Literatūra ir menas

Lietuvos rašytojų sąjungos savaitraštis
Literatūra ir menas

2004-06-11 nr. 3005

| Spausdinti | Archyvas | Redakcija |


PIRMASIS 
• Franzobel.
ODĖ VILNIUI
12
• TRUMPAI1
• KITAME NUMERYJE

KULTŪROS ŽEMĖLAPIS 
• KINO TEATRAI
• TEATRAI
• KONCERTAI
• PARODOS
• VAKARAI
• ĮVAIRŪS
• LR KULTŪROS LAIDOS

AKTUALIJOS 
• PASAULIO RAŠYTOJAI APIE ANTITERORIZMĄ3
• RINKIMŲ Į EUROPOS PARLAMENTĄ PARADOKSAI
• KREIPIMASIS Į KULTŪRINĘ EUROPĄ4
• ILGIAUSIŲ METŲ

POKALBIAI 
• Su poetu, vertėju VYTAUTU P. BLOŽE kalbasi EUGENIJA VAITKEVIČIŪTĖ.
"MAN RŪPĖJO KITI VAIDINIMAI, KITOS GĖLĖS, KITI PAVEIKSLAI…"
2

KNYGOS 
• Leonas Dirmeitis.
RAŠYTOJO VARDAS IR VERTĖ
19
 PROFESIONALUS POETAS, VĖJO SIELVARTININKAS, ŠVEDIŠKAS ŠAMANAS12
• IR PADEGĖ ŠIUOS NAMUS
• EUROPEANA6
• SMULKŪS VEDYBINIAI NUSIKALTIMAI
• NAUJOS KNYGOS

LITERATŪRA 
• KNYGA, IŠAUGUSI IŠ MITO9

MUZIKA 
• Audronė Žiūraitytė.
MATSO EKO CHOREOGRAFIJOS GRIŪTIS, VARŠUVIEČIŲ SUKELTA VILNIUJE
1
• PORTRETAS: DIANA ČEMERYTĖ – "TYLIOSIOS MUZIKOS" ESTETĖ10
• Ernestas Žvaigždžius.
IŠ ASTRONOMO UŽRAŠŲ
6

TEATRAS 
• Vlada Kalpokaitė.
KARALIUI NIEKS NERAŠO?
3

DAILĖ 
• Jurgita Ludavičienė.
KADA MARŠKINIAI SAVI?
• Eglė Kačkutė.
"ĒA VA MAL CHEZ LES STANIKAS"1
4
• Gintaras Kušlys.
VYTAUTO EIGIRDO TAPYBA KAUNO ARCHITEKTŲ NAMUOSE
1

ŠIUOLAIKINIS MENAS 
• VIDEOVARTOTOJŲ NUOMONĖ APIE VIDEOMENĄ IŠ RUSIJOS, SUOMIJOS IR ŠVEICARIJOS11
• ŠVEICARŲ VIDEOLAUKIAMASIS. ŽIŪRI IR LAUKI GERO VIDEOKŪRINIO.

POEZIJA 
• ALVYDAS AUGUSTINAS JEGELEVIČIUS12

PROZA 
• Jonas Mikelinskas.
NESUVALKIETĖ
1
• Jonas Mikelinskas.
MUSĖ ANT PEILIO
• Jonas Mikelinskas.
VYRŲ DIKTATŪROS GALAS
12

VERTIMAI 
• MIRON BIAłOSZEWSKI2

PAVELDAS 
• KOKIUS ATKURSIME VALDOVŲ RŪMUS? ARCHITEKTŪRINIŲ ANALOGŲ BEIEŠKANT3

JAUNIMO PUSLAPIS 
• RIMANTė KULVINSKYTė.
LIETUVIŠKOJI PABLO PICASSO REINKARNACIJA
4
• KIEKVIENAS BUVO VISATA21

AKTYVIOS JUNGTYS 
• Apie eksperimentinės muzikos bandymus visuomeniniam poligone kalbasi Vaiva ir Lukas Devita.
IEŠKANT INTUITYVIOS MUZIKOS
7

KRONIKA 
• BIRŽELIO ŽVAIGŽDĖS
• in memoriam.
GRIGORIJUS OZEROVAS (1940.X.28 – 2004.V.29)
1
• PATAISYKIME NETIKSLUMĄ1

DE PROFUNDIS 
• RETRO NONSENSAI4

KNYGOS

PROFESIONALUS POETAS, VĖJO SIELVARTININKAS, ŠVEDIŠKAS ŠAMANAS

[skaityti komentarus]

Bruno K. Öijeris nėra roko žvaigždė Lietuvoje, kur apskritai nėra ir nebuvo jokių roko žvaigždžių (išskyrus gal kokį Andrių "Kregždute, Kregždute" Mamontovą). Toks jis yra Švedijoje bei kai kur kitame po(p)poetiniame pasaulyje, kuriame skaitytojui vis sunkiau įveikti vienaip ar kitaip eiliuotus puslapius, ir kur kas patikimesnis būdas perduoti savo kontempliatyvias refleksijas tampa vienoks ar kitoks jų įgarsinimas, fonavimas, kergimas su – geriausiai – gitaromis arba (pastaraisiais penkmečiais) kompiuterizuotu džiazeliu, pagaliau drastiškas (pa)prastinimas. Taigi mums Öijeris, banaliai tariant, balta žemėlapio dėmė. O joje, šiuo atveju sulankstytoje į lietuvišką eilėraščių rinktinę "Kol nuodai veikia", ganosi, dar banaliau tariant, juodos avys, kurios netrunka švystelti staigiais ekskursais į nelauktus laikus ir erdves, pritraukti, regis, nesugretinamas kategorijas, neslėpsiu, laukiniams palyginimams, nesidrovint žmogiško dramatizmo, intymaus jautrumo, kasdieną ir mirtį glėbiančios atminties; čia dažnai "apglėbiama" ir neretai šmėsčioja "vienišieji"; čia maža pasakojimo (nors tolydžio išnyra drąsiai atkirpti jo fragmentai), nes kalba vengia linijinės, nuoseklesnės eigos...

Leidinio, jau ir mūsų respublikoje prasiveržusio į kai kuriuos topus, tekstų apipavidalintojai nesiekė atgrasaus absoliutaus objektyvumo ar kuklumo. Jie pristato Bruno kaip tyrą ir romantišką, bet gerai dvasiškai informuotą guru, nusipelniusį visų sluoksnių menininką, kuris negali nepersmelkti širdies, netgi ir labiau mąstančių organų. Kai patikrini knygą, paaiškėja, kad išties persmelkia. Bet aš patikrinau ir daugiau – turiu omeny "pasaulinį voratinklį". Viskas taip ir yra. Ir čia, tarkim, pažinčių anketose populiaru pažymėti: "Mėgstu sunkųjį metalą, Žiedų valdovą, seksą su antrankiais ir Bruno K. Öijerį". Antra vertus, su jokiu google žiburiu neaptiksi poeto kūrybos pristatymo, bent per nago juodymą panašaus į šį: būties erdvė čia daugiadimensė, išsiskaidžiusi, ir iš esmės klajokliško eilių herojaus atstumų įveikimas praleidžiamas – jis tiesiog apsireiškia vis naujuose laiko, koordinačių, žvilgsnio taškuose. Ir pats tekstas, kuriame tikslų minimumą keičia dosnus, mantriškas (arba rokenroliškas, kaip rašo leidėjai?) refrenas, atrodo stichiškas, užrašantis, nepaisant apskaičiuotų įžvalgų, greičiau vidinio naratyvo iškrovas negu saviraiškos ambicijas.

Vadinasi, ikona; raštiškasis Bobas Dylanas, filologių ir pankių riteris, scenoje vaizdingai deklamuojantis savo diktatą miniai. Galintis, pasak "privataus literatūros detektyvo" Christiano Kupchiko, be įspėjimo atvykti į Buenos Aires ir, būdamas niekam nežinomas nesuprantamos kalbos poetas, surinkti anšlagą, skanduotes "bis!" ir net tikras groupies. Tokie mostai kelia grėsmę, kad gali rasti panašų turinį į R. Bacho ar P. Coelho; tačiau Bruno, slidinėdamas naivumais, vis dėlto nenusirita į banalius ar didaktinius pranešimus.

Populiarumo, kultiškumo priežasčių identifikavimas galėtų padėti aiškintis ir pačią kūrybą. Deja, išgirtuoju Öijerio deklamavimo raiškumu čia nepasimėgausime; dar sunkiau išgirsti minėtą roką: tenka pasikliauti grynu juodu tekstu – mįslių tėvu, gulinčiu popieriaus klane. Bet būtent grynumas, matyt, buvo viena iš platesnės auditorijos pritraukimo priežasčių. "Jau nuo pat pradžių norėjau suteikti švedų poezijai veidą, sukurti kažką nuoga ir tikra, kas pasiektų žmogų. Aš norėjau išsiveržti iš akademiškumo, dvelkiančio lavono sąstingiu", – byloja rašytojo interviu ištrauka. Vargiai aptiksi jį užsiimant literatūrine ekvilibristika ar matematika, nors netrūksta itin tikslios lakonikos, neretai kaloringesnės už haiku standartus. (LXXXI) "tu esi/maistas/alkanam/kambary", (CI) "telefonų knygoje/jie/nukryžiuoti/abėcėlės tvarka" arba (CXII) "delnai/ant koklių, sperma/išeinamojoj žarnoj, šiaurės pusrutulio/miestai lyg žvilgantys musių šarvai ant sniego"... Öijeriui priskiriamas žurnalo "Guru Papers" iniciacinis šūkis "Išsprogdink tą prakeiktą kultūrinį elitą!" dvelkia infantilokai, tačiau pats akademizmo vengimas knygoj skleidžia, vaizdingai kalbant, gražiausius žiedus. Jis ne tiek, kaip pats sako, artėja prie žmogaus, kiek stenografuoja savo – žmogaus – pulsą (ir stenograma ne tik sentimentaliai impulsyvi, bet ir kartais fenomenaliai rafinuota), rašo iš gyvenimo ir gyvenimui, užuot stengęsis integruotis į kultūros sąrašus ar spekuliuoti jos vidinėmis reikšmėmis. Iš to gal dera kildinti kritiko ramybę, Öijeriui ką nors "banaliai tariant". Tarkim, ir mes: jis tiesiog pasako, ką šioje vietoje reikia pasakyti, – nedrebėdamas dėl "eilutės prestižo", brandžios ekspresijos, paklausos įvaizdžio ar panašiai. Ketureilio "XXX" objektas "tylintis telefonas" galbūt labiau tiktų rašančioms vadinamosioms "gimnazistėms", bet čia neišvengiamai dengia romantiškai susirūpinusį lyrinį ar labiau lytinį herojų, signalizuoja öijerišką santykių psichologizmą ir pagaliau yra išteisinamas kuo lyriškiausiai agresyvios metaforos: "šaltos baltosios kielės/tiesias Afrikos link/kaip ranka/į tylintį telefoną". Dėl to nuogo, pamėlusio, pagaugais einančio žmogiško tikrumo kone imi atgauti tikėjimą poezijos menu, ar ne? Ir jei migruojančios kielės driekiasi it ranka į telefoną, tai knyga tiesiog pripustyta išsikerojusių erdvėj, bet vis dar švelnių palyginimų, pvz., asfalto su degtukų dėžutėlės švitru: "bėgau gatvėmis/tiesiomis tamsiomis/šiurkščiomis kaip degtukų dėžutės šonas/aš bėgau/batais skeldamas kibirkštis/palikdamas degantį pėdsaką".

Tačiau nemaža banalių dėmenų prasibrauna akiratin, kai juos generuoja pačios poetinės priemonės. Niūresniam jaunųjų filologų komisijos nariui tokie tropai kaip "šypsojaisi (...) kiekvienai žvaigždei, kuri ištirpdavo krisdama lanku tamsoje" arba "deda veidrodžio šukę ant žemės, kad žvaigždės galėtų pasigrožėti savu makiažu" gali taip ir likti neįžengiama paslaptis. Apskritai šiandienis surambėjęs akademinis kultūrinis elitas keistai nusiteikęs žvaigždžių poetikos atžvilgiu – nebejaudina nei jų krytis, nei ženklai ar tviskesys... Tačiau pats vienos situacijos ar bruožų perkėlimas tekste, metaforiškas implantavimas kiton būna kvapą gniaužiančiai grakštus: "o kaip šaltai ir užtikrintai/mirtis išnaršė tavo rūbus/su kokiu klaikiu miklumu/išnarstė tavąjį kūną ieškodama/visko kas buvo vertinga" – štai mirtis marodierė, švelnus vaidmenų pasislinkimas. Ne visuomet sėkmingas tas reiškinių/stichijų sugyvinimas – tiek "didžioji tamsa", genama skerdyklon, tiek kuopiama "[visa ta šviesa], kurią tu palikai po savęs", – verčiau jau nebūtų atsiduodama primityvioms ir tuštokoms abstrakcijoms.

Deja, "mūsų laida eina į pabaigą", ir nebelieka laiko plačiau pasisakyti apie Bruno K. Öijerio apokaliptines nuorodas ("už tūkstančio metų/to miesto jau nebebus (...) vėjas graužia/dangoraižius"; "jūs atvyksit į vietą nepažymėtą žemėlapiuos/jūs sėdėsit po neonu susimetę į krūvą/ir siūsite demonams drabužėlius");

stogą raunantį pakartojimų meną ("terore/tu esi teroras/terore/tu esi buduaro veidrodis/niekada nenuvedęs blondinės raukšlių skerdyklon/terore/tu esi teroras/terore");

nelauktas, gąsdinančias taiklumu įžvalgas ("nuoga paslaugi moteris/pakeičia padėtį/apgaubia ranka mano sėklides", vos nepasakiau "apglėbia", vienišieji, šaukite: juk tikrai! paslaugumas čia! puiki moteris, ir ne tik eilėse);

humorą ("girdėjau kalbas/apie žmones kurie pagaliau susirado namus/aš nenoriu kištis bet dabar jie klaidžioja savo kambariuose");

organišką vertimą, pasak ant viršelio kalbančio A.A.Jonyno (eiles vertė G.Grajauskas, L.Ruokytė ir R.Rastauskas);

ir dar visą visatą dalykų.

LINAS KRANAUSKAS

P.S. "Kol nuodai veikia" – tai ne švediškos knygos "Kol nuodai veikia" vertimas į lietuvių kalbą: "eilėraščiai šiam leidiniui atrinkti iš keturių svarbiausių Bruno K. Öijerio poezijos knygų" ("Giljotina", "Kol nuodai verkia", "Prarastas žodis", "Ūkas iš visko")". Ne man perprasti ir pateisinti motyvaciją, dėl kurios "atrenkami" originalių rinkinių fragmentai, tarsi jie neturėtų sistemos, struktūros, nebūtų vientisi autoriaus suformuoti, nepabijokim šio žodžio, lydiniai. Neblogai, kad vykdomas retrospektyvinis supažindinimo planas, tačiau dėl neišvengiamo atrankos subjektyvumo šis gan įprastas kompiliacijos metodas neatrodo logiškas.

Pagaliau baigiamasis L. Ruokytės straipsnis kone romantiškai reklaminis, bet argi jis, draugai, neįkvepia?!

_________________

Öijeris B. K. KOL NUODAI VEIKIA. – V.: Apostrofa, 2004.

 

Skaitytojų vertinimai


9037. ?2004-06-14 01:20
Bombastiška.

9052. in2004-06-14 17:32
tikrai taip.

9064. Kinikas2004-06-14 22:41
Geriausia kolei kas siu metu knygse.

9073. Korra2004-06-15 07:58
Vidutiniška knyga - palyginus su kokio Kajoko ar Marčėno, arba Parulskio, tai iš viso net labai vidutiniška.

9097. Egzilas2004-06-15 17:54
Kaip reta sekmingas atvejis! Sveikinu leidejus ir vertejus!

9107. Korra2004-06-15 21:07
Ei, pasinešėt ant madų, man atrodo.

9114. Atskiesti nuodai neveikia2004-06-15 21:25
Is straipsio matyti, kad originalas turi sodrumo, kuris tekste (vertimuose) is dalies prarastas. Pvz: "Kol nuodai verkia", "Prarastas žodis", "Ūkas iš visko". Tai tusti zodziai, jokia rimta "roko zvaigzde" taip nepasakys.

9121. lins kanars2004-06-16 00:03
ar labai jau gali tai "matytis is straipsnio", jei straipsnio autorius originalo neskaites? o tamsta, matyt, neskaites ir vertimo? tai gal verciau pirma... -kol nuodai veRkia, jega! o tame rokzvaigzdiskume, regis, ne tiek sodrumas (kurio ir vertime pakanka) detas, o teatraliskas deklamavimas.

9134. to "lins kanars"2004-06-16 12:03
"Kol nuodai veRkia" - Jusu zodziai- zr. paskutine pastraipa, ar tai "jega", spreskite pats. "Kol nuodai veikia" skamba ne ka geriau. Manau, kad autorius pasake realiau, antraip kam ji versti. Nei vertimai blogi, nei autorius blogas, nemegstu lietuviskos "pozos", tai tiek.

9145. kanars2004-06-16 14:55
ai, matau, verkia, tikrai pats pridirbau, ir korektura manes neisgelbejo. taciau "autorius pasake realiau, antraip kam ji versti" - tame jokios logikos nematau. kokia dar ta lietuviska poza - nei tikrinai originala, nei is tikruju lyginai ji su vertimu, nei pasidomejai, kaip oijeris transformavosi nuo savo pankrokisku ligi poet-pavasariniu laiku, kad ne/galetu taip pasakyti, nei tas nuodu veikimo pavadinimas kuo nors blogas. tad, man rodos, pats/-i is pozos ir kritikuojies.

9148. to kanars2004-06-16 15:38
Idejote vertimo pavyzdziu, is ju matyti, kad oijero poezijoje kazkas sujuda. "Kol nuodai veikia" pankrokui pavadinimas nera blogas, bet nera ir labai stiprus. Aklai garbinti ir smerkti nepuolu, kitu nuomone aklai netikiu, tokia ir kritika.

Parašykite savo nuomonę

Įrašykite skaičių: Trys šimtai dešimt
Vardas arba parašas:
El. pašto adresas:
Straipsnio vertinimas:

Kultūros kalendorius
nuo 2012 m. Sausio

PATKPŠS

 1
2 3 4 5 6 7 8
9 10 11 12 13 14 15
16 17 18 19 20 21 22
23 24 25 26 27 28 29
30 31  

 1 2 3 4 5
6 7 8 9 10 11 12
13 14 15 16 17 18 19
20 21 22 23 24 25 26
27 28 29  

 1 2 3 4
5 6 7 8 9 10 11
12 13 14 15 16 17 18
19 20 21 22 23 24 25
26 27 28 29 30 31  

Nuorodos


Kultūros diskusijų forumas,
Kultūros vartai,
Kultūros institucijos,
Meno galerijos,
Meno bankas 
DAILĖ“, „VILNIUS“,
7 MENO DIENOS“,
ŠIAURĖS ATĖNAI“,
LITERATŪRA IR MENAS“,
NEMUNAS“,
UŽUPIO ŽURNALAS
Lietuva internete

Rodoma versija 11 iš 11 
21:41:36 Jan 29, 2012   
Jan 2011 Jan 2013
Sąrašas   Archyvas   Pagalba