Literatūra ir menas

Lietuvos rašytojų sąjungos savaitraštis
Literatūra ir menas

2005-02-18 nr. 3036

| Spausdinti | Archyvas | Redakcija |


PIRMASIS 
• NACIONALINIŲ KULTŪROS IR MENO PREMIJŲ LAUREATAI20
• Maironis.
NEPRIKLAUSOMYBĘ ATGAVUS
2
• TRUMPAI3
• KITAME NUMERYJE

KULTŪROS ŽEMĖLAPIS 
• KINO TEATRAI
• TEATRAI
• KONCERTAI
• PARODOS2
• VAKARAI
• ĮVAIRŪS
• LRT KULTŪROS LAIDOS

MININT VASARIO 16-ĄJĄ 
• Remigijus Misiūnas.
ŠIS TAS APIE LIETUVOS ĮVAIZDŽIO KŪRIMĄ JAV 1919 METAIS
5

AKTUALIJOS 
• VILNIAUS KNYGŲ MUGĖS AKIMIRKOS2
• Remigijus Misiūnas.
ĮTEIKTA KNYGOS KULTŪROS PREMIJA
4

LITERATŪRA 
 Aušra Jurgutienė.
APIE RAŠYMĄ IR PARULSKIO "DORIFORĘ"
6

KNYGOS 
• Elena Bukelienė.
PASKUTINĖ JURGIO JANKAUS KNYGA
1
• ILGIAUSIŲ METŲ!2
• ATITAISYMAS
• ŽMOGUS, KURIS BUVO KETVIRTADIENIS1
• PASAULIAI
• KENGŪROS SĄSIUVINIS6
• NAUJOS KNYGOS

MUZIKA 
• PASKELBTI GERIAUSI METŲ LIETUVIŲ MUZIKOS KŪRINIAI2
• Indra Karklytė.
SKIRTINGI VORATINKLIAI
18

TEATRAS 
• SPEKTAKLIO VAIKAMS "SAULA" PREMJERA3
• Ridas Viskauskas.
TEIGTI NEGALIMA ABEJOTI
• NAUJOS PREMJEROS

DAILĖ 
• Jurgita Ludavičienė.
SU MEILE – IŠ NIŠOS
4
• Ona Gaidamavičiūtė.
NEATSKLEISTOS ŠIRDIES KERTELĖS
1

PAVELDAS 
• Romualdas Budrys, Vydas Dolinskas.
LENKIJOS IR UKRAINOS ISTORINIŲ REZIDENCIJŲ PATIRTIS
5
• KULTŪROS MINISTRAS SIŪLO GRIEŽČIAU BAUSTI UŽ PADARYTĄ ŽALĄ PAVELDO OBJEKTAMS3

MENO DIS/KURSE* 
• Tomas Pabedinskas.
ROBERTAS DOISNEAU: TARP HUMANISTINĖS UTOPIJOS IR JOS ŽLUGIMO VAIZDINIŲ
• PARAMOS JAUNIESIEMS MENININKAMS PROGRAMA1

KINAS 
• Rasa Paukštytė.
BERLYNALĖ VĖL GRIAUNA SIENAS

POEZIJA 
• Gintautas Iešmantas.
KAI PRABYLA ŽVAIGŽDĖS
1
• VAIVA KUODYTĖ3

PROZA 
• Jolanta Sereikaitė.
JOS DAIKTAI
1

VERTIMAI 
• Kerry Shawn Keys.
OPUNCIJA
1

JAUNIMO PUSLAPIS 
• DAR APIE MUGĘ4

AKTYVIOS JUNGTYS 
• Aleksej Cvetkov.
KREMINĖ (ART)ILERIJA
3
• KLAIDOS ATITAISYMAS

KRONIKA 
• APIE ČIAUDĖJIMĄ
• Nijolė Raižytė.
LIETUVIŲ LITERATŪROS ISTORIJOS EKSPOZICIJA ŠIUOLAIKINIU ŽVILGSNIU
• DĖL OGINSKIŲ DVARO ANSAMBLIO1
• TANGO RITMU
• ELENA MEZGINAITĖ 1941.X.31–2005.II.93
• ŽODELIS APIE LAIMINGĄ ŽMOGŲ

DE PROFUNDIS 
• Andrius Jakučiūnas.
NOSINĖS
6

LITERATŪRA

APIE RAŠYMĄ IR PARULSKIO "DORIFORĘ"

Aušra Jurgutienė

[skaityti komentarus]

Vaidinimo galia vis labiau tampa matoma mūsų literatūroje. Parašyti romaną – reiškia sužaisti romaną. Parulskis pasirodo jau kaip tikras tokių dalykų meistras. Ir daugelio savo skaitytojų bei kritikų už nosies vedžiojimo meistras. Bet ne tik. Nes romano "Doriforė" rašymas jo autorių ir skaitytoją priverčia iš naujo kelti labai nelengvą klausimą, ką reiškia šiandien rašyti.

Antras Parulskio romanas tiesiogiai ateina iš jo eseistinių tekstų, glaudžiai suaugęs su eseistiniu mąstymu ir stilistika. Todėl jo struktūra labai natūraliai atitinka tai, ką Umberto Eco vadina šiuolaikiniu "atviru tekstu" – neigiančiu konvencionalų požiūrį į pasaulį ir transcendentalaus signifikato galimybę, traktuojančiu pasaulį per signifikantų kūniškumo, atsitiktinumo ir disonansų poetiką (Umberto Eco. "Atviras kūrinys", vertė I.Tuliševskaitė, 2004). Ne veltui romano pasakojimas prasideda nuo citatos iš Joyce‘o "Uliso", tapusio modernaus romano provaizdžiu, ir jį pratęsia. Tai romanas, kuriame pabrėžtinai rašoma be patetikos, pasakotojas kuriamas be savybių, o pasakojimas praranda centrą ir linijinę siužeto kryptį, sykiu ir įvykių vertybinį matmenį. Tokį tekstą galime pradėti skaityti nuo bet kurios vietos, nes jame kuriamas pasaulis be ribų, be įprastų kaitos dėsnių ir laukiamo prasmės aiškumo. Jame aprašomi tarsi neesminiai "kvaili" įvykiai, praradę akivaizdesnę psichologinę į kito kaitą. Tai mozaikos, kartais pereinančios į siurrealizmą, principu kuriamas pasakojimas, eksponuojantis pabirusius labai raiškius "pačius sau" vaizdus, bet atsisakantis juos tvirčiau semantiškai sumegzti. Tvarkos, priežastingumo, aiškumo poetika čia išstruktūrinama ir pakeičiama priešinga. Todėl, kad būtų pasiekta estetinio efekto, suvaldančio nerišlios mozaikos informacinio triukšmo poetiką ir suglaudžiančio tekstą į vieną prasminę visumą, kaip niekad jam reikalingas skaitytojas ir aktyvus jo interpretacinis darbas. Lengviau su Parulskio romanu susikalbės tas skaitytojas, kuris pasiduos pasakotojo vaizduotei ir patirs jo asocijuojamos kasdienybės su kultūros vaizdiniais stebuklus (Paskutinės vakarienės motyvas), o sunkiau tas, kuris lauks iš autoriaus orakulo tiesų, racionalių struktūrų ar raiškesnių prasmės kaitos dėsningumų.

Ankstesnėje kūryboje autoriui rūpėjo, be kitų, literatūros švarinimo darbas, kritinis vajus prieš sovietinės praeities šmėklas ir neoromantinių štampų bei kitokios kilmės banalybių stilistiką, tuo tarpu nauju romanu jis imasi tirti dabarties modusą. Iš postsovietinio maištininko ir ironiko tapdamas mąstytoju, fantazuotoju, autoironiku. Ankstesnis jaunuoliškas maištas vis labiau užleidžia vietą subrendusiam mąstytojui ir įgudusiam žaidėjui, komplikuojančiam (tačiau ne tiesmukai ir publicistiškai, o elegantiškai ironiškai) mūsų amžiaus simuliakrines tiesas, konjunktūrinius lūkesčius ir vartotojų poreikius. "Doriforė" įdomiausia kaip labai sunkus ir gyvas pasakotojo ginčas su nelengvai apčiuopiamomis ir įvardijamomis dabarties šmėklomis. Ar "šokiruojančios temos", kaip postsovietinėje kultūroje paklausiausia prekė, nėra tik dar viena kaukių gausinimo ir individualybės bei tiesos žudymo priemonė? Ką gali, ką reiškia ir ko vertas laisvo individo maištas "tabu laužymo" kultūros spąstuose? Ką reiškia rašyti, kai pavargusios, skurdžios ir vartotojiškos visuomenės lūkesčius pavergę televiziniai muilo operų serialai? Iš ankstesnių knygų pažįstamas maištininkas pavirsta jau kitokiu – skeptišku pasakotoju, stebinčiu šiuolaikiniame gyvenime vykstančius masinės manipuliacijos ir kvailinimo procesus ir žinančiu, kad vargiai iš jų fiziškai žmogus gali ištrūkti, nebent savižudybės ar estetinės metafizikos būdu, juos aprašinėdamas, pažindamas ir apžaisdamas. Suvokiančiu savo rašymą kaip rizikingą eksperimentą ir antitezę masiškai išplitusiam, melagingam ir savimi patenkintam muilo operos grožiui.

Kai gyvenimas pavirsta visa apimančia mokslo, kultūros, pramogų, žiniasklaidos ir net mirties verslo industrija, valdžios ideologinių galių kontroliuojama, rašymas žmogui tampa labai svarbia asmenybės savikūros priemone. Todėl rašymas Parulskio romane įgyja filosofinę ir egzistencinę prasmę, nes klausimas, ką reiškia rašyti, darosi tapatus klausimui, ką reiškia autentiškai gyventi.

Romano rašytojas jau yra praradęs pasitikėjimą kalbos ir patirties natūralumu bei savaiminiu tikrumu, nes kiekvieno daikto ar reiškinio suvokimas priklauso ne tiek nuo jo paties, kiek nuo požiūrio į jį sustabarėjimo ir kaitos. Visos, net autentiškiausios, gyvenimo patirtys neišvengiamai tėra manipuliaciniai bei interpretaciniai dalykai ("rašytojas, nuolat kuriantis prasimanytus pasaulius, kad juose galėtų pasislėpti nuo tikrovės, kuriai jis atsuka nugarą ir kuri jam anksčiau ar vėliau suleidžia į sprandą purvinus, nuodingus nagus", 76). Svarbiausia romano problema ir pavadinčiau tariamo patirties natūralumo ir joje įsišaknijusių tapatybių bei banalių štampų ardymo darbą. Su kritine distancija ir abejone autorius pateikia tai, kas mums neseniai nekėlė jokios abejonės: savo ir svetimo, banalybės ir išminties, tiesos ir išsigalvojimo, originalo ir plagiato, gyvenimo ir kūrybos, moters ir vyro skirtis, nes opoziciniai reiškiniai yra kintantys, susiliečiantys ir kontaminuojantys: "(...) hermafroditine idėja persisunkusios visos gyvenimo sritys. Pasaulis nebenori būti poliarizuotas, pavargo nuo dualizmo" (73). Svarbiausia atpažinti mus gaubiančių prasmių konvencines prasmes ir demaskuoti jų tariamą tikroviškumą. Nes amžinosios tiesos gali kelti grėsmę kaip pačios melagingiausios tiesos, tačiau kaip gyventi be jų, Parulskio pasakotojas nežino. Iš čia randasi jo tekstų paradoksų poetikos jėga ir savitumas.

Lietuvių literatūroje keistai užsibuvęs kaimiškas diskursas su gamtos patetika Parulskio romane praranda galią. Bet galią praranda ir visos iš kultūros paveldo ateinančios ir per pasakotojo ironijos sietą perleistos vertybės: tiek Liza (sentimentalaus, dvasinio moteriškumo įvaizdis), tiek vyrus medžiojanti sportininkė Diana (mitinės deivės metamorfozė), tiek Adomas (biblinio žmogaus, netekusio aiškesnio asmenybės substanciškumo, parodija), tiek Doriforas (iš graikiškos skulptūros, ilgai Vakarams švietusios kaip grožio tobulybė, degradavusi į šiandieninę palydovę) ir taip toliau. Tiek Goethe‘s šviesos kultas, tiek ir Becketto absurdo kultas, kaip vienodai vienprasmiai ir bejėgiai, yra nuskandinami paradoksinio parodijavimo vandenyse. Romano tekstas siuvinėjamas iš tariamai svetimų prozos skiaučių, pradedant įžangine "Uliso" citata ir baigiant feministinės ideologijos variacijomis – esė "Dianos medžioklė", perspausdinta iš "Šiaurės Atėnų" laikraščio puslapių su galiausiai atskleista jos iki tol slėpta autoryste. Šiuo atžvilgiu romanas yra ir gera medžiaga universitetų studentų intertekstualumo seminarams.

Parulskio romane žaidžiamas dvigubas žaidimas – jis ne tik mus neišvengiamai veda gyvenimo link kvestionuodamas ir parodijuodamas jo suplėkusius vaizdinius ir interpretacijas, bet ir iš jo išvaduoja, pasiūlydamas rašto laisvės ir žaismės spektaklį. Parulskio romano keistumo efektas sukuriamas atsisakius metafizinės amžinųjų vertybių galios patetikos (tai vykusiai įprasminta tėvo D. praradimo motyvu). Dar daugiau, būtent įprastų tiesų demistifikavimas ir gyvenimo neaiškumas tarsi suteikia romanui dominuojančią galią skaitytojo atžvilgiu. Jis tampa skaitytojų ir kritikų tinklams sunkiai pagaunama "slidžia žuvimi", pretenduodamas į savitą neaprašomo antidaikto statusą. Romanas jau neapsiriboja vienatone postmodernios literatūros nihilizmo, parodijavimo ar stilizavimo tonacija (bent man tuo norėtųsi tikėti), jis įdomus būtent nevienaprasme dvigubo žaidimo intencija (atstumiančia ir pritraukiančia gyvenimo tiesos problemą).

Šiuo atžvilgiu Jūratė Baranova, komentuodama postmodernią Jacques’o Derrida ir Richard’o Rorty filosofijos, kaip rašymo filosofijos, koncepciją ("XX amžiaus moralės filosofija: pokalbis su Kantu", 2004, p. 264–271), regis, įduoda labai tinkamus raktus, leidžiančius giliau įeiti ir į Parulskio romano prasmes. Šių dienų pasaulyje rašyti – tai ir reiškia save sukurti, aprašyti naujais ir negirdėtais žodžiais, duoti valią nuolat varžomai vaizduotei ir užgniaužtam jautrumui. Pasakojimai, arba gyvenimo užrašymai, ignoruojantys jau ne tik žanrines, bet ir profesines, disciplinines ribas, tampa pačia svarbiausia mūsų būties paliudijimo forma. Niekas jau nesako, kad tobula forma, bet, regis, vienintele. Todėl ir Parulskio romanas žmogaus neuždaro išjuoktų kultūrinių štampų sąvartyne, bet žadina jo humanitarinę savivoką ir geros knygos ilgesį.

Kiek romane skaitytojas užgriebia bendrų šiandieninių problemų, tiek jis ir turi rezonuojančios galios, o kiek skaitytojo žvilgsnis atsitrenkia į teatrališkuosius pasakojimo gestus, tiek jis lieka uždaras, nepermatomas ir erzinantis. Pritarčiau kritikės Elenos Bukelienės padarytai išvadai, kad, norėdami jį adekvačiau perskaityti, turėtume taikyti intelektualaus romano kodą. Tik dar pridurčiau, kad ir eksperimentinio romano kodą. Jo aiškinimą vėl skolinuosi iš Eco: "Tik eksperimentiniame romane pasiryžtama sugriauti įprastus ryšius, kuriais interpretuojamas gyvenimas, tačiau ne tam, kad būtų sukurtas ne-gyvenimas, o kad patirtume naujus gyvenimo aspektus peržengdami sustabarėjusius sąlygiškumus. Tačiau tam reikia tam tikro kultūrinio apsisprendimo, "fenomenologinės" nuostatos, valios atsiriboti nuo įsitvirtinusių krypčių – valios, kurios trūksta į televizoriaus ekraną įsistebeilijusiam žiūrovui, laukiančiam naujienos ir visiškai teisėtai trokštančiam sužinoti, kuo visa tai baigsis". "Doriforė" kaip tik demonstruoja tokią valią ir distanciją ne tik nuo patirtinių banalybių, bet ir nuo patirtinės literatūros. Kita vertus, "Doriforei" pritaikius eksperimentinio romano žanrą, galima būtų geriau paaiškinti ir pateisinti nesuvaldyto teksto chaotiškumo ženklus, trukdančius mėgautis kūrinio kokybe.

Reikia atvirai pripažinti, kad šiandien sunku ir aiškiai pasakyti, kas yra gera knyga ir kieno skoniu ar kokiu standartiniu masteliu ji gali būti patikrinta. Ir kiek dar galios šiandien turi turinio ir formos ar tradicijos ir novatoriškumo dermės akademiniai reikalavimai. Daug lengviau pasakyti, kas yra įdomi knyga. Tai knyga, verčianti skaitytojus ir kritikus komentarais tęsti ir gausinti jos pradėtą diskursą. Hermeneutikoje estetinis rašymo poveikis yra sutapatintas su tiesos užrašymo poveikiu. Ja pasirėmus, galima manyti, kad Parulskio antrojo romano sėkmę jau paliudijo jo pirmoji recepcijų banga – ne tik todėl, kad jų daug, bet ir todėl, kad jos prieštaringos. Nors romanas "apie viską" visada laimi prieš komentarą, jį neišvengiamai racionalizuojantį ir aspektuojantį, tačiau be jo neturėtų būties.

 

Skaitytojų vertinimai


14410. Adomas (ne biblinis)2005-02-22 09:31
Įdomu buvo skaityti. Vienu aspektu - kaip tekstą be įtaigos galima reabilituoti schemomis. Nesugebėjimą valdyti pasakojimo gijų galima pavadinti valia nuo įsitvirtinusių krypčių, hermetišką (bet itin aistringo žmogaus) gyvenimą - atsiribojimu nuo patirtinės literatūros; gyvus personažus - bibliniais žmonėmis ir metamorfozėmis; Goethes šviesą, beje, lėkštai ir vaikėziškai paverstą mėšlu, - per pasakotojo parodijavimo sietą perleista vertybe. Bet kam to reikia? Autoriui? Grupei draugų? Ar iš tiesų manote, kad taip sunku suvokti, kokia knyga yra gera?.. Ir manote, kad knygos kokybę pakoreguos kritikų komentarai, "gausinantys pradėtą diskursą". Problema kur kas paprastesnė: ak tas P., ak tos moterys...

14437. καλος ΚΑΙ αγαθος2005-02-22 17:39
Be jokios abejonės, šis kritiko Aushra Yurgutine‘s tekstas jau priklausė naujai hominoidų civilizacijai, kurioje estetiniai kriterijai buvo atskirti nuo etinių. Ankstesnėje (krikščioniškojoje) šiaurinio Žemės pusrutulio civilizacijoje mūsų antraštėje nurodytas iš graikų (dar senesnės civilizacijos) pasisavintas principas galiojo ir net buvo laikomas universaliu, nes jame išsiteko ir bjaurumo estetika. O kritika "be vertybinio matmens", t. y. kritikas be pasaulėžiūros, -- tai jau buvo naujas intelektualinis produktas tarpplanetinėje pramogų rinkoje. Spėjama, kad neišlikęs kūrinys, kurį šiuo "post-postmoderniu" tekstu reklamavo kritikas, buvęs senoviško žaismingo "klaidų komedijos" žanro parodija.

14446. zx2005-02-22 21:37
a jo tingiu

14492. maja2005-02-24 00:14
susidaro ispudis,kad parulskio "dorifore" stengiamasi pateisinti/iteisinti/ipirsti manipuliuojant postmoderno savokom,sampratom,kruva zymiu pavardziu ir t,t.ir kuriant skandalingos knygos mita("priestaringu" recepciju banga greiciau ne del knygos,o del to,kad tai-PARULSKIS).Bet ar to reikia?

14542. IVS :-( 2005-02-26 19:52
Ai, nesubrendau aš dar tokiems romanams :( Tad lieku prie Prusto ir Mikės Pūkuotuko.

14544. Ernestas :-( 2005-02-26 21:11
Na,nebeidomus man tas Parulskis...Nebeidomus.Kaip nebeidomus pasidare Erlickas! O pavyzdziui Rastauskas nuo ju skiriasi tuo,kad niekas ir nebuvo idomus.

Parašykite savo nuomonę

Įrašykite skaičių: Trys šimtai dešimt
Vardas arba parašas:
El. pašto adresas:
Straipsnio vertinimas:

Kultūros kalendorius
nuo 2012 m. Sausio

PATKPŠS

 1
2 3 4 5 6 7 8
9 10 11 12 13 14 15
16 17 18 19 20 21 22
23 24 25 26 27 28 29
30 31  

 1 2 3 4 5
6 7 8 9 10 11 12
13 14 15 16 17 18 19
20 21 22 23 24 25 26
27 28 29  

 1 2 3 4
5 6 7 8 9 10 11
12 13 14 15 16 17 18
19 20 21 22 23 24 25
26 27 28 29 30 31  

Nuorodos


Kultūros diskusijų forumas,
Kultūros vartai,
Kultūros institucijos,
Meno galerijos,
Meno bankas 
DAILĖ“, „VILNIUS“,
7 MENO DIENOS“,
ŠIAURĖS ATĖNAI“,
LITERATŪRA IR MENAS“,
NEMUNAS“,
UŽUPIO ŽURNALAS
Lietuva internete

Rodoma versija 10 iš 10 
21:39:22 Jan 29, 2012   
Jan 2011 Jan 2013
Sąrašas   Archyvas   Pagalba