Literatūra ir menas

Lietuvos rašytojų sąjungos savaitraštis
Literatūra ir menas

2005-02-18 nr. 3036

| Spausdinti | Archyvas | Redakcija |


PIRMASIS 
• NACIONALINIŲ KULTŪROS IR MENO PREMIJŲ LAUREATAI20
• Maironis.
NEPRIKLAUSOMYBĘ ATGAVUS
2
• TRUMPAI3
• KITAME NUMERYJE

KULTŪROS ŽEMĖLAPIS 
• KINO TEATRAI
• TEATRAI
• KONCERTAI
• PARODOS2
• VAKARAI
• ĮVAIRŪS
• LRT KULTŪROS LAIDOS

MININT VASARIO 16-ĄJĄ 
• Remigijus Misiūnas.
ŠIS TAS APIE LIETUVOS ĮVAIZDŽIO KŪRIMĄ JAV 1919 METAIS
5

AKTUALIJOS 
• VILNIAUS KNYGŲ MUGĖS AKIMIRKOS2
• Remigijus Misiūnas.
ĮTEIKTA KNYGOS KULTŪROS PREMIJA
4

LITERATŪRA 
• Aušra Jurgutienė.
APIE RAŠYMĄ IR PARULSKIO "DORIFORĘ"
6

KNYGOS 
• Elena Bukelienė.
PASKUTINĖ JURGIO JANKAUS KNYGA
1
• ILGIAUSIŲ METŲ!2
• ATITAISYMAS
• ŽMOGUS, KURIS BUVO KETVIRTADIENIS1
• PASAULIAI
• KENGŪROS SĄSIUVINIS6
• NAUJOS KNYGOS

MUZIKA 
• PASKELBTI GERIAUSI METŲ LIETUVIŲ MUZIKOS KŪRINIAI2
• Indra Karklytė.
SKIRTINGI VORATINKLIAI
18

TEATRAS 
• SPEKTAKLIO VAIKAMS "SAULA" PREMJERA3
• Ridas Viskauskas.
TEIGTI NEGALIMA ABEJOTI
• NAUJOS PREMJEROS

DAILĖ 
• Jurgita Ludavičienė.
SU MEILE – IŠ NIŠOS
4
• Ona Gaidamavičiūtė.
NEATSKLEISTOS ŠIRDIES KERTELĖS
1

PAVELDAS 
• Romualdas Budrys, Vydas Dolinskas.
LENKIJOS IR UKRAINOS ISTORINIŲ REZIDENCIJŲ PATIRTIS
5
• KULTŪROS MINISTRAS SIŪLO GRIEŽČIAU BAUSTI UŽ PADARYTĄ ŽALĄ PAVELDO OBJEKTAMS3

MENO DIS/KURSE* 
• Tomas Pabedinskas.
ROBERTAS DOISNEAU: TARP HUMANISTINĖS UTOPIJOS IR JOS ŽLUGIMO VAIZDINIŲ
• PARAMOS JAUNIESIEMS MENININKAMS PROGRAMA1

KINAS 
• Rasa Paukštytė.
BERLYNALĖ VĖL GRIAUNA SIENAS

POEZIJA 
• Gintautas Iešmantas.
KAI PRABYLA ŽVAIGŽDĖS
1
• VAIVA KUODYTĖ3

PROZA 
 Jolanta Sereikaitė.
JOS DAIKTAI
1

VERTIMAI 
• Kerry Shawn Keys.
OPUNCIJA
1

JAUNIMO PUSLAPIS 
• DAR APIE MUGĘ4

AKTYVIOS JUNGTYS 
• Aleksej Cvetkov.
KREMINĖ (ART)ILERIJA
3
• KLAIDOS ATITAISYMAS

KRONIKA 
• APIE ČIAUDĖJIMĄ
• Nijolė Raižytė.
LIETUVIŲ LITERATŪROS ISTORIJOS EKSPOZICIJA ŠIUOLAIKINIU ŽVILGSNIU
• DĖL OGINSKIŲ DVARO ANSAMBLIO1
• TANGO RITMU
• ELENA MEZGINAITĖ 1941.X.31–2005.II.93
• ŽODELIS APIE LAIMINGĄ ŽMOGŲ

DE PROFUNDIS 
• Andrius Jakučiūnas.
NOSINĖS
6

PROZA

JOS DAIKTAI

Jolanta Sereikaitė

[skaityti komentarus]

Ji žvilgčioja į perlamutrinę vitriną: kas dabar paklius į jos akiratį, kokį niekutį ji ruošiasi nugvelbti savo didžiulei prisiminimų kolekcijai? Tvirtai spausdama juodą rankinę prie šono, ji baugščiai apsidairo: galbūt koks nors pažįstamas, sergantis nepagydoma smalsumo manija, stebi ją, pasislėpęs už sukabintų drabužių užuolaidos, o gal paprasčiausias vagišius miklina savo ilgus, sutinusius pirštus, norėdamas nudžiauti jos piniginę? Taip, aplink ją slankioja toks apšepęs tipelis, išsproginęs paraudusias alkoholiko akutes. Jis tikrai nieko nesirengia pirkti, jis tik įsmuko čia, trokšdamas sudrumsti sterilų vitrinų pasaulį, savo bedante idiotiška šypsena kaukštelėdamas solidiems pirkėjams per makaules. Jis šnirpščiodamas nusišluosto nosį rankove ir nukiūtina kitur. "Ačiū Dievui", – lengviau atsidūsta ji, jis nekaulijo centų: ji bjaurisi valkatomis, atkišusiais sudžiūvusius mumijų delnus, laukiančiais parduotuvių pakampėse visuotinio pasigailėjimo, lyg šios vietos būtų pagrindinės jų pasirodymo scenos, o ir visas miestas tapęs teatru-lindyne. Vos tik juos išvydusi, ji apsimeta esanti trumparegė: visi nemalonūs vaizdai mirga jos akyse kaip saulėje virpančios dulkės.

Ji apžiūrinėja vitrinoje stovinčią čekiško krištolo vazą, manydama, kad ji būtų pati tinkamiausia tiems apvytusiems paskutiniojo meilužio gvazdikams. Kadaise iš vieno draugo ji buvo gavusi baltų tviskančių lelijų, dvokiančių kapinėmis, – tai buvo pačios gražiausios įteiktos jai gėlės. Sniego pusnis primenantys žiedlapiai – ant žalio sultingo koto prisitvirtinusios neprasiskleidusių žiedų arkos – nustelbė, tiesiog užmušė prieš tai tvyrojusį laidotuvių kvapą. Ji jų niekuomet nepamirš (gėlės išdegina tavo užrašų knygutėje ryškų telefono numerio brūkštelėjimą). Dažniausiai vyrai gėles menkai teskiria: jie tempia iš turgelio visokias leipėjančias pamėkles, tinkančias šluoti virtuvės grindims. Tačiau jie šventai tiki, kad, gavusi tokią šluotą, mylimoji kliedės, trypčios iš pasitenkinimo, lyg patirdama orgazmą. Ar gali kokia nors vaza priminti joje kadaise mirkusias gėles, o šios – dvelktelėti įteikėjo odekolonu? Ji tuo tiki, kitaip kojos nekeltų į šį pakvaišusį perkančių ir parduodančių šurmulį.

Pirkti, pirkti ir dar kartą pirkti – viena iš jos aistrų. Apsikrauti pakeliais, rankinę prikimšti kosmetikos dėžučių – gerai, kad šioji išpampusi nesiožiuoja ir neišspjauna visko lauk. Su visais pakais sugrįžusi namo, ji mąsto, jog kada nors jai reikės viso sandėlio, kad galėtų sukrauti visus tuos prakeiktus prisiminimus, o gal net ir rūmų salės, taip, ji turėtų būti kuo erdvesnė, ir jų turėtų būti net kelios, išdažytos vis kitais atspalviais, tuomet kiekvienas daiktas patektų arba į liūdesio, arba į džiaugsmo zoną. Tačiau kol kas ji tik pilka moterytė, o ne skandalingoji Velso princesė. Net ir turtingų globėjų neturi, pati stengiasi suktis grobuoniško gyvenimo rate, retkarčiais išplaudama iš žvyro mažytę aukso kruopelytę. Žinoma, viskas, kas geriausia, lieka didiesiems drambliams, jie ir visokie valkatos – vieno klano bendrininkai, to paties medžio skirtingos įskiepytos šakos.

Visą jos gyvenimą žymi įvairiausi niekučiai: suvenyrai, knygos, kvepalai, žvakidės. Prieš n metų, sugrįžusi iš Krymo, ji suvertė ant stalo visą krūvą keistybių: krabų, kriauklių rėmelį, molinį pakabutį su zodiako ženklais, baltus tinklinius batelius. Į laku apipurkštą kriauklių rėmelį buvo įstatytas atvirukas su ryškia elektrine jūra ir akmeniniu molu – jis turėjo įamžint įžūlius pietietiškus žvilgsnius.

Ne, ji ne materialistė, paprasčiausiai mąstyti ir prisiminti ji gali tik lytėdama, girdėdama, jausdama. Abstrakčios sąvokos jai primena dykumoje vėjo pustomus baltus suirusius griaučius. Ji visuomet mylėjo gyvenimą.

* * *

Ji verkia klausydamasi Joe Dasino plokštelės; tai prasidėjo tuomet, kai jos brangiausias broliukas, lėkdamas automobiliu, pramušė betoninę užtvarą ir nugarmėjo žemyn... į upę... Vėliau, kai jie jį palaidojo, ji sugrįžo į savo ištuštėjusį po skyrybų butą ir iki beprotybės suko tą pačią Joe Dasino plokštelę. Ji jau nebegali klaidžioti "Le Jardin Du Luxembourg" neprisirijusi migdomųjų. Jai vaidenasi visi tie mirusieji, kurie dovanojo sidabrines sages, gintarinius auskarus, molinius puodelius, linines staltieses. Jie visuomet išnyra jai prieš akis, įkyriai mosikuodami molinėmis rankomis ir kojomis, šypsodamiesi porcelianinių lėkštučių lūpomis, atkišę gintarinius dantis. Nemirtingumas juos įveikė, sutraiškė ir prikėlė. "Kvailos žvakidės, kodėl jos į mane taip spokso, kvailos senos žvakidės? – Ji trenkia vieną jų į sieną, ir pažyra smėlio spalvos šukės. – Dušk, byrėk į šipulius, joks velnias tavęs nesulipdys, jokie superklijai nesurinks tavo pašvinkusių šukelių!" Praeitis, stovinti lentynoje, tapo nebepavojinga. Jeigu nori, gali leisti jai ir gyvuoti – už stiklinės sienelės.

* * *

Ji prieina prie juodaplaukės pardavėjos su išsiliejusiu dideliu apgamu, lyg rašalo dėme, prie pat akies.

– Kiek kainuoja tas padėkliukas?

– Keturiasdešimt litų, – pabrėžtinai šaltai atsako juodaplaukė, barškindama per stalelį ilgais katės nagais.

Padėkliukas brangus. Bet dabar tokios kainos. Mama tokio pirkinio jai niekuomet neatleistų, jei tik žinotų, kaip jos dukrelė žarsto pinigėlius į visas šalis. Bet mama sėdi kaime ir šildosi prie krosnies diegiantį šoną, keikdama visas televizijas, rodančias vien tik smurtą ir seksą, ištvirkusią vagių visuomenę, nusipelniusią pasaulio galo, vertą Mikaldos pranašysčių žvaigždės, užsiliepsnojančios staiga kaip į krosnį metamas degtukas. Jos mama, žvilganti ilgais žilais plaukais, surištais į kuodelį, storais suskirdusiais pirštais pjausto morkas į didelį, emaliuotą, apskretusį puodą, kurio ji jokiu būdu nenorėtų keisti į tuos naujoviškus miesto blizgučius. Mama nepasitiki mikrobangų krosnelėmis, vandens filtrais, greitpuodžiais, mobiliaisiais telefonais: visa ta plūstelėjusi iš užsienio produkcija, anot jos, tinka tik kietakakčiams, skustagalviams ir jų prostitutėms – tik ne jai, dorai krikščionei. Ji niekuomet nesuprato savo mamos, vienintelis geras su ja susijęs dalykas – tai kumpiai, kiaušiniai, sūriai, glaudžiai sugulę jos dideliam odiniam krepšyje, sugrūsti lyg troleibuso keleiviai. Gaila, bet kada nors šios gėrybės pasibaigs, ir viską pasičiups jos darbštuolė sesuo su vyru, ta pakvaišusi agurkų ir pomidorų augintoja. Jie abu pluša nuo ryto iki vakaro tose polietileno būdose, jei galėtų, tai ir patys įsisuptų į polietileno kokonus ir brandintų ten agurkinius sapnus. Visą jų vikšrišką laiką pasiglemžia beprotiški ūgleliai, bulvių lupenos, šiukšlėmis apverstas turgus. Jie nežino, kas yra atostogos, teatrai, kosmetikos salonai, prancūziški kvepalai. Jie nežino, kad kažkur yra Holivudas ir žmonės ten gyvena kitaip. Visas sesers ir jos vyro akiratis: didžiuliai troškūs šiltnamiai, slidžios plėvelės, kudakuojančios vištos – amžinas betikslis kirmėlyčių krutėjimas daržuose. Jie taupo, taupo, taupo, tarsi kiekvieną akimirką galėtų įvykti katastrofa, ir pasaulis sugriūtų, o jie, vargšeliai, stovėtų nuogut nuogutėliai vidury lauko, prisidengę šlamančiais litais lyg figomis. Jie stypsotų balti, žemėti, gniauždami kreivus nagus, suvokę, kad jie niekuomet žmoniškai nesimylėjo, tik netyčia siuntė konvejeriu vaikus į šį pasaulį, kuriame nebuvo vietos jokiai aistrai, nes ją akimirksniu pasiglemždavo gyvuliškas šiltnamių puoselėjimas. Iš tų plėvelių jie galėjo pasigaminti krūvas prezervatyvų, nuvažiuoti į kokią nors arabų šalį, kur ši priemonė uždrausta, ir susikrauti milijoną. Bet ir gavę milijoną, jie neišmoktų gyventi. Sutvėrėjas pagailėjo į varganą jų genų kolekciją įmesti lašą svajonių. Jaunesnysis broliukas buvo tuo apdovanotas. Jis dažnai svajodavo, bet dabar jis persikūnijo, įsikėlė gyventi į klaikiai liūdną Joe Dasino plokštelę. Dabar jis klaidžiojo jos grioveliuose.

Jos vedybos ką tik išgaravo kaip spiritas, užtiškęs ant stalelio, jos buvusiam vyrui, paliegusiam inžinieriui, ieškant gyvenimo prasmės butelyje. Nors jis ir atrodė esąs ramus žmogelis, tačiau jai įgriso tas nuobodus trynimasis nugaromis, pinigų, it cukraus gabaliuko puodelyje, tirpimas. Jiems buvo bloga būti kartu, o kadangi kūdikis taip ir nepaženklino jų bendro penkerių metų gyvenimo, tai nutarė išsidalyti savo daiktus ir bandyti gyventi atskirai. Vis dėlto gerai, kad jis neįtaisė jai vaiko, nes būtų išsiritusi baidyklė su neišsivysčiusiomis smegenimis ar kuo kitu. O ir jos pačios tėvelis dažnai šlitinėdavo pamėlęs, degtinė galų gale suėdė jo kepenis, o vėliau, kai teko amputuoti koją, visko neištvėręs, jis užsinėrė ant kaklo virvę.

Po skyrybų ji parėjo namo ir pasistatė ant stalo brangaus prancūziško konjako butelį – jis turėjo žymėti jos laisvės pradžią, to užguito paukštelio purptelėjimą pro išklypusias narvelio grotas į giedrą dangų, kurio dugne spindėjo akinanti saulė. Dabar ji galėjo nustoti bjaurėtis gėrimais – sveiko gyvenimo draugijos narė pradėjo traukti cigaretes, kasdien gurkšnoti kavą su likeriu, iš jos valgiaraščio buvo išgrūstos visos liesos varškės, avižiniai dribsniai, daržovės, o jų vietoje kaip murkdamos ant kelių katės šaldytuve įsitaisė kumpiai, krevetės, majonezai, padažai ir prieskoniai. Ji pajuto, kad gyvenimas turi skonį. Ji išsipūtė, suįžūlėjo.

* * *

Ji stabtelėjo prie prekystalio su išdėliotais tušinukais ir parkeriais, ji nori juodai rašančio gražaus tušinuko, tačiau prieš pat nosį išdygęs kumptelėjęs akiniuotas dėdė niekaip negali išsirinkti parkerio. Jis čiupinėja kiekvieną po kelias minutes, lyg jie būtų ilgakojų misių pirštai, ir jau visas pusvalandis praėjo, o jis vis dar trypčioja ir prašo paduoti tą ir aną. Pardavėja net nepastebi sumaišties jos veide, tikriausiai ji įvertino juos abu ir nusprendė, kad dėdulė – solidesnis klientas. Bet ji nori tik vieno tušinuko, tad kodėl turi kiurksoti čia, įbedusi akis į vitriną lyg kukli mokinukė? Dėdulė tiesia banknotus, tačiau po kelių sekundžių staiga vėl užsigeidžia... krūvos lipnių juostelių. "Tikras pragaras, kam, po galais, jam tos juostelės? Nejau jis nori užklijuoti visus langus, o gal ir kieno nors burnas?" Ji nori tik juodai rašančio tušinuko, tik vienos šerdelės, bet čia niekas jos negirdi, šioje kamšalynėje visi ignoruoja jos jausmus. Supykusi ji pasitraukia, nusipirks kur nors kitur.

* * *

Dabar ji trokšta sidabrinių peilių ir šakučių rinkinio, asketiško stiliaus, be jokių pagražinimų. Ji dūsta be daiktų kaip nublokšta į krantą, žiopčiojanti be lašelio vandens žuvis, visi kiti gyvenimo fragmentai, kurie yra beformiai, jai nerūpi. Ji tiki tuo, ką mato, o regi ji vitrinas, prikimštas įmantriausių, briaunomis spindinčių stalo įrankių, plačių ir aukštų taurių, lėkščių su paauksuotais kraščiukais. Ne, žioplinėdama čia ji neieško prabangos, tik nori pajusti ją taip, kad ji taptų beveik nepastebima. Prie daiktų labiausiai prisiriša vargšai, nes žmogus visuomet geidžia to, ko neturi. Viename Platono dialoge Sokratas teigė, kad Amūras negalėjo būti gražus, nes tuomet nebūtų ieškojęs grožio, bet tik stypsojęs priešais veidrodį, apakintas jo gilumoje tūnančios būtybės. O ji, ji tik dangstėsi brangiais madingais drabužiais, slėpdama savo praskydusį gyvenimėlį, nieko nevertą, kitų išeikvotą ir sumindžiotą. Jei ji galėtų pranašiškai išplėsti nors dalį rytojaus, ji tik miegotų, stipriai įsikibusi į savo sapnų košmarus.

* * *

Tačiau ji prisimena. Tai tas vakaras, šiltas ir juodas, kai ji vėlumoje kaukšėjo klebančiom šaligatvio plytelėm lyg pianino klavišais, nesuderintais, barškinančiais iškrikusią melodiją. Sukdama į skersgatvį, ji pastebėjo ar pajuto, kaip kažkas tamsus, kaulėtas sušmėžavo čia pat, kažkas bjaurus, grėsmingas griebė už rankos, plėšė jos apykaklę, savo purvinais pirštais bandydamas užspausti burną. (Ji visuomet vėlai grįždavo iš darbo, nešiojosi lietpalčio kišenėje ylą, naktį visada jos pirštai stipriai spausdavo medinį kotą.) Ir tuomet yla pūpsojo savo vietoje, išpūtusi kišenę, smaigaliu pradūrusi pamušalą. Drebanti jos ranka šiaip taip atsidūrė kišenėje, paklaikusi ji akimirksniu ištrūko iš jo glėbio ir užsimojusi smeigė ylą tiesiai žmogystai į veidą. Jis sukniubo, klykdamas iš skausmo, o ji leidosi bėgti, duso, kliuvinėjo už šaligatvio, painiojosi savo atsegiotuose drabužiuose, varoma to siaubo, to jo lyg skerdžiamos kiaulės žviegimo, košmariškai purtoma netikėtai patirtos prievartos, net nesuvokdama, į kurią pusę reikia lėkti. Pati nesuvokdama kaip, ji atidūrė savo laiptinėje, spaudė, maigė skambutį, konvulsiškai springdama oru, kol po kelių minučių duris pravėrė jos kaip reikiant apsinešęs vyrelis; jis stovėjo lyg niekur nieko – netikėtai išvilktas iš būdos šunelis, šiek tiek suirzęs, kam jį ištraukė iš palaimintos miego karalijos. "Kas tau yra?" – atsainiai paklausė, lygiai taip pat, kaip pardavėja smeigia savo skaičiuojantį žvilgsnį į perkančią auką. Jos kišenėje tartum ietis styrojo kruvinas ylos smaigalys. Ją purtė šaltis, ji nuėjo į tualetą ir, susikišusi pirštus į burną, išsivėmė. O jis kiūtojo kampe, trindamas užmiegotas akis, nesuvokdamas, kas čia dedasi. Kai ji išėjo iš vonios, paklausė: "Tikriausiai per daug išgėrei – tokia įraudusi?" "Kretinas", – tirtėjo jos mintyse, ji nebuvo įraudusi, o greičiau pažaliavusi, pamėlynavusi, veide mainėsi visos spalvos, kokios tik galėjo žaižaruoti naktiniame mieste. "Niekšas", – jos sujaukta galvelė bandė išspausti ką nors prasminga, tačiau ji pajuto, tartum viskas šią akimirką sugriuvo. Į grindis žvangėdamos daužėsi dvi grandinės.

Dabar tą ylą ji laiko savo stalčiuje. Kas atsitiko užpuolikui, ji taip ir nesužinojo. Laikraščiai nerašė apie jokį gatvėje rastą lavoną ar smarkiai sužeistą žmogų. Greičiausiai jis pateko į ligoninę ir stengėsi visaip nuslėpti tragedijos aplinkybes. Perrištą raudonu kaspinėliu kaip kokį medžioklės trofėjų ji rodo tą ylą savo artimiausiems draugams ir pasakoja košmariškos nakties istoriją. Bet kas įvyko sugrįžus namo, ji nutyli.

* * *

Koks nuostabus smaragdo akute spinduliuojantis žiedas – žalia tvenkinio ramybė, o jo kaimynas su briliantu primena suledėjusį švarų krioklį, jei tik galima tai įsivaizduoti. Ji norėtų juos mūvėti, paslaptingai nusimovusi pirštinę priblokšti visus aplinkinius. Ji nusipirktų tas neįkainojamas brangenybes tuoj pat, dabar, tačiau jos piniginėje snaudžia tik penkiasdešimt litų, susitrynusių it skarmalai, primenančių jos beviltišką prasiskolintą tuštumą, rėkiančių į ausį, kad ji turėtų stovėti pasienio punkte, ant juodo šilkinio apatinuko užsimetusi šlykščius dirbtinius kailinius, siūlydama savo kūną kiekvienam dvokiančiam prakaitu ir tepalais vairuotojui. Ji tikrai žino, kad jai nedera spoksoti į deimantus, tikint, kad būtent dabar it palaiminga mana nukris iš dangaus užpustyti kalėdiniai stebuklai ir senelis padės po eglute bent šimtą dolerių.

Ji bent suteiks sau progą pasišaipyti iš tos mergiotės, stovinčios už prekystalio tvirtovės, naiviai manančios, kad jos pačios povyza iš deimantų pasaulio; tai būtų neblogas ironiškas smūgis likimui į pašonę, pasityčiojimas iš jo autokratijos.

– Prašyčiau parodyti tą žiedą su deimantu, – ištaria ji, silpnu elegantišku poniutės balseliu apgaudama pardavėją. – Jis kažkoks netikęs, su dėmelėm. Sakykite, o tie smaragdai, kodėl jie primena šaligatvyje besimėtančias butelio šukes?

Pardavėja tikriausiai įsižeidžia, bet to neparodo ir ramiu primadonos balsu ištaria:

– Ponia, pas mus viskas tikra, turime gemologų patvirtintą sertifikatą. Taip pasakiusi, ji nusisuka, lyg toji įžūli keistuolė būtų niekas.

Ji pasijunta keistai išgirdusi tą magišką žodį tikra, pas juos viskas tikra. Tikrovė ją prislegia lyg akmuo, neišmatuojamas ir sunkus daiktų tikrumas, tokių, kokie jie yra.

 

Skaitytojų vertinimai


14550. Kata :-( 2005-02-27 12:57
Nuobodu

Parašykite savo nuomonę

Įrašykite skaičių: Trys šimtai dešimt
Vardas arba parašas:
El. pašto adresas:
Straipsnio vertinimas:

Kultūros kalendorius
nuo 2012 m. Sausio

PATKPŠS

 1
2 3 4 5 6 7 8
9 10 11 12 13 14 15
16 17 18 19 20 21 22
23 24 25 26 27 28 29
30 31  

 1 2 3 4 5
6 7 8 9 10 11 12
13 14 15 16 17 18 19
20 21 22 23 24 25 26
27 28 29  

 1 2 3 4
5 6 7 8 9 10 11
12 13 14 15 16 17 18
19 20 21 22 23 24 25
26 27 28 29 30 31  

Nuorodos


Kultūros diskusijų forumas,
Kultūros vartai,
Kultūros institucijos,
Meno galerijos,
Meno bankas 
DAILĖ“, „VILNIUS“,
7 MENO DIENOS“,
ŠIAURĖS ATĖNAI“,
LITERATŪRA IR MENAS“,
NEMUNAS“,
UŽUPIO ŽURNALAS
Lietuva internete

Rodoma versija 10 iš 10 
21:39:13 Jan 29, 2012   
Jan 2011 Jan 2013
Sąrašas   Archyvas   Pagalba