Literatūra ir menas

Lietuvos rašytojų sąjungos savaitraštis
Literatūra ir menas

2005-02-18 nr. 3036

| Spausdinti | Archyvas | Redakcija |


PIRMASIS 
• NACIONALINIŲ KULTŪROS IR MENO PREMIJŲ LAUREATAI20
• Maironis.
NEPRIKLAUSOMYBĘ ATGAVUS
2
• TRUMPAI3
• KITAME NUMERYJE

KULTŪROS ŽEMĖLAPIS 
• KINO TEATRAI
• TEATRAI
• KONCERTAI
• PARODOS2
• VAKARAI
• ĮVAIRŪS
• LRT KULTŪROS LAIDOS

MININT VASARIO 16-ĄJĄ 
• Remigijus Misiūnas.
ŠIS TAS APIE LIETUVOS ĮVAIZDŽIO KŪRIMĄ JAV 1919 METAIS
5

AKTUALIJOS 
• VILNIAUS KNYGŲ MUGĖS AKIMIRKOS2
• Remigijus Misiūnas.
ĮTEIKTA KNYGOS KULTŪROS PREMIJA
4

LITERATŪRA 
• Aušra Jurgutienė.
APIE RAŠYMĄ IR PARULSKIO "DORIFORĘ"
6

KNYGOS 
• Elena Bukelienė.
PASKUTINĖ JURGIO JANKAUS KNYGA
1
• ILGIAUSIŲ METŲ!2
• ATITAISYMAS
• ŽMOGUS, KURIS BUVO KETVIRTADIENIS1
• PASAULIAI
• KENGŪROS SĄSIUVINIS6
• NAUJOS KNYGOS

MUZIKA 
• PASKELBTI GERIAUSI METŲ LIETUVIŲ MUZIKOS KŪRINIAI2
• Indra Karklytė.
SKIRTINGI VORATINKLIAI
18

TEATRAS 
• SPEKTAKLIO VAIKAMS "SAULA" PREMJERA3
• Ridas Viskauskas.
TEIGTI NEGALIMA ABEJOTI
• NAUJOS PREMJEROS

DAILĖ 
• Jurgita Ludavičienė.
SU MEILE – IŠ NIŠOS
4
• Ona Gaidamavičiūtė.
NEATSKLEISTOS ŠIRDIES KERTELĖS
1

PAVELDAS 
• Romualdas Budrys, Vydas Dolinskas.
LENKIJOS IR UKRAINOS ISTORINIŲ REZIDENCIJŲ PATIRTIS
5
• KULTŪROS MINISTRAS SIŪLO GRIEŽČIAU BAUSTI UŽ PADARYTĄ ŽALĄ PAVELDO OBJEKTAMS3

MENO DIS/KURSE* 
• Tomas Pabedinskas.
ROBERTAS DOISNEAU: TARP HUMANISTINĖS UTOPIJOS IR JOS ŽLUGIMO VAIZDINIŲ
• PARAMOS JAUNIESIEMS MENININKAMS PROGRAMA1

KINAS 
• Rasa Paukštytė.
BERLYNALĖ VĖL GRIAUNA SIENAS

POEZIJA 
• Gintautas Iešmantas.
KAI PRABYLA ŽVAIGŽDĖS
1
• VAIVA KUODYTĖ3

PROZA 
• Jolanta Sereikaitė.
JOS DAIKTAI
1

VERTIMAI 
 Kerry Shawn Keys.
OPUNCIJA
1

JAUNIMO PUSLAPIS 
• DAR APIE MUGĘ4

AKTYVIOS JUNGTYS 
• Aleksej Cvetkov.
KREMINĖ (ART)ILERIJA
3
• KLAIDOS ATITAISYMAS

KRONIKA 
• APIE ČIAUDĖJIMĄ
• Nijolė Raižytė.
LIETUVIŲ LITERATŪROS ISTORIJOS EKSPOZICIJA ŠIUOLAIKINIU ŽVILGSNIU
• DĖL OGINSKIŲ DVARO ANSAMBLIO1
• TANGO RITMU
• ELENA MEZGINAITĖ 1941.X.31–2005.II.93
• ŽODELIS APIE LAIMINGĄ ŽMOGŲ

DE PROFUNDIS 
• Andrius Jakučiūnas.
NOSINĖS
6

VERTIMAI

OPUNCIJA

Kerry Shawn Keys

[skaityti komentarus]

iliustracija
Kerry’s Shawnas Keysas
Džojos Barysaitės nuotrauka

Gyvenu seno sovietinio apirusio daugiabučio devintame aukšte. Bet, kaip ir daugelyje šių tokios nykios išorės statinių, viduje randi visai jaukius ir patrauklius, rūpestingai prižiūrėtus butus. Viduje kiekvienas butas turi savitumų, nors iš išorės dažnai jų neatskirsi vieno nuo kito. Man tai patinka. Tačiau koridoriai ir laiptinės būna apšiurę, nors jas kartais papuošia augalai ant palangės aikštelėje tarp aukštų. Pas mus auga opuncija. Viršutiniame koridoriuje kiekvienas iš mūsų privalo palaistyti ją kartą per metus, o jeigu būna per šalta, kas nors ją laikinai įsineša į vidų. Tai man irgi patinka. Šioks toks kaimyniškumas, bet tuo mūsų kaimyniškumas ir baigiasi. Mano būstas – ne išimtis: visai patogus. Butą išsidažiau mėlynai su smėliniais dryžiais. Turiu ir savo opunciją. Mėgstu juokauti, kad tai geresnioji laiptų aikštelės "poros" pusė – neabejotinai puikesnė. Vonios kambarį išdažiau sniego baltumo spalva su cherubinų paveikslėliais ant plytelių, kuriomis iki tam tikro aukščio šonuose išklotos sienos. Deja, pristigau pinigų, ir svetainėje siena už sofos tebėra rubino spalvos su auksuotu raštu, primenančiu eiles nimbų, nurėžtų nuo XVI amžiaus rusiškų ikonų. O ypatingosios virtuvės spalvą nusakyčiau kaip vėmalo geltonį – slogus dalykas, – bet tikrai mano pajamos per mažos, kad galėčiau imtis dar kokių nors pakeitimų. Vadinu ją savo laikinu kambuzu ir įsivaizduoju dieną, kai galėsiu išdažyti ją mėlynai su smėliniais dryžiais, kad pritaptų prie kitų kambarių. Na, bet jau norėčiau iškloti jums esmę to, ką čia ketinu papasakoti.

Pirmą kartą į jį atkreipiau dėmesį prieš kokius du mėnesius, nors gal buvom susitikę ir anksčiau, tik aš nepastebėjau. Mano mintys neretai neša mane į miglas, ir aplinkiniai daiktai netenka ryškių kontūrų. Ką tik išėjau iš savo buto – beje, kiekviename aukšte yra keturi butai, kuriems tenka tas pats liftas. Koridoriuje tvyrojo blausi šviesa, bet liftą savivaldybė suremontavo, jo galinėje sienoje yra veidrodis, jis turi gražias naujas grindis ir dienos šviesos lempas. Paspaudęs mygtuką, laukiau. Durys atsidarė, ir, man įeinant, išėjo žmogus su paltu bei melsva fetrine skrybėle. Savo kaimynus aš pažįstu, tad iš karto nusprendžiau, jog jis yra pašalietis. Be to, mudviejų tariamai nereikšmingas prasilenkimas man paliko nemenką įspūdį – jis dėvėjo skrybėlę, labai panašią į mano, akinius raginiais rėmeliais, o ledo melsvumo akys už jų žvelgė tiesiai į mane, bet kažkaip kiaurai mane. Nusileidęs iki gatvės lygio, dar tebejaučiau jo žvilgsnio artumą. Kažkodėl man atrodė, kad reikia ką nors daryti, bet paskui mintys nukrypo į kitus dalykus – reikėjo suspėti į 53 autobusą, kuriuo važiuoju į darbą, ir prieš tai kioske nusipirkti cigarečių. Paprastai perku keturias – ačiū Dievui, čia jas dar pardavinėja po vieną, kitaip negu kai kuriose šalyse, apie kurias esu girdėjęs. Dvi ypač lengvas bet kokios markės, kurios tądien užsimanau, ir du "Belomor kanal" papirosus – kaip prisiminimą.

Grįždamas tą vakarą, susitikimą ant lifto slenksčio buvau visai užmiršęs, kol man atsidarė durys išeiti į mano aukštą. Ir štai jis vėl – tas pats tipas, dabar įeinantis, man išeinant. Šį kartą mudu prasilenkėm staigiau, nespėję susitikti žvilgsniais. Vis dėlto man buvo truputėlį nejauku, ir netgi palengvėjo, kai savo buto duris radau užrakintas ir visus daiktus, regis, savo vietose. Aš neturiu televizoriaus ir nelabai mėgstu skaityti, tad neretai visas mintis užgožia dienos mažmožiai. Žinoma, blaiviai pagalvojus, jis tikriausiai kurio nors mano kaimyno draugas arba kolega. Viename bute gyvena senyva pora – labai taupiai, mat yra pensininkai. Anksčiau jis dirbo gydytoju psichologu ir rūpybos darbuotoju, sklido gandai, kad jo žmona esanti jo sesuo. Kitame bute gyvena gana patraukli kokių trisdešimt penkerių metų moteris – iš laikysenos ir uniformos, kurią dažnai matau vilkint, nusprendžiau ją būsiant seselę. Bute priešais niekada nemačiau jokios esybės ar žmogaus, išskyrus vokiečių aviganį, kuris išsprūsta pro pravertas duris, nusileidžia laiptais, nusišlapina kieme ant liepos, trumpam kažkur dingsta, paskui sugrįžta į butą, ir durys tada užsidaro. Bet aš buvau beveik tikras, kad aviganis ten gyvena ne vienas, nes kartą vogčia patikrinau, ar durys užrakintos, ir, įsitikinęs, kad taip, nusprendžiau, jog jis negali ten gyventi vienas – sugebėti užsirakinti ir atsirakinti duris dantimis, juolab letenomis. Vis dėlto turėjau abejonių, nes kartą mačiau jį šlapinantis ant opuncijos ir pamaniau, kad gal dabar jo eilė ją palaistyti. Nors tikrai pripažįstu, kad aviganiai gana protingi. Kartą per karnavalo intermediją netgi mačiau aviganį, išmokytą rūkyti cigaretę. Jis nebuvo toks miklus, kad ją prisidegtų, bet iškrapštė cigaretę iš pakelio, pakėlė dantimis, nuėjo prie vieno žiūrovo ugnies ir paskui tupėjo sau papsėdamas. Nustėręs žiūrėjau, kaip melsvai pilka nikotino aureolė lėtai ir elegantiškai nusileidžia man ant galvos. Tad dėl buto priešais nesu visiškai tikras.

Kitą rytą, man žengiant į liftą, joks žmogus neišėjo. Pajutau palengvėjimą. Bet jis truko tik keletą sekundžių, nes, išėjęs iš lifto, išvydau tą patį vyriškį su paltu, su akiniais raginiais rėmeliais ir ta skrybėle. Jis įėjo į liftą. Aš nuėjau prie kiosko ir nusipirkau savo keturias cigaretes, nuvažiavau autobusu į darbą, bet šį kartą nepamiršau ir kone lūkestingai laukiau darbo pabaigos bei grįžimo namo. Be to, man visada knietėdavo sutraukyti darbo pančius, netgi visai jį mesti. Niekada nemėgau savo darbo. Viršininkas buvo nepakenčiamas – vis laidė insinuacijas, kad aš atrodau per daug apsiglamžęs, kad turėčiau įsigyti šaunų kostiumą, apsikirpti, dėvėti santūresnius akinius, oriau atrodyti. Nuvažiavau autobusu tiesiai namo, ir, kaip niekur nieko, man žengiant į liftą, jis ėjo lauk, taip pat kiaurai verdamas mane akimis. Matyt, pro buto langą pamatė mane ateinantį gatve, bet vis tiek pernelyg tobulai ištaikė laiką, o be to, šitaip pamatyti gatvę galima tik pro mano langą ir to šuns. Nors į darbą kasdien išeinu tuo pačiu metu ir kas nors gali pasigauti liftą, kad sutiktų mane įeinantį, arba dar lengviau – tiesiog palaukti manęs išeinančio, reikėtų kur kas daugiau kantrybės norint prasilenkti su manim grįžtančiu iš darbo, nes tada aš nebūnu toks punktualus, mat dažnai einu apsipirkti arba išgerti į vietinę girdyklą. Darėsi šiurpoka, ir kadangi didžiąją dienos dalį snigo, aš įdėmiai apžiūrėjau, ar nėra kokių pėdsakų arba balučių prie mano buto durų. Buvo tik keletas šuns letenų antspaudų, ir daugiau nieko. Vadinasi, įsibrovėlis – dabar aš dažnai jį taip vadindavau – tikriausiai kažkur tūnojo visą dieną.

Na, ši eiga viena ar kita forma atsikartojo dar keletą dienų, ir tai mane vis labiau šiurpino. Ir aš net susipainiojau su visais tais atėjimais ir išėjimais – mėgindamas atkurti ankstesnes dienas, nebūdavau tikras, ar aš ateidavau, o jis išeidavo, ar jis išeidavo, o aš ateidavau. Paprastai, parėjęs į namus, aš pasilieku – kone instinktyviai. Jeigu vakare būnu numatęs kur nors eiti, į namus po darbo nebeužsuku. Tačiau pamenu, kad vieną iš tų vakarų namo grįžau apie vidurnaktį, lyg ir numatydamas, kad mudu susitiksim. Taip ir buvo – tąkart man išeinant iš lifto, o jam įeinant. Prasilenkėm kaip laivai naktį, bet aš buvau tikras, kad lifto veidrodyje jis mane mato einantį buto link, nes įsivaizdavau galįs matyti, kaip jis žvelgia į veidrodį spoksodamas į mane. Iš tikrųjų mane vis labiau ėmė baimė. Prieš savaitę juodojoj rinkoj nusipirkau 38 kalibro nupjautavamzdį ir nešiojausi jį užtaisytą palto kišenėje. Turiu prisipažinti, jog nejaučiau palengvėjimo, kad nebuvo progos jį panaudoti. Norėjau užbaigti šį reikalą. Juk jis pradėjo.

Dabar – apsiginklavęs – pajutau ūmai užplūdusią drąsą ir nusprendžiau savaitgalį nustatyti žadintuvą kokiai nors tamsiai valandai ir išeiti pasivaikščioti. Taip ir padariau – trečią valandą nakties apsivilkau savo nutriušusį paltą, actu pasivaliau akinius – kaip paprastai, jie buvo gana apskretę, – kad viską kuo aiškiausiai matyčiau, užsidėjau skrybėlę ir išėjau. Šį kartą nutariau nusileisti laiptais. Maždaug pusiaukelėje sutikau jį lipantį aukštyn ir, mums prasilenkiant, tariau "Labas", tarsi eksperimentuodamas – nors mano ranka kišenėje buvo ant ginklo saugiklio. Jis neatsakė. Kokią valandą nervingai pavaikštinėjau po parką, grįžau ir vėl nusprendžiau lipti laiptais – visus devynis aukštus. Pusiaukelėje iki savo buto vėl prasilenkiau su juo, – paltas, fetrinė skrybėlė, akiniai raginiais rėmeliais, – lipančiu žemyn. Vėl pasakiau "Labas" ir vėl nesulaukiau atsako.

Reikalas aiškiai artėjo prie atomazgos. Kito kelio nebus. Aš buvau įsitikinęs, kad vienas iš mudviejų turi pasitraukti. Įtampa jau tikrai per didelė. Nebegalėjau susikaupti prie savo kryžiažodžių – įprastinės vakaro pramogos. Netgi kabinti paltą į drabužių spintą pasidarė beprasmiška ir nesuprantama. Ėmiau vilkėti jį lovoje, užuot nakčiai apsivilkęs pižamą. Per savo susikrimtimą netyčia nutrenkiau opunciją ant grindų ir turėjau ją persodinti. Visą tą darbo savaitę mūsų nepaaiškinamų susitikimų ritmas išliko. Galima sakyti, buvau kone susigėdęs dėl savo padėties. Jaučiausi bailys, auka, tarsi būčiau pažymėtas Kaino spygliu, nors objektyviai neturėjau kuo skųstis. Tą savaitgalį nusprendžiau imtis kitokio eksperimento. Vėl nustačiau žadintuvą trečiai valandai nakties. Užsidėjau skrybėlę, kruopščiai išvaliau akinius, – nenorėjau pražiopsoti jo arba supainioti su kokiu kitu žmogum, jo antrininku, – ir išėjau tyliai uždarydamas duris. Nusprendžiau leistis liftu. Žemutiniame aukšte, man išeinant, jis, aišku, kaip tik ėjo į liftą. Ir štai mano triukas – sustaugiau "Sudie" jam į akis, tarsi skeldamas antausį pirštine, ranką laikydamas ant ginklo gaiduko kišenėje. Bet jis – nors kad iš mandagumo būtų cyptelėjęs: tik pažvelgė į mane, tarsi žvelgdamas kiaurai tolyn, ir įėjo į liftą. Be to, pirmą kartą gerai įsižiūrėjau į jį, pamačiau net kandžių išėstas skyles jo palte. Buvau kaip reikiant įsiaudrinęs. Eidamas kiemu parko link, pastebėjau vokiečių aviganį, mėnesienoje čiurškiantį ant liepos ir tuo pat metu žvelgiantį atgal į mane per petį. Nuskubėjau, norėdamas ir kartu nenorėdamas, kad pasivaikščiojimui skirta valanda baigtųsi. Ji, žinoma, baigėsi, ir kojos mane nešė atgal į butą.

Paspaudžiau lifto mygtuką neketindamas juo naudotis – įsitikinęs, kad jeigu jis išeis liftui nusileidus į gatvės lygį, visiškai suglums neradęs ten manęs. Bemat ėmiau tyliai, bet sparčiai kopti, žengdamas per du laiptus. Net jeigu jis lauks manęs viršuje, apstulbs man pasirodžius nuo laiptų pusės, nes susidūrimas nebeturės nė ženklo ankstesnės tvarkos. Užlipau iki savo aukšto – devintojo – ir akimirką jaučiausi sutrikęs, bet labiau nusivylęs, kad jo čia nėra. Tuoj pat paspaudžiau mygtuką, kad nusileisčiau žemyn, nes nebeturėjau kvapo imtis laiptų. Įšokęs radau jį ten, bet labai nustebau, kad jis neišėjo, ir mudu pirmą kartą ėmėme leistis kartu. Šį kartą jis nežvelgė į mane tarsi matydamas kiaurai, bet pažvelgė tiesiai ir pasakė "Sudie". Aš išsitraukiau ginklą ir šoviau tiesiai į tarpuakį – kone nuroviau jam galvą. Sugrįžau liftu aukštyn ir svyrinėdamas įvilkau jo kūną į savo butą. Staiga pastebėjau, kad jis visai be drabužių, ir niekur negalėjau rasti savo akinių. Na, anksti rytą namo tvarkytojas tikriausiai pamatė kraują lifte, iškvietė policiją, ir galiausiai jie mane surado. Todėl čia ir atsidūriau. Bet viskas grįsta netiesioginiais įrodymais. Tiktai kruvinu paltu ir sudaužytais akiniais. Nei šis, nei tas, tiesą sakant, bet čia savanoriškai talkina mano kaimynas, į pensiją išėjęs psichologas. Jam tereikia pasibelsti, ir kas nors atidarys. Net aš sugebėčiau. O patraukli seselė sniegaspalve uniforma, gyvenanti tame pačiame aukšte, irgi čia atvyksta į darbą, tik ji yra apmokama darbuotoja. Ji ir pasakė man, kad skrybėlė rasta kieme, aviganio nasruose. Ei, ko jūs taip žiūrit į mane?! Nagi, pirmyn. Au au. Au au!

Vertė LAIMANTAS JONUŠYS

 

Skaitytojų vertinimai


14497. Korra2005-02-24 11:14
Labai geras apsakymas, tiesiog superinis. Kodėl lietuviai negali taip parašyti? Gal kas žinot priežastis?

Parašykite savo nuomonę

Įrašykite skaičių: Trys šimtai dešimt
Vardas arba parašas:
El. pašto adresas:
Straipsnio vertinimas:

Kultūros kalendorius
nuo 2012 m. Sausio

PATKPŠS

 1
2 3 4 5 6 7 8
9 10 11 12 13 14 15
16 17 18 19 20 21 22
23 24 25 26 27 28 29
30 31  

 1 2 3 4 5
6 7 8 9 10 11 12
13 14 15 16 17 18 19
20 21 22 23 24 25 26
27 28 29  

 1 2 3 4
5 6 7 8 9 10 11
12 13 14 15 16 17 18
19 20 21 22 23 24 25
26 27 28 29 30 31  

Nuorodos


Kultūros diskusijų forumas,
Kultūros vartai,
Kultūros institucijos,
Meno galerijos,
Meno bankas 
DAILĖ“, „VILNIUS“,
7 MENO DIENOS“,
ŠIAURĖS ATĖNAI“,
LITERATŪRA IR MENAS“,
NEMUNAS“,
UŽUPIO ŽURNALAS
Lietuva internete

Rodoma versija 10 iš 10 
21:39:14 Jan 29, 2012   
Jan 2011 Jan 2013
Sąrašas   Archyvas   Pagalba