SVETlMŲ ASMENVARDŽIŲ RAŠYBOS KANCELIARINĖ PRAKTIKA

Бембель Андрэй Ануфрыевiч. 1948

Pašventinus paskutinį "Lietuvių kalbos žodyno" tomą, prisiekiau daugiau nepolemizuoti svetimvardžių apsaugos klausimu. Enciklopedijos leidėjai pasuko teisinga kryptimi ir gal išmokys tautą gerbti ne tik savo, bet ir artimo vardą. O tie, kurie neturi rimtesnio darbo, tegu sau perdirbinės svetimų valstybių piliečių pavardes ir adresus, "Mažojo princo" astronomo pavyzdžiu skaičiuodami žvaigždes danguje ir turtindami tikrinį lietuvišką žodyną, nes bendrinis jau užpildytas.

Tačiau gyvenimas kelia praktiškas problemas. Štai atvyko Gudijos pilietis studijuoti Vilniaus universitetan, ir reikia jam gauti leidimą studijų metu gyventi Lietuvoje. Reikia deklaruoti, iš ko gyvens, kiek turi pinigų, iš ko nuomosis butą, - šie klausimai popieriuje labai paprastai išsprendžiami. Tačiau kaip lietuviškai rašyti savo vardą ir pavardę, kad migracijos tarnyba neatmestų prašymo?

Prašo jis manęs padėti jam parašyti tą prašymą. Atverčiu Gudijos Respublikos piliečio pasą ir pradedu rašyti iš gudiško originalo: ADAMKIEVIČ. Tuoj jis mane sustabdo - Lietuvos viza jam išduota pavarde ADAMKIEVICH. Kodėl? O todėl, sako, kad angliškame puslapyje taip parašyta. Bet prašymas juk lietuviškas, ir, mums reikia rašyti pagal Valstybinės komisijos nutarimą, ir leidimas gyventi Lietuvoje taip pat bus lietuviškas. Tikrai taip, sako jis, aš pats nenoriu, kad mane pradėtų vadinti kaip tą Viktorą -Adamkievichu, Agurkichu arba tiesiog CHU… Aš noriu būti kaip Jūsų prezidentas - giminystė praverstų. Be to, VIČIŲ kalba tokia artima mūsiškai. Antra vertus, sako tas vaikinas, be gimtosios, studijavęs ir antrąją gimtają, nejaugi Viktoras dar neišmokęs lietuviškai? Kaip jis nepaaiškina lietuviams, kad -ich tokia pati galūnė, kaip ir -yj arba -ij, ir turi būti taip pat adaptuojama, kaip, pavyzdžiui, Belyj tampa Belas, o ne Belyjus, Neizvestnyj -Neizvestnas, o ne Neizvestnyjus. Tai ir Uspaskich turi būti Uspaskis, o ne Uspaskichas, - jį lietuviai dar ir lenkiškai kirčiuoja priešpaskutiniame skiemenyje, kuris iš tikrųjų yra galūnė. Bet viza išduota Adamkievichui, vadinasi, ne Adamkievičiui...

Beje, kodėl mes pradėjome nuo pavardės? Pradžioje turėjo būti vardas, pirmas vardas, duotas vardas, krikštavardis. Žiū, vizoje - ALIAKSANDR... Pamenu, dar prie caro mana dieduks Ausiukiavičia turėjo pravardę Kairys Liaksandra, o tave, ko gero, Trydžium vadins. Liaksantas - tai tokia liekarstva, katra vidurius paleidžia, CHA CHA. Kam CHY-CHA, o man tai ne do CHU-… Aš prašymą žmoniškai turiu rašyti. Mane krikštijo kaip mūsų prezidentą. Tą vardą Lietuva rašo tik Aleksandras. "Tai gal čia ne Europa, o aš - ne krikščionis ir ne katalikas, kad negaliu savo vardo broliška kalba žmoniškai parašyti?

Abu sėdim ir taip, ir kitaip kraipom sukam galvas, į originalą žiūrime: ogi ten tarp L ir K - paskutinioji gudiškos abėcėlės raidė. Na ir macna, pamaniau, sovietinė tradiciJA, kai ant mūsų "Šilelio" eksportuojant buvo rašoma "SHILYALIS" dėl tos JA. Garsiai išsprūdo NI CHU… SEBIE. Liaksandra Adamkievychas mane tuoj pataisė: treba kazac SIABIE, mat šnekamės mudu gudiškai, o jis vis dėlto filologijos studiozas. O kur rusai sako SEBIA, gudai sako SIABIE.

Protingas jaunuolis, tik geriau jau būtum važiavęs į Smolenską, o ne į Vilnių. Ne Skorinos čėsai. Anam Vilniuje dvi knygas pavyko išspausdinti, o tu ties pirmais dviem žodžiais prašyme suklupai. Ir ne Jablonskio, ne Taraškievičiaus laikai - dabar ne kalbininkai, o valdininkai mus rašyti moko. Kaip Minske, taip ir Vilniuje. Tai kas, kad vardas, pavardė tavo, jūsų bei mūsų prezidentų sutampa. "Už jūsų ir mūsų laisvę!" - toks buvo tostas su lenkais. Su jais mūsų santykiai geri kaip niekados - pavydėti reikia, anot ano prezidento.

VALDAS B.(anaitis)