LIETUVIAI SVETUR

PROZOS RINKTINĖ VOKIŠKAI

Tarptautinėje Frankfurto mugėje pristatytos lietuvių autorių knygos tebesklinda po Europą. Jų atgarsis ypač ryškus vokiškai kalbančiose šalyse. Daugiausia tai vieno žmogaus nuopelnas, - "Drauge" rašo A.Landsbergis.

Zalcburgietis literatūros kritikas ir vertėjas Cornelius Hellis, 1984-1986 metais dėstydamas vokiečių kalbą Vilniaus universitete, išmoko "sunkią ir senobinę" lietuvių kalbą ir, kaip kadaise J.Eretas, pamilo Lietuvą. Jis paruošė pirmąją lietuvių prozos rinktinę vokiečių kalba, kuri pasirodė 1991 metais. O pernykštės Frankfurto mugės išvakarėse išėjo C.Hellio išverstos ir suredaguotos lietuviškos prozos antologija "Meldung ueber gespenster" ("Pranešimas apie vaiduoklius").

Antologija suskirstyta į penkias dalis: "Dabartis" (R.Šerelytė, J.Kunčinas, J.Erlickas, M.Zingeris, B.Vilimaitė, H.Kunčius, M.Ivaškevičius, V.Juknaitė); "Egzilis" (M.Katiliškis, A.Landsbergis, I.Meras); "Sovietmetis"(A.Ramonas, R.Gavelis, J.Ivanauskaitė, R.Granauskas, S.Šaltenis); "Tarpukaris" (J.Savickis, P.Tarulis); "Carų laikmetis" (Vienuolis, Žemaitė)

Ši rinktinė sulaukė plataus atgarsio vokiečių, austrų ir šveicarų spaudoje, rašo A.Landsbergis. Sklaidant zalcburgiškės leidyklos "Otto Mueller Verlag" A.Landsbergiui atsiųstas recenzijas, galima įsitikinti, kiek mažai tose šalyse težinota apie Lietuvą ir jos raštiją. "Tai nežinoma žemė, - rašoma Vokietijos laikraštyje "Die Furche". - Artima kaimynė, turinti seną istoriją, bet tokia svetima, lyg būtų iš kito kontinento". Kitą recenzentą ypač domina sovietinės okupacijos poveikis. Pažymima R.Gavelio novelė, kuri suteikė šiai knygai pavadinimą: "Žingsnis po žingsnio atskleidžiamas nusikaltėliškos sistemos žmonėse įdiegtas moralinis supuvimas (…) vyrų, moterų naikinimas (…*) Priespaudos metų medžiaginio ir dvasinio skurdo neįmanoma bematant pašalinti nepriklausomybės paskelbimu" ("Die Furche").

Kritiškiausias, nors apskritai palankus, pasisakymas pasirodė mėnraštyje "Kommune". Anot recenzento, antologijos padalinimas į penkis laikmečius skaitytojams nesąs labai naudingas, nes pirmieji trys laikmečiai taip glaudžiai susiję, jog kai kurie rašytojai, pavyzdžiui, T.Venclova, gali priklausyti visiems trims.

"Kommune" pasigenda išsamesnio miesto gyvenimo aprašymo ir vadinamosios "aštuntosios" kartos autorių, kurie taip gausiai emigravo. Menkai atstovaujamas postmodernizmas, nėra tekstų apie "naujuosius prieštaravimus". Todėl antologija esanti "per daug įsipareigojusi oficialiajam kanonui". Tačiau ir tokia atranka solidi.

Sutelkę dėmesį į tos paslaptingosios, egzotiškosios Lietuvos praeitį, recenzentai, A.Landsbergio nuomone, tik prabėgom užsimena apie lietuviškų novelių estetinę, literatūrinę vertę. "Tiroler Zeitung" teigia, jog 20 autorių stilių ir požiūrių įvairovė pateikia "Europos viduryje esančios, bet čia dar nepažįstamos šalies daugiasluoksnį vaizdą". Dažniausiai recenzentų linksniuojami lietuvių autoriai - T.Venclova, R.Gavelis, J.Kunčinas, R.Šerelytė.

Tai tik pirmoji vokiškų komentarų banga, rašo A.Landsbergis. Bet ir jie paliudija, kiek daug vienas Lietuvos bičiulis gali nuveikti, skleisdamas vokiškosios užmaršties uždangą.

LIETUVIŲ KULTŪROS MUZIEJUS FLORIDOJE

Išeivijos visuomenės veikėjų K.Tuskenio, J.Štaro ir O.Davydaitienės pastangomis Floridoje, Leik Vorto istorijos muziejuje, 1982 m. buvo įkurtas lietuvių kultūros skyrius. Surinkti eksponatai, pačių rankomis padarytos vitrinos.

Po dešimtmečio buvo išrinkta nauja šio skyriaus vadovybė, pirmininke tapo dailininkė R.Zotovienė. Naujoji valdyba muziejų papildė naujais liaudies kūrybos eksponatais, įrengė lietuvišką seklyčią. Ant vienos sienos buvo eksponuojamos istorinės nuotraukos, vitrinose - tautodailės eksponatai: audiniai, drožiniai, gintaro dirbiniai. Įrengta speciali niša lietuviškiems tautiniams drabužiams, gautas 4 pėdų aukščio meninis koplytstulpis, lietuviškos kanklės, margučiai, pašto ženklai.

Lietuviškas skyrius tapo gražiausias muziejuje. Jį ėmė remti miesto valdžia. Tą dieną, kai Floridos lietuviai šventė savo muziejaus atnaujinimo šventę, Leik Vorto meras paskelbė lietuvių diena, prie muziejaus suplevėsavo trispalvė, renginio reportažas parodytas per televiziją, apie jį rašė laikraščiai. Muziejus atsidūrė miesto atnaujinimo projekto centre.

Lietuvių kultūros muziejaus valdybos užsakymu dabar rengiamas albumas apie Lietuvą "Lithuania Trough Ages" ("Lietuva amžių tėkmėje"). Jis skiriamas amerikiečiams lankytojams susipažinti su Lietuva.

FILANTROPAS DR. JONAS ADOMAVIČIUS

Išeivijos laikraštis "Lietuvių balsas" kasmet skelbia literatūros konkursą, kurio premijas (nuo 2000 iki 5000 dolerių) finansuoja dr. Jonas Adomavičius. Kas jis? Į šį klausimą atsako "Draugo" balandžio 1 d. numeryje išspausdintame vedamajame" šio dienraščio vyriausioji redaktorė Danutė Bindokienė.

"Nors dr.J.Adomavičius gyvena Čikagoje, bet savo gerų darbų, artimo meilės ir dosnumo dėka jis plačiai žinomas ir šiame krašte, ir Lietuvoje, - rašo D.Bindokienė. - Dr.J.Adomavičius - ne tik filantropas, bet ir gydytojas. Jis visuomet pabrėžia, kad pats žmogus daugiausia yra atsakingas už savo fizinę, o juo labiau - už dvasinę sveikatą".

Nors jau peržengęs 90-uosius metus, dr.J.Adomavičius atidžiai stebi lietuviškojo gyvenimo eigą, dažnai pats dalyvauja įvairiuose renginiuose ir dosniai remia kultūrinius užmojus, jeigu jie tikrai paramos verti. Jis didelis patriotas, sielojasi dėl Lietuvos reikalų. Kiek yra paaukojęs buvusiems partizanams, mokykloms, sergantiems, vargstantiems tėvynėje! Kiek padėjęs neseniai į šį kraštą atvykusiems, suteikdamas pirmą pastogę, patarimą, padėdamas įsilieti į gyvenimą naujoje šalyje.

Parengta pagal užsienio lietuvių dienraščio "Draugas" pranešimus