Literatūra ir menas

Lietuvos rašytojų sąjungos savaitraštis
Literatūra ir menas

2006-09-01 nr. 3107

| Spausdinti | Archyvas | Redakcija |


PIRMASIS 
• Pia Tafdrup.
PATS VANDENYNŲ VIDURYS
• KRONIKA
• KINO TEATRAI

KULTŪROS ŽEMĖLAPIS 
• KINO TEATRAI
• TEATRAI
• KONCERTAI
• PARODOS
• VAKARAI
• ĮVAIRŪS
• LR KULTŪROS LAIDOS

AKTUALIJOS 
• Astrida Petraitytė.
„ŠIAURĖS VASARA“, 2006 (SAVAVALIŠKAS POŽIŪRIS)

DATOS 
• Leonas Peleckis-Kaktavičius.
NIEKADA NĖ ŽODŽIU NESISKUNDĖ

MUZIKA 
• Asta Pakarklytė.
BANDYMAS KĄ NORS PASAKYTI APIE „VINTER“ MUZIKĄ
• GINTARAS SODEIKA: VYRO IR MOTERS SANTYKIŲ TRAPUMĄ „PASTEBI“ MUZIKA

TEATRAS 
• OSKARAS KORŠUNOVAS: TEATRAS TURI BŪTI PARADOKSALUS
• Ramunė Balevičiūtė.
VILNIAUS MAŽASIS TEATRAS MASKVOJE: ĮSPŪDŽIAI IR KOMENTARAI

DAILĖ 
• Danutė Skromanienė.
KERAMIKŲ ŠVENTĖ
1
• AGNĖ BUTNORIŪTĖ.
TIESIOG TAPYBA?
1

KINAS 
• Rasa Paukštytė.
SAVAITGALIO „NEFORMATAI“

KNYGOS 
• Laimutė Tidikytė.
JONAS AISTIS: APIE LITERATŪRĄ IR LAIKĄ
• VAIDUOKLIS STIKLAINYJE
• OŽIARAGIO ATO­GRĄŽA
• ŽAIDŽIAME KLASES
• NAUJOS KNYGOS

POEZIJA 
• VYTAUTAS VILIMAS SKRIPKA
• RIMGAUDAS VALENTINAS GRAIBUS

PROZA 
• Stasys Stacevičius.
APEIGINIS GĖLO GĖRIMAS

VERTIMAI 
• Jáchym Topol.
KAS MAN GULĖJO ANT ŠIRDIES. BĖGOME. TIE DAIKTAI. TADA KANALE. SĄMOKSLAS

LITERATŪRA 
• SUGEBĖJUSI GYVENTI SAVAIP

PAVELDAS 
• Marek Kwiatkowski.
MAGIŠKAS LAZENKŲ PASAULIS

MENO DIS/KURSE/ AKTYVIOS JUNGTYS 
 Danguolė Vasiukevičiūtė.
DR. A. C. MATULIO KALBOS TERAPIJA
3

AKTYVIOS JUNGTYS/ JAUNIMO PUSLAPIAI 
• MARIUS MACEVIČIUS: „ILGIUOSI PIKTO IR DRĄSAUS TEATRO“1

KRONIKA 
• TAVO TELEVIZIJA
• THOMO MANNO FESTIVALIS – AR TIKRAI THOMO MANNO?
• IR AŠ PRIE JŪROS BUVAU1
• STAŽUOTĖS VENTSPILYJE

DE PROFUNDIS 
• Virgina Šukytė.
LIGONIO SLAUGYMAS NAMUOSE
3

PARK@S 
• PETRAS RAKŠTIKAS
• MIESTO GIMTADIENIS - ŠVENTĖ, SKATINANTI BENDRUOMENIŠKUMĄ
• Gintautas Mažeikis.
VIEŠOSIOS ERDVĖS IR DEMOKRATIJOS EROZIJA
• Vigmantas Butkus.
TEMA: APIE GRĖSMES PILNAVERTEI UNIVERSITETINEI FILOLOGIJAI LIETUVOJE
• Jonas Ruškus, Artūras Blinstrubas.
AUKŠTOSIOS MOKYKLOS IR NEĮGALŪS STUDENTAI: KOKIE MOTYVAI DERINTI INTERESUS?
2
• INDRĖ RAZUMENKAITĖ - KARPĖ

MENO DIS/KURSE/ AKTYVIOS JUNGTYS

DR. A. C. MATULIO KALBOS TERAPIJA

Danguolė Vasiukevičiūtė

[skaityti komentarus]

iliustracija

Kad kalba yra toks pat žmogaus kūrinys kaip ir telefonas bei muilas, tikriausiai daugeliui akivaizdu, tačiau jos polifunkciškumas bent filosofams nuolat kelia nuostabą, versdamas į šį fenomeną žiūrėti ne tik kaip į savotišką kūrinį ar meninės išraiškos priemonę, bet pirmiausia kaip į dalyką, dažniausiai būtent peržengiantį estetikos ribas, pavyzdžiui, mokslo kalba yra tikrovę reprezentuojantis pažinimo instrumentas, o kasdienybėje pragmatikos imperatyvų kaustoma kalba, be kitų atlieka dar ir komunikavimo priemonės funkcijas. Visa literatūra yra užrašyta kalba, tačiau ne visa kalba virsta literatūra – esama ir neverbalinių kalbos fenomenų, tokia, pavyzdžiui, yra kūno kalba. Tad šį kartą meno diskurse „nemeniška“ tema; vėl bus kalbama apie artikuliuojamos ir užrašomos kalbos funkcijas, tačiau straipsnio autorė aptarė vieną specifiškiausių kalbos savybių – terapinę kalbos galią emocinių problemų turintiems žmonėms, besimokantiems užsienio kalbų. Tikimės, kad straipsnis bus aktualus ir visiems susipratusiems menininkams. E. R.

Ar kam nors kyla abejonių, kad kelių užsienio kalbų mokėjimas turi daug privalumų? Manau, kad ne. Šiuolaikinėje visuomenėje tai netgi tampa prestižo reikalu... Užsienio kalbos mokėjimas ne tik praturtina asmenybę, bet ir turi didelę terapinę galią, kuria vis dažniau domisi ne tik užsienio, bet ir Lietuvos mokslininkai bei gydytojai. Todėl norėčiau plačiau papasakoti apie dr. Anatole’io C. Matulio tyrimą, kuriuo buvo įrodyta naujos (užsienio) kalbos gydomoji galia, ir aptarti kai kuriuos kalbos fiziologinius aspektus.

Kaip ir kokią kalbą vaikas išmoksta pirmiausiai priklauso nuo įgimtų dalykų ir aplinkos, kurioje jis auga. 1957 m. N. Chomsky tvirtino, kad kalbos vystymasis yra įgimtas procesas, kad kūdikiai turi įgimtą „universaliąją gramatiką“, padedančią išmokti bet kurią kalbą. Todėl vos kelių metų vaikas puikiai ir gramatiškai taisyklingai kalba, nors nėra nei specialiai mokomas, nei pats moka skaityti gramatikos taisykles. Tačiau sugebėjimas sklandžiai kalbėti kitomis kalbomis su amžiumi ima mažėti. Vis dėlto atlikti klinikiniai tyrimai parodė, kad, nepaisant amžiaus, naujos kalbos mokymasis yra labai naudingas.

Dr. Matulis – lietuvių kilmės gydytojas, mokslininkas, poetas, rašytojas ir mokytojas. Jis pats kalba keliomis užsienio kalbomis, gali didžiuotis ne vienu diplomu. Dr. Matulis 1976 m. Detroite įkūrė neurologijos ir psichoterapijos nacionalinį tyrimų institutą, kurio tikslas – tirti ir gerinti žmogaus psichinę būklę. Institutas plečia pažinimo ribas, tyrinėja psichinės sveikatos bei elgesio gerinimo galimybes. Jis įtrauktas į originaliausių mokslinių tyrimų centrų sąrašą neurologijos, psichologijos, psichiatrijos ir psichoanalizės srityse. Viena terapijos krypčių, kuria labai domisi dr. Matulis, yra metaglosoterapija. Ji pagrįsta hipoteze, kad emociškai neutralios kalbos mokymas gali atstatyti asmenybę ir bendravimą.

Jau prieš šimtą metų gydytojas dr. W. H. Thomsonas iš Niujorko savo knygoje „Smegenys ir asmenybė“ (1906) rašė, kad “yra daug tiesos, jog žmogus mokydamasis naujos kalbos padvigubėja (save dubliuoja)“. Vėliau dr. Matulis, atlikęs tyrimą, gautus stebinančius rezultatus išdėstė savo knygoje „Kalba... viltis“ (1975). Tyrimas buvo atliekamas Detroito psichiatrinėje ligoninėje, Mičigane; per 48 savaites surengtos 105 pratybos po 35 minutes. Tyrime dalyvavo 18 chroniška šizofrenija sergančių vyrų. Pamokos vyko palatoje, ligoniai bet kuriuo metu galėjo išeiti ar sugrįžti. Pacientai buvo specialiai atrinkti ir patikrinti. Vidutinis jų amžius buvo 37 metai. Metaglosoterapijai buvo pasirinkta vokiečių kalba. Ligononės darbuotojai iš pradžių irgi dalyvavo užsiėmimuose, bet vėliau, gerėjant pacientų elgesiui ir mokymuisi, nebedalyvaudavo. Šios terapijos metu buvo stebimas lingvistinis su terapija susijęs progresas ir pacientų elgesys. Pirmųjų užsiėmimų metu pacientai dar triukšmavo, kalbėjo nešvankybes, kartojo haliucinacinius kliedesius, negalėjo susikaupti, sutelkti dėmesio, blaškėsi, suposi ant kėdžių, o paskutiniojo užsiėmimo metu, jie jau buvo panašūs į klasėje sėdinčius mokinius. Jie galėjo susikaupti ir jų dėmesys neklaidžiojo. Vienas nekalbantis pacientas, užsienio kalba gebėjo lėtai atsakinėti į klausimus. Nors nebuvo įmanoma skirti pakankamai dėmesio kiekvienam pacientui, kadangi terapija vyko grupėje, tačiau pamažu įsisavinant užsienio kalbą haliucinacijos, nešvankios kalbos ir agresyvus elgesys aprimo. Keli pacientai po šios kalbos terapijos pasijuto gerai ir net buvo išleisti iš klinikos. Iš kai kurių pacientų buvo sulaukta teigiamų atsiliepimų, netgi buvo pareikštas noras tęsti pratybas.

Šis tyrimas greitai sulaukė komentarų ir diskusijų spaudoje. Skaitytojus labiausiai sudomino dr. Matulio tikėjimas, kad kalba turi savotišką nepriklausomą gydomąją galią. Jis atskleidė, kad naujos (užsienio) kalbos mokymas psichiniams ligoniams (pvz. chroniškiems šizofrenikams) gali sukurti naują ir sveiką aplinką. Metaglosoterapijos pradininkas dr. Matulis susidūrė su pacientu, kuris sugebėjo taisyklingai (gramatiškai ir semantiškai) versti į dvi užsienio kalbas (rusų ir vokiečių), kai tuo tarpu kalbėdamas savo gimtąja kalba (anglų) jis nesugebėjo laikytis sintaksės taisyklių, ir jo kalbą nuolat trikdydavo asociacijos. Kai šis pacientas buvo paklaustas, kurią kalbą norėtų vartoti, jis atsakė: „Mažiau susijusią su įvairiausiomis emocijomis“. Todėl ir buvo sumanyta išmokyti sergančiuosius šizofrenija kitos, ne tokios emocionalios kalbos, kuri padėtų atkurti prarastą realybę.

Pasak dr. Matulio, „kalba gali būti panaudota kaip unikalus lingvistinis vaistas, kuris pacientą apsaugo nuo stresinių situacijų ir grąžina sveikatą... kalba turi gydymo galią“; be to, jis teigia, kad žmogaus psichiką galima pagydyti tik refleksija, o pati geriausia refleksija – mokantis kalbos.

Šizofrenija – tai viena ligų, kurią rekomenduojama gydyti metaglosoterapija. Ši liga siejama su grįžimu į ankstyvuosius raidos etapus, t.y. kūdikystę, kai žmogaus ego dar nėra susiformavęs arba tik pradeda vystytis. Manoma, kad ego – mąstymo dalis, kuri yra neatsiejama nuo realybės. Be to, ego ir kalba, kaip bendravimo priemonė, susiformuoja tada, kai vaikas ima suvokti save kaip socialinę asmenybę. Sergantieji šizofrenija mėgina grįžti į realybę, o tai pasireiškia keistu elgesiu, haliucinacijomis ir manijomis. Svarbiausia yra tai, kad ligoniai turi realybės suvokimo likučių – tai suteikia vilties atstatyti realybę. Realybės suvokimas labai priklauso nuo kalbinių sugebėjimų, kurie padeda atskleisti vidines būsenas, atskirti išorinį pasaulį nuo vidinio bei suprasti pačiam save. Tarp ego ir kalbos yra dvipusis ryšys: sutrikus ego funkcionavimui, atsiranda kalbos defektų, ir atvirkščiai. Taigi ego atsiskyrus nuo realybės, reikalinga nauja priemonė, galinti sukurti ne tokią bauginančią, emocionalią ir trikdančią realybę. Manoma, kad veiksmingiausia priemonė – kalba. Naujos kalbos mokymasis padeda ją sukurti, nes visus senuosius objektus tenka pavadinti naujais vardais, sudėlioti juos į naują aplinką, kuri yra neutrali. Naujai išmokta užsienio kalba gali prasiskverbti į gimtosios kalbos lingvistinę sferą ir sugerti su ja susijusius psichologinius sunkumus. Taigi naujoji kalba gali būti kaip uždanga nuo bet kokio emocinio sąmyšio tol, kol jų ego tampa pakankamai stiprus sugrįžti į „gimtąjį“ pasaulį. Net ir po to, kai pacientas sugrįžta į realybę, užsienio kalba lieka naudinga ateityje, kai vėl kyla kokių nors problemų. Šizofrenija sergantys žmonės kalbą vartoja ne vien bendravimui, ji kartu yra ir gynybos mechanizmas. Tuo metu, kai ligonis bando bendrauti metaforomis, žodžiais, frazėmis, sakiniais, jis siekia apsisaugoti nuo nerimo, kylančio bendraujant su kitais žmonėmis. Kadangi nauja kalba yra neutrali, o išorinio pasaulio objektai kelia mažiau nerimo, pacientas daugiau energijos gali skirti savo ego stiprinimui. Be to, naujoji kalba gerina ir bendravimą, padeda atkurti „aš“ rėmus, taip sutvirtindama asmenybę.

Kad kalba tinkamai funkcionuotų, yra svarbus progresinis funkcijų lateralizacijos dėsnis, kuris nurodo atskirų funkcijų ryšį su vienu iš smegenų pusrutulių, pereinant informacijai iš pirmųjų zonų į antrąsias ir trečiąsias. Pirminės zonos pasiskirsčiusios abiejuose pusrutuliuose tolygiai, o antrosios ir trečiosios – ne. Jau kūdikystėje, vystantis kalbos centrų funkcijoms, įvyksta jų lateralizacija, t. y. pradeda dominuoti kairysis arba dešinysis pusrutulis. Iš to galima spręsti ir apie dešiniarankiškumą arba kairiarankiškumą. Dešiniarankiams būdingas kairiojo pusrutulio dominavimas. Kas keisčiausia, kad kairiarankių kalbos centrai taip pat yra kairiajame pusrutulyje ir tik dalies dešiniajame arba abiejuose pusrutuliuose pasiskirstę panašiai. Dešiniarankiams kairiajame pusrutulyje formuojasi aukščiausių formų psichinė veikla – suvokimas, atmintis, loginis mąstymas ir t. t. Dažniausiai kalbos sritis dominuojančiame pusrutulyje yra didesnė už tą pačią sritį kitame pusrutulyje. Normaliai funkcionuojantys pusrutuliai keičiasi informacija per didžiąją smegenų jungtį. Tačiau yra pastebėta, jog šizofrenikų pusrutuliai funkcionuoja beveik atskirai ir nėra vieno dominuojančio pusrutulio.

Kalbos funkcijos lokalizuojasi tam tikrose smegenų žievės srityse vadinamose Wernicke ir Broca sritimis. Wernicke sritis lemia kalbos suvokimą, o Broca – kalbos išreiškimą. Šias sritis jungia lankinis pluoštelis. Tam, kad kalba būtų suvokta, reikia, kad garsinė ir regimoji informacija pasiektų šiuos smegenų žievės kalbos centrus. Žodžių, susidedančių iš sudėtingų garsų ir simbolių bei minčių, suvokimas yra aukščiausias sensorinės integracijos lygis būdingas žmonėms. Jeigu turime tokią išskirtinę savybę, kodėl gi jos neišnaudoti kaip galima prasmingiau?

Taigi, ar mokytis užsienio kalbų ir ar jos gali Jums būti naudingos, spręskite patys. Tačiau akivaizdu tai, kad mokydamiesi užsienio kalbos, nesvarbu ar esate sveikas žmogus, ar turite kokių nors psichinių sutrikimų, sustiprinsite savo asmenybę ir ego, susikursite naują mažiau emocionalų pasaulį, kuriame bet kada rasite ramybę.

_____________________

1. Kaffemanas R., Suvokimo psichologija, Šiaulių pedagoginis institutas, 1997 m.

2. Kėvelaitis E., Žmogaus fiziologija, KMU leidykla, 1999 m.

3. Matulis Anatole C., Language...a hope: an introduction to metaglossotherapy, National Research Institute for Psychoanalysis and Psychology, 1977 m.

 

Skaitytojų vertinimai


35720. vaba :-) 2007-03-06 14:22
Straipsnis pasirodė tą dieną, kai N.Vilnioje pasibaigė pusmetį trukęs metaglosoterapijos kursas, kuriame vedžiau esperanto grupę. Straipsnį perskaičiau lygiai po metų, ruošdamasis arbatėlei su pacientais paminėti metinėms, kai 2006-03-01 pradėjome tą ekskursą į diskursą - ir aptarti, ką jis davė. Pusė dalyvių patys paprašė atnaujinti užaiėmimus.

57467. Vaida :-) 2010-03-02 14:38
Straipsnis sukėlė nuostabą... Pasijutau tarsi radusi vaistus nuo sunkios ligos :)Reikia išmėginti praktiškai? Įdomu - ar užsienio kalbą reikia mokytis visškai naują, ar galima ir tą, kurią pradėjau mokykloje, bet esu jau gerokai užmiršusi?

Parašykite savo nuomonę

Įrašykite skaičių: Trys šimtai dešimt
Vardas arba parašas:
El. pašto adresas:
Straipsnio vertinimas:

Kultūros kalendorius
nuo 2012 m. Sausio

PATKPŠS

 1
2 3 4 5 6 7 8
9 10 11 12 13 14 15
16 17 18 19 20 21 22
23 24 25 26 27 28 29
30 31  

 1 2 3 4 5
6 7 8 9 10 11 12
13 14 15 16 17 18 19
20 21 22 23 24 25 26
27 28 29  

 1 2 3 4
5 6 7 8 9 10 11
12 13 14 15 16 17 18
19 20 21 22 23 24 25
26 27 28 29 30 31  

Nuorodos


Kultūros diskusijų forumas,
Kultūros vartai,
Kultūros institucijos,
Meno galerijos,
Meno bankas 
DAILĖ“, „VILNIUS“,
7 MENO DIENOS“,
ŠIAURĖS ATĖNAI“,
LITERATŪRA IR MENAS“,
NEMUNAS“,
UŽUPIO ŽURNALAS
Lietuva internete

Rodoma versija 13 iš 13 
21:40:32 Jan 29, 2012   
Jan 2011 Jan 2013
Sąrašas   Archyvas   Pagalba