Literatūra ir menas

Lietuvos rašytojų sąjungos savaitraštis
Literatūra ir menas

2003-05-16 nr. 2950

| Spausdinti | Archyvas | Redakcija |


PIRMASIS 
• LESZEK ENGELKING18
• TRUMPAI
• KITAME NUMERYJE5

KULTŪROS ŽEMĖLAPIS 
• KINO TEATRAI
• TEATRAI
• KONCERTAI
• PARODOS
• VAKARAI
• ĮVAIRŪS
• LTV KULTŪROS LAIDOS
• LR KULTŪROS LAIDOS1

AKTUALIJOS 
• Rimvydas Šilbajoris.
DISKUTUOJAM
10
• Teodoras Četrauskas.
APIE GERVES IR GIEDRĄ
3
• SVETlMŲ ASMENVARDŽIŲ RAŠYBOS KANCELIARINĖ PRAKTIKA6
• Edmundas Rimša.
DĖL LAURYNO GUCEVIČIAUS PAVARDĖS
8
• KAUKOLĖS GYVENA ILGIAU8

POEZIJA 
• VYTAUTAS SKRIPKA 5

POEZIJOS PAVASARIO SVEČIAI 
• KNUTAS SKUJENIEKAS1
• SERGEJ MOREINO
• PETR MIKEŠ
• LUBOR KASAL
• TOMISLAV BOGDAN

AKTYVIOS JUNGTYS 
• Domas Razauskas.
RAŠINĖLIS: NUSIKALTIMAS IR BAUSMĖ
15

JAUNIMO PUSLAPIS 
• Lina Jakeliūnaitė.
AŠ ESU AŠ
1
• Vika Ryžovaitė.
AKMENS METAMORFOZĖS

ŠOKIS 
• Rasa Vasinauskaitė.
TAI YRA ŠOKIS
2

DAILĖ 
• Jurgita Ludavičienė.
PUNKTYRAI: ĖJIMAS PER TUŠTUMĄ
12
• Ignas Kazakevičius.
EMBLEMA
• Pillė Veljataga.
APIE ESTIJOS DAILĘ
• Salomėja Jastrumskytė.
GELEŽIES MITOLOGIJA

TEATRAS 
• ATSIVĖRIMO TRAUKA4
• Rimas Driežis.
KAMERINIAI LĖLIŲ SPEKTAKLIAI KLAIPĖDOJE

MUZIKA 
• Rita Aleknaitė-Bieliauskienė.
SKAMBANTIS BALANDIS
1
• Rytis Jokūbaitis.
VILNIUS BAND
1
• SUGRĮŽIMAI1

KAUNO KULTŪROS PUSLAPIS 
• LAIPTAI Į ŽMOGŲ

KNYGOS 
 Gintarė Bernotienė.
KELRODĖ VILTIS
2
• Benediktas Januševičius.
APIE "DVIVEIDĮ"
• TYLOS ARTĖJANTIS
• SPACERKIEM Z MARSZALKIEM PO ZMUDZY, WILNIE I WILENSZCZYZNIE1
• 14.99 €5
• NAUJOS KNYGOS1

POKALBIAI 
• KNUTAS: "VISI MES ESAM TIE PATYS ŽMONĖS"

KULTŪRA 
• Laimutė Tidikytė.
MOTERYS VILNIAUS KULTŪRINIAME GYVENIME
2

KRONIKA 
• Antanas Naujokaitis.
LIETUVIAI SVETUR
1

SKELBIMAI 
• GEGUŽĖS 21 DIENĄ 21VALANDĄ VIETOS LAIKU
• MOKSLEIVIAMS, RAŠANTIEMS POEZIJĄ, IR MOKYTOJAMS LITUANISTAMS
• Renginių programa.
POEZIJOS PAVASARIS 2003
• LIETUVOS RESPUBLIKOS KULTŪROS MINISTERIJA
• JUOZAS KAZLAUSKAS1
• LIETUVOS DAILININKŲ SĄJUNGA SKELBIA KONKURSĄ1

DE PROFUNDIS 
• Vidmantas Kiaušas.
APIE KITĄ AKĮ
4
• TIKRI PASIKEITIMAI6

KNYGOS

KELRODĖ VILTIS

Gintarė Bernotienė

[skaityti komentarus]

iliustracija
Viršelyje - Vegos Ribikauskienės piešinys

Kadaise aukštasis poezijos menas buvo siejamas su malonia, aristokratiška aplinka, su derančiais prie jos aukštinančiais, apdainuojančiais tonais, su žinovo, žodžio smagurio, degustatoriaus patiriamu estetiniu išgyvenimu. Kiek tokio aukšto poezijos meno pavyzdžių rastume senojo Vilniaus universiteto studentų, rašiusių odes, idilijas, panegirikas, epitafijas taisyklinga lotynų kalba, rankraščiuose! Kiek daug čia skonėjimosi, meistrystės, puikavimosi, ir kiek maža - rupios, iš gyvenimo bandymų kylančios poezijos.

Nuo taip toli pradėjusi, ieškau kontrastingo konteksto Marytės Kontrimaitės kūrybai, einančiai, pasak jos, "palei pat gyvenimą", ties pačia gyvenimo ir kūrybos riba. Aišku, autorės poetinis stilius kitoks - nepompastiškas, nesipuikuojantis, vengiantis išskirtinių retorinių mostų. Aišku ir tai, kad pačios poezijos, jos aukštumų dėl to nesumažėję - juk skiriasi etinio ir estetinio vertinimo mastai. Lyginant su klasicistų tradicijomis, M.Kontrimaitės knyga atrodo lyg kasdieniškas, pilkas paukštelis - žvirblis ar vyturys, neįmantrus, bet tikras, toks tikras, koks gali būti tikras pats gyvenimas, dar daugiau - suvoktas ir išgyventas moters.

"Palei pat gyvenimą" - trečioji M.Kontrimaitės eilėraščių knyga, aprėpianti dvidešimt poetės kūrybos metų - tiek metų, skiria šį rinkinį nuo antrosios knygelės. Skaitytojui tokia plati kūrybinė išklotinė visada itin įdomi. Tad knygos pavadinimas "Palei pat gyvenimą" gerai nusako knygos specifiką - tai gyvenimo knyga, kur pasėta poezijos, tik reikia mokėti jos pasirinkti.

Tuo buvimu šalia ribos, kur dažnai susiduria įprasta gyvenimo kasdienybė ir kai kas daugiau - kartais mirtis, M.Kontrimaitės poezija, man regis, yra visai greta kitų kasdienybės moterų - poečių J.Vaičiūnaitės, N.Miliauskaitės, prozininkės V.Juknaitės - kūrybos. Skaitant eilėraščius matyti, kad juos rašė moteris, ir tai išduoda ne vien temos, labiau - sauganti, globianti, mylinti ir jautri moters veiksena ir laikysena. Su J.Vaičiūnaitės poezija M.Kontrimaitės kūryba kai kur susiliečia identiškomis temomis (miesto tema, eilėraščiai, skirti šventajam Kazimierui), motyvais (abiejų poečių eilėraščiai, rašyti ligoninėse, žavi regėjimo sutapimais: "Akvarele ant žydro šilko / Nutapė vasara erškėtį" - Vaičiūnaitės; "Žydroj dangaus emalėj / aukso klevas žaižaruoja.- / Žvilgsniu įsikabint į gyvą šaką / ir laikytis" (108) - Kontrimaitės), kai kada, rodos, beveik citatomis. J.Vaičiūnaitės poezijos skambesį primena ir kai kurie M.Kontrimaitės eilėraščiai - nelygus šokčiojantis rimas juose sukuria aidų sistemą, o eilėraštis "Šventajam Kazimierui" rimų precizika galėtų sukelti ginčus dėl autorystės. (Tenesupyksta dėl tokio gretinimo poetė, - tiesiog J.Vaičiūnaitės poezija jau yra tapusi klasikine lietuvių poezijos "matrica", kurios sunku neįžvelgti kitų kūriniuose; kita vertus, gal tai sielų artumas?) N.Miliauskaitės poeziją primena savitas M.Kontrimaitės teksto rašymas - tai, kas užrašyta, yra svarbiau už tai, kas surimuota. Ir dar - nė žodžio daugiau, nei buvo patirta: minimalizmas, veikiantis stipriau už visokią retoriką. Autorės poezijos ryšiai su V.Juknaitės proza pasirodys gal kiek paviršutiniški, teminiai, tačiau neginčijama panaši šių moterų patirtis, moters esmę atskleidžiantys kūriniai: V.Juknaitės "Stiklo šalis", M.Kontrimaitės - eilėraščiai negimusiems savo, o ir kitų vaikeliams. Ir ne vien tai.

Trumpame užsklandos žodyje poetė teigia niekada nebuvusi "grynojo meno", uždarosios poezijos kūrėja. Skaitydami galime tai ir patvirtinti, ir paneigti. Stipriausi yra kūriniai, nutolę nuo skaudžių lietuvių tautos likimo išgyvenimų, tarsi niekam nepaskirti, nededikuoti, o bylojantys kur kas daugiau už tuos, kuriuos buvo rimavusios progos. Štai pirmieji pirmosios knygos dalies "Ant bangos" eilėraščiai - diptichas "Prisikėlimas" ir trečiasis eilėraštis be pavadinimo: meninė įtaiga kyla iš trečiojo, bevardžio, bet sugestyvaus - "Varganas bulvės daige iš rūsio toliausiojo kampo / iš trūnėsių, pelėsių, puvėsių,- / ištįsęs, pamėlęs, / vaiduoklišką veidą iškėlęs / į nematomą, / į nujaučiamą šviesą, / laukiantis jos, sapnuojantis ją, / gaudantis atšvaitus - kvantą po kvanto...// Kaip aš tave suprantu... / Kaip mes tave suprantam..." (12). Trečiajame eilėraštyje vaizdais atsiskleidžianti gėla savo tikrumu į sąmonę įsismelkia giliau nei pirmieji mitingų laikų eilėraščiai, kad ir kokie brangūs būtų, vis tiek priskirtini, pasak E.Poundo, poezijai, atiduodančiai pirmenybę idėjoms. Žinia, ne idėjos sudaro poezijos, žaidžiančios minčių ir žodžių klystkeliuose, esmę.

Skaitantiems šią knygą primintina viena svarbi aplinkybė, autorės biografijos faktas - visa, kas čia surašyta, patvirtinta tremtinės gyvenimu: gal todėl ji tokia jautri kito skausmui, skriaudai, priespaudai ir neteisybei. Tremties tema sudaro šio rinkinio rėmus - ja pradedama, ja ir užbaigiama knyga (poema "Mano vaikystės tėvynė"). Tremtis M. Kontrimaitei yra ir konkreti patirtis, ir tam tikra dvasinė būsena, teikianti moralinį įsipareigojimą ne vien savo, bet ir kiekvienai kenčiančiai, engiamai ir naikinamai tautai. Šalia Lietuvos M. Kontrimaitės eilėse srovena Armėnijos likimo paralelė. Eilėraščiai - paskyrimai Armėnijai turi jausmo, brolybės dvasios užtaisą.

Pirmojoje knygos dalyje prisiglaudę ir trys poetams skirti eilėraščiai - visiems trims jau išėjusiems: bendrakursiui Antanui Kalanavičiui, pasak poetės, žodžiakaliavusiam (koks gražus pomėgio ir pašaukimo sulydymas šiame žodyje!) - viena rečiausių dedikacijų lietuvių poezijoje; Salomėjai Nėriai, Nijolei Miliauskaitei. Kiekviename knygos eilėraštyje M. Kontrimaitė vis kitokia, pasirenkanti vis kitonišką kalbėseną.

Antrosios knygos dalies "Kasdieninė meilė" penkiuose skyriuose - plati šio tauraus jausmo sklaida. Tai meilė vaikystei, tėviškei, meilės išgyvenimai - eilės mylimiesiems, motiniški jausmai, ligos, mirties, kaip kito meilės kranto, patyrimai, stojiška ramybė mirties akivaizdoje, šią knygos dalį užsklendžiančios tėviškės, tėvo, namų vizijos. Čia M.Kontrimaitė atsiskleidžia kaip dosni mylinčioji, amžiaus suirutėj pasirinkusi harmoniją, gerumą, tyrumą. Meilės, vaikystės prisiminimai šviesūs. Eilėraštyje "Vaikystė. Bodaibo" - tarsi užuomina, jog ne viskas ten buvo lengva ir paprasta. Šviesius vaikystės prisiminimus koreguoja menkutė detalė - nespėta nusipinti sauganti aureolė iš pienių, lauko gėlių, augančių ir Lietuvoje.

M.Kontrimaitė šį rinkinį grupavo pagal temas, ne chronologiškai, todėl kartais greta atsiduria eilėraščiai, kurių atotrūkis, atstumas vienas nuo kito primena šuolį. Antai antrosios dalies skyrelyje, kuriame vyrauja eilėraščiai apie vaikystę, įkurdintas dar vienas išsiskyrimą menantis eilėraštis "Atplėšiau pėdas nuo Žemaitijos...". Daug poetų dainavo apie išsiskyrimą su tėviške - užuoglauda, saugiu prieglobsčiu, auksiniu namų rojumi, tačiau M.Kontrimaitės eilutės skamba tikrai negirdėtai savitai: Tėviške mano, tėviške, / tavo laukų tyloje / man visai nereikėjo eilėraščių, - / tik žiūrėti, klausytis, tylėti... //Amžinai man duota buvai, / tėviške, / kur nereikia eilėraščių, / kur ant protėvių žemės priemolio / tylom laiminga esu... (75, 76).

Ir kitur M.Kontrimaitės poezijoje susilydo tai, kas turėtų priklausyti keliems poliams. Poetės dvasia įveikia aukšto ir žemo atskirumą, atpažįsta aukštąsias akimirkas ne iš įmantrių drabužių, o iš nuogo, vibruojančio, įtempto balso. Tokiu balsu rašytas eilėraštis "Angelo išlaisvinimas" atrodo it šviesaus ir skaidraus ilgesio aidas, bet savita M.Kontrimaitės retorika, atsisakius retorikos, tyliai dirba savo darbą jau skaitytojo širdyje. Motinystės patirtis, pasirodanti eilėraščių fragmentuose, rodo poetę esant išmintingą, mylinčią ir pasitikinčią mamą (eil. "Žvilgsnis įkandin"), nesisavinančią jauno žmogaus. M.Kontrimaitė jausmą sugeba perteikti, pasitelkdama patį paprasčiausią, seniausiai žinomą būdą - pakartojimą, tačiau juo naudojasi santūriai, pažymėdama didžiausio pakilimo ribas.

Minėtas pakartojimas, primenantis ir liaudies dainų stilistiką, M.Kontrimaitės naudojamas kuriant baladišką ligos istorijos įvadą: "Ir atėjo diena, / Ir buvau aš gyva paimta į dangų" (110). Toks naivus, Marcelijaus Martinaičio Kukutį primenantis išsipasakojimas iš tiesų atskleidžia didelį siaubą ir sielvartą, tačiau kartu parodo deimantinį M.Kontrimaitės atsparumą skausmui, nevilčiai, užplūstančiai baimei ir beprasmybei. Gyvenimą, kad ir koks jis būtų, teigianti M.Kontrimaitė tvirtina - "Verta gyventi, kad pamatytum / pavasario sodų švytėjimą" (150). Mirtį ji sugeba tarsi apeiti, prie jos prisitaikyti. Nutilimas, garsų išsisklaidymas ore, kai baigiasi raidės, tylos kontrapunktas - nors ne kiekviename eilėraštyje, tačiau juntamas pulsuojantis ne tik metrinis, bet dažniau ir emocinis ritmas. Kartais į M.Kontrimaitės lyriką persimeta naracija (eil."Namų dvasia"), yra knygoje eilėraščių, primenančių išsikalbėjimus draugėms - apie vyrus, apie ateinančią senatvę, apie buitį. M.Kontrimaitė nesivaiko įvaizdžio madų, nesirūpina poetei derančia veido išraiška, nevaro tų eilėraščių iš knygos, - pateikia save tokią, kokia yra, be pagražinimų. Tik su trupučiu humoro, kaip eilėraštyje "Senutė mūza" - lyg supeikiant save, o iš tiesų drąsiai ir atvirai šypsantis, girdint savos mūzos plazdenimą "palei pat palei pat" savo gyvenimą.

Atmintimi grįstas praeities ir dabarties ryšys M.Kontrimaitės kūryboje sutinka kitą prieštarų porą - kasdienį bėgimą ir amžinybės žvilgsnį. Eilėraštyje "Stella maris" matyti jų susitikimas, jungtis. Eilėraštį reikėtų cituoti visą, o čia pasakytina, kad poetės "Kasdieninė meilė", matyt, matuojama ir žvaigždiškais žvilgsniais.

Trečiasis knygos skyrius "Kalbėti aukštyn" taip pat turi vienijančią tematiką. Šios dalies eilėraščiai - pokalbiai su Dievu, maldos, krikščioniškosios istorijos apmąstymai, dievoieška. Savita traktuote išsiskiria Marijai skirtų eilėraščių pluoštas. Eilėraštyje "Žolinė" M.Kontrimaitė savaip aiškina Sopulingosios vardą - karčioji: "Viso pasaulio kartybė / sukrito į Tavo širdį" (184). Žolinės šventei pasirinktas pilkas pelynas: tai Marijos vardo gėlė - "nežemiško grožio ir kvapsnio gėlė", kukli jos pilkoji spalva, sugėrusi kančią, kartumą. Maironio giesmių ir šventųjų tekstų Marija - Skaisčioji Dangaus Lelija, tačiau M.Kontrimaitė pastebi kuklų ir pilką, pilną gerumo jos "rūbą" - vieną iš daugelio žolynų išaukštinimo šventėje. Žaidžiama žodžiu "rūbas", veiksmažodžiu "apsivilkti" ("Tu, apsirengusi saule", 186; "Motina, dėvinti saule" 190) - tai vis iš senųjų Šventojo Rašto vertimų likusios pažodinio vertimo klaidos, turinčios stebuklingų perkeitimo galių (pavyzdžiui, frazė "Jonas apsivilko Petru" - turėtų būti "Jonas tapo Petru"). Gal todėl poetai taip atkakliai ieško Marijos rūbo: J.Vaičiūnaitei tai buvo melsvas cikorijos žiedas, M.Kontrimaitei - pelynas ir dangiškoji rožė.

Užsiminus apie augalus, šioje knygoje dera išskirti keletą augalų metaforų, atskleidžiančių autorės požiūrį į save, kasdienybės žmogelį, o gal ir į kitus lemties brolius. Poetė rašo: "Varganas bulvės daige iš rūsio toliausiojo kampo, (...)/ Kaip aš tave suprantu.../Kaip mes tave suprantam..." Čia "mes" ir "aš" - tremties vaikų elipsinis užrašymas. Eilėraštyje "Stella maris" bulvė žymi kitonišką - darbo, kasdienybės žmonių - bendrumą: "Tartum bulvė iš prakirsto maišo išsprūdau iš troleibuso" (150). Augalo įvaizdis pasirenkamas pabrėžti menkoms žmogaus, moters galioms: "Esu panaši į suvargusią / tarpuvarčių žolę, / į nugeltusį varputį, / prasimušusį / tarp grindinio plokščių" (171), - ten, kur gyvybės neturėtų būti, o ji vis dėlto yra. Bulvės daigo, žolės, varpučio įvaizdžiais autorė pabrėžia menko kūno - išorinio pavidalo ir jame slypinčios nesunaikinamos dvasios sambūvį, taip teigdama silpnųjų teisę gyventi.

Silpnųjų teise gyventi grįsta ir M.Kontrimaitės poema "Mano vaikystės tėvynė", rašyta 1983 metais, o pirmąsyk publikuota 1989-aisiais tremtinių atsiminimų rinkinyje "Amžino įšalo žemėje". Tarp įvairių tremtinių atsiminimų, šiurpių, atskleidžiančių tiesą, M.Kontrimaitės poema išsiskyrė ypatingu tonu. Šeimos istorija joje pasakojama ramiai, stojiškai ir šis vaiko akimis regėtas pragaras baisus tuo, jog juo net nesibaisima. Ši poema, Tėvynės vaizdai joje man primena kitas gimtosios žemės ilgesio kupinas poemas - J.Meko "Semeniškių idiles", pasakojančias apie šventu ir amžinu žemdirbišku ritualu virtusį gyvenimą, Dotnuvos žemės ūkio akademijos rektoriaus, tremtinio Vinco Vilkaičio tremty rašytą, neužbaigtą likusią bevardę poemą apie senąją Lietuvą. Toks rašymas primena žūtbūtines pastangas pasipriešinti beprasmybei, sunkiausiomis valandomis skanduoti vardą, dėl kurio verta išlikti.

Baltoji poema - taip tiktų pasakyti apie M. Kontrimaitės "Mano vaikystės tėvynę", baltoji - kaip ežerų lelija, baltoji - kaip liaudies dainų gėlė, skaisti, tyra ir gera. Tačiau ne poema užbaigia knygą, o eilėraštis "Kelrodė žvaigždė", jau regėtoji "Stella maris", išvedusi M.Kontrimaitę per visas gyvenimo kryžkeles, - "kelrodė tavo viltis".

Kontrimaitė M. PALEI PAT GYVENIMĄ. - V.: Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla, 2003.

 

Skaitytojų vertinimai


2463. Marytė Kontrimaitė2003-05-18 22:40
Perskaičiau ir baisu pasidarė. Miela Autorė (nepažįstu, pirmą kartą susiduriu su Jūsų pavarde), kuriai aš, žinoma labai dėkinga už geranoriškumą, sakyčiau, per gerai vertina ir ne tiek mano kūrybą, kiek mano nelabai jau tobulą personą. Net sukilo noras pačiai save susikritikuoti (kaip tai garsiai rusų literatūros veikėjai, kuri pati save išplakė), bet kadangi nesu kaip B. Sruoga koks nors "Tigrui nėr ko mori", tai nekritikuosiu, tiek jau to. Tik niekaip nesutiksiu su šio man labai palankaus teksto Autorės, t. y. Recenzentės nuomone dėl didelio mano ir J. Vaiėiūnaitės eilėraščių, skirtų Šv. Kazimierui, panašumo. Vienas - dar dar, nors ir tai panašumas daugiau temos, bet tikrai ne intonacijos - Judita nebūtų sau leidusi paskutinio jausmingo sušukimo, ji - santūri estetė, o aš esu kur kas atviresnės kalbėsenos asaba. Bet eilėraštis apie keiksmažodžius ("Karalaičiui - karvedžiui")? Juditai parašyti tokį, garantuoju, nė į galvą nebūtų atėję. Aišku, aš labai myliu Juditą (ji man - gyva) ir jos poeziją, bet eiliavimo aš mokiausi tikrai ne iš jos. Pasakyti atvirai? Laužytos eilutės ir rimų netikėti šuoliai - tai VL. Majakovskio pamokos ("Kak delatj stichi"), kurį baisiausiai mėgau nuo vaikystės už nepaprastai gyvą intonaciją, muzikalumą, meistriškumą (net pačiuose idėjiškai angažuotuose, visiškai netikusios tematikos eilėraščiuose) laikiau ir tebelaikau nepralenkiamu ekspresyviosios poetikos meistru. JO kūryba man buvo ypatingai svarbi, dar panašiai stipriai mane veikė gal tik Putino poezija.
O šiaip aš tikrai dėkinga p. Gintarei Bernotienei už gerą žodį, kokio visiškai nesitikėjau, nes apie mano knygą girdėjau pašnekant, kad, girdi, per daug asmeniška, per jausminga, per stora ir šiaip... Būčiau dėkinga, p. Gintare, jei man parašytumėte. Mano el. paštas makont@lrs.lt

2469. gimnaziste2003-05-19 13:48
Knygos neskaičiau. Bet girdėjau ne vieną ir ne du gerb. M.Kontrimaitės eilėraščius. Pasakysiu atvirai - man labai patiko. Nedrįsčiau teigti, kad jie per daug asmeniški ar pernelyg jausmingi. Ir išvis - neturiu pakankamai kompetencijos, kad galėčiau kritikuoti poeziją. Todėl galiu reaguoti tik emociškai. Poezija paliečia. Jautriai. Ir pakelia nuo žemės. Net jei dangus keturkampis, pasaulis atrodo kitaip. Ačiū...

Parašykite savo nuomonę

Įrašykite skaičių: Trys šimtai dešimt
Vardas arba parašas:
El. pašto adresas:
Straipsnio vertinimas:

Kultūros kalendorius
nuo 2012 m. Sausio

PATKPŠS

 1
2 3 4 5 6 7 8
9 10 11 12 13 14 15
16 17 18 19 20 21 22
23 24 25 26 27 28 29
30 31  

 1 2 3 4 5
6 7 8 9 10 11 12
13 14 15 16 17 18 19
20 21 22 23 24 25 26
27 28 29  

 1 2 3 4
5 6 7 8 9 10 11
12 13 14 15 16 17 18
19 20 21 22 23 24 25
26 27 28 29 30 31  

Nuorodos


Kultūros diskusijų forumas,
Kultūros vartai,
Kultūros institucijos,
Meno galerijos,
Meno bankas 
DAILĖ“, „VILNIUS“,
7 MENO DIENOS“,
ŠIAURĖS ATĖNAI“,
LITERATŪRA IR MENAS“,
NEMUNAS“,
UŽUPIO ŽURNALAS
Lietuva internete

Rodoma versija 5 iš 5 
21:34:20 Jan 29, 2012   
Jan 2011 Jan 2013
Sąrašas   Archyvas   Pagalba