APIE ESTIJOS DAILĘ

Paroda "Estijos dailininkai Jaroslavlyje"

Savaitraščio "Sirp" dailės skyriaus vedėjos Reet Varblane 2002 metų Estijos dailės gyvenimo apžvalgoje svarbiais įvykiais laikoma Estijos dailės muziejaus naujųjų rūmų statybos pradžia, Pernu šiuolaikinės dailės muziejaus priestato, parodų salės Viljandžio mieste atidarymai, naujų eksponavimo plotų atsiradimas Viru prekybos centre. Įsimins ir galerijų žlugimas: dešimt metų sėkmingai dirbusi Vaalos galerija dėl pastato savininko interesų buvo priversta išsikelti per dieną, dėl įvairių priežasčių užsidarė trys galerijos Taline, viena Tartu. Gera metų naujovė - ilgalaikės edukacinės muziejų programos, ne tik parodų aptarimai, simpoziumai, bet ir kiti šiuolaikinį meną suprantančio žiūrovo lavinimo būdai. Metų dailininkės vardo nusipelniusia R.Varblane laiko videoinstaliacijas kuriančią Ene Liis Semper, kuri surengė dvi personalines parodas, dalyvavo daugelyje svarbių parodų užsienyje. Pasak dailėtyrininkės, E.L. Semper tapo nūdienos menininkės etalonu, taigi privalo visad išlaikyti aukštą darbų lygį. Pastaruoju metu būtent moterų dailininkių kūryba "trykšta ypač įtaigia, užkrečiančia energija" (Terje Ojaveri, Liina Siibi, Mari Rroosvald, Tiiu Pallo-Vaik, Anne Parmaste, FFFF grupė). Apie dalyvavimą prestižinėse parodose užsienyje R.Varblane sako, jog bienalės yra "ypatingas, bet ir ambivalentiškas filtras, kuriuo atsijojami grūdai nuo pelų; kita vertus, jos yra ir nevisavertiškumo jausmą išduodanti savigynos priemonė". Taigi, nors gyvuoja nuomonė, kad į didžiąsias bienales patenka tik institucionalizuotas menas, kurio neverta ir imtis, visiems vis dėlto norisi priklausyti garbingai bienalių dalyvių šeimai. Šiaip ar taip, renginio tęstinumas, jo "bienališkumas" liudija kokybę: pavyzdžiui, trečią kartą Estijoje surengto tarptautinio videomeno ir performansų festivalio "Vištos oda" kuratoriai sakėsi norėję tiesiog parodyti gerą meną, o kritikai šiame renginyje įžvelgė idėjinį kryptingumą. Gretinant savą ir užsienio dailę, vyrauja žavėjimasis užsieniuose sutiktais ar į Estiją konferencijose dalyvauti, paskaitų skaityti atvykusiais Didžiais Žmonėmis, bet pagailima pagirti saviškių darbų.

Praeitų metų pabaigoje Talino Kunstihoone (pažodžiui - Dailės pastate, Estijos dailininkų asociacijos seniausiame ir didžiausiame ekspozicijų plote) veikė E.L.Semper videoinstaliacijų paroda. Videoinstaliacijas "Didžioji salė", "Siūbuojantis pastatas" Kaire Nurk aptarė recenzijos skirsnyje, pavadintame "Virtualioji erdvė", o "Raudoną liniją", "Septynis","Kalbantį" ir "Ateik" - skirsnyje "Tikras laikas". Šie pavadinimai - nuorodos į menininkės kūrinių interpretaciją, kuri skirta parodą mačiusiems, ir perpasakojimas mažai ką duotų. Noriu atkreipti dėmesį į dailėtyrininkės mintis apie E.L.Semper, kaip scenografės, patirties reikšmę: "Iš teatro ji atsineša ne techninį raiškos būdų daugialypiškumą, bet psichines paskatas. Erdvė L.Semper yra priemonė, kuria išreiškiamas laikas (…) Videomene gebama padaryti laiką "regimą". Pasak K.Nurk, menininkė puikiai suvokia videomeno specifiką ("Sirp", 2003.I.10).

Metų pradžioje Taline atidaryta nauja Estijos dailininkų sąjungos galerija. Savaitraščio "Sirp" (2003.I.10) pirmajame puslapyje publikuotame Dailininkų sąjungos prezidento Jaano Elkeno straipsnyje sakoma, kad šios galerijos įrengimas (bendras plotas - 180 m2) - būtinybė bei pareiga, ir pabrėžiama, jog užsidarius keturioms galerijoms, dailės ekspozicijų plotai pavojingai sumažėjo. Galerijų, visų pirma turinčių vadinamąjį non-profit statusą, gyvavimui svarbi yra toliaregiška valstybės, savivaldybių parama ir apsauga.Valstybinės paramos požiūriu dailininkų padėtis blogesnė negu teatralų: privačiam teatrui galioja paramos sistema, o galerija gali atsidurti gatvėje; normaliu reiškiniu laikoma tai, kad dailininkas parodai nuomojasi patalpą, o teatro salę už savus pinigus nuomojančio režisieriaus neįsivaizduojame. Hobusepea gatvės galerijoje atidaroma paroda "Estijos dailininkai Jaroslavlyje", kuria primenamas dailės gyvenimas prieš šešiasdešimt metų. Tame pat savaitraščio numeryje yra ir Jüri`o Haino išsamus straipsnis apie Estijos dailininkų organizacijų istoriją, kuri prasidėjo Estų dailės draugijos kūrimusi 1903 metais, taigi minimas šimtmečio jubiliejus.

Tapytojų sąjungos surengtą apžvalginę parodą dienraštyje "Päevaleht" (2003.III.12) pristatantis Johannesas Saaras atkreipia skaitytojų dėmesį į kontekstą, kurį tapybos parodai suteikia tai, jog ji surengta Viru prekybos centro galerijoje - prabangių batų "rojaus" parduotuvių apsuptyje. Kuratorius Erki`s Kasemetsas, pavadinęs parodą "Tapybos rojumi", siūlo ieškoti panašumo tarp rinkos ekonomikos modelio ir meno."Nėra pagrindo manyti, kad įsitvirtinusios estetinės normos mene atliktų kitą vaidmenį negu prekės ženklo. Juk gerą prekę atpažįstame iš išorinių požymių - firmos, pavardės. Estetinė išvaizda kaip tik ir įdiegia tuos požymius, kurie liudija tam tikrą kokybę. Tad kiekvieno menininko širdyje kurią nors akimirką gimsta "visuotinai pamėgtų", prie bet kurios valdžios duoną garantuojančių estetinių normų ilgesys", - samprotauja J.Saaras. Tik nesupratau, ar recenzentas komerciškumą vertina kaip gerokai žalingą reiškinį, ar tiesiog komentuoja kuratoriaus sumanymą prabilti apie kūrybos ir rinkos santykius. Dalyvauti parodoje buvo pakviesti ne tik profesionalūs dailininkai, bet ir studentai. Nors paprastai žiuri nepalankiai žvelgia į studentų dalyvavimą, kuratoriaus valia studentai taip pat galėjo "savas prekes išdėlioti vitrinoje". Tik vyresni, labiau žinomi pateko į pirmą aukštą, o jaunimas - į antrą. Pasak J.Saaro, pirmame aukšte vyrauja "susiformavę asmeniniai kodai ir ištobulintas darbas teptuku". Jaunieji linkę savo paveiksluose pasakoti visokias "(ne)žmogiškas istorijas" ir nepasikliauti vizualiąja raiška, kurios gal tiesiog dar nėra įvaldę".

Adamsono-Erico muziejuje Taline šių metų pavasarį veikė aštuoniasdešimtmetį mininčios tapytojos Leili Muugos paroda: eksponuoti portretai, figūriniai paveikslai. Mai Levin recenzijoje akcentuojamas lyrinis tapytojos talento pobūdis, žinomų menininkų, intelektualų portretų jautrus psichologiškumas. Parodos pavadinimu "Balta šviesa" charakterizuojama ir kūrybos visuma, ir beveik abstrakcionistinis pastarųjų metų jos kūrybos etapas ("Sirp", 2003.III.14).