičiai rezidencinėms pilims statyti dažniausiai kviesdavosi architektus iš Italijos. Jų veiklos arealas pasiekdavo ir Lietuvos Didžiąją Kunigaikštystę, jos sostinę Vilnių. Todėl pažintis su to meto Vidurio Europos valstybių valdovų buveinėmis ypač svarbi.

Vengrija Europoje buvo pirmoji šalis, esanti į šiaurę nuo Alpių, kurioje pradėjo plisti naujasis Renesanso architektūros stilius. Jis pirmiausia buvo įdiegtas vengrų karaliaus Motiejaus Korvino rezidencijose Budoje ir Višegrade. Po Motiejaus Korvino mirties (1480 m.) Vengrijos valdovu tapo Kazimiero Jogailaičio sūnus Vladislovas. Jo brolis Žygimantas (nuo 1506 m. tapęs Lietuvos ir Lenkijos karaliumi, vėliau vadintas Žygimantu Senuoju) keletą metų gyveno Budoje, susipažino su Renesanso menu, su ten dirbančiais italais architektais, juos kvietė į savo šalį.

Ko Žygimantas Senasis galėjo pasimokyti Vengrijos sostinėje Budoje? Jis matė Motiejaus Korvino iniciatyva renesanso stiliumi perstatytus ankstesnius gotikinius rūmus. Iš išlikusių aprašymų ir natūros tyrimų vengrai sprendžia, kad po renesansinės rekonstrukcijos Budos rūmų kiemų ir korpusų išdėstymo planas liko beveik nepakitęs. Pagrindinis rūmų kiemas buvo trapecijos formos (Vilniaus valdovų rūmų kiemas taip pat trapecinis), jį net iš trijų šonų supo arkinės galerijos su baliustradomis. Galerijos buvo su kesoninėmis perdangomis, kurias puošė Zodiako ženklai. Garsi buvo biblioteka, įsikūrusi dviejose skliautais perdengtose salėse; salių viduryje skliautus rėmė stulpai su kompozitinio orderio kapiteliais. Puošnios, meniškais drožiniais dekoruotos buvo bibliotekos spintos. Vidinį reprezentacinį kiemą apjuosiančių salių durų rėmai turėjo karaliaus Motiejaus Korvino pergales garsinančių datų (1479 ir 1484 m.) įrašus. Durų sąramos ir židiniai buvo išpuošti herbais. Kai kuriose salėse stovėjo puošnios koklių krosnys, kitose – židiniai, kurių architravai ir karnizai buvo dekoruoti kvadrigomis ar romėnų valdžios emblemomis. Ant skliautuotų salių sienų buvo freskos, o karalienės miegamajame – alegoriškos dorybių figūros. Audiencijoms skirtų patalpų sienų paveikslai vaizdavo, kaip žvaigždės buvo išsidėsčiusios, kai 1440 m. gimė Motiejus Korvinas.

Išlikęs Budos pilies renesansinių sodų aprašymas: juose buvo žuvų tvenkiniai, labirintas, šalia sodo buvo Vladislovo Jogailaičio valdymo metais pastatyta marmurinė vila. Tyrimų metu griuvenose randama architektūrinių detalių su šio karaliaus herbais.

1541 m. turkai užėmė Budą, netrukus ir didžiąją dalį Vengrijos. Turkai viešpatavo beveik pusantro šimto metų. Buvo sunaikintas Budos rūmų ansamblis, sustabdyta itališko renesanso plėtra. 1686 m. vengrai išsilaisvino iš turkų priespaudos, bet netrukus pateko į Habsburgų imperijos sudėtį. Valdant imperatorei Marijai Teresei XVIII a. antroje pusėje senųjų Budos rūmų griuvėsių vietoje pastatyti nauji ištaigingi baroko stiliaus rūmai. 1869-1903 m. šis barokinis kompleksas dar perstatytas neobaroko stiliumi. Vykdant šias statybas dar nedaryti tyrimai, nesistengta atkurti senųjų rūmų gotikinio ar renesansinio vaizdo. Įdomu, kad XIX a. pirmojoje pusėje būta idėjų, net siūlymų atstatyti ir neseniai nugriautus Vilniaus Žemutinės pilies rūmus, tik jau barokiniais fasadais. Matyt, svarbi buvo pati rūmų atstatymo idėja, o dėl jų išvaizdos paklūsta laiko madai; gal imtas pavyzdys ir iš Budos naujųjų barokinių rūmų.

Antrojo pasaulinio karo metu Budos pilies neobarokiniai rūmai sudegė, ištaigingi interjerai sunyko. Tik po 10 metų pradėta atstatyti rūmus: panaudotos išlikusios sienos, atkurti fasadai, bet, remiantis to laiko požiūriu, o gal ir politinėmis nuorodomis, modernizuoti interjerai. Langų ertmės nesuskaidytos padalomis į smulkias dalis, o įstiklintos ištisiniu stiklu. Tai akivaizdžiai disonuoja su įmantria barokine fasadų ornamentika.

Visgi atstatant pirmą kartą atkreiptas dėmesys į viduramžius menančias pastatų liekanas. Restauruota pilies gotikinių įtvirtinimų pietinė dalis, dviaukštė gotikinė karališkoji koplyčia, didžiulė gotikinė riterių salė su kryžminiais skliautais. Šiuo metu restauruojamas 1901–1903 m. statytas žuvų bastionas su daugeliu bokštelių, laiptų. Tai savitas romantinis architektūrinis darinys, sukurtas neogotikos ir neoromanikos stilių dvasia.

Kasinėjant Motiejaus Korvino renesansinių rūmų liekanas, surinkta keli tūkstančiai architektūrinių detalių, jų nuolaužų. Dalis tų radinių restauruoti, visiškai atkurtas jų buvęs vaizdas (pvz., koklinės krosnys, viena – iš Vladislovo Jogailaičio laikų su jo herbu). Įrengtas surastų gotikos laikotarpio skulptūrų lapidariumas. Į atstatomus rūmus viena po kitos perkeliamos kultūrinės įstaigos: Budapešto istorinis muziejus, Vengrijos nacionalinė, valstybinė Szechenyi bibliotekos. Dalis rūmų skirta taip pat sostinės reprezentacijai, čia vyksta valstybiniai priėmimai.

Iš surastų rūmų architektūrinių detalių bei aprašymų vengrai sprendžia, kad M. Korvino renesansinius rūmus statė ne vien toskaniečiai architektai. Rūmų fasadai buvo panašesni į Romos Palazzo Venezia rūmų fasadus (beje, juos galbūt pagal architekto ir teoretiko Leono Batistos Alberčio projektą statė būsimasis popiežius Povilas II), kur nebuvo orderinių piliastrų, o sienas horizontaliai skaidė paprasti juostiniai karnizai (Vilniaus žemutinėje pilyje renesansinių rūmų fasadai taip pat be piliastrų, tik su juostiniais karnizais; dėl to rūmų atkūrimo oponentai randa pretekstą pavadinti jų architektūrą prasta). Langai nebuvo suskaidyti antikizuotas formas išlaikiusių toskaniškų sudvejintų su biforomis langų, bet jau turėjo stačiakampius kryžminius langus (Vilniaus valdovų rūmų III aukšto (piano nobile) langai taip pat stačiakampiai kryžminiai). Kitu požiūriu karaliaus Motiejaus rezidencija Budoje turėjusi panašumo į Urbino hercogo rūmus. Šios paralelės liudija, kad Budos pilies rūmų architektai priklausė trečiajai toskaniečių menininkų generacijai, kurios atstovai buvo dirbę ne tik Florencijoje, bet ir Romoje, Piencoje, Urbine ir t.t. (tai svarbu žinoti ir mums, ieškantiems italų renesanso pavyzdžiuose Žemutinės pilies rūmų architektūros stilistinių ištakų).

Kita Vengrijoje aplankyta pilis – Višegradas. Višegradas XI–XIII a. buvo Vengrijos sostinė, Aukštutinėje pilyje buvo laikoma šv. Stepono karūna. XIV a. pabaigoje–XV a. pradžioje Žemutinė pilis perstatyta gotikos stiliumi. Ypač daug dėmesio Višegradui skyrė karalius Motiejus Korvinas. Kaip ir Budoje, taip ir Višegrade jo pakviesti toskaniečiai architektai daug ką perstatė renesanso stiliumi. Ir čia jiems reikėjo atsižvelgti į anksčiau suformuotą rūmų plano struktūrą, į gotikinę rūmų dalį (Vilniaus žemutinės pilies rūmų renesansinės rekonstrukcijos metu gotikiniai pietų ir rytų korpusai taip pat įtraukti į naują rūmų darinį). Naujieji rūmai buvo 2–3 aukštų, turėjo ištaigingą artimą kvadratui vidinį kiemą, apsuptą dviejų aukštų arkinėmis galerijomis. Žemutinė pilis užėmė didelį 600 m ilgio ir 300 m pločio plotą. Čia, kaip manoma, galėjo dirbti architektai Francesco Fiorentino ir Bartolomeo Berrecci’s. Jie dirbo ir Budos karališkosios pilies statybose, vėliau persikėlė į Krokuvą. Manoma, kad B. Berrecci’s yra dirbęs ir rekonstruojant Vilniaus žemutinės pilies Valdovų rūmus.

Valdant turkams, abi Višegrado pilys sugriautos. Ypač nukentėjo Žemutinė pilis. Ilgainiui griuvėsius uždengė storas (kai kur net iki 10 m) žemių sluoksnis. Kai kurie istorikai netikėjo išlikusiais rūmų aprašymais, manė, kad apskritai rūmų nėra buvę. Tyrimai pradėti dar 1934 m., jie tęsiami ir dabar. Iki šiol atidengta tik dalis buvusios rezidencijos liekanų, surinkta keli tūkstančiai architektūrinių detalių, bareljefų nuolaužų.

Vengrų restauratoriai 1999 m. pradėjo Žemutinės pilies atstatymą, iš pradžių siekdami atkurti nors dalinį pirminį jos vaizdą. Budos gotikinių ir renesansinių rūmų liekanos tūno po Marijos Teresės barokinių pastatų sienomis, tuo tarpu Višegrade senųjų mūrų neuždengia vėlesni statiniai. Todėl Višegrade nesunku taikyti mokslinį istorinės rekonstrukcijos metodą. Iki šiol jau atkurtos vidinio kiemo arkinės galerijos, dalis apatinių aukštų sienų, išvalius griuvenas – dalis rūsių. Langų ir durų angokraščiams, karnizams daromos kopijos pagal išlikusių autentiškų detalių pavyzdžius. Kalno šlaite įrengtose terasose atkurti keli renesanso stiliaus sodai.

Višegrado rūmų atkūrimas turi daug bendra su Vilniaus valdovų rūmų atkūrimu. Abi pilys ir rūmai buvo visiškai sugriauti. Abiejų rūmų liekanos išryškinamos kasinėjimų metu, renkamos detalės. Višegrade po kalvos nuošliaužomis rasta rūmų ir pilies bažnyčios pirmojo aukšto sienų fragmentų. Vilniuje Gedimino kalno papėdėje buvusiame Abraomo Šliozbergo name taip pat yra Valdovų rūmų rytų korpuso pirmojo aukšto sienų liekanų, nesugriauti rūsiai. Be to, Vilniuje greta rūmų šimtus metų išstovėjusi pilies bažnyčia (Katedra) išliko nesugriauta iki mūsų dienų. Neišliko Višegrado rūmų fasadų ikonografijos, nes jie anksti sunaikinti, XVI a. viduryje dar nespėta jų nupiešti. Mes turime labai patikimus rūmų išorės fasadų piešinius. Taigi savųjų rūmų atkūrimui turime nė kiek ne mažiau (gal net daugiau) duomenų negu vengrai Višegrade. Beje, vengrai Višegrade dirba neskubėdami, nes didelė pilies teritorijos dalis dar neištirta (vyksta jos tyrimai), taip pat valstybė kasmet ribotai skiria lėšų.

Iš Višegrado nuvykome į Bratislavą – Slovakijos sostinę. Bratislavos pilis kūrėsi ant aukštos, gynybai patogios kalvos. Pilis ne sykį perstatyta, rekonstruota. XVI a. pirmoje pusėje didžiąją Vengrijos dalį užėmus turkams, iš Budos į Bratislavą persikėlė karališkos įstaigos. Įsitvirtino Habsburgų dinastija, jos valdymo metais galutinai suformuota pilis: keturi korpusai, išdėstyti apie uždarą netaisyklingo stačiakampio formos kiemą. XVII a. pirmoje pusėje prie pilies rūmų pietų korpuso (jis kartu su rytų korpusu buvo reprezentacinis, taip pat gyvenamas) iškilo arkinės galerijos, arkada taip pat buvo pristatyta ir prie vakarų korpuso pirmojo aukšto (arkinės galerijos Vilniaus žemutinėje pilyje įrengtos taip pat prie pietų korpuso). Ypač didelė rekonstrukcija vyko valdant imperatorei Marijai Teresei. Pilis iš niūrokos tvirtovės paversta ištaiginga rokoko stiliaus rezidencija. XVIII a. pabaigoje pilies rūmai perleisti kunigų seminarijai, o 1811 m. jie sudegė, sienas ardė atmosferos krituliai, miestelėnai. Tai tęsėsi apie 150 metų. Taigi ir čia pilies teritorija, panašiai kaip Vilniuje, ilgą laiką buvo apleista.

Bratislavos pilies rūmų atstatymo darbai pradėti po Antrojo pasaulinio karo 1953 m. ir baigti 1968-aisiais. Atstatant rūmus, nesistengta nuosekliai ir tiksliai atkurti iš Marijos Teresės valdymo meto geriausiai žinomo rūmų vaizdo. Rūmuose įsikūrė Slovakijos nacionalinė taryba ir Slovakijos nacionalinis muziejus. Manyta, kad naujas turinys turi inicijuoti ir naują interjerų sprendimą. Todėl rūmų interjerai įrengti pagal praėjusio šimtmečio septintame dešimtmetyje suprastus modernumo principus. Suprojektuotos šiuolaikiškos paradinė, federacijos (tuomet Slovakija su Čekija sudarė federacinę valstybę) salės, Slovakijos ledo ritulio laimėjimus reprezentuojanti salė.

Rūmų kiemo fasadų langų angos buvo žinomos, žinomas ir pietų bei vakarų korpusų kiemo arkinių galerijų pobūdis. Vis dėlto atkurdami kiemo fasadus, slovakai supaprastino autentiškas formas, jas apibendrindami, atsisakydami istorinių orderinių elementų formų. Šiandien jie nepatenkinti tokiu kiemo fasadų suprimityvintu pateikimu, nors prieš keletą dešimtmečių tai atrodė modernu. Rengiamasi šių fasadų istoristinei rekonstrukcijai.

Vilniaus žemutinės pilies rūmuose nebus įstaigų, susijusių su valstybės valdymu. Atkuriame rūmus kaip savo valstybingumo simbolį, kaip turtingos praeities liudytojus.

Ir slovakai, ir vengrai pirmaisiais pokario dešimtmečiais gal ne savo pačių valia tiek Bratislavos pilyje, tiek ir Budos rūmuose yra inicijavę "šiuolaikiškumo" (deja, jau pasenusio) apraiškas. Šiandien jie kritiškai vertina pokario metų sprendimus, be varžymų pradeda atsigręžti į savo šaknis. Tokia nuostata akivaizdi Budoje, o ypač Višegrade, Vengrijoje. Lenkai, matyt, mažiau paisydami tų pokario metų varžymų, pirmieji ėmėsi atstatyti Varšuvos senamiestį, karalių pilį. Vakarų Europos šalyse tokie sugriautų senamiesčių bei istorinių pastatų atstatymo darbai daugelyje miestų buvo vykdomi pirmaisiais pokario dešimtmečiais. Atstatyta senųjų pastatų Atėnuose, Romoje, Rumunijoje, Ukrainoje, Baltarusijoje (Lydos, Miro pilys), Latvijoje (Juodagalvių namas Rygoje). Vokiečiai Berlyne taip pat imasi visiškai atkurti karo bei pokario metais sugriautus barokinius Berlyno miesto pilies rūmus. Jiems buvo iškilęs klausimas, ką daryti su senųjų rūmų vietoje VDR valdymo metais pastatytais Respublikos rūmais; svarstyta, gal juos inkorporuoti į atstatomų senųjų rūmų tūrį. Dabar, kaip girdėti, vokiečiai šį pokario metų statinį rengiasi griauti.

Ta proga pravartu prisiminti Lietuvos architektų sąjungos lyderių pasišaipymus iš Žemutinės pilies Valdovų rūmų atkūrimo idėjos. Esą "Valdovų rūmų statyba įeis į istoriją kaip anekdotas" ir panašiai. O gal atvirkščiai, tie mūsų architektų samprotavimai yra panašūs į anekdotą kaimynų patirties fone. Tiksliau – ne į anekdotą, o į skaudų nesusipratimą.

Ties Bratislava nuo senovės kryžiavosi du svarbūs prekybos keliai: vienas – Dunojaus upe iš vakarų į rytus, antras – Gintaro kelias, jungęs baltų žemes su Adrijos jūra. Dabar netoli Bratislavos Slovakijos siena susisiekia su Vengrijos ir Austrijos sienomis.

Austrijoje aplankėme Vieną, Gracą, Zalcburgą. Vienoje turėjome nedaug laiko, todėl susipažinome tik su Hofburgo Habsburgų lobyno ekspozicija.

Gracas yra istorinės Štirijos žemės centrinis miestas, jis 2003 m. buvo paskelbtas Europos kultūros sostine. Priemiestyje puikiai išlikę Egenbergo vasaros rezidencijos rūmai, pastatyti 1625 m. pagal italų architekto Pietro de Pomio projektą. Išlikę ankstyvojo baroko interjerai. Landhauzo – XV a. pab.–XVI a. pab. rūmų – trijų aukštų arkadas kieme remia mūriniai stulpai. Tai pavyzdys, kaip italų architektūros formos pritaikytos Vidurio Europoje, atsižvelgiant į kitokias klimato sąlygas. Greta Landhauzo Arsenalas – taip pat XVI–XVII a. keturių aukštų pastatas su 4000 originalių šarvų ir įvairios senovinės ginkluotės rinkiniais.

Zalcburge aplankėme manierizmo dvasia 1613–1619 m. sukurtą vasaros rezidenciją Helbrune, vyskupo – miesto ir krašto valdytojo – Naująją rezidenciją. Šioje ketinama sukurti modernų muziejų, naudojant šiuolaikiškas technologijas, bet prisiderinant prie autentiškų ankstyvojo baroko interjerų. Naujosios rezidencijos vidinis kiemas 20x30 m dydžio, po jo grindiniu bus įrengtos lankytojų aptarnavimo patalpos, o kiemo viršus bus uždengtas skaidriu stogu. (Mes Vilniaus valdovų rūmų 50x60 m dydžio trapecijos formos kiemą buvome bemaną taip pat panašiu būdu uždengti, tačiau tos minties atsisakyta: per dideli kiemo matmenys, be to, labai brangu. Londone stiklinis stogas virš Britų muziejaus didžiojo kiemo kainavo apie 500 milijonų litų.) Zalcburge taip pat lankėmės Aukštutinio Zalcburgo tvirtovės rūmuose ir Senojoje vyskupų rezidencijoje, kur susipažinome su gotikos ir renesanso interjerais, muziejinėmis ekspozicijomis, jų funkcijomis.

Iš Zalcburgo pasukome atgal Lietuvos link. Pakeliui Čekija. Pirmąją Čekijoje aplankėme Česky Krumlovo pilį. Pilis statyta dar gotikos laikais, vėliau tapo Rozemberkų giminės renesanso stiliaus rezidencija, XVIII a. rokokizuota. Kadangi ši vietovė buvo nuošalyje nuo svarbesnių istorinių įvykių, ypač nuo karo kelių, Česky Krumlovo pilis ir senamiestis per pastaruosius kelis šimtmečius išlaikė savo pirmykštį vaizdą. Pilis taip pat išsaugojo autentiškus interjerus. Įspūdinga pilyje vėlyvojo baroko teatro salė su senaisiais sudėtingais mechanizmais, dekoracijomis. Pilies muziejaus direktorius Pavelas Slavko supažindino su skrupulingai tvarkoma paminklosaugine dokumentacija, su pilies muziejinių ekspozicijų padėtimi, jų tobulinimo rūpesčiais. Muziejininkai, remdamiesi archyviniais šaltiniais, stengiasi atkurti tikslius praėjusių epochų interjerus su visa istorine ekspozicija. Jie bando atsisakyti anksčiau vyravusios muziejininkų praktikos, kai patalpose būdavo eksponuojami su jų praeitimi ar istorine funkcija niekaip nesusieti eksponatai. Reikia priminti, kad Česky Krumlovo pilis įrašyta į UNESCO pasaulio gamtos ir kultūros paveldo objektų sąrašą.

Česky Krumlovo miestui turtinga praeitimi, gausiu architektūros paveldu nenusileidžia Jindrichuv Hradecas. Šiame mieste išlikusi didžiulė renesansinė rezidencija, perstatyta iš gotikinės pilies. Jindrichuv Hradeco pilis buvo nuosavybė kelių pačių turtingiausių ir įtakingiausių Bohemijos giminių. Palankių aplinkybių dėka ilgą laiką ji buvo išsaugojusi savo autentišką vaizdą iš Renesanso laikų. XX a. pradžioje atstatyta po gaisro. 1976-1994 m. iš esmės restauruota, rekonstruota. Pilies kieme prie vieno korpuso įrengtos vadinamosios didžiosios arkados (arkinės galerijos), prie kito – mažosios arkados. Jos triaukštės, su kolonomis bei baliustradomis tarp jų. Sode netoli pilies rūmų XVI a. pabaigoje pastatyta rotondos tipo koplyčia su pakopomis kylančiu tūriu. Koplyčios interjere gausu terakotos, stiuko reljefų, tapybos darbų. Ši koplyčia laikoma vienu vertingiausių Europos renesanso kūrinių.

Iš Jindrichuv Hradeco pasukome į Čekijos (senosios Bohemijos) sostinę Prahą. Prahos pilis pastatyta ant Hračankos kalvos prie Vltavos upės. Pilies vietoje iki IX a. vidurio buvo slaviška piliavietė, kurios svarbiausia paskirtis buvo pagoniškos kulto apeigos. Ši vieta dar vadinta "Žiži" (iš žodžio šaknies žeh – ugnis, degimas), nes čia buvo mirusiųjų degintuvės, aukojamos aukos. Taip pat čia buvo kunigaikščio sostavietė. (Vilniaus pilyje, anot metraščių, irgi buvo kunigaikščių palaikų degintuvės. Amžinąją ugnį saugojo žinčius.) Taigi Prahos pilies senovė daug kuo panaši į Vilniaus pilies senovę. Po krikščionybės priėmimo Prahos pilyje IX a. antroje pusėje pastatoma pirmoji krikščioniška šventykla.

Prahos pilis Hračankos kalvos viršuje mūro siena apjuosta XI a. viduryje. Po šimto metų XII a. viduryje pilis papildomai tvirtinama sienomis, kurių nemaža dalis išlikusi iki šių dienų. Pilis stiprinta ir XIII a., ir XIV a. valdant šalį imperatoriui Karoliui IV Liuksemburgiečiui. Vėlyvosios gotikos šedevras Vladislavo salė sukurta valdant Čekiją Vladislovui Jogailaičiui. 1541 m. Prahos pilis skaudžiai nukentėjo nuo gaisro, bet greit buvo atstatoma. Aukščiausia renesanso stiliaus pakopa Prahoje pasiekta XVI a. antroje pusėje–XVII a. pradžioje. Barokas labiau palietė Prahos pastatų interjerus. Nemažai rekonstrukcijų padaryta Marijos Teresės valdymo metais (1753–1775). Antrojo pasaulinio karo metu pilis beveik nenukentėjo.

XVII a. pradžioje svarbiausios valstybės įstaigos ir vyriausybės buveinė iš Prahos buvo perkeltos į Vieną. Prahos pilis tapo Habsburgų dinastijos antraeile pilimi. Imperatoriaus dvaras į Prahą atvykdavo retai. Vis dėlto XIX a. antroje pusėje, augant čekų tautiniam sąjūdžiui, Prahos pilyje buvo užbaigta statyti didinga gotikinė Šv. Vito katedra (pradėta statyti XIV a. viduryje). Čekijai 1918 m. atgavus nepriklausomybę, pilyje įsikūrė prezidentūra. Šiuo metu pilies teritorijos, visų pilies pastatų (tarp jų ir katedros, ir prezidentūros, ir pilyje įsikūrusio muziejaus) priežiūra rūpinasi prezidento kanceliarija. Vis dar tiriamos, tvarkomos pilies požemiuose išlikusios XII–XV a. romaninių ir gotikinių statinių liekanos – čekams brangūs nacionalinės kultūros reliktai. Prahos pilies ansamblio restauravimas – svarbus metodinis pavyzdys ir Lietuvai.

Paskutinės trys aplankytos Čekijos pilys – Litomišlis, Velke Losinai ir Bruntalis. Litomišlyje – didingi renesansiniai Pernšteinų giminės rūmai, pastatyti ankstesnės pilies bei vienuolyno ansamblio vietoje. Išlikę istoriniai interjerai. Velke Losinų pilis – medžioklės pilis, statyta XVI a. pabaigoje; tai – renesansiniai rūmai su vidiniu kiemu, apsuptu arkinėmis galerijomis. Iš visų aplankytų pilių šioje pilyje geriausiai išlikę autentiški XVI–XVII a. interjerai. Bruntalio pilis, statyta XVI–XVII a. pradžioje, taip pat su vidaus kiemu, apsuptu arkinių galerijų. Iš pradžių ji buvo Viurlenų giminės nuosavybė, bet nuo 1621 m. atiteko Kryžiuočių ordino atstovams. Čia irgi išlikę istoriniai baldai, dailės kūrinių rinkiniai, biblioteka, ginklų rinkinio saugykla.

Ekspedicijų metu stengiamasi kuo daugiau pamatyti, aplankyti, filmuoti, padaryti nuotraukų, įsigyti literatūros. Grįžus namo, būtina parsivežtą medžiagą išstudijuoti, palyginti įsigytas žinias su mūsų turimais duomenimis, su natūros tyrimų radiniais.

Keliaudami po užsienio šalis, pamatėme daug gerai tvarkomų ir neblogai išlikusių rezidencijų, pilių. Yra pavyzdžių, kur jos atstatytos ar atstatomos (Budos, Bratislavos, Varšuvos, Višegrado). Atnaujinimo darbai vyksta Lenkijos, Niepolomicų, Baranovo pilyse. Lenkai rengiasi atstatyti Žygimanto Augusto Tykocino pilį, esančią netoli Baltstogės. Be priekaištų prižiūrimos Graco, Zalcburgo, Prahos, Česky Krumlovo, Jindrichov Hradeco, Litomišlio, Velke Losinų, Bruntalio pilys ar kompleksai. Aplankę šias pilis, gerai išlikusius senamiesčius, pamatėme, kad mes Lietuvoje esame daug praradę per karus, okupacijas. Pamažu ryškėja samprata, kad, imdamiesi atkurti Valdovų rūmus, per daug optimistiškai vertinome savo galimybes. Pirmiausia, neturėjome klasikinę architektūrą gerai išmanančių restauratorių, menotyrininkų. Ko gero, prieš keliolika metų V. Drėma buvo teisus, rašydamas, kad, prieš imantis rūmų atkūrimo, mūsų specialistams reiktų keletą metų pastudijuoti italų architektūrą. Dabar tą spragą užtaiso pradėtos rengti ekspedicijos; numatoma ekspedicija ir po Italijos rezidencijas. Neturime lietuvių kalba specialios mokslinės literatūros apie užsienio šalių rezidencijas, jų interjerus, ceremonialą. Tokios literatūros lenkų, vokiečių, italų, vengrų, čekų kalbomis yra daug. Reikia tą literatūrą skaityti, mokytis kalbų.

Šlubuoja mūsų metodinis išprusimas. Restauratoriai 50 su viršum metų dirbo prie atskirų paveldo objektų, bet darbo rezultatų ataskaitų beveik nepublikavo. Daugiausia jie ir liko praktikai, bet dauguma jų arba išėję Amžinybėn, arba nebedirba.

Nesutariama, kokios metodinės krypties laikytis atkuriant Valdovų rūmų interjerus. Pavyzdžiui, Valdovų rūmų atkūrimo projekto koordinatorius A. Katilius rašo, kad "pavojingiausia pasiduoti laiko ženklams – mados atspindžiams" ("Literatūra ir menas", 2003.XI.21). Taigi Audronis Katilius linkęs eiti istoriškumo keliu. Kita vertus, rūmų atkūrimo paminklotvarkos sąlygas sukūręs Jonas Glemža ne kartą yra pareiškęs, kad gal užtektų rūmams vienos kitos istoriškai apiformintos salės. Anot jo, atkurtuose rūmuose turi būti ryškūs mūsų epochos, t.y. XXI a., ženklai. Lietuvos dailės muziejaus direktorius Romualdas Budrys ir jo vadovaujama muziejininkų grupė, rengianti Valdovų rūmų interjerų ir ekspozicijų programą, savo pasiūlymuose bando derinti įvairias pozicijas.

Yra pavojus, kad tų ženklų gali būti per daug. Nemažai jų numatyta: šiuolaikiškas terminalas po kiemo grindiniu, virš pietų korpuso rūsių – masyvios betono konstrukcijos, atskiriančios autentiškus mūrus nuo antžeminės naujai statomos rūmų dalies; šiaurės korpuse buvusių virtuvių vietoje projektuojama šiuolaikinė konferencijų ir teatralizuotų renginių salė. Projektuojamas eskalatorius iš terminalo į pietų korpuso pirmąjį aukštą (madinga, bet eskalatorių daug yra parduotuvėse), taip pat kiemo šiaurės vakarų kampe projektuojamas pandusas – estakada iš terminalo į pirmąjį aukštą (nors kokių nors įdomesnių liekanų po tuo pandusu nebus).

Taip pat pabrėžiama, kad, sekdami Krokuvos Vavelio ar Varšuvos pavyzdžiu, "nenustebinsime nei savęs, nei kitų". Esą būsime pavėlavę keliais dešimtmečiais ar šimtmečiu. Bet vengrai dabar atstato Višegradą, vokiečiai irgi dabar pradės atkurti Berlyno mieste pilį ir atstatydami stengsis laikyti istoriškumo principų. Jau minėta, kad mes Vilniaus valdovų rūmams atkurti turime nė kiek ne mažiau (gal net daugiau) duomenų negu vengrai Višegrade. Taigi ir originalo detalių turime ne mažiau kaip vengrai.

Ar mums blogas Krokuvos Vavelio pavyzdys? Lenkai iš austrų kariuomenės Vavelį išpirko 1905 m., paskui reikėjo Vavelio rūmuose panaikinti kareivines, ardyti kareivinių korpusus. Interjerų irgi nebuvo likę. Dabar nuvykę į Vavelį matome restauruotą renesansinį puikų kiemą, renesansinius patalpų interjerus, neretai vaizduojančius jų pirmykštę funkciją. Darbai ten ir dabar tęsiami. Dirba istorikai, menotyrininkai, kaupia duomenis ir tik paskui atkuria istorines patalpų erdves. Lenkai Vavelio (taip pat ir Varšuvos) karalių pilių atstatymą sugebėjo įprasminti kaip visos lenkų tautos patriotiškumo, garbės, didelės atsakomybės savo istorijai reikalą. Lenkai nenuėjo atstatomų pilių modernizavimo, eksperimentų keliu. Beje, kai buvo atkuriama Varšuvos karalių pilis, jie keliolika kartų buvo išvykę į Italiją, norėdami pasimokyti klasikinės architektūros dėsnių, o ne ieškoti pavyzdžių, kaip sušiuolaikinti istorinę aplinką. Pas mus kartais pastebima atvirkščia tendencija. Manyčiau, Vilniaus valdovų rūmų interjerų visapusiškam atkūrimui reikia skirti daugiau laiko, o ne skubėti iki 2009 metų juos galutinai užbaigti. Čia mums labai pravartus Krokuvos Vavelio pavyzdys.

Nesinorėtų, kad pagal mūsų modernų supratimą atstatytuose Vilniaus valdovų rūmuose savieji ar atvykę svečiai klausinėtų: "Atstatėte, tai atstatėte rūmus, bet kur vis dėlto tie jūsų Valdovų rūmai?" O taip gali atsitikti, jei atkurdami rūmus sieksime įvairiomis įmantrybėmis "nustebinti kitus" (A. Katilius. "Literatūra ir menas", 2003.V.27). Atvirkščiai, atkurti rūmai turėtų būti mums ryškus valstybingumo simbolis, istorinės sąmonės gaivintojas. Stiklas ir betonas, – nesvarbu, kiek mes į rūmus jų neįterptume, – tokios paskirties neatliks.

 

Skaitytojų vertinimai


12026. egle2004-11-30 17:16
laqbai ilgas

12546. Dize2004-12-22 16:59
niu nznau ko reikejo neradau :D

50817. Klausimas2009-01-15 16:06
12546. Dize 2004-12-22 16:59 niu nznau ko reikejo neradau :D Ash ir

Parašykite savo nuomonę

Įrašykite skaičių: Trys šimtai dešimt
Vardas arba parašas:
El. pašto adresas:
Straipsnio vertinimas:

Kultūros kalendorius
nuo 2012 m. Sausio

PATKPŠS

 1
2 3 4 5 6 7 8
9 10 11 12 13 14 15
16 17 18 19 20 21 22
23 24 25 26 27 28 29
30 31  

 1 2 3 4 5
6 7 8 9 10 11 12
13 14 15 16 17 18 19
20 21 22 23 24 25 26
27 28 29  

 1 2 3 4
5 6 7 8 9 10 11
12 13 14 15 16 17 18
19 20 21 22 23 24 25
26 27 28 29 30 31  

Nuorodos


Kultūros diskusijų forumas,
Kultūros vartai,
Kultūros institucijos,
Meno galerijos,
Meno bankas 
DAILĖ“, „VILNIUS“,
7 MENO DIENOS“,
ŠIAURĖS ATĖNAI“,
LITERATŪRA IR MENAS“,
NEMUNAS“,
UŽUPIO ŽURNALAS
Lietuva internete

Rodoma versija 11 iš 11 
21:41:38 Jan 29, 2012   
Jan 2011 Jan 2013
Sąrašas   Archyvas   Pagalba