Literatūra ir menas

Lietuvos rašytojų sąjungos savaitraštis
Literatūra ir menas

2003-05-16 nr. 2950

| Spausdinti | Archyvas | Redakcija |


PIRMASIS 
• LESZEK ENGELKING18
• TRUMPAI
• KITAME NUMERYJE5

KULTŪROS ŽEMĖLAPIS 
• KINO TEATRAI
• TEATRAI
• KONCERTAI
• PARODOS
• VAKARAI
• ĮVAIRŪS
• LTV KULTŪROS LAIDOS
• LR KULTŪROS LAIDOS1

AKTUALIJOS 
• Rimvydas Šilbajoris.
DISKUTUOJAM
10
• Teodoras Četrauskas.
APIE GERVES IR GIEDRĄ
3
• SVETlMŲ ASMENVARDŽIŲ RAŠYBOS KANCELIARINĖ PRAKTIKA6
• Edmundas Rimša.
DĖL LAURYNO GUCEVIČIAUS PAVARDĖS
8
• KAUKOLĖS GYVENA ILGIAU8

POEZIJA 
• VYTAUTAS SKRIPKA 5

POEZIJOS PAVASARIO SVEČIAI 
• KNUTAS SKUJENIEKAS1
• SERGEJ MOREINO
• PETR MIKEŠ
• LUBOR KASAL
• TOMISLAV BOGDAN

AKTYVIOS JUNGTYS 
• Domas Razauskas.
RAŠINĖLIS: NUSIKALTIMAS IR BAUSMĖ
15

JAUNIMO PUSLAPIS 
• Lina Jakeliūnaitė.
AŠ ESU AŠ
1
• Vika Ryžovaitė.
AKMENS METAMORFOZĖS

ŠOKIS 
• Rasa Vasinauskaitė.
TAI YRA ŠOKIS
2

DAILĖ 
• Jurgita Ludavičienė.
PUNKTYRAI: ĖJIMAS PER TUŠTUMĄ
12
• Ignas Kazakevičius.
EMBLEMA
• Pillė Veljataga.
APIE ESTIJOS DAILĘ
• Salomėja Jastrumskytė.
GELEŽIES MITOLOGIJA

TEATRAS 
• ATSIVĖRIMO TRAUKA4
• Rimas Driežis.
KAMERINIAI LĖLIŲ SPEKTAKLIAI KLAIPĖDOJE

MUZIKA 
• Rita Aleknaitė-Bieliauskienė.
SKAMBANTIS BALANDIS
1
• Rytis Jokūbaitis.
VILNIUS BAND
1
• SUGRĮŽIMAI1

KAUNO KULTŪROS PUSLAPIS 
 LAIPTAI Į ŽMOGŲ

KNYGOS 
• Gintarė Bernotienė.
KELRODĖ VILTIS
2
• Benediktas Januševičius.
APIE "DVIVEIDĮ"
• TYLOS ARTĖJANTIS
• SPACERKIEM Z MARSZALKIEM PO ZMUDZY, WILNIE I WILENSZCZYZNIE1
• 14.99 €5
• NAUJOS KNYGOS1

POKALBIAI 
• KNUTAS: "VISI MES ESAM TIE PATYS ŽMONĖS"

KULTŪRA 
• Laimutė Tidikytė.
MOTERYS VILNIAUS KULTŪRINIAME GYVENIME
2

KRONIKA 
• Antanas Naujokaitis.
LIETUVIAI SVETUR
1

SKELBIMAI 
• GEGUŽĖS 21 DIENĄ 21VALANDĄ VIETOS LAIKU
• MOKSLEIVIAMS, RAŠANTIEMS POEZIJĄ, IR MOKYTOJAMS LITUANISTAMS
• Renginių programa.
POEZIJOS PAVASARIS 2003
• LIETUVOS RESPUBLIKOS KULTŪROS MINISTERIJA
• JUOZAS KAZLAUSKAS1
• LIETUVOS DAILININKŲ SĄJUNGA SKELBIA KONKURSĄ1

DE PROFUNDIS 
• Vidmantas Kiaušas.
APIE KITĄ AKĮ
4
• TIKRI PASIKEITIMAI6

KAUNO KULTŪROS PUSLAPIS

LAIPTAI Į ŽMOGŲ

[skaityti komentarus]

Laiptai gali atlikti ne tik architektūrinę funkciją ar padėti užsikarti į dangų. Kaune jie tapo Dovilės Zelčiūtės organizuojamą renginių ciklą "Laiptai" jungiančia idėja. Jau reguliariai organizuojami susitikimai su rašytojais, teatralais, muzikais... Gyvas menininkų žodis renginiuose dera su pagrindiniu šių vakarų numeriu - kiekvienas garbus meno pasaulio atstovas gali "laiptuose", improvizuotuose ant Kauno menininkų namų sienos, savo ranka pažymėti vietą, kur, paties manymu, jis jau stovi. Kiek dar liko ir kur dar liko tais laiptais užkopti... Brūkštelėti autografą ar šiaip ką nors, paprasčiausiai įsiamžinti. Šiais susitikimais atgaivinami meno aristokratijos kultūros sambūriai ir kuriama nauja - literatūros klubo tradicija.

Ant sumeistrautų "laiptų" jau viešėjo Kornelijus Platelis, Vanda Juknaitė, Petras Venslovas, Irena Kriauzaitė, Virginija Kochanskytė, Sigitas Geda... Atrodo, kad susitikimų vedėja Dovilė Zelčiūtė į šią veiklą žiūri neformaliai; tai jau tapo jos gyvenimo dalimi, ir ji norėtų, kad šis ciklas taptų Kauno gyvenimo dalimi.

Atšilus orams, organizatorė pakvietė Valstybinio jaunimo teatro aktorę Ireną Kriauzaitę, Kauno valstybinio akademinio dramos teatro aktorių Petrą Venslovą bei gitaristą Artūrą Kelpšą pakalbėti tema "Mano teatro vizija". Koks tas teatras dabar, koks buvo, kaip prasidėjo šių dviejų - nebijokime to žodžio, scenos grandų - teatrinis gyvenimas, koks aktoriaus ir režisieriaus santykis, kuo įspūdingas vienas pirmųjų Irenos Kriauzaitės vaidmenų, kas nutinka nužengus nuo scenos? Beje, ir kodėl Lenkijos teatrai turi savo psichologus. "Žiūrovams ar aktoriams?" - dalykiškai pasiteiravo tai pasakojusio P.Venslovo Dovilė Zelčiūtė. "Ne, teatrui, - atsakė aktorius. - Psichologas nagrinėja, kaip žiūrovas reaguoja, ką jis mąsto, ko jam reikia... Ne paslaptis, kad mūsų teatre yra tokių spektaklių, kurie eiliniam žiūrovui nereikalingi. Kartais spektakliai ar kūrybinė grupė prasilenkia su žiūrovais..." Anot P.Venslovo, "Laiptai" išsiskiria tuo, kad "tai ciklas, o ne koks pavienis renginys. Šnekinimas su perspektyva".

Kalbėta susitikimo metu daug, ta proga duodame žodį patiems dalyviams. Pateikiame pokalbio ištrauką (sutrumpintą). Aktorius kalbina Dovilė Zelčiūtė.

P.V. Prieš kažkiek metų turėjau turnė už balos ar už kūdros...

D.Z. Oho.

P.V. Kaip Jonas Jakštas rašė, ir man labai patiko, "už kūdros"... Ir galvoju, o kaip tenai? Išeinu į sceną ir galvoju - ką ten padaryti? Manau, tai, ką darau Lietuvoj, padarysiu ir ten. Bet ten visiškai kita publika. Mes čia, Lietuvoj, esame išlepinti nuostabios, geros publikos, kur tik praveri burną, atrodo, viskas iš karto atsišaukia, atsiliepia... Ir niekur geresnės kelionės nerasi kaip po Lietuvą. Čia yra tokių salelių, salų, pavyzdžiui, bibliotekų nuostabiausių, - to visko dar tikrai reikia.

Čia įsiterpė juokai, aplodismentai ir eilėraščiai, tačiau peršokime iš karto prie antrosios viešnios I.Kriauzaitės.

D.Z. Klausiu dabar Irutės: ką laikai atraminiais savo vaidmenimis?

I.K. Labiausiai jaudinausi, kai reikėjo Sauliaus Šaltenio "Škac, mirtie, visados škac" vaidinti karvę. Buvau ką tik baigus konservatoriją. Mergina aš visai "nešpėtna" buvau, tad manau: kaip čia dabar, Dieve tu mano? Iš pradžių režisierė Dalia Tamulevičiūtė buvo man paskyrusi kitą vaidmenį, turėjau vaidinti žmogų, bet kaip tyčia susirgau. Visi vaidmenys jau išdalinti, man sako: Irute, nieko nepadarysi, liko tik vienas - karvė. Bet tu tik, gink Dieve, nebijok, mes tau priklijuosim ant kaktos, ant šonų visur etikečių - būdavo tokia "tušonka" tada, su užrašu, dar ir rusišku - "Goviadina". Mes tau priklijuosim tų etikečių, kad tau būtų jauku scenoj, nebaisu. O aš labai ambicinga. Gal mane gyvenimas ir baudęs yra už tas ambicijas. Tai aš tada, parėjusi namo, verkiau tikrai karvės ašaromis... Man buvo toks didelis pažeminimas. Aš maniau, kad mano teatriniam gyvenimui jau viskas. Na, bet ką darysi. Paskui pradėjau klausytis. Ir taip prasidėjo mano tikros teatrinės akademijos. Konservatorijoj, nemeluoju, įgijau daugiausia kompleksų. Galvojau, blogiausiu atveju išėjusi baigsiu mediciną. Mūsų kompanija tada konservatorijoj buvo gana pašėlusi. Žodžio kišenėj nelaikydavo, jei jau geldavo, tai geldavo. O man visa tai įstrigdavo. Kas, šventas Jurgis nugalėjo ir subadė tą drakoną? Tai va, aš tas drakonas. Mane badė, badė ir subadė. Vis prieš eidama į sceną galvodavau: kaip man reaguoti į tą juoką? O juokdavosi - nežmoniškai. Atneša, būdavo, man įsitverti virvę, buvau su tokiais ilgais žaliais naktiniais marškiniais, tokiu dermatinu apvilkta - žodžiu, žalmargė. Atveda mane ir jau pristato: "Pažiūrėkit, kokia graži karvė " Ir - šakės Visi klykia, iš juoko miršta O dar amžinatilsį D.Tamulevičiūtės mama sakydavo: vaikeli, ar jinai ištekėjusi? Ką tu padarei su mergaite? Taigi dabar jos niekas neims. Taigi, sakys, karvė, nu? D.Tamulevičiūtė sakydavo: jau ištekėjusi, jau paimta, tu nesujaudink, mamute. Kurti tą vaidmenį man padėjo žiūrovai, jie tapdavo sąjungininkais. Ir tas juokas… Dabar, po šitiek metų, jau suprantu, kad jie ir negalėjo nesijuokti. Dabar lenkiuosi dėstytojai ir S.Šalteniui, esu dėkinga už tą vaidmenį, nes jo dėka išmokau klausytis. Pastebėjau, kad kartais gyvenime tai, ką laikai pažeminimu, iš tikrųjų yra dovanos, ir ne kiekvienam jas duoda. Va, dar kai kas iš to vaidmens. Kai važiuodavau pas mamą į Suvalkiją, būdavo, mama kokiam vaikui autobuse rodo: pažiūrėk, ten karvė. Mane net kratydavo! Atrodydavo, kad apie mane kalba. Aišku, niekam tai net į galvą nešaudavo…

Toliau visi juokėsi, grojo A.Kelpša, pridėsime, kad grojo labai dailiai, ir stabtelsime prie solidaus D.Zelčiūtės klausimo aktoriams.

D.Z. Teatro, aktoriaus menas yra akimirkos menas. Ar judu abu vaidindami gaunate dvasinę satisfakciją po spektaklio? Kai tiek metų teatre praėjo, ar buvo tų valandėlių?

I.K. Buvo. Man atrodo, tai ir išlaiko mane teatre. Šito savęs klausiu dažnai: aš esu ar manęs (kai nueinu nuo scenos) nėra? Apie tas akimirkas - būna, kai jauti, kad viskas nuščiūva... Atsiranda ryšys su sale. Nenoriu sakyti žodžio "žiūrovai". Žodis "publika" man irgi nepatinka. Nesugalvoju, kaip tai pavadinti. Gal - mūsų brangiais ir artimais? Tie, kurie žiūri spektaklį, pajunta tai ir akimis. Tokių akimirkų buvo vaidinant, kai S.Šaltenis pertvarkė "Pirosmani, Pirosmani". Vaidinom kartą Lenkijoje, ir kažkas vis slydo iš rankų. Gal kad buvo atvesta daug kariuomenės žiūrėti spektaklio. Ir tada žiūri, - ir tai tikriausia tiesa, ne melas, - kad tavo rankos, anot A.Čechovo, "išdidėja"... Taip iš tiesų būna. Jomis visus suimi. Kai sako - rašau autografą, tai aš irgi galiu imti ir pasirašyti po tuo spektakliu.

Vėl prakalbęs P.Venslovas pasakojo apie jam įsiminusius vaidmenis, J.Vaitkaus antradieniais ruoštas "rekolekcijas", sugebėjimą girdėti viską, apie E.Nekrošių... Anot P.Venslovo, "jeigu vaidini, ir ten, kažkur prie apšvietėjų, sėdi Eimis, tai tu jam vaidini, jam skiri ir dedikuoji tą savo vaidybą. Viskas vyksta per jį, ir per jį atsiskleidžia visi kiti žiūrovai. Aišku, būdavo ir taip: "Ką čia dabar! Jei du metrus pakelta kartelė, tai nešokinėk per metrą septyniasdešimt penkis!" Bet kartu ir nenaikindavo aktoriaus laisvės, galėdavai jam atsiverti. Aš daugiau sutikdavau tokių režisierių, kuriems - pildyk jų valią, ir viskas bus gerai". Čia vakarą subtiliai vairavusi Dovilė Zelčiūtė pasuko prie tokio klausimo:

D.Z. Kas atsitinka aktoriui, kai jis supranta, kad tas režisierius, su kuriuo dirbs, jo nenudžiugins, kad laukia tik darbas? Kaip tada aktorius sprendžia tuos dalykus?

P.V. Tik per algą. Per tuos socialinius varžtus.

D.Z. Ar kyla pagunda išsirėkti, išsidraskyti su režisieriumi? Ar tiesiog pamatai, kad beviltiška, ir nutyli?

P.V. Tik per algą, tik tie penki šimtai dvidešimt. Aš jaučiuosi... Aišku, kaip aš jaučiuosi. Nėra ko komentuoti.

Čia Irena Kriauzaitė pasakė dar vieną dalyką - kaip būna aktoriams, padirbėjusiems su puikiu režisieriumi, suteikiančiu laisvę aktoriui: "Mums sako - su jumis neįmanoma dirbti. Bet kurį kitą režisierių įleisk į mūsų tarpą, tai mes jį suėsim. Negyvai. Ir taip iš tikrųjų buvo daug metų". "Pas mus ne kitaip", - pridėjo P.Venslovas. "Ką tai reiškia - režisierius iškėlė tokią kartelę, ir kitkas nebetinka. Net nežinai, kaip tai vyksta, bet tai vyksta", - patikslino I.Kriauzaitė. Anot abiejų aktorių, gyvenimo, asmeninių santykių ir kūrybos maišyt negalima, pavyzdžiui, bendraujant su tuo pačiu Eimuntu Nekrošiumi.

D.Z. Kokį matote šiandienos teatrą? Su kokiu teatru susiduria žiūrovai ir aktoriai?

P.V. Dabar repetuojame Augustino Griciaus spektaklį "Palanga", režisierius - Viktoras Valašinas. Tai tiek ir susiduriame.

I.K. Tiesiog dirbi sąžiningai, ir viskas. Kai išeina, pavyzdžiui, iš teatro tokie kaip Nekrošius, nors niekas jo nevarė, čia, be abejo, visai kiti dalykai...

P.V. Varėt, varėt... (šypteli).

D.Z. O tu su kokiu teatru susiduri šiandien?

I.K. Pasakysiu - aš labai retai einu žiūrėti spektaklių. Į teatrą aš ateinu dirbti. Kadaise svajonė buvo, važiuodavom į gastroles, lįsdavom per visur, kur tik įmanoma, viską žiūrėdavau, o dabar nebegaliu žiūrėti. Nebegaliu ryti ir bet kurios knygos, kaip jaunystėje būdavo. Gal nustojau tobulėti? Pasižiūriu labai trumpai. Žiūrėjau vieną spektaklį. Per pirmą veiksmą nežinau, kiek "Tėve mūsų" sukalbėjau.

D.Z. Koks tai buvo spektaklis?

I.K. Geras spektaklis, pripažintas spektaklis, beje, Eimunto Nekrošiaus.

P.V. Aš tai jau supratau.

I.K. Apie Hamletą.

Pasigilinę į spektaklių subtilybes, paklausę Artūro Kelpšos gitaros, aktoriai paliko ant "Laiptų" autografus, ir tuo susitikimas baigėsi. Šį kartą. Kad tų susitikimų būtų daug ir sėkmingų, Dovilei Zelčiūtei ir linkime.

Parengė EUGENIJA VAITKEVIČIŪTĖ

 

Parašykite savo nuomonę

Įrašykite skaičių: Trys šimtai dešimt
Vardas arba parašas:
El. pašto adresas:
Straipsnio vertinimas:

Kultūros kalendorius
nuo 2012 m. Sausio

PATKPŠS

 1
2 3 4 5 6 7 8
9 10 11 12 13 14 15
16 17 18 19 20 21 22
23 24 25 26 27 28 29
30 31  

 1 2 3 4 5
6 7 8 9 10 11 12
13 14 15 16 17 18 19
20 21 22 23 24 25 26
27 28 29  

 1 2 3 4
5 6 7 8 9 10 11
12 13 14 15 16 17 18
19 20 21 22 23 24 25
26 27 28 29 30 31  

Nuorodos


Kultūros diskusijų forumas,
Kultūros vartai,
Kultūros institucijos,
Meno galerijos,
Meno bankas 
DAILĖ“, „VILNIUS“,
7 MENO DIENOS“,
ŠIAURĖS ATĖNAI“,
LITERATŪRA IR MENAS“,
NEMUNAS“,
UŽUPIO ŽURNALAS
Lietuva internete

Rodoma versija 5 iš 5 
21:34:34 Jan 29, 2012   
Jan 2011 Jan 2013
Sąrašas   Archyvas   Pagalba