Literatūra ir menas

Lietuvos rašytojų sąjungos savaitraštis
Literatūra ir menas

2003-05-16 nr. 2950

| Spausdinti | Archyvas | Redakcija |


PIRMASIS 
• LESZEK ENGELKING18
• TRUMPAI
• KITAME NUMERYJE5

KULTŪROS ŽEMĖLAPIS 
• KINO TEATRAI
• TEATRAI
• KONCERTAI
• PARODOS
• VAKARAI
• ĮVAIRŪS
• LTV KULTŪROS LAIDOS
• LR KULTŪROS LAIDOS1

AKTUALIJOS 
• Rimvydas Šilbajoris.
DISKUTUOJAM
10
• Teodoras Četrauskas.
APIE GERVES IR GIEDRĄ
3
• SVETlMŲ ASMENVARDŽIŲ RAŠYBOS KANCELIARINĖ PRAKTIKA6
• Edmundas Rimša.
DĖL LAURYNO GUCEVIČIAUS PAVARDĖS
8
• KAUKOLĖS GYVENA ILGIAU8

POEZIJA 
• VYTAUTAS SKRIPKA 5

POEZIJOS PAVASARIO SVEČIAI 
• KNUTAS SKUJENIEKAS1
• SERGEJ MOREINO
• PETR MIKEŠ
• LUBOR KASAL
• TOMISLAV BOGDAN

AKTYVIOS JUNGTYS 
• Domas Razauskas.
RAŠINĖLIS: NUSIKALTIMAS IR BAUSMĖ
15

JAUNIMO PUSLAPIS 
• Lina Jakeliūnaitė.
AŠ ESU AŠ
1
• Vika Ryžovaitė.
AKMENS METAMORFOZĖS

ŠOKIS 
• Rasa Vasinauskaitė.
TAI YRA ŠOKIS
2

DAILĖ 
• Jurgita Ludavičienė.
PUNKTYRAI: ĖJIMAS PER TUŠTUMĄ
12
• Ignas Kazakevičius.
EMBLEMA
• Pillė Veljataga.
APIE ESTIJOS DAILĘ
• Salomėja Jastrumskytė.
GELEŽIES MITOLOGIJA

TEATRAS 
• ATSIVĖRIMO TRAUKA4
• Rimas Driežis.
KAMERINIAI LĖLIŲ SPEKTAKLIAI KLAIPĖDOJE

MUZIKA 
• Rita Aleknaitė-Bieliauskienė.
SKAMBANTIS BALANDIS
1
• Rytis Jokūbaitis.
VILNIUS BAND
1
• SUGRĮŽIMAI1

KAUNO KULTŪROS PUSLAPIS 
• LAIPTAI Į ŽMOGŲ

KNYGOS 
• Gintarė Bernotienė.
KELRODĖ VILTIS
2
• Benediktas Januševičius.
APIE "DVIVEIDĮ"
• TYLOS ARTĖJANTIS
• SPACERKIEM Z MARSZALKIEM PO ZMUDZY, WILNIE I WILENSZCZYZNIE1
• 14.99 €5
• NAUJOS KNYGOS1

POKALBIAI 
 KNUTAS: "VISI MES ESAM TIE PATYS ŽMONĖS"

KULTŪRA 
• Laimutė Tidikytė.
MOTERYS VILNIAUS KULTŪRINIAME GYVENIME
2

KRONIKA 
• Antanas Naujokaitis.
LIETUVIAI SVETUR
1

SKELBIMAI 
• GEGUŽĖS 21 DIENĄ 21VALANDĄ VIETOS LAIKU
• MOKSLEIVIAMS, RAŠANTIEMS POEZIJĄ, IR MOKYTOJAMS LITUANISTAMS
• Renginių programa.
POEZIJOS PAVASARIS 2003
• LIETUVOS RESPUBLIKOS KULTŪROS MINISTERIJA
• JUOZAS KAZLAUSKAS1
• LIETUVOS DAILININKŲ SĄJUNGA SKELBIA KONKURSĄ1

DE PROFUNDIS 
• Vidmantas Kiaušas.
APIE KITĄ AKĮ
4
• TIKRI PASIKEITIMAI6

POKALBIAI

KNUTAS: "VISI MES ESAM TIE PATYS ŽMONĖS"

[skaityti komentarus]

iliustracija
Knutas Skujeniekas per Latvių ir lietuvių poezijos dieną Jelgavoje (2003.V.3)
Vlado Braziūno nuotrauka

Su latvių poetu bei vertėju, Lietuvos rašytojų sąjungos garbės nariu KNUTU SKUJENIEKU kalbasi (2003.II.24) literatūrologas, Lietuvos radijo laidos "Literatūros akiračiai" vedėjas VIRGINIJUS GASILIŪNAS ir poetas, vertėjas VLADAS BRAZIŪNAS

Virginijus Gasiliūnas. Apie kūrybą, tikiuosi, dar teks pasišnekėti, kai pagaliau Lietuvoje išeis Jūsų poezijos rinktinė, o šįkart norėčiau Jus pakalbint apie gyvenimą. Ir pradėti nuo kito Skujenieko, nuo Emilio, - jam kaip tik šįmet sukanka šimtas metų, - taigi nuo Jūsų tėvo. Lietuvoj, tiesą pasakius, faktiškai jis yra nežinomas, nors latvių ir lietuvių ryšiams yra be galo daug nusipelnęs.

Knutas Skujeniekas. Deja, mano tėvo draugų čia, Lietuvoje, man atrodo, jau nebėra gyvų. Eugenijaus Matuzevičiaus, Albino Žukausko... Prisimenu, kai pirmą kartą atvažiavau į Lietuvą, man užteko tik pasakyt, kad esu Emilio Skujenieko sūnus, ir tai buvo kaip vizitinė kortelė. Latvijoj visą tarybinį laiką nebuvo galima visai tėvo minėti. Dabar po truputį pradėta. Pastatyta keletas jo pjesių. Jis yra išleidęs tik porą knygučių DP stovyklose Vokietijoj, o pirma normali knyga, apysakų rinkinys, išėjo jau, deja, po jo mirties. Mirė 1965-aisiais. Tais pačiais metais mirė ir jo tėvas, mano senelis. Latvijoj. O aš pats buvau toli nuo jos, ištremtas į kitą pusę. Buvau tada Mordovijoj, lageryje.

Vladas Braziūnas. Pats lagerio metų vidurys. Šešiasdešimt antrais Knutas nuteistas, trečiais ištremtas. O grįžo devintais.

K.S. Deja, tėvo per tuos dešimtmečius pamatyti man neteko. Tiktai vėliau nuvykau Amerikon ir galėjau padėti gėlę ant jo kapo Klivlende, Ohajo valstijoj. Sutikau keletą tėvo draugų, jie papasakojo, kaip tėvas gyveno, kaip buvo palaidotas. Pats atsimenu tik fragmentus, kadangi tėvas manęs neaugino nei visą prieškario, nei karo laiką; aišku, nesusitikom ir pokario metais. Augau prie močiutės, prie tėvo motinos.

V.B. Ir ta augtinė buvo - prie Nemunėlio, pačiame Lietuvos pasieny.

K.S. Anapus upės jau buvo Biržų rajonas. Mano senelių šeima Pirmojo pasaulinio karo laiku gyveno Lietuvoje, taip pat ir Vlado Pasvaly, užtat, kai seneliai norėdavo, kad mes su broliu jų nesuprastumėm, abu tarpusavy šnekėdavo lietuviškai. Ir pirmas sakinys, kurį išmokau iš senelių, buvo toks: "Duokdiev, ka nebūt paskutins". Deja, tik retkarčiais tegalėjau matyt savo tėvą, kai jis atvažiuodavo mūsų aplankyt. Ir, kai po karo tėvas dingo, ilgą laiką mes nieko nežinojom, ar jis gyvas, ar ne. Tik, - dabar gerai neprisimenu, - penkiasdešimt penktais, galbūt šeštais metais susiradome ir pradėjome rašyti vieni kitiems. Močiutės auklėjimas, dabar man atrodo, buvo Dievo dovana. Dabar turiu nemažą kaimiškos kalbos atsargą, ir man, ypač kaip vertėjui, ji labai naudinga. O apie tėvą ir apie jo kūrybą daug pasakyti negaliu, nes ji išbarstyta po laikraščius, žurnalus, dar nėra surinkta. Tėvo gyvenimas buvo tikra bohema, jis buvo plunksnos proletaras. Jo gyvenimas buvo nelengvas. Kitaip pažiūrėjus, jis buvo linksmas vyras, mėgėjas juoktis, dainuoti. Daug yra išvertęs iš lietuvių kalbos į latvių ir atvirkščiai. Tarnavo Lietuvos kariuomenėj, Lietuvoj dirbo mokytoju. Buvo kairiųjų pažiūrų. Vėliau persikėlė atgal į Latviją, bet sieną perėjo nelegaliai. Taigi visąlaik jis turėjo Lietuvos pilietybę. Dėl to ir man buvo kilę keblumų, registruojantis kaip Latvijos piliečiui. Sakau, na, jei jūs nenorit manęs registruoti, tai kas man - aš priimsiu Lietuvos pilietybę.

V.G. O kaip prasidėjo Jūsų pažintis su lietuvių tautosaka, su literatūra?

K.S. Geriau ar blogiau, bet šnekėt lietuviškai pradėjau lagery. Ten buvo daug gerų draugų, ir ten - pirmoji mano šnekamosios kalbos praktika. Iki tol jau daugmaž galėjau lietuviškai skaityt, versti. Panašiai su ukrainiečių kalba. Lageris buvo tikra aspirantūra.

V.G. O su kuo iš lietuvių kalėjot Mordovijoj?

K.S. Na, su Viktoru Petkum, Baliu Gajausku... ir daugeliu kitų. Lietuviai buvo labai aktyvūs, mes gerai draugavom. Ir latvių buvo daug mano amžiaus. Po lagerio aš turiu nuolatinių ryšių su Lietuva, su kolegomis. Kai jie atvažiuoja pas mus, tai sakom, kad yra svečiai ir yra lietuviai. Lietuviai ne svečiai, jie savi žmonės. Nepaisant strimelių, pieno ir visokių kitokių klausimų, vis tiek mūsų santykiai broliški, o broliai ne visada būna angelai. Tokių normalių santykių nepalaikom nė su viena kita tauta. Ir man visada labai malonu atvažiuot į Lietuvą: čia visada esu tarpu savųjų.

V.B. Gražu yra suvokti, kad Knutas bus buvęs vienas iš pačių rimčiausių lietuviškumo ligos židinių Latvijoj, kad tos ligos užkratas bus prilipęs ir kitiems latvių rašytojams, pirmiausia poetams, ypač jaunesniems poetams. Kai jau nemenkam būriui lemta persiimti tokiomis pat gražiomis nuostatomis, tada prasideda nebe vienetiniai, nebe vienkartiniai kokie pabendravimai, o iš tikrųjų jau klostosi normalūs viens kitam dėmesingi literatūrų santykiai: ir už Knutą jaunesnė karta, už šią dar jaunesnė, dabar jau ir visai jauni latvių ir lietuvių poetai puikiausiai draugauja, stengiasi vieni kitus pažinti.

K.S. Man keista, kad taip išėjo. Faktiškai nesu labai daug padaręs: nei daug išvertęs, nei šiaip. Yra kolegų, kurie padarę daugiau. Aš nesu tikras lituanistas.

V.B. Kalbu pirmiausia apie nuostatą. Knutas Latvijoje yra autoritetas. To autoriteto nuostata yra šitokia. Ji veikia, ji įtraukia kolegas, taip nejučia kuriama pozityvios veiklos terpė.

V.G. Pernelyg kukliai Jūs, Knutai, čia pirma apie save pasakėt, - vis dėlto juk esat nemažai nuveikęs. Kad ir liaudies dainų rinkinys "Zeme cēla zāli", išleistas dar 1987-aisiais.

K.S. Man svarbiausia, kad Lietuvoje labai gerai jis buvo sutiktas. Kad buvo parašyta keletas recenzijų. Gaila, kad dainos nebuvo išspausdintos su natomis. O šiaip tai mano hobis - versti liaudies dainas. Žinoma, ne kiekvienas vertėjas, net talentingas, visada gali taip padaryt, kad jo vertimas įgytų ypatingą prasmę.

V.B. Čia pirmiausia turbūt reikia, kad vertėjas būtų turėjęs tokią močiutę kaip Knutas. Kad dainą, jos modelį, jau turėtų savy kaip galimybę.

K.S. Galbūt. Tai ji man pirmiausia padainavo lietuviškų dainų. Ji dainavo ir lenkiškų, ir vokiškų, ir rusiškų, net žydiškų. Aišku, kad pradžia iš jos. Dabar aš pradėjau leisti savo raštus. Išėjo pirmas tomas - 1963-1969 metų poezija, antras bus - Europos liaudies dainų antologija. Ten bus vietos ir lietuvių dainoms, ir visokioms kitokioms. Man atrodo, kad tai labai svarbu. Kad iš liaudies dainos iškart galima pajusti tautos dvasią. Tada nereikia daug aiškint.

V.G. Kokių dar Europos tautų liaudies dainų esat išvertęs į latvių kalbą?

K.S. Esu išleidęs keletą atskirų rinkinių: lietuvių, lenkų ir graikų liaudies dainų. Ir skandinavų viduramžių liaudies baladžių. Nemažai esu išvertęs, pavyzdžiui, baltarusių dainų, jos skaitytojams labai patiko. Iš liaudies dainų galime pajusti, kokie mes esam vienas kitam artimi. Kad visi mes esam tie patys žmonės. Taip pat mano verstų yra ir skandinavų, daug buvusios Jugoslavijos tautų (serbų, makedonų...), bulgarų liaudies dainų. Faktiškai yra du Europos regionai, kur išlikusi labai tradicinė liaudies daina. Tai yra Baltijos ir Balkanų kraštai. O kitur jau, pavyzdžiui, Anglijoje, Vokietijoje, jau terasi to, ką mes vadiname romansais. O ir serbai, ir graikai, ir rumunai, ir bulgarai, - jie tebeturi klasikinių liaudies dainų. Dar išverčiau iš suomių tautosakos, iš estų nelabai daug. Suomių tautosaka yra ankstesnė ir artimesnė latvių tautosakai negu estų. Įdomu palygint latvių ir lietuvių dainas, kiek yra panašumų ir kiek skirtumų. Šių galbūt daugiau, o vis tiek gali pajusti baltų dvasią. Lietuvių liaudies baladės turi daug ką bendra su lenkų, su čekų, su slovakų, o vis tiek justi baltiškas substratas, lyrizmas, kokio minėtų slavų tautų baladėse nerasi. Šios dažnai būna per žiaurios.

V.G. Jūsų visai neseniai išėjo ir Europos - septyniasdešimt dviejų tautų - poezijos antologija "Keliauk, daina, lengvai per mano širdį", ir joje yra viena lietuvių poetė.

K.S. Ten įdėtas vienas iš mano mylimiausių lietuvių eilėraščių - "Diemedžiu žydėsiu". Ir apskritai aš labai mėgstu Salomėją Nėrį. Man atrodo, kad jinai yra viena didžiausių tarp Baltijos šalių poetų. O ką daryt, kad buvo toks likimas? Ne jai vienai taip pasitaikė. Ir pas mus buvo tokių iškilių poetų, kurie buvo sulaužyti. Man vis tiek atrodo, kad kiekvienas parašytas geras žodis - lieka. Ir kad neturėtumėm jo užmiršt.

V.G. Ką dar iš lietuvių poetų esat vertęs?

K.S. Truputį Vytauto Bložės, Sigito Gedos, porą eilėraščių Juditos Vaičiūnaitės, porą Antano A.Jonyno, dar vieno kito. Tai buvo žurnalų ar laikraščių publikacijos. Jokios atskiros knygos nesu sudaręs. Deja, širdis yra tokia plati, didelė dalis jos yra Lietuvai, bet ji visa - ne tiktai Lietuvai. Tokios yra poetų širdys.

V.G. Kaip suprantu, nemaža dalis Jūsų širdies yra ir Skandinavijoj?

K.S. Pastaruoju metu ypač. Taip išėjo. Aš pradėjau nuo slavų kalbų, ypač nuo Jugoslavijos tautų, paskui verčiau iš ispanų, sudariau Federico Garcķa Lorcos rinktinę, porą knygų sudariau graikų, dabar jau, ačiūdie, tą kalbą užmiršau: jeigu užmiršti, lengviau gyvent. Iš skandinavų yra toks labai populiarus švedas C.M.Bellmanas. Aštuoniolikto amžiaus. Jis buvo poetas, muzikantas, dainius. Bardas, kaip dabar sakoma. Ir jis iki šiol yra labai populiarus, ir daug jo dainų dabar tapusios liaudies dainomis.

V.B. Ir geras gėrovas.

K.S. Na taip. Nors ne toks geras, kaip pats apie gėrimą rašė. Jei būtų buvęs tikrai toks, jis nieko nebūtų parašęs... Dabar galvojam, kas Lietuvoj galėtų Bellmaną išversti. Estijoj išverstas, yra sukurtas miuziklas. Mes turime irgi keletą Bellmano muzikinių programų, turime latvišką jo plokštelę. Aš manau, jeigu Antanas A.Jonynas išvertė "Faustą", galbūt jam, germanistui, būtų ne taip sunku išverst ir Bellmaną. Vakar šnekėjau ir su savo sena drauge - Vilniaus universiteto Skandinavistikos katedros vedėja Erika Sausverde, kad ji prireikus padėtų. Antanas dabar apie šitą vertimą galvoja. Būtų gerai. Mums jau atrodo, kad su Bellmanu mums lengviau gyvent. Linksmiau.

V.G. Lietuvos rašytojų sąjunga turi du garbės narius - Knutą Skujenieką ir Czesławą Miłoszą. Kaip jaučiatės patekęs į tokią nedidelę, bet gan neblogą kompaniją?

K.S. Tai didelė garbė, nė nežinau, ką sakyt... Prisimenu, kaip su ponu Czesławu susitikom, pasišnekėjom prieš keletą metų Krokuvoj, festivaly. O mano kolega Uldis Bėrzinis yra išvertęs ir Miłoszo esė knygų, ir sudaręs, išvertęs kitos Nobelio premijos laureatės Wysławos Szymborskos lyrikos knygą. Ir jis buvo pats pirmasis tuomet Tarybų Sąjungoj, kuris išvertė Szymborskos poezijos ir išleido knygą. Man atrodo, kad ponas Czesławas toks doras žmogus, kad kalbėt apie bendrą garbės narystę su juo man trūksta žodžių. Tai iš tikrųjų didelė garbė, ir dabar aš manau, kad man reikės daugiau kontaktų su Lietuva. Reikės juos pastiprint. Jau porą metų nebuvau buvęs, reiks atvažinėti dažniau.

V.G. O dabar, jeigu ne paslaptis, - kokie šito Jūsų vizito tikslai?

K.S. Viena vertus, tas vizitas <>iincognito, kita vertus, mano draugai Lietuvoj ketina išleisti mano eilėraščių knygutę latvių ir lietuvių kalbomis. Tai būtų labai malonu: aš seniai apie tokią knygą svajojau. Ir jeigu taip bus, kad galės skaityti ir latviai, ir lietuviai, bus tikras įspūdis.

V.G. Matyt, panašiai kaip Uldžio Bėrzinio rinktinė "Vabzdžių žingsniai"?

K.S. Uldis Bėrzinis buvo gavęs Baltijos Asamblėjos literatūros premiją, kaip vėliau ir kitas mano kolega ir draugas Janis Ruokpelnis. Jų knygas privaloma išleisti laikantis Asamblėjos nuostatų, Asamblėja ir finansuoja. Čia aš visai negaliu pretenduoti, kadangi pats esu Baltijos Asamblėjos Latvijos žiuri narys, buvau net šitos žiuri pirmininkas. Tiesa, galbūt atsistatydinsiu: taip ilgai ten esu, kad reiks jau kitiems leisti spręst.

V.G. Bet turit Poetinio Druskininkų rudens Jotvingių premiją.

K.S. Pirmas ir vienintelis, gal ir paskutinis latvių jotvingis.

V.B. Iš tikrųjų - pirmas ir vienintelis šitos premijos laureatas nelietuvis.

V.G. Kai kalbėjomės su Janiu Ruokpelniu, jis gan skeptiškai atsiliepė apie kai kuriuos latvių jaunuosius poetus, esą jie pasitiki tiktai savo talentu ir nebesiremia kultūros tradicija, mažai skaito. Koks Jūsų požiūris į ateinančius latvių literatūron žmones?

K.S. Beveik toks pat kaip ir Ruokpelnio. Tarp tų ateinančių daug genijų, nekreipiančių dėmesio nei į latvių literatūrą, nei į latvių kalbą. Ką daryt? Pamatysim, galbūt kas nors dar išdygs tame lauke. Dabar jauni neturi aiškaus lyderio. Pašnekėsim ta pačia tema po poros metų, galbūt kai kas bus paaiškėję. Vis tiek kiekviena karta dar turi savų reikalų. Ir aš turiu, ir kiti turi. Kad liktų kas nors išliekama, gerai būtų paskatint šituos genijus versti: man atrodo, kad vertimai - pati geriausia poetų mokykla. Tarkim, naudoti tokią techniką, kurios jie niekada nenaudos savo poeziją rašydami. Savo visada rašyt lengviau. Vladas tai žino, gali paliudyt.

V.B. Taigi. Pats neužsimosi, kad lūš plyš turi parašyti kaip tik tokios struktūros, tarkim, eilėraštį, kad jo įvaizdžiai, visa jų sistema turi būti tokia ir tokia. O kai pasiimi kokį nors vertimo rebusą, negali gi sau nusileist ir neišverst. O tada jau neduok Dieve kartais būna. Gerai, kad pataikai iš karto, kad randi tokį sutapties rakčiuką, kad originalas kuo nors pasirodo tau itin artimas. O jei ne - ojojoj!

K.S. Visada malonu, kai skaitytojai tai įvertina. Kai nepajunta, kad originalas parašytas nelatviškai ar nelietuviškai. Kai vertimas yra visai natūralus.

V.B. Kai, sakysim, per kokį nors Poetinio Druskininkų rudens anoniminį eilėraščio konkursą tu paduodi vertimą, ir nieks neįtaria, kad čia vertimas. Yra poetinis kūrinys, ir viskas. Vertėjas neturi išsiduot, neturi palikt vertimo žymių.

V.G. Jūsų, Knutai, poezija bent jau anksčiau turėjo tokį tautosakinį pagrindą, pamatą, ar kaip čia pasakius, o nesenoje "Karogs" žurnalo publikacijoje, Vlado verstoje, - kaimynai, agurkai, kriaušės, kaimyno ožkos...

K.S. Na, laikas eina, ir viskas keičiasi.

V.B. Vienas dalykas, man rodos, vis dėlto nesikeičia: ir naujausiuose Knuto eilėraščiuose tas tautosakinis pamatas, pats bendriausias, man regis, išlieka. Turiu galvoj pirmiausia pasaulėjautos dalykus. Juk ir ankstesnės atviresnės tautosakinės gaidos, formos ar formulės Knuto eilėraštį darė ir švelnų, ir, svarbiausia, linksmą: visąlaik jame kažkas giliai kvirba, kažkokie velniukai akyse žybsi... Ir dabartinėje Knuto poezijoje tautosakiškumo, ko gero, ne mažiau, tik tautosakos elementai čia nebeatpažįstami tiesiogiai. O visas bendras emocinis substratas išlieka.

K.S. Ką daryti, ir stilistika keičiasi, ir viskas. Kaip sakyta, tempora mutantur et nos mutamur in illis. Taip ir būna. Dabar nemėgstu rašyt kaip nors patetiškai. Galbūt lagerio laikais buvo daugiau ir patetikos, ir protesto, nes žmonės turi atsilaikyti. O dabar taip sau žiūri pro langą ir kaip kirgizų akynas - ką matai, tą dainuoji.

V.B. Dabar, Knutai, kai pasakei, jog lagerio laikais būta patetikos, galiu sutikt, kad natūralaus priešgyniško nusiteikimo tų metų Tavo kūryboj buvo, ir gerai, kad buvo. Bet patetikos aš ten nelabai įžiūriu. Patetika lietuviui suprantama kaip tas patriotinis dvasios pakilimas, kurio, forsuotai išsakomo, pilna lietuvių tremties bei lagerių poezija. Kai pamini žodį "patetika", ko gero, lietuviams iš karto gali kilti tokių minčių. Taigi šitaip suprantamos patetikos aš ten nematyčiau. Gerai, mes žinom, kad ta poezija parašyta lageryje. Bet tik tiek. Jai netinka mums įprastas lagerio ar tremties poezijos apibrėžimas.

K.S. Tu, žinok, esi teisus. Man daug kas, perskaitę šituos eilėraščius, sako, kad jie - labai netipiška lagerio poezija. Kad, žinant mano gyvenimo aplinkybes, laukę iš manęs visai ko kita. Sąžiningai sakant, aš pirmiausia ten, lageryje, turėjau kovoti su savimi. Ne su administracija ir ne su režimu. Svarbiausia, kad neįsileisčiau šito lagerio į savo sielą.

V.G. O už ką Jus pasodino? Ką jau tokio baisaus buvot padaręs?

K.S. Nieko. Tai kvailystė. Tuo laiku aš buvau paprastas tarybinis latvių liberalas. Bet Latvijoj tada, Pelšės laiku, buvo tikras neostalinizmas. Kokio nebuvo Lietuvoje ir galbūt Estijoj.

V.G. Šešiadešimt antrais metais?..

K.S. Pradedant penkiasdešimt devintaisiais, politinis režimas buvo griežtas.

V.B. Taip, juk visa Latvijos partinė valdžia buvo pakeista, viskas buvo sumurkdyta kaip reikalas.

K.S. Aš tuomet baigiau mokslus Maskvoje, Gorkio literatūros institute, grįžau atgal į Latviją įpratęs visąlaik kalbėti laisvai ir atvirai, ir kai kam pasirodė, kad aš esu pavojingas. Mes su kolegomis manėm, kad reikia daug ką keisti mūsų Rašytojų sąjungos valdžioj, kad reikia pašalinti iš valdžios Stalino erelius. Ir tie ereliai galbūt, ir gal Centro Komitetas reagavo. Kitas dalykas, kad aš nebuvau toks žinomas, aš nebuvau tada dar Rašytojų sąjungos narys. Taigi mane suėmė, kiti liko, bet buvo kitaip kompromituoti ar panašiai. Bet vis tiek nieks iš šito neišėjo. Ir vis tiek, kai aš buvau jau lagery, šešiasdešimt penktais metais padarėm perversmą: nė vienas iš Centro Komiteto kandidatų į sąjungos sekretoriatą neįėjo.

V.B. Tos naujesnės Rašytojų sąjungos garbei galima sakyt, kad sąjunga ir lagery būnančio Knuto neužmiršo, jį palaikė.

K.S. Ne tik neužmiršo, bet ir 1965, ir 1968 metais svarstė mano poeziją, parašytą - lagery. Niekur kitur Tarybų Sąjungoje aš nesu tokio dalyko girdėjęs. Juk faktiškai tai buvo politinė rizika. Spausdinti poezijos nieks nespausdino, bet buvo oficialūs poezijos sekcijos posėdžiai, buvo parašytas protokolas, išverstas į rusų kalbą, atsiųstas ir man į lagerį. Ir galbūt tai man padėjo savo kūrinius išgelbėt ir parsivežt.

Parengė VLADAS BRAZIŪNAS

P.S. Knuto Skujenieko kūrybos bus galima paklausyti, daugiau apie ją bei autorių išgirsti jam skirtame Poezijos pavasario vakare gegužės 20 d. 18 val. Rašytojų klube (K.Sirvydo 6).

 

Parašykite savo nuomonę

Įrašykite skaičių: Trys šimtai dešimt
Vardas arba parašas:
El. pašto adresas:
Straipsnio vertinimas:

Kultūros kalendorius
nuo 2012 m. Sausio

PATKPŠS

 1
2 3 4 5 6 7 8
9 10 11 12 13 14 15
16 17 18 19 20 21 22
23 24 25 26 27 28 29
30 31  

 1 2 3 4 5
6 7 8 9 10 11 12
13 14 15 16 17 18 19
20 21 22 23 24 25 26
27 28 29  

 1 2 3 4
5 6 7 8 9 10 11
12 13 14 15 16 17 18
19 20 21 22 23 24 25
26 27 28 29 30 31  

Nuorodos


Kultūros diskusijų forumas,
Kultūros vartai,
Kultūros institucijos,
Meno galerijos,
Meno bankas 
DAILĖ“, „VILNIUS“,
7 MENO DIENOS“,
ŠIAURĖS ATĖNAI“,
LITERATŪRA IR MENAS“,
NEMUNAS“,
UŽUPIO ŽURNALAS
Lietuva internete

Rodoma versija 5 iš 5 
21:34:28 Jan 29, 2012   
Jan 2011 Jan 2013
Sąrašas   Archyvas   Pagalba