Literatūra ir menas

Lietuvos rašytojų sąjungos savaitraštis
Literatūra ir menas

2003-05-16 nr. 2950

| Spausdinti | Archyvas | Redakcija |


PIRMASIS 
• LESZEK ENGELKING18
• TRUMPAI
• KITAME NUMERYJE5

KULTŪROS ŽEMĖLAPIS 
• KINO TEATRAI
• TEATRAI
• KONCERTAI
• PARODOS
• VAKARAI
• ĮVAIRŪS
• LTV KULTŪROS LAIDOS
• LR KULTŪROS LAIDOS1

AKTUALIJOS 
• Rimvydas Šilbajoris.
DISKUTUOJAM
10
• Teodoras Četrauskas.
APIE GERVES IR GIEDRĄ
3
• SVETlMŲ ASMENVARDŽIŲ RAŠYBOS KANCELIARINĖ PRAKTIKA6
• Edmundas Rimša.
DĖL LAURYNO GUCEVIČIAUS PAVARDĖS
8
• KAUKOLĖS GYVENA ILGIAU8

POEZIJA 
• VYTAUTAS SKRIPKA 5

POEZIJOS PAVASARIO SVEČIAI 
• KNUTAS SKUJENIEKAS1
• SERGEJ MOREINO
• PETR MIKEŠ
• LUBOR KASAL
• TOMISLAV BOGDAN

AKTYVIOS JUNGTYS 
 Domas Razauskas.
RAŠINĖLIS: NUSIKALTIMAS IR BAUSMĖ
15

JAUNIMO PUSLAPIS 
• Lina Jakeliūnaitė.
AŠ ESU AŠ
1
• Vika Ryžovaitė.
AKMENS METAMORFOZĖS

ŠOKIS 
• Rasa Vasinauskaitė.
TAI YRA ŠOKIS
2

DAILĖ 
• Jurgita Ludavičienė.
PUNKTYRAI: ĖJIMAS PER TUŠTUMĄ
12
• Ignas Kazakevičius.
EMBLEMA
• Pillė Veljataga.
APIE ESTIJOS DAILĘ
• Salomėja Jastrumskytė.
GELEŽIES MITOLOGIJA

TEATRAS 
• ATSIVĖRIMO TRAUKA4
• Rimas Driežis.
KAMERINIAI LĖLIŲ SPEKTAKLIAI KLAIPĖDOJE

MUZIKA 
• Rita Aleknaitė-Bieliauskienė.
SKAMBANTIS BALANDIS
1
• Rytis Jokūbaitis.
VILNIUS BAND
1
• SUGRĮŽIMAI1

KAUNO KULTŪROS PUSLAPIS 
• LAIPTAI Į ŽMOGŲ

KNYGOS 
• Gintarė Bernotienė.
KELRODĖ VILTIS
2
• Benediktas Januševičius.
APIE "DVIVEIDĮ"
• TYLOS ARTĖJANTIS
• SPACERKIEM Z MARSZALKIEM PO ZMUDZY, WILNIE I WILENSZCZYZNIE1
• 14.99 €5
• NAUJOS KNYGOS1

POKALBIAI 
• KNUTAS: "VISI MES ESAM TIE PATYS ŽMONĖS"

KULTŪRA 
• Laimutė Tidikytė.
MOTERYS VILNIAUS KULTŪRINIAME GYVENIME
2

KRONIKA 
• Antanas Naujokaitis.
LIETUVIAI SVETUR
1

SKELBIMAI 
• GEGUŽĖS 21 DIENĄ 21VALANDĄ VIETOS LAIKU
• MOKSLEIVIAMS, RAŠANTIEMS POEZIJĄ, IR MOKYTOJAMS LITUANISTAMS
• Renginių programa.
POEZIJOS PAVASARIS 2003
• LIETUVOS RESPUBLIKOS KULTŪROS MINISTERIJA
• JUOZAS KAZLAUSKAS1
• LIETUVOS DAILININKŲ SĄJUNGA SKELBIA KONKURSĄ1

DE PROFUNDIS 
• Vidmantas Kiaušas.
APIE KITĄ AKĮ
4
• TIKRI PASIKEITIMAI6

AKTYVIOS JUNGTYS

RAŠINĖLIS: NUSIKALTIMAS IR BAUSMĖ

Domas Razauskas

[skaityti komentarus]

Pajutau stiprų smūgį į galvą. Akimirką stovėjau apsvaigęs, rankomis atsirėmęs į stalą. Kraujas sunkėsi, vėlėsi plaukų pašaknėmis. Čiupau servetėlę, kuria valydavausi akinius, ir prispaudžiau prie žaizdos. Toks pyktis suėmė: prasikaltau - tai muškit, bet ne slapukiškai! O žaizdą reikia išplauti - svirduliavau iki vonios, kai laukujės durys ėmė zyzti, ženklindamos kažkieno pirštą, prilipusį prie skambučio. Atėjo du girti kaip krabai santechnikai ir mandagia laužyta kalba pareiškė, jog vanduo visame name valandėlei išjungtas. Jie, regis, sumąstė rūsyje pakeisti vamzdžius: naujais, plastikiniais... Atsiprašė už laikinus nepatogumus. Pačiu laiku - pagalvojau spausdamas kruviną skepetaitę prie šviežios žaizdos. Buvau beuždarąs duris, kai vienas tų seniūnijos girtuoklių vožė kumščiu į veidą. Akyse pamėlynavo. Nusišypsoję vamzdininkai nubėgo laiptais, patenkinti, kone pasišokinėdami kaip mergaitės. Abstulbęs drėbtelėjau užmiegotą sėdynę į koridoriuje stovėjusią kėdę. Mintyse kalė vieno egsistencialisto žodžiai: "šitos visuomenės požiūris prašyte prašosi peržiūrimas..." Rytas žadėjo viską, kas lenkrusių rajone niekšiškiausia. "O kaip mano vertybės? Kaip liberaliosios nuostatos?" - šūkavau įkandin pavėlavęs. Šiaip ne taip atsikvošėjęs ir atgavęs dalelę jėgų, nuslinkau į virtuvę. Čiupau rankšluostį, sudrėkinau virintu vandeniu, taip iš netolimos ateities atėmęs šventą kavos ritualą. Išsiploviau žaizdą. Kas čia susuko smegenis miesto nevispročiams? Ko čia daužytis? Aš į stipendiją pretenduoju! Ir su niekuo nesimušu. Aš ne tik pirmas, aš ir antras nesimušu! Aš niekur netarnavau. Ir nenoriu. Nemoku surinkti kalašnikovo, nei M50. Kurgi, aš ir "ragatkės" surišti nemoku... O štai mano didelis draugas moka. Tai ko jo netalžot? Anas mat išties grėsmingo stoto - apsigins. Ir vertybių sistema jo trapesnė nei mano. Mano tai tvirta! Suvalgęs du minkštai virtus kiaušinius ir apsivilkęs paltą išėjau. Tvirtas tikslas - universiteto skaitykla, kalbotyros žurnalai ir privalomas alaus bokalas. Kieme susidūriau su stora kaimyne iš pirmo aukšto, kuri greičiausiai rioglino į vaistinę spazmalgono ir relaniumo. Užpernai mirė jos vyras, mėgęs išgerti. Vasarą nukirto už namo dailiai augusią vyšnią ir numirė. Aš irgi mėgstu išgerti, bet vyšnių tai nekapoju. Net jei mokėčiau - nekirsčiau - medžiai man svarbūs, kad nepratrūktų ozonas. Pasilabinau su kaimyne ir nusisukau stotelės link. Storoji niekada nesisveikina, tik burbteli kartais. Burbtelėjimas nėra pasisveikinimas. Pasisveikinimas yra "laba diena", "labas rytas", arba "sveikas". Aš nepykstu, tačiau burbtelėjimas - balandžių reikalas. Jie po langais prikakoja ir atsisveikina, paskui jų išmatos pabąla ir tenka gremžti nuo lauko palangės nagu arba šakute. Buvo poetė, kuri labai mylėjo balandžius. Ji taip pat numirė. Knietėjo pasidalinti skausmu ir parodyti išmargintą veidą, praskeltą viršugalvį. Vos tik atsigręžiau, storoji sublyksėjo akimis, sumykė ir užgriuvo mane visu sumo imtynininko svoriu. Užgriuvo ir guli prispaudusi. Aš puoliau šaukt, muistytis, nebendrine kalba aiškinti mėsos kalnui savo teises ir įsipareigojimus namo bendrijai, bet ji tik gulėjo užvirtus, šnopavo ir piktai dėbčiojo į nesveikas mano akis. Po kelių ištįsusių akimirkų šiaip ne taip išsivadavau, pabėgėjau atatupstas, kone keturpėsčias ir užsikosėjau. Bjaurybė bus saulės rezginį prispaudus. 7-as troleibusas buvo kaip visada perpildytas. Veidą skaudėjo, viršugalvį diegė, maudė paširdžius. Kiekvienas mažiau tingus keleivis besigrūsdamas vožteldavo man rankine ar krepšiu, negailestingai stumteldavo, o kai paprašytas nusisukdavau pažymėti bilietą, tampydavo man už plaukų, motyvuodami, jog nėra kur pasilaikyti. Kiekvienas atsisukęs kikeno, pirmokus gąsdino mėlynė paaky, trečiokus - sukruvinti plaukai viršugalvy, pirmakursės primygtinai siūlė servetėles ir higieninius paketus, aš primygtinai atsisakinėjau. Buvau primygtas. "Latvių" stotelėje įlipo du už rankų susikibę aukšti kostiumuoti lietuviai. Vienas įsispoksojo į mane ir pareiškė: "Mano vardas Eugenijus, o čia mano girtuokliškasis "aš" - bedė pirštu į draugą - mes abu dirbam atsakingoj instancijoj ir klausomės konceptualiojo džiazo". "Konceptualiosios Paltinienės tu nesiklausai?" - pagalvojau, kai ilgšis susikaupęs sustūmė kumštį man į pilvą. Užsikosėjau. Vienas pažįstamas, didysis sąmokslų teoretikas, būtų palaikęs tuodu naujosios valdžios pakalikais, bet mano svarba ir įtaka vyriausybinėms organizacijos tokia menka, jog užspeistos smegenys nedvejodamos atmetė tokią kategorišką išvadą.

Universiteto kieme dar buvo gana tuščia. Kelios pirmakursės vartė akis prie seniai iškabintų paskaitų tvarkaraščių, bandydamos suvokti, ką simbolizuoja kodai A4, arba 92 šalia dalyko pavadinimo, bei bergždžiai mėgindamos perskaityti vieno garsaus filosofo vardą. O garsus filosofo vardas, kurį čia minėti trukdo laiko ir vietos stoka, blaškėsi tamsiuose tuneliuose ir raukė savo vešlius antakius prieš visą administracijos biurokratiją, prieš globalizaciją, prieš mane, tarytum kėsinčiausi iš jo pavogti ir Anaksimandrą, ir Anaksagorą, ir visus miletiečius. Atsiūbavo geras mano draugas, iki akių užsimaukšlinęs ryškiai raudoną kepurę, tinkančią tik kelių žymėtojams. Paskui nedrąsiai kiūtino kitas - susilenkęs, sukritęs, gyvenimo pribaigtas, pesimistiškų ir net eschatologiškų nuotaikų prislėgtas jaunuolis. Dideli kampuoti akinių rėmai dengė kone pusę jo šviesaus veido. Įsistebeilijo į mano suluošintą snukį, įsiklausė mano nepateisinamomis priemonėmis prislopinto kvėpavimo. Pasiteiravau, kaip sekasi. Raudonkepuriui sekėsi turbūt nekaip - pašnairavo, giliai įkvėpė ir atsivedėjęs skynė man į žandikaulį. Parkritau. Gal būčiau mėginęs paaiškinti draugui savo kelias principines moralines nuostatas, gal būčiau mėginęs paprašyti cigaretės, gal būčiau nebandęs aiškinti kelių principinių savo moralinių nuostatų, o tik paprašęs cigaretės, bet mano didžiausiai nuostabai ir skausmui, dar nesuspėjau surasti mįslių tėvo kruvinam "stalčiuje", kai iš tamsaus tunelio išbėgo vikri žmogysta ir puolė mane, gulintį, negailestingai spardyt. Kai spardė iš priekio, įsižiūrėjau: tai buvo neaukštas, perspektyvus poetas. Jis neklausė konceptualaus džiazo. Klausė eilėraščių įrašų, turbūt ir savo įsirašinėjo bei prieš miegą mėgaudavosi savo nepakartojamu, aiškiu ir skardžiu balsu. Spardė tylėdamas. Neblogai pažinojau šitą povyzą, tik spyrių krušos į krūtinę nieku gyvu nebūčiau tikėjęsis. Daugų daugiausia - kažką vaikystėje jis buvo užmėtęs akmenimis. Netekus sąmonės, kaip ir priklauso neatsiliekant nuo mados ir negriaunant žavių iliuzoriškų mirtininkų pasakų, prasidėjo haliucinacijos. Pamišėliška poza sėdėjau prie savo rašomojo stalo prisispaudęs virpančia kėde ir beprotišku greičiu kažką rašiau. Staiga iš už pastalės išsprogo didelė oro pagalvė. Pro orlaidę įlėkė plaštakė policininko uniforma ir pradėjo aiškinti mano teises. Paaiškinusi, plaštakė išskrido, mirkčiodama liliputišku švyturėliu. Pro duris įvirto visiškai girtas puškiniško veido vyriškis burokų raudonumo marškinėliais. Jis taip pat pradėjo man aiškinti mano teises, tačiau, manding, visiškai susipainiojo: "Jūs neturite teisės tylėti! Jūs neturite teisės į advokatą! Jūs turite teisę į prokurą! Nieko prieš jus nenaudosim teisme, nebent pragare panaudosim..." Nutrūkus girtam veblenimui, puolė prie mano rašomojo stalo stalčių ir išvertė juos ant parketo. Pasipylė šūsnys senų ir naujų laiškų, eilėraščių, futbolo komandų sąrašų. Aš vėl pašėlusiu greičiu ėmiau rašyti. Neblaivus vyriškis stvėrė mane už kairės rankos riešo ir ėmė staugti: "Ne! Nerašyk eilėraščių! Tau nereikia rašyti eilėraščių. Nereikia. Tu nemoki rašyti eilėraščių - net nebandyk! Tau nereikia bandyti - tu ir taip nemoki rašyti eilėraščių. Aš taip pat nemoku rašyti eilėraščių, bet mano eilėraščiai kokybiškai pranašesni už tavuosius. Tavo eilėraščiai niekam tikę! Jie netinka niekam, girdi? Tu nežinai, ką reiškia parašyti eilėraštį. Tai ne malkas skaldyt. Bet tu ir malkų geriau neskaldyk, nes nemoki! Ko tu tyli? Tu neturi teisės tylėti... Tu nemoki ir tylėti, todėl netylėk (sugnybo mano skruostą pirštais). Jei dar užklupsiu rašantį, nukąsiu tavo niekam tikusią nosį ir tu būsi priverstas, tu tiesiog būsi priverstas kvėpuoti per burną..." Patenkintas savimi girtai išsišiepė ir atsisėdo ant stalo krašto. Pro duris apgraibom įsvirduliavo dar vienas, ne ką blaivesnis, ir kliedėjo: "Tu nemoki dainuoti! Nedainuok! Tu esi šuo, todėl nedainuok! Aš moku dainuoti, bet tu nemoki, aš girdėjau... Nors aš ir nematau, kur tu, bet tuoj tau užvošiu, tuoj tave sutvarkysiu, pastatysiu į vietą!…" - šaukė, beviltiškai mostagavo rankomis, sukiojosi, šlaistėsi kambary, kol pagaliau susmuko tarpduryje. Oro pagalvė susitraukė atgal į pastalę. Įsigalėjo spengianti tyla - jeigu norit kanoniškai. Labai iš lėto, atsargiai, iš po lovos pradėjo lįsti kažkoks ilgas ir plaukuotas padaras ir negarsiai, truputį švepluodamas pareiškė: "ts, tylėk, aš - ne tu." Kai išsitiesė visu ūgiu, galėjau apžiūrėti geriau: tai buvo aukštas, liesas, šiek tiek susikūprinęs akiniuotas vyrukas. Viršutinė jo lūpa buvo kiek ilgesnė už apatinę, ir tai leido jam kalbėti beveik nepraveriant burnos. Priėjo, atsisėdo man ant kelių ir pradėjo glostyti mano galvą: "Man nieko nereikia. Aš tavęs nemušiu. Neketinu tavęs mušti. Net nemėginsiu. Manau, susitarsim gražiuoju. Viskas, ko aš noriu, tai dviejų tavo priekinių dantų. Štai ir viskas. Gali pats išsilupti, arba leisti tai padaryti tavo mėlynomis replėmis. Labai švelniai. Tai viskas, ko aš noriu"… Tik jam išsišiepus, pamačiau dvi dideles kiaurymes. Krūptelėjau. Pasijutau besąs savo CD grotuvo viduje. Buvau muzika. Po ketvirto takto diskas ėmė suktis į kitą pusę. Įstojo elektrinės gitaros. Netoli lazerio sėdėjo plaštakė ir laikė vokiečių žaliųjų pasipriešinimo judėjimo ženkliuką bei cikliškai šūkčiojo tapusi chemoterapijos auka. Po dvylikos taktų lazeris ją perpjovė. Vaizdų griūtis siekė savo kulminacijos. Už lango susirinko 1000 identiškų vyrų. Visi juodais kostiumais, skrybėlėmis, barzdoti. Visi skandavo vieną ir tą pačią eilutę: "Mirtis Jerichonui, rožių krantai"! Kiekvienas skausmingai įtaigiai pabrėždavo priebalsį r. Tada choru pradėjo šaukti ištisinį "Gėda". Keistas atviras ė juodbarzdžių lūpose ėmė panašėti į e... Bedantis pribėgo prie lango, atplėšė orlaidę ir puolė pritarti: "Darbo! Darbo "Inkaro" gamyklai! Gryno oro kalėjimų muzikantams!" Ant stalo kampo sėdėjęs nepatenkintas girtas poetas puolė plūstis latviškai, po to krizenti, spjaudyti ant parketo. "Tu pervargai. Tupervargai... Tuper... tu... Tu pervargai" - išgirdau balsą. Atsipeikėjau savo kambary, lovoje. Šalia manęs stovėjo mama ir brolis. Abu šypsojosi, ramino, tikino, jog pervargau universitete, jog nukritęs varveklis man praskėlė pakaušį. Sakė, kad be sąmonės namo mane parvežė draugai. Atsidusau. Koks dar varveklis? Kokie draugai? Juk patys ir pritalžė: vienas smogė, kitas spardė, akiniuotis eschatologas tik žiūrėjo ir gūžčiojo pečiais... Viską prisimenu. Niekšai apkvailino mano nuosavą motiną! Raudonos batareikos! Už ką? Niekada nebuvau kaip reikiant savęs atradęs, o dabar ir visai pasimečiau... Ilgai nedvejojęs, nusprendžiau pasiskųsti motinai. Galų gale man reikia gero gydytojo pagalbos. Reikia teisininko, slaugės, cigarečių, alaus, citrusinių vaisių... Galbūt pasitarę nuspręsim imtis atitinkamų priemonių, kreiptis į atsakingas instancijas. Galbūt savo gydytojišku pašaukimu, nepakartojama nuojauta ji diagnozuos mane ištikusią baisią amneziją. Kaip būtų gera - amnezija! Galbūt sužinočiau pačią skaudžiausią, nors šiuo metu labiausiai raminančią tiesą, jog buvau ne šiaip sau sukuldošintas, o padariau kažką baisaus ir nusipelniau visuomeniškos bausmės. Arba visa ši diena - nuo ryto iki merdinčio "dabar" - paprasčiausio nuovargio, pralakintos mano fantazijos citrusinis vaisius, sapnas. Viso pasaulio "procesai" ir "metamorfozės" rodės menka literatūrinė fikcija prieš nepaaiškinamą smurto protrūkį, užgriuvusį visu savo sarkazmu, ir daugiaaukščių grotesku visokeriopai nualintą ir psichiškai išsekusią vyr. lyties auką. Gal suveikė pasmerktųjų rasė? Pasaulio valios kodas - iracionalus ir nesuvokiamas blaiviu žmogišku protu? Gal blaivus žmogiškas protas kaip tik nesugeba įvertinti ir pasverti mano dabartinės situacijos? Gal blaivas išvis nekurčiau tokių kvailų ir neįtikimų scenų? Dar šmėkštelėjo galvoje mintis apie ateivių invaziją, tapusia priežastimi mano skriaudikų giliausių instinktų paviešinimui. Sumišęs šiaip taip atsistojau, nuo sudaužytos kaktos nusibraukiau purvo ir prakaito skiedinį, nusvirduliavau į virtuvę. Galva svaigo. Prie dujinės viryklės sukosi motina, katinas godžiai tvarkė sultingą tarakoną. Visos keturios taburetės buvo tuščios, todėl mintyse su kiekviena turėjau sužaisti alinantį žaidimą pirštų kombinacijomis ir užgulti pirmą pralaimėjusią. Badžiau šakute įsisenėjusios chalvos trupinius, rezgiau didžiojo skundimo strategiją. Pagaliau iškilmingai atsistojau: "Motin, mane primušė. Taip, primušė labai negailestingai. Kas? Visi. Visi, kuriuos sutikau, visi, kuriuos pažinojau. Už ką? Bjaurus kerštas, bausmė? Įtikinama. Tačiau kur ir kaip sugebėjau šitaip baisiai nusidėti, ką pridirbau, kokią bacilą prarijau..?" Dar ilgai būčiau tęsęs iškilmingą ir labai apgalvotą nukentėjusiojo kalbą, jei motina nebūtų visu savo stotu žaibiškai į mane pasisukus. Dabar, maniau, pagaliau paaiškins. Sau įprastu griežtu tonu primins mano prigimtinę ir neatperkamą nuodėmę. Kur tau. Skaitytojas turbūt nesunkiai nuspės: atsivedėjus ji tėškė tokį antausį, kurį nuo neatmenamų mergystės laikų saugojo pikčiausiam savo skriaudėjui. Viskas. Galas - pagalvojau. Jeigu nuosava motina mane išdavė, jei susisuokė su šita absurdiška ir nepaaiškinama smurto banga, tai... man belieka... kirsti valstybinę sieną...

Kambary, užsirakinęs duris nuo atsitiktinio brolio, iki akių užsitraukęs antklodę, migau. Taip ir negavęs nei slaugės, nei parapsichologo, nei citrusinių vaisių, užtat dar kartą gavau į snukutį. Nuo mamos... Užsnūdęs bijojau vėl pamatyti košmarišką bedantį ilgšį, girtus ir mano estetiškai pajautai visai nemalonius vyrus, ar besiknisančius po mano iš tiesų nevykusius, didybės akivaizdoje aukštai vertinamus eilėraščius. Bijojau ir juodabarzdžių, šnekančių aliteracijomis. Nė vieno jų neišvydau. Sapnavau ramią ir lėtą dangaus karalystę, valdomą išminčiaus, žmogaus-enciklopedijos, tikro dievulio parankinio... Virš pūkinių debesų ir ūkų, už devynių šviesmečių stovėjo durys. Didelės, brangios, ištaigios. Ant jų raudonai švietė pats kvailiausias mano gyvenime matytas užrašas: "Likimų kalvė". Turėjau išlaukti, nes prieš mane dar stovėjo neaukštas barzdotas vyriškis, bumbčiojantis, žiaugčiojantis, žodžiu, paukščių kalba. Prieš jį dar stovėjo raudonplaukis diletantas, atėjęs atsiprašyti, jog viską suprato perskaitęs jau pirmą knygą, 12-oje klasėje. Jo antipodas - vidutinio amžiaus pasimetęs intelektualas, atėjęs atsiprašyti, kad nė vienos knygos vis dar nespėjo perskaityti iki galo, nes per vėlai gaudavo. Be jokios abejonės, tokiu netikusiu motyvu buvo dangstomos tikrosios priežastys: gimė, gėrė, vedė, gėrė, susilaukė vaiko, gėrė, susilaukė antro vaiko, gėrė, dirbo, gėrė, nedirbo, gėrė, valgė, gėrė ir visą laiką melavo, jog negeria. Atėjo mano eilė. Užrašas ant durų sužibo žaliai. Įėjau. Vienas susmurgęs kioskas. Užrašas "Atsiprašyti čia". Už langelio šmėžavo juodaplaukis, susivėlęs, išsprogdinęs akis ir nuolat besišypsantis mėlynšvarkis, pasirišęs pigų kaklaraištį, tą patį paslėpęs po nutrinta liemene. Tai ir buvo jis - enciklopedinis jugendgramatikas, filosofų filosofas, gyvas atsakymas į visus labiausiai kankinančius egzistencijos klausimus. Šalia kiosko stovėjo senas, nudaužytas dviratis.

"Už ką tu atėjai atsiprašyti? Negaiškime laiko. Nematau prasmės gaišti laiko. Visų tavo pirmtakų apsilankymų priežastis buvo viena: neatsargus gėrimas žemėje. Iš čia visos bėdos. Iš čia žudynės, kirviai, vedybos, vaikai, kūryba, skaitymas, vizijos, Sadamai ir Gomulkos. Už ką atėjai atsiprašyti?" Akimirką sutrikau. "Už nieką. Mane sumušė mano draugai, šeima, mano tauta ir kaimynai. Sumušė." Juočkis pasipiktino: "Tai aišku, kad sumušė! O ką, nebuvo priežasties, neprisidirbai? Šitokios šūsnys niekam tikusios, nereikalingos rašliavos; tu kūrei makulatūrą, tu antiekologiškas sielų atžvilgiu! Šitiek šlykščių, nevykusių, nemokšiškų eilučių! O ko tu tikėjais? Turi atsiprašyt. Už savo beviltišką simuliaciją, nuskriaustojo pozą, plagiatus, tai už juos... Teršėjas, menkysta, kuri dedasi kūriniu. Blogiausia - visa tai padarei būdamas absoliučiai blaivas! Vadinasi, pakaltinamas, mušamas ir spjaudomas! Tu neturi teisės į advokatą! Ir teisėjus prajuokintum... Šitiek nevykusių eilučių..!" Tai tardamas tekštelėjo kakton drėgną antspaudą. Paskutinį sapno trečdalį aš mačiau debesis ir apsivėmusius visų pasaulio eiliuotojų lyrinius herojus. Jie skendo rūke.

Nubudau visiškai pailsėjęs. Galva nebesvaigo, nebemaudė krūtinės. Nutuokiau, jog išmiegota ilgai, neįstengiau susigaudyt laike. Pusnuogis atsirakinau kambario duris. Virtuvėje mokėsi brolis, kambary televizorių žiūrėjo motina. Dar kartą sudūzgė durų skambutis. Nubėgau atidaryti. Atėję santechnikai pranešė, kad rūsyje sėkmingai pakeitė vamzdžius ir vėl įjungė vandenį.

_________________

Puslapius rengia Agnė Žagrakalytė

 

Skaitytojų vertinimai


2412. @2003-05-16 01:28
Ar kas nors iziuri rysi su F. M.?

2424. F.M.D.2003-05-16 08:28
Gal Raskolnikovo "stogo" pavaziavimas cia tas rysys?

2428. ziurke2003-05-16 11:57
Nieko nera liudniau uz prastus ese. Nors "kratineliais" juos vadink - geriau nepasidaro. Apskritai "Aktyvios jungtys" pernelyg greitai virto jaunu grafomanu kalve, o juk pradine ideja buvo kitokia...

2447. lagutenka2003-05-17 04:03
nu kaip, raudonkepuris su poskos baubliu atsiliepia: prozoj esi talentingas graf`manas von talentas, bet gi gali geriau. rasyk eilėm, o ne seilėm. dzękujem.

2449. kupriukas2003-05-17 12:57
o tu ziurkpalaiki geriau parasyk.

2456. lagutenka2003-05-17 17:00
atsakymas kvazimodui: o as ji ir parasysiu.

2460. homeras2003-05-18 11:40
beviltškas plepys...

2475. ziurkei2003-05-20 12:51
labai idomu butu suzinoti, kokia buvo ta pradine ideja.

2487. ziurke2003-05-23 13:03
Suteikti tribuna originaliems pradedanciuju bandymams, kurie jei neeksperimentuotu forma, tai bent stengtusi patraukti naujomis idejomis, tuo, ko "suaugusiuju pasauliui" stinga. Pirmosios "AJ" panasiai ir veike, bet dabar tiesiog uzmusineja puslapius ambicingomis paklodemis ar klaikiai nerastingais kelioniu ispudziais. Stai ir "prisizaidet" (...iki fondo posedzio). Beje, jei yra norinciu steigti nauja literaturini zurnala jaunimui - pats laikas kurti projektus.

2500. @2003-05-27 11:01
ziurknuodziu reikia skubiai.

2659. Kulisų kandis2003-06-08 17:31
Plepėti lengviau, nei sukurti ką praktiškai.

14208. aivaras :-) 2005-02-14 13:04
Tikriausiai labai apsismaukei rasydamas 6i rasin4l5

25768. irmis2006-04-25 22:47
shaunuolis domai, jau si darba perskaites pagalvojau kad iskilsi. beje, gal gali patalpinti savo darba apie eN ir eM ? :)

46357. as kiets :-( 2008-04-15 15:13
haha lopai susirinke. noobai

46358. bubu :-( 2008-04-15 15:13
pritariu visi krc lopai. cbb

Parašykite savo nuomonę

Įrašykite skaičių: Trys šimtai dešimt
Vardas arba parašas:
El. pašto adresas:
Straipsnio vertinimas:

Kultūros kalendorius
nuo 2012 m. Sausio

PATKPŠS

 1
2 3 4 5 6 7 8
9 10 11 12 13 14 15
16 17 18 19 20 21 22
23 24 25 26 27 28 29
30 31  

 1 2 3 4 5
6 7 8 9 10 11 12
13 14 15 16 17 18 19
20 21 22 23 24 25 26
27 28 29  

 1 2 3 4
5 6 7 8 9 10 11
12 13 14 15 16 17 18
19 20 21 22 23 24 25
26 27 28 29 30 31  

Nuorodos


Kultūros diskusijų forumas,
Kultūros vartai,
Kultūros institucijos,
Meno galerijos,
Meno bankas 
DAILĖ“, „VILNIUS“,
7 MENO DIENOS“,
ŠIAURĖS ATĖNAI“,
LITERATŪRA IR MENAS“,
NEMUNAS“,
UŽUPIO ŽURNALAS
Lietuva internete

Rodoma versija 5 iš 5 
21:34:19 Jan 29, 2012   
Jan 2011 Jan 2013
Sąrašas   Archyvas   Pagalba